Žmogus tarp žmonių

Visų pirma, dorovinės, humanistinės savybės zmogui padeda išlikti

savimi kritinėse situacijose ir kovoti už tiesą. Mano nuomone,
kiekvienas žmogus yra buvęs situacijoje, kuomet teko kovoti už tiesą, o
ar tai tiesa ar ne buvo galima nustatyti atsižvelgiant į situaciją
žmogiškosiomis savybėmis tokiomis kaip: tolerancija, pagarba kitam,
sąžinė, atlaidumas. Remiantis šiomis ir joms panašioms savybėmis
galima spręsti apie žmogų, jo žmogiškumo domeną. Apie tai, kaip
žmogus kritinėje situacijoje kovoja už tiesą ir iškyla jo mimoziškas
jautrumas rašė XXa. antros pusės prozininkas Juozas Aputis novelėje
„Vakarėjant gražios dobilienos“. Kūrinio veikėjas sūnus, gebėdamas
atsilaikyti, nenusilenkti kvailybei ar šiurkščiai jėgai, kovoja su
biurokratizmu už sunkiai sergantį tėvą, kuriuo rūpinasi kaip tik gali.
Ryžtingai teisybę ginantis vaikas įveikia sovietmečio biurokratus,
kuriems nėra svarbu kitas žmogus, jo sveikata, gyvenimas, jiems svarbūs
yra patys jie ir išgauti naudos iš kitų. Sūnus taip parodo savo estetinę
vertę ir galima numanyti kuo daugiau tiesos apie jį. Kai žmogus kovoja
prieš blogį tuomet atsiskleidžia jo dorovinės ir humanistinės savybės,
taip pat kaip ir padaro kažką blogo, pavyzdžiui J. Apučio kūrinyje
„Šūvis po Marazyno ąžuolu“ Marazynas paprašo pienininko nušauti
šunį. Pienininkas žmonių akivaizdoje nušauna Marazyno kalę ir
pasikabinęs šautuvą nueina. Tokioje situacijoje matoma, kaip žmogus
žiauriai pasielgęs jaučiasi išdidžiai, lyg padaręs gerą darbą. Bet šiuo
atvėju Marazyno humanistinės vertybės yra menkesnės negu pienininko,
nes jis yra užsakovas, kuris paprašo, kad nušautų jo pačio šuni. Vadinasi,
žmogui ginant teisybę bei kritinėse situacijose yra matoma jo tikroji
estetinė vertė, egzistencinė savivoka.
Lukas Šličius, 4C