Visų pirma, dorovinės, humanistinės savybės zmogui padeda išlikti
savimi kritinėse situacijose ir kovoti už tiesą. Mano nuomone, kiekvienas žmogus yra buvęs situacijoje, kuomet teko kovoti už tiesą, o ar tai tiesa ar ne buvo galima nustatyti atsižvelgiant į situaciją žmogiškosiomis savybėmis tokiomis kaip: tolerancija, pagarba kitam, sąžinė, atlaidumas. Remiantis šiomis ir joms panašioms savybėmis galima spręsti apie žmogų, jo žmogiškumo domeną. Apie tai, kaip žmogus kritinėje situacijoje kovoja už tiesą ir iškyla jo mimoziškas jautrumas rašė XXa. antros pusės prozininkas Juozas Aputis novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“. Kūrinio veikėjas sūnus, gebėdamas atsilaikyti, nenusilenkti kvailybei ar šiurkščiai jėgai, kovoja su biurokratizmu už sunkiai sergantį tėvą, kuriuo rūpinasi kaip tik gali. Ryžtingai teisybę ginantis vaikas įveikia sovietmečio biurokratus, kuriems nėra svarbu kitas žmogus, jo sveikata, gyvenimas, jiems svarbūs yra patys jie ir išgauti naudos iš kitų. Sūnus taip parodo savo estetinę vertę ir galima numanyti kuo daugiau tiesos apie jį. Kai žmogus kovoja prieš blogį tuomet atsiskleidžia jo dorovinės ir humanistinės savybės, taip pat kaip ir padaro kažką blogo, pavyzdžiui J. Apučio kūrinyje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ Marazynas paprašo pienininko nušauti šunį. Pienininkas žmonių akivaizdoje nušauna Marazyno kalę ir pasikabinęs šautuvą nueina. Tokioje situacijoje matoma, kaip žmogus žiauriai pasielgęs jaučiasi išdidžiai, lyg padaręs gerą darbą. Bet šiuo atvėju Marazyno humanistinės vertybės yra menkesnės negu pienininko, nes jis yra užsakovas, kuris paprašo, kad nušautų jo pačio šuni. Vadinasi, žmogui ginant teisybę bei kritinėse situacijose yra matoma jo tikroji estetinė vertė, egzistencinė savivoka. Lukas Šličius, 4C