ĮSISTEIGIMO LAISVĖ

ĮŽANGA (1)
 Steigimosi laisvę reglamentuoja Sutarties 49-55 straipsniai;
 Vadovaujantis Sutarties 49 str., vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo
kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami; taip pat draudžiami
apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos
valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves;
 Taigi įsisteigimo laisvė yra garantuojama tiek savarankiškai dirbantiems (fiziniams)
asmenims, tiek įmonėms (juridiniams asmenims).
 ĮŽANGA (2)
Įsisteigimo laisvės atribojimas nuo kitų laisvių:
1. Atribojimas nuo laisvo darbuotojų judėjimo: atribojama pagal
subjektą – darbuotojų judėjimo laisvės subjektas yra darbuotojas
(asmuo, kuris dirba vadovaujant kitam asmeniui), įsisteigimo
laisvės subjektas – savarankiškai dirbantis asmuo;
2. Atribojimas nuo paslaugų teikimo laisvės: paslaugos yra
teikiamos laikinai, tokia komercinė-ūkinė veikla neturi būti
tęstinio pobūdžio, o tai nustatant, turi būti atsižvelgiama į
reguliarumą, periodiškumą, nepertraukiamumą; paslaugos
teikėjas paprastai yra įsikūręs kitoje valstybėje narėje nei
paslaugos gavėjas; paslaugos teikėjas nesisteigia (neketina
steigtis) kitoje nei kilmės valstybėje narėje nuolatinei veiklai.
 ĮSISTEIGIMO LAISVĖS SĄVOKA (1)
 Sutartis nepateikia įsisteigimo laisvės sąvokos;
 Ši sąvoka buvo pateikta Teismo praktikoje: Teismas byloje C-
268/99, Jany nurodė, kad įsisteigimo laisvė suteikiama
savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie, kitaip nei
darbuotojai, neturi pavaldumu paremtų santykių bei dirba savo
sąskaita ir savo rizika;
 Savarankiškai dirbantis asmuo gali užsiimti labai įvairia
veikla: pramoninio ar komercinio pobūdžio, amatininko
veikla, dalyvauti steigiant bendroves kitose valstybėse narėse
(pavyzdžiui, tapdamas bendrovės akcininku) ir pan. (byla
C-257/99, Barkoci and Malik, byla C-55/94, Gebhard, byla
182/83, Fearon, byla C-251/98, Baars).
 ĮSISTEIGIMO LAISVĖS SĄVOKA (2)
Steigimosi laisvė apima tris etapus:
1. Teisę išvykti iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę su
tikslu įgyvendinti steigimąsi;
2. Teisę atvykti – įgyvendinti pirminį ar antrinį steigimąsi kitoje
valstybėje narėje (tai suprantama kaip teisė atvykti), teisę
turėti daugiau nei vieną verslo vietą Europos Sąjungoje;
3. Teisę vykdyti ūkinę-komercinę veiklą valstybėje narėje, kurioje
yra įsisteigiama, pagal taisykles, kurios nustatytos tos
valstybės narės piliečiams ir, kurios neapriboja ir nedaro
mažiau patraukliu įsisteigimo laisvės įgyvendinimo.
 STEIGIMOSI LAISVĖS SUBJEKTAI
 Steigimosi laisvės subjektai – fiziniai asmenys ir įmonės;
 Fizinių asmenų steigimosi teisė garantuojama Sutarties 49 str.;
 Juridinių asmenų steigimosi teisė apibrėžta Sutarties 54 str.,
kuris numato, kad bendrovės arba firmos, įkurtos pagal
valstybės narės teisę ir ES turinčios savo registruotas
buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą,
prilyginamos tos valstybės narės pilietybę turintiems
fiziniams asmenims;
 Bendrovės arba firmos apibrėžiamos kaip juridiniai asmenys,
kurie yra įsteigti pagal civilinę ar komercinę teisę, įskaitant
kooperatyvus ir kitus pagal viešąją ar privatinę teisę
veikiančius juridinius asmenis, išskyrus nesiekiančius pelno.
 STEIGIMOSI LAISVĖS RŪŠYS
Skiriamas pirminis ir antrinis steigimasis:
 Fizinis asmuo įgyvendina pirminį steigimąsi, jei jis išvyksta iš
savo pilietybės valstybės į kitą valstybę tam, kad ten pradėtų
savarankišką veiklą;
 Fizinis asmuo įgyvendina antrinį steigimąsi, jei jis savo
pilietybės valstybėje jau verčiasi savarankiškai vykdoma veikla,
bet taip pat įsteigia antrą profesinės veiklos vietą (biurą, kontorą)
kitoje valstybėje narėje;
 Pirminis įmonės steigimasis suprantamas kaip teisė pradėti ir
vykdyti savarankišką įmonės veiklą kitoje valstybėje narėje
(centrinės vadovybės perkėlimas);
 Antrinio įmonių steigimosi teisė – tai teisė steigti filialus,
atstovybes, dukterines įmones kitoje valstybėje narėje.
 FIZINIŲ ASMENŲ STEIGIMASIS (1)
 Sutartis suteikia teisę imtis savarankiškai dirbančio asmens
veiklos;
 Pagrindinės teisės, kurios yra suteikiamos fiziniams
asmenims, norintiems įsisteigti, reglamentuojamos
Direktyvoje 2004/38 dėl ES piliečių ir jų šeimos narių teisės
laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje ir Sutartyje;
 Direktyva 2004/38 suteikia tokias pagrindines teises
savarankiškai dirbantiems asmenims: teisę išvykti, atvykti ir
apsigyventi; nuolatinio gyvenimo valstybėje narėje teisę, jei
toje valstybėje gyvenama ne trumpiau kaip penkerius metus.
 FIZINIŲ ASMENŲ STEIGIMASIS (2)
 Byla 2/74, Reyners: Olandijos pilietis išvyksta į Belgiją, čia įgyja
išsilavinimą ir nori būti advokatu; Belgijos valdžios institucijos tai
uždraudžia nurodydamos, kad advokatu gali būti tik Belgijos
piliečiai; Teismas nustato, kad tai tiesioginė diskriminacija;
 Byla 71/76, Thieffry: Belgijos pilietis įgijo teisininko diplomą
Belgijoje, išvyksta į Paryžių ir nori čia pradėti verstis advokato
praktika; jis pateikia dokumentus, kurie patvirtina, jog jo
išsilavinimas – analogiškas įgytam Paryžiaus universitetuose;
tačiau Prancūzijos institucijos atsisako suteikti jam šią teisę,
motyvuodamos tuo, kad jo išsilavinimas neatitinka Prancūzijoje
įgyto išsilavinimo reikalavimų; Teismas pripažįsta, kad tai
netiesioginė diskriminacija, nes paprastai asmuo įgyja išsilavinimą
savo valstybėje, o tik po to vyksta į kitą valstybę narę su tikslu
įgyvendinti steigimosi laisvę.
 FIZINIŲ ASMENŲ STEIGIMASIS (3)
 Byla 107/83, Klopp: Vokietijos advokatas norėjo užsiimti
advokato praktika Prancūzijoje; Prancūzijos advokatų taryba
priėmė neigiamą sprendimą motyvuodama tuo, jog Vokietijoje
jis jau turi biurą, o pagal Prancūzijos įstatymus asmuo gali turėti
tik vieną advokato biurą; Teismas tiesiogiai nepasakė, kad tai –
diskriminacija, tačiau nurodė, jog tokia nacionalinė taisyklė yra
nesuderinama su steigimosi laisve;
 Byla C-19/92, Kraus: Vokietijos studentui Kraus nebuvo leista
Vokietijoje be išankstinio Vokietijos valdžios institucijų leidimo
pasinaudoti Didžiojoje Britanijoje įgytu teisės mokslų magistro
laipsniu; jei jis šį laipsnį būtų gavęs Vokietijoje, tokio leidimo
nebūtų reikėję; Teismas nustatė, jog tai buvo steigimosi laisvės
ribojimas (nors šio ribojimo nepripažino diskriminaciniu).
 FIZINIŲ ASMENŲ STEIGIMASIS (4)
Byla 55/94, Gebhard: Vokietijos pilietis buvo advokatas
Vokietijoje, tačiau vėliau persikėlė į Italiją, kurioje vertėsi
teisininko praktika su kitais advokatais įvairiuose biuruose;
jam atidarius savo advokatų kontorą, Milano advokatų
asociacija uždraudė jam naudoti pavadinimą avvocato, nes jis
pažeidė Italijos įstatymus – vertėsi advokato veikla
nebūdamas advokatų asociacijos nariu (šios asociacijos nariu
jis bandė ne kartą tapti, bet nesėkmingai); Teismas pripažino,
kad asmuo turi turėti teisę įsisteigti daugiau nei vienoje
valstybėje narėje; Teismas nurodė, kad valstybės narės pilietis,
kuris nuolat ir tęstinai užsiima profesine veikla kitoje
valstybėje narėje, traktuojamas kaip vykdantis įsisteigimą, o
ne paslaugų teikimą.
 FIZINIŲ ASMENŲ STEIGIMASIS (5)
Gebhard byloje Teismas atskyrė įsisteigimo laisvę nuo
laisvo paslaugų teikimo nurodydamas, kad laisvė teikti
paslaugas apima tokius atvejus, kai paslaugų teikėjas
išvyksta į kitą valstybę narę teikti paslaugų neketindamas
čia įsisteigti, bet ketindamas užsiimti savo veikla laikinai;
veiklos laikinumas vertinamas pagal trukmę, reguliarumą,
periodiškumą ir tęstinumą; jei pagal nacionalines taisykles
konkrečiai veiklai nekeliami jokie specialūs reikalavimai,
asmuo gali laisvai įsisteigti (jei tokie reikalavimai yra
keliami, asmuo turi juos atitikti ir tik tada pradėti veiklą).
 FIZINIŲ ASMENŲ STEIGIMASIS (6)
Tokie specialūs reikalavimai gali būti diplomo turėjimas,
priklausymas tam tikrai profesinei organizacijai, atitikimas
profesinio elgesio taisyklėms, šie reikalavimai turi atitikti
šiuos kriterijus: būti taikomi nediskriminuojant, pateisinami
imperatyviais reikalavimais, tinkami ir neperžengti
būtinumo ribų – antraip jie pažeis ar padarys mažiau
patrauklią įsisteigimo laisvę; valstybės narės turi suderinti
diplomus ir, jei reikia, palyginti žinias ir kvalifikaciją pagal
savo nacionalines taisykles su tomis asmens žiniomis ir
kvalifikacija, kurias asmuo turi.
 FIZINIŲ ASMENŲ STEIGIMASIS (7)
Vidaus situacijos:
 ES valstybės narės piliečiai, ketinantys imtis savarankiškos
veiklos savo valstybėje, gali būti diskriminuojami, jei kitoje
valstybėje narėje jų įgyta kvalifikacija nepripažįstama jų
pilietybės valstybėje;
 Byla 136/78, Auer: Austrijos pilietis įgijo veterinarijos
chirurgo kvalifikaciją Austrijoje, Italijoje ir Prancūzijoje;
išvykęs į Prancūziją, gauna pilietybę ir kreipiasi dėl veterinaro
veiklos vykdymo šioje valstybėje; Teismas pripažįsta, kad
šiuo atveju įsisteigimo teisės normos netaikomos, nes asmuo
steigiasi savo pilietybės valstybėje (jam šiuo atveju taikytina
tik nacionalinė teisė).  
 FIZINIŲ ASMENŲ STEIGIMASIS (8)
 Byla 115/78, Knoors: Olandijos pilietis, įgijęs santechniko
kvalifikaciją Belgijoje, sugrįžta į Olandiją norėdamas čia imtis
savarankiškai vykdomos veiklos; Olandija atsisako taikyti ES
teisėje įtvirtintas įsisteigimo laisvės nuostatas dėl to, jog jis yra
jos pilietis ir motyvuodama, kad tai yra vidaus situacija;
Teismas atmetė šį argumentą ir pripažino, kad, jei valstybės
narės pilietis gali būti prilygintas kitos valstybės narės piliečiui,
jis gali pasinaudoti ES teisės garantuojama įsisteigimo laisve ir
prieš savo valstybę;
 Byla C-61/89, Bouchoucha: Prancūzijos pilietis ketino verstis
gydytojo veikla, tačiau Prancūzijoje nebuvo pripažinta jo
kvalifikacija, įgyta Didžiojoje Britanijoje; Teismas pripažino,
kad tai buvo įsisteigimo laisvės ribojimas, todėl Prancūzija
turėjo pripažinti jo Didžiojoje Britanijoje įgytą diplomą.
 FIZINIŲ ASMENŲ STEIGIMASIS (9)
 Byla C-112/91, Werner: Teismas pripažino, jog, jei vienos
valstybės narės pilietis gyveno kitoje valstybėje narėje, tačiau
buvo įsisteigęs savo pilietybės valstybėje, jam negalėjo būti
taikomos ES teisės nuostatos dėl įsisteigimo;
 Byla C-107/94, Asscher: Olandijos pilietis, gyvenantis Belgijoje,
buvo kelių Belgijos ir Olandijos įmonių direktorius, todėl
Olandijoje jis turėjo mokėti didesnius mokesčius nei Olandijos
rezidentai; Teismas pripažino, kad tai nebuvo vidaus situacija,
kadangi Olandijos pilietis vykdė veiklą tiek savo pilietybės, tiek
kitoje valstybėje narėje;
 Taigi, jeigu konkrečioje situacijoje galima įžvelgti ES elementą,
asmenys gali remtis Sutarties nuostatomis dėl įsisteigimo laisvės.
 ĮMONIŲ STEIGIMASIS (1)
 Įmonių steigimosi laisvę reglamentuoja Sutarties 49 ir 54 str.;
 Steigimosi teisė suteikiama tiek viešiesiems, tiek privatiems
juridiniams asmenims, kurie siekia pelno;
 Įmonė turi būti įkurta pagal valstybės narės teisę – tik įmonės,
tiesiogiai susijusios su vienos iš valstybių narių teise, gali
pasinaudoti ES steigimosi teisės nuostatomis;
 Įmonė taip pat turi atitikti vieną iš alternatyvių kriterijų – ES
turėti savo registruotą buveinę, centrinę administraciją ar
pagrindinę verslo vietą; Sutarties 54 str. nesuteikia prioriteto
nei vienam iš paminėtų kriterijų.
 ĮMONIŲ STEIGIMASIS (2)
 Įmonių steigimosi požymiai:
1. Vykdo faktinę ekonominę veiklą;
2. Ūkinė-komercinė veikla turi būti tęstinio pobūdžio, nuolatinė;
3. Turi būti steigiamasi arba siekiama steigtis kitoje nei kilmės
valstybėje nuolatinei veiklai;
 Įmonių steigimosi teisė suteikia ES įmonei šias teises: steigti
įmonę bet kurioje ES valstybėje narėje; pasirinkti įmonės ar jos
padalinio steigimo formą; vykdyti veiklą per toje kitoje
valstybėje įsteigtą įmonę ar padalinį; po įsisteigimo kitoje
valstybėje narėje naudotis tomis pačiomis teisėmis kaip ir
vietinės tos valstybės įmonės; būti akcininku ir turėti tas pačias
teises, kaip ir vietiniai akcininkai.
 ĮMONIŲ STEIGIMASIS (3)
 Įmonė yra prilyginama fiziniam asmeniui steigimosi laisvės
prasme – suteikiama teisė pradėti ir vykdyti savarankišką
įmonės veiklą kitoje valstybėje narėje, taip pat steigti įmones
ir vadovauti joms, steigti atstovybes, filialus ir dukterines
įmones;
 Įmonėms suteikiama pirminio ir antrinio steigimosi teisė;
 Pirminis steigimasis – vadovybės ar įmonės kontrolės
(centrinės administracijos) perkėlimas į kitą valstybę narę
(teisė vykdyti ūkinę-komercinę veiklą bei turėti savo
administracinį centrą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje
įmonė yra įsteigta);
 Antrinis steigimasis – filialo, atstovybės, dukterinės įmonės
steigimas kitoje valstybėje narėje.
 ĮMONIŲ STEIGIMASIS (4)
Įmonėms taikytinos teisės nustatymo problema:
 Nustatant įmonėms taikytiną teisę, ES teisėje vadovaujamasi
dviejomis teorijomis: inkorporacijos ir realios buveinės;
 Inkorporacijos teorija – įmonei taikytina teisė nustatoma
pagal tos valstybės, kurioje įmonė yra registruota, teisę;
esminis šios teorijos principas yra tas, jog įmonės registruota
buveinė nebūtinai turi sutapti su įmonės realia buveine, t. y.
centrinės administracijos buvimo vieta;
 Realios buveinės teorija – įmonei taikytina teisė nustatoma
pagal tos valstybės, kurioje įmonė vykdo savo veiklą (kur yra
jos centrinė administracija), teisę; ši teorija remiasi principu,
kad įmonės buveinė turi būti reali.
 ĮMONIŲ STEIGIMASIS (5)
 ES teisėje ryškėja inkorporacijos teorijos pranašumas: įmonės
gali keisti savo veiklos, centrinės administracijos vietą,
neprarasdamos teisinio subjektiškumo; pagal šią teoriją įmonei
taikoma tos valstybės teisė, kurioje yra registruoti įmonės įstatai;
todėl įmonė gali keisti savo administracinį centrą iš vienos
valstybės narės į kitą neprarasdama savo teisinio subjektiškumo;
 Priešinga situacija yra tose valstybėse, kurios taiko realios
buveinės teoriją: kai įmonė perkelia savo buveinę iš vienos
valstybės narės į kitą, pasikeičia ir tai įmonei taikytina teisė;
todėl kyla problema – ne visos valstybės leidžia įmonei perkelti
buveinę į kitą valstybę narę išlaikant įmonės teisinį
subjektiškumą; yra reikalaujama, kad įmonės registracijos
valstybė sutaptų su valstybe, kurioje įmonė vykdo savo veiklą.
 ĮMONIŲ STEIGIMASIS (6)
Pirminis steigimasis (teisė išvykti):
  Byla 81/87, Daily Mail: Didžiosios Britanijos įmonė norėjo
išvengti mokesčių Didžiojoje Britanijoje, todėl siekė perkelti
savo centrinę vadovybę į Olandiją; Didžiosios Britanijos teisė
reikalavo, kad įmonės, kurios mokesčių tikslais yra Didžiosios
Britanijos rezidentės, prieš perkeldamos savo centrinę vadovybę,
gautų tam tikrų institucijų sutikimą (Didžioji Britanija taiko
inkorporacijos teoriją, pagal kurią įmonė turi teisę perkelti savo
centrinę vadovybę į kitą valstybę narę neprarasdama savo
teisinio subjektiškumo); Teismas pripažino, šiame etape ES
teisės išsivystymo etape įmonės, įsteigtos pagal vienos valstybės
narės teisę, negalėjo perkelti centrinės vadovybės ir valdymo
kontrolės į kitą valstybę narę, išlaikydamos teisinį
subjektiškumą.
 ĮMONIŲ STEIGIMASIS (7)
Pirminis steigimasis (teisė atvykti):
Byla 208/00, Überseering: Olandijos įmonė nusipirko
žemės sklypą su pastatais Vokietijoje ir pasamdė kitą
Vokietijos įmonę atnaujinti pastatus, esančius šiame sklype;
baigus darbus, Olandijos įmonė liko nepatenkinta darbų
kokybe; vėliau visos šios įmonės akcijos buvo perleistos
Vokietijos piliečiams ir rezidentams; po kelių metų įmonė
kreipėsi į Vokietijos teismus prašydama, kad įmonė,
atnaujinusi pastatus, atlygintų dėl netinkamos darbo
kokybės padarytus nuostolius.
 ĮMONIŲ STEIGIMASIS (8)
Überseering byloje ieškinį nacionalinis teismas atmetė
pažymėdamas, jog įmonė neturėjo teisinio subjektiškumo,
kadangi perkėlė savo centrinę administraciją iš Olandijos į
Vokietiją dėl ko jos reali buveinė buvo Vokietijoje (nors ir
nebuvo perregistruota Vokietijoje); Teismas nustatė, kad
įsisteigimo laisvės būtina sąlyga yra įmonės pripažinimas
bet kurioje valstybėje narėje, kurioje ji siekia įsisteigti;
atsisakymas pripažinti įmonę yra įsisteigimo laisvės
ribojimas, todėl nacionalinė teisės norma, įtvirtinanti
įmonės nepripažinimą, negali būti pateisinama.
 ĮMONIŲ STEIGIMASIS (9)
Antrinis steigimasis (teisė išvykti):
Byla C-200/98, X AB and Y AB: Švedijos teisės norma nustatė
palankesnes apmokestinimo taisykles tuo atveju, jei įmonės
akcijos parduodamos Švedijos rezidentams ir mažiau
palankias tais atvejais, kai akcijos parduodamos užsienio
juridiniam asmeniui arba nors ir Švedijos rezidentui, tačiau,
kuris yra užsienio įmonės dukterinė įmonė arba užsienio
įmonės padalinys; Teismas patvirtino, kad mažiau palankių
taisyklių nustatymas yra steigimosi laisvės ribojimas, kuris
negalėjo būti pateisinamas; anot Teismo, toks nelygus
užsienio ir Švedijos juridinių asmenų vertinimas gali
atgrasinti nuo steigimosi laisvės kitoje valstybėje narėje
įgyvendinimo.
 ĮMONIŲ STEIGIMASIS (10)
Byla C-212/97, Centros: Ponai Bryde, kurie buvo Danijos
piliečiai ir rezidentai, Anglijoje ir Velse įkūrė įmonę Centros,
kuri nuo įsteigimo pradžios Didžiojoje Britanijoje nevykdė
jokios veiklos; įmonės buveinė buvo Didžiojoje Britanijoje;
įmonės savininkai p. Bryde norėjo įkurti šios įmonės filialą
Danijoje, tačiau Danijos prekybos ir įmonių valdyba atsisakė
registruoti įmonės filialą dėl to, kad įmonė, nevykdydama jokios
veiklos Didžiojoje Britanijoje, Danijoje siekė įkurti ne filialą, o
pagrindinę veiklos vietą; Teismas nustatė, kad tai buvo
įsisteigimo laisvės ribojimas, kuris negalėjo būti pateisinamas;
taigi įmonei buvo suteikta teisė išvykti iš vienos valstybės narės
į kitą valstybę narę su tikslu įkurti įmonės veiklos padalinį
(įgyvendinti antrinį steigimąsi).
 ĮMONIŲ STEIGIMASIS (11)
Teisė vykdyti ūkinę-komercinę veiklą valstybėje narėje, kurioje
įsisteigiama:
Byla 79/85, Segers: įmonė, kurios registruota buveinė buvo
Londone, buvo įkurta remiantis Anglijos teise, ji buvo nupirkta
ponų Segers; visa šios įmonės veikla buvo vykdoma Olandijoje,
nors registruota buveinė buvo Anglijoje; p. Segers norėjo gauti
socialinio draudimo išmoką, tačiau jam buvo atsakyta, kad tokia
išmoka galima tik tuo atveju, jei įmonės registruota buveinė yra
Olandijoje, o ne užsienio valstybėje; Teismas nusprendė, kad toks
apribojimas pažeidė ES teisę, todėl valstybės narės institucijos
negali nesuteikti įmonės direktoriui teisės dalyvauti gyventojų
socialiniame sveikatos draudime vien tuo pagrindu, kad įmonės
registruota buveinė yra kitoje valstybėje narėje, net ir tais atvejais,
jei įmonė nevykdo jokios veiklos valstybėje, kurios socialinio
sveikatos draudimo siekiama.
 ĮMONIŲ STEIGIMASIS (12)
Byla C-221/89, Factortame: Didžioji Britanija, norėdama
užkirsti kelią užsieniečiams pasinaudoti Didžiosios
Britanijos žuvų kvotomis, pakeitė prekybinės žvejybos
teisės aktus pakeisdama žvejybinių laivų registravimo
sistemą; žvejybinis laivas, siekiantis būti registruotas kaip
Didžiosios Britanijos prekybinės žvejybos laivas, turėjo
atitikti šiuos kriterijus: tokio laivo savininkas turėjo būti
Didžiosios Britanijos pilietis, laivas turėjo būti valdomas ar
kontroliuojamas iš Didžiosios Britanijos, laivo valdytojas,
vadovas ar kapitonas turėjo būti Didžiosios Britanijos
pilietis.
 ĮMONIŲ STEIGIMASIS (13)
Teismas Factortame byloje nustatė, kad tiek pirmasis, tiek
trečiasis reikalavimai prieštarauja ES teisei; antrasis
reikalavimas pripažintas kaip suderinamas su ES teise, nebent
jis būtų aiškinamas kaip užkertantis kelią registruoti
prekybinės žvejybos laivą Didžiojoje Britanijoje, kai joje yra
įkuriamas padalinys, kuris veikia pagal įmonės sprendimų
priėmimo centro, esančio įmonės pagrindinio steigimosi
valstybėje narėje, instrukcijas; taigi šiuo atveju buvo
nagrinėjama antrinio steigimosi laisvė valstybėje narėje,
kurioje yra įkuriama dukterinė įmonė ar įmonės padalinys.
 ĮMONIŲ STEIGIMASIS (14)
Byla C-167/01, Inspire Art: Anglijoje įregistruota įmonė
Inspire Art turėjo vienintelį direktorių, kuris rezidavo Hagoje;
Amsterdame buvo įkurtas įmonės filialas, kurio registracijoje
nebuvo pažymėta, kad įmonė yra formaliai užsienio įmonė
(tai yra įmonė, kuri įregistruota remiantis užsienio teisės
sistema, kuri vykdo veiklą tiktai ar didžiąja dalimi Olandijoje
ir nėra susieta realiais ryšiais su ta teisės sistema, pagal kurią
ji yra įsteigta); įmonė vykdė savo veiklą išimtinai tik
Olandijoje; Teismas pripažino, jog minėtas Olandijos
įstatymas apribojo steigimosi laisvę, bei, kad toks apribojimas
negalėjo būti pateisinamas; vadinasi, užsienio įmonėms turėjo
būti taikomos tokios pačios normos kaip ir pagal Olandijos
teisę įsteigtoms įmonėms.
 KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (1)
 Priimančiosios valstybės atsisakymas pripažinti kitose ES
valstybėse narėse įgytą kvalifikaciją yra svarbi praktinė
įsisteigimo laisvės kliūtis;
 Gali būti skiriamas išsilavinimo pripažinimas akademiniais ir
profesiniais tikslais:
1. Išsilavinimo pripažinimas akademiniais tikslais – tai kitoje
valstybėje narėje įgyto diplomo ar mokslo laipsnio
pripažinimas, leidžiantis asmeniui tęsti studijas ar įgyti
mokslinį laipsnį pripažįstančioje valstybėje narėje;
2. Išsilavinimo pripažinimas profesiniais tikslais – tai kitoje
valstybėje narėje įgyto išsilavinimo pripažinimas leidžiant
asmeniui dirbti ar verstis savarankiškai dirbančio asmens
veikla išsilavinimą pripažįstančioje valstybėje narėje.
 KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (2)
 ES teisėje svarbi reglamentuojamos profesijos sąvoka – tai
profesinės veiklos rūšis arba profesinės veiklos profesijų
grupė, kuria verčiantis pagal įstatymų ar kitų teisės aktų
nuostatas tiesiogiai ar netiesiogiai reikalaujama turėti
specifinę kvalifikaciją; jei profesija yra reglamentuojama,
priimančioji valstybė narė turi taikyti atitinkamą kvalifikacijų
pripažinimą reguliuojančią direktyvą bei nustatyti, ar asmuo
tenkina direktyvoje nustatytas sąlygas;
 ES 1965-1994 metais priėmė apie 60 direktyvų,
reguliuojančių abipusį savarankiškai dirbančių asmenų, taip
pat darbuotojų, diplomų ar atitinkamos kvalifikacijos
pripažinimą.
 KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (3)
 Jei profesija nėra reglamentuojama arba netenkinamos
direktyvoje nustatytos sąlygos arba direktyva apskritai
konkrečios situacijos nereguliuoja, valstybė narė privalo
laikytis bendrųjų asmenų judėjimo ir paslaugų teikimo laisvių
taisyklių, o tai reiškia laikytis Sutartyje įtvirtinto draudimo
riboti pagrindinių laisvių įgyvendinimą, kurio aiškinimo
taisyklės buvo suformuluotos Teismo;
 Taryba taip pat yra priėmusi nemažai vertikalaus pobūdžio
arba taip vadinamų sektorinių direktyvų, taikomų atskirų
profesijų kvalifikacijų pripažinimu; šiuo metu kai kurios
sektorinės direktyvos jau nebegalioja.
 KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (4)
 Sektorinės direktyvos paprastai reguliuoja dvi sritis: dalykinio
rengimo turinio ir trukmės reikalavimus, taip pat klausimus, kaip
asmuo, turintis diplomą, gali pradėti verstis tam tikra
reglamentuojama profesija; šių direktyvų pranašumas yra tas,
kad asmens įgytą kvalifikaciją valstybė narė turi pripažinti
automatiškai, jei asmuo atitinka direktyvoje numatytus
reikalavimus;
 Horizontalus derinimas – kvalifikacijos pripažinimas taikomas
visoms profesijoms, kurioms būtinas atitinkamos trukmės
išsilavinimas; vadinamoji bendrojo pripažinimo sistema buvo
pradėta priėmus pirmąją direktyvą – Direktyvą 89/48 dėl
aukštojo išsilavinimo diplomų pripažinimo bendros sistemos.
 KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (5)
 Direktyva 89/48 taikoma visoms profesijoms, kurios įgyjamos
baigus studijų programą, trunkančią ne trumpiau nei trejus
metus baigus vidurinę mokyklą arba lygiavertės trukmės
vakarinius ar neakivaizdinius kursus universitete, aukštojo
mokslo įstaigoje arba kitoje panašaus lygio įstaigoje;
 Antroji bendrosios pripažinimo sistemos Tarybos direktyva
92/51 buvo priimta 1992 m.; ši direktyva taikoma
profesijoms, kurios įgyjamos baigus ne trumpesnius nei
vienerių metų ar lygiavertės trukmės vakarinius ar
neakivaizdinius kursus baigus vidurinę mokyklą arba vieną iš
kursų, nurodytų direktyvos priede.
 KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (6)
 Abi minėtos direktyvos buvo grindžiamos abipusiu pripažinimu: jei
vienoje valstybėje narėje asmuo gali užsiimti profesine veikla pagal
toje valstybėje narėje įgytą kvalifikaciją, tai toks asmuo turi galėti
užsiimti ta veikla pagal įgytą kvalifikaciją ir kitoje valstybėje
narėje; jei palyginus paaiškėja esminiai rengimo ar trukmės
skirtumai, priimančioji valstybė turi teisę nustatyti arba adaptacijos
laikotarpį, arba kvalifikacijos patikrinimo testą;
 Trečioji bendrosios sistemos Direktyva 1999/42 papildė pirmąsias
dvi ir panaikino pereinamojo laikotarpio direktyvas, nustatydama
vienodą profesijos pripažinimo sistemą;
 Visos trys direktyvos netaikomos toms profesijoms, kurios buvo
reglamentuotos sektorinėmis direktyvomis (šiuo metu sektorinės
direktyvos reglamentuoja septynias profesijas): gydytojo,
bendrosios praktikos slaugytojo, akušerio, veterinarijos gydytojo,
odontologo, vaistininko ir architekto.
 KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (7)
Atskirai reguliuojama teisininko profesija:
 Direktyva 77/249 taikoma teisinių paslaugų kitoje valstybėje narėje
teikimui, ši direktyva leido teisininkams paslaugas kitose valstybėse
narėse teikti su jų buveinės valstybės priežiūra ir naudojant jų
buveinės valstybėje suteiktą profesinį vardą, bet laikantis
priimančiojoje valstybėje teisininkams nustatytų sąlygų;
 Direktyva 98/5 nustatė steigimosi kitoje valstybėje narėje
reikalavimus; šioje direktyvoje aiškiai nurodyta, jog priimančioji
valstybė turi atsižvelgti į asmens turimą teisę verstis praktika savo
buveinės valstybėje narėje; teisininkams, turintiems pakankamą
kvalifikaciją vienoje valstybėje narėje, tereikia priimančiosios
valstybės advokatūroje ar kitoje institucijoje užsiregistruoti remiantis
tuo, kad jie yra registruoti savo buveinės valstybėje, ir
nereikalaujama nei testo, nei adaptacijos laikotarpio; direktyva taip
pat leidžia lengviau įgyti priimančiosios valstybės profesinį vardą.
 KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (8)
 2005 m. įsigaliojo Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36
dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo, ši direktyva
panaikino visas tris minėtas bendrojo pripažinimo
direktyvas, taip pat 12 sektorinių direktyvų taip apimdama
tiek bendrosios sistemos, tiek sektorines direktyvas;
 Šiuo metu tebegalioja advokatams taikomos specialios
teisės normos, specialios taisyklės taikomos auditoriams,
transporto ir draudimo tarpininkams, valstybės narės išlaiko
teisę taikyti valstybės tarnybos išimtį, ypač notarams.
 KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (9)
 Naujoji direktyva suskirstyta į pripažinimo reikalavimus
paslaugų teikimo laisvei ir įsisteigimo laisvei, kuri
skirstoma į bendrąją pripažinimo sistemą ir pripažinimą
remiantis būtiniausių rengimo reikalavimų derinimą, t. y.
sektorinį atskiroms profesijoms būdingą diplomų
pripažinimo reguliavimą;
 Ši direktyva taip pat reguliuoja atskirų profesijų profesinės
kvalifikacijos pripažinimą;
 Direktyva taikoma visiems ES piliečiams, dirbantiems
savarankiškai arba pagal darbo sutartį kitoje valstybėje
narėje.
 KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (10)
 Direktyvoje 2005/36 įtvirtintas laisvo paslaugų teikimo
principas – asmuo turi būti įsisteigęs norėdamas užsiimti ta
pačia profesine veikla kitoje valstybėje narėje
(įgyvendinamas Teismo sprendimas Gebhard byloje);
 Direktyva nustato, kad jei valstybė narė, kurioje yra
įsisteigęs paslaugos teikėjas, nereglamentuoja šios
profesijos, valstybė narė, kurioje ketinama teikti paslaugas,
turi teisę pareikalauti įrodyti profesinę patirtį; paslaugos
teikiamos naudojantis įsisteigimo valstybės narės suteiktu
profesiniu vardu.
 KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (11)
Direktyva 2005/36 išlaiko tiek sektorinį atskirų profesijų
pripažinimą, tiek bendrąją pripažinimo sistemą; asmuo, kurio
profesija yra pripažinta, naudoja įsisteigimo valstybės narės
reglamentuojamos profesijos vardą;
 Pagal bendrąją pripažinimo sistemą Direktyvoje nacionaliniai
reikalavimai profesinei kvalifikacijai skirstomi į penkis
skirtingus lygius: bendrasis pradinis arba vidurinis
išsilavinimas, vidurinis bendrasis išsilavinimas, ne trumpesni
nei vienerių metų kursai, trejų, bet ne ilgesnis nei ketverių
metų studijų kursas universitete ar kitoje aukštojo mokslo
institucijoje, ketverių metų studijų kursas universitete ar
aukštojo mokslo institucijoje, taip pat profesinis rengimas.  
 KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (12)
 Direktyva 2005/36 nedraudžia valstybei narei taikyti vieną iš dviejų
kompensacinių priemonių: ne ilgesnį nei trejų metų adaptacijos
laikotarpį ar tinkamumo testą;
 Byla C-340/89, Vlassopoulou: Graikijos teisininkė dirbo
Vokietijoje – konsultuodavo Graikijos ir ES teisės klausimais; jos
prašymas įstoti į vietos advokatūrą Vokietijoje buvo atmestas
remiantis tuo, kad ji nebuvo studijavusi Vokietijoje, išlaikiusi
dviejų Vokietijos valstybinių teisės egzaminų ir nebuvo atlikusi
parengiamosios praktikos, nors ir turėjo Vokietijoje suteiktą daktaro
laipsnį; Teismas suformulavo abipusio pripažinimo principą
nurodydamas, kad nacionaliniai kvalifikacijos reikalavimai gali
trukdyti kitų valstybių narių piliečiams įgyvendinti steigimosi
laisvę; todėl Vokietija turėjo palyginti jos kvalifikaciją ir
sugebėjimus su tais, kurių reikalaujama Vokietijoje.
 KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (13)
 Byla C-154/93, Tawil Albertini: Teismas nagrinėjo, ar Libane įgyta
dantų chirurgo kvalifikacija turi būti pripažįstama kitose valstybėse
narėse, jei tokią kvalifikaciją pripažino Belgija ir suteikė teisę
Belgijoje užsiimti šia veikla; Teismas pažymėjo, kad sektorinė
dantų gydytojo specialybei taikoma direktyva nenumato ne ES
valstybėje narėje įgytos kvalifikacijos pripažinimo;
 Byla C-238/98, Hocsman: ne ES valstybės narės piliečiui buvo
suteiktas medicinos daktaro diplomas Argentinoje, vėliau jis buvo
pripažintas Ispanijoje; šiam asmeniu tapus Prancūzijos piliečiu, jam
nebuvo leista praktikuoti Prancūzijoje, nes Argentinos medicinos
daktaro diplomas nesuteikia teisės praktikuoti Prancūzijoje;
Teismas nurodė, kad tais atvejais, kai situacija nėra reguliuojama
direktyvomis dėl kvalifikacijų pripažinimo, valstybė narė privalo
atsižvelgti į visus asmens turimus diplomus.
 KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (14)
Byla C-234/98, Bobadila: Ispanijos pilietė baigė meno kursus
Didžiojoje Britanijoje; ji įsidarbino Ispanijos muziejuje, tačiau
negalėjo gauti nuolatinio darbo muziejuje dėl to, kad jos
diplomas nebuvo pripažintas kaip lygiavertis Ispanijos
diplomui; Teismas nurodė, kad minėta profesija nebuvo
reglamentuojama kvalifikacijos pripažinimo direktyvomis,
tačiau Ispanija turėjo palyginti žinias ir gebėjimus, kuriuos
patvirtina asmens turimi diplomai; nustačius, kad žinios ir
kvalifikacijos atitinka reikalavimus priimančiojoje valstybėje,
šios valstybės institucijos turi pripažinti diplomą.
 STEIGIMOSI LAISVĖS RIBOJIMAI (1)
 Įgyvendinant steigimosi laisvę, draudžiama tiesioginė ir
netiesioginė diskriminacija ir nediskriminaciniai ribojimai;
 Tiesioginė diskriminacija – tai diskriminacija dėl pilietybės
(Reyners byla);
 Netiesioginė diskriminacija – kai diskriminuojama ne dėl
pilietybės, o teisės normoje yra įtvirtintos kitos taisyklės, kurias
taikant kitų valstybių narių piliečiai dažniausiai atsiduria
blogesnėje padėtyje nei vietos piliečiai (Thieffry byla);
 Nediskriminuojantys ribojimai – tokios nacionalinės taisyklės,
kurios nėra diskriminacinės, bet kurios apriboja ar daro mažiau
patrauklų įsisteigimo laisvės įgyvendinimą (Klopp, Gebhard
bylos).
 STEIGIMOSI LAISVĖS RIBOJIMAI (2)
 Tiesioginę diskriminaciją galima pateisinti tik Sutarties 52 str.
numatytomis išimtimis – viešąja tvarka, visuomenės saugumu ir
visuomenės sveikata;
 Netiesioginę diskriminaciją ir nediskriminacinius ribojimus
galima pateisinti tiek Sutartyje įvardintomis išimtimis, tiek
Teismo praktikoje suformuluotomis nerašytinėmis išimtimis –
būtinais imperatyviaisiais reikalavimais;
 Nediskriminuojantys ribojimai: ankstyvojoje praktikoje Teismas
laikėsi pozicijos, kad tokie ribojimai nepažeidžia steigimosi
laisvės (byla 221/85, Komisija prieš Belgiją, byla 182/83,
Fearon); tačiau vėliau, atsižvelgdamas į savo praktiką laisvame
darbuotojų ir prekių judėjime, Teismas pripažino, kad ir
nediskriminuojantys ribojimai gali užkirsti kelią įsisteigimo
laisvės įgyvendinimui.
 STEIGIMOSI LAISVĖS RIBOJIMAI (3)
 Byla 107/83, Klopp: Vokietijos teisininkas nebuvo priimtas į
Paryžiaus advokatūrą, nes jis turėjo advokato kontorą kitoje
valstybėje narėje (Vokietijoje); Teismas pripažino, kad Sutarties
49 str. suteikia teisę turėti daugiau nei vieną veiklos vietą ES,
todėl toks Prancūzijos taikytas apribojimas pažeidė steigimosi
laisvę ir negalėjo būti pateisinamas (buvo galima nustatyti
mažiau ribojančias priemones, užtikrinančias tinkamą teisininkų
klientų atstovavimą ES teritorijoje); taigi toks apribojimas
nebuvo diskriminacinis, bet vis tiek apribojo steigimosi laisvę;
 Kitose bylose Teismas pripažino, jog konkrečios socialinę
apsaugą reglamentuojančios taisyklės buvo draudžiamos, nes
užkirto kelią vykdyti savarankišką veiklą ES (byla 143/87,
Stanton, byla C-53/95, Kemmler).
 STEIGIMOSI LAISVĖS RIBOJIMAI (4)
Byla C-55/94, Gebhard: Vokietijos pilietis norėjo tapti Milano
advokatūros nariu; jis buvo apkaltintas tuo, jog savo veikloje
neteisėtai (nebūdamas Milano advokatūros, į kurią jį buvo
atsisakyta priimti, nariu) naudojo profesinį pavadinimą
avvocato; taigi ginčas kilo ne dėl tiesioginės ar netiesioginės
diskriminacijos, bet dėl nediskriminacinio ribojimo; Teismas
pripažino, kad toks apribojimas (profesinio elgesio taisyklės)
gali būti pateisinamas, jei jis atitinka šiuos reikalavimus: jis
turi būti taikomas nediskriminuojant, pateisinamas
imperatyviais reikalavimais, yra tinkamas ir neperžengia
būtinumo ribų – antraip jis pažeis ar padarys mažiau
patrauklią įsisteigimo laisvę.
 STEIGIMOSI LAISVĖS RIBOJIMAI (5)
 Iš Teismo sprendimo Gebhard byloje tapo aišku, kad
apribojimų draudimo principas yra visų keturių laisvių –
laisvo darbuotojų, prekių judėjimo, įsisteigimo laisvės ir
laisvo paslaugų teikimo, pagrindas;
 Taigi diskriminacinis apribojimas visada pažeis Sutartį;
nediskriminacinis apribojimas, savo ruožtu, ne visais
atvejais pažeis Sutarties nuostatas (Sutarties pažeidimas bus
tuo atveju, jei nebus tenkinami Gebhard byloje išvardinti
kriterijai).
 ĮSISTEIGIMO LAISVĖS IŠIMTYS (1)
 Įsisteigimo laisvės išimtys skirstomos į dvi rūšis:
1. Išimtys, nustatytos Sutartyje: Sutarties 52 str. – viešoji tvarka,
visuomenės saugumas ir visuomenės sveikata, ir Sutarties 53 str.
– viešosios valdžios funkcijų vykdymas;
2. Nerašytinės išimtys (būtini imperatyvūs reikalavimai),
suformuluotos Teismo praktikoje;
 Rašytinėms viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir
visuomenės sveikatos išimtims fizinių asmenų atžvilgiu taikomos
sąlygos, nustatytos Direktyvoje 2004/38 (analogiškos sąlygos,
kaip ir laisvame darbuotojų judėjime);
 Viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos
išimčių taikymo sąlygos įmonių atžvilgiu nėra įtvirtintos
antrinėje ES teisėje, jos taikomos vadovaujantis Sutartimi bei
Teismo praktikoje suformuluotais principais.
 ĮSISTEIGIMO LAISVĖS IŠIMTYS (2)
 Viešosios tvarkos išimtis apima esminius etinius, politinius,
ekonominius valstybės gyvenimo principus, ši išimtis taip pat
gali būti taikoma įmonių atžvilgiu (byla 79/85, Segers);
 Valstybės narės turi galimybę nustatyti šios išimties turinį, tačiau
atsižvelgdamos į ES teisę;
 Nerašytinės išimtys buvo suformuluotos Teismo praktikoje, tai
paprastai įvairios profesinės taisyklės, kurios yra skirtos
paslaugos gavėjams apsaugoti: reikalavimas turėti tam tikrą
diplomą, kvalifikacijos pažymėjimą, sertifikatą, priklausymas
konkrečiai profesinei organizacijai, reikalavimas dėl profesijos
pavadinimo ir pan. (byla C-55/94, Gebhard, byla 76/90, Säger);
 Tiek rašytinės, tiek nerašytinės išimtys turi būti taikomos
atsižvelgiant į proporcingumo principą: byla C-171/96, Pereira
Roque, byla C-496/01, Komisija prieš Prancūziją.
 ĮSISTEIGIMO LAISVĖS IŠIMTYS (3)
 Viešosios valdžios funkcijų vykdymo išimtis aiškinama panašiai,
kaip suprantama valstybės tarnybos išimtis laisvame darbuotojų
judėjime;
 Tačiau įsisteigimo laisvėje viešosios valdžios funkcijų vykdymo
išimtis neapima veiklos, susijusios su netiesioginiu viešosios
valdžios įgyvendinimu, tokia veikla negali būti vien pagalbinė,
parengiamoji (byla 2/74, Reyners, byla C-42/92, Thijssen, byla
C-306/89, Komisija prieš Graikiją);
 Advokato profesija nėra susijusi su viešosios valdžios funkcijų
vykdymu, nors kai kurios advokato atliekamos funkcijos ir yra
susijusios su viešųjų funkcijų atlikimu (pvz., atstovavimas
teisme, ieškinio rengimas): byla Reyners.