Broniaus Krivicko gyvenimo ir kūrybos apžvalga.
(1919 – 1952)
Svarbiausi gyvenimo ir veiklos faktai.
Asmenybė.
 B. Krivickas gimė 1919 m. lapkričio 17 d. Pervalkų
kaime, netoli pasvalio.
 Pradžios mokyklą baigęs Suoste, 1931 m. B.
Krivickas buvo priimtas į Biržų gimnazijos antrąją
klasę.
 Baigęs Biržų gimnaziją 1938 – 1943 m. Vytauto
Didžiojo universitete ir Vilniaus universitete
studijavo lietuvių literatūrą.
 1938 – 1940 m. jo novelės jau buvo spausdinamos
„Ateityje“, „Studentų dienose“, „Darbininke“,
„Naujojoje Romuvoje“, „XX amžiuje“.
 Lietuvai atgavus Vilnių, B. Krivickas kartu su kitais
persikėlė į Vilnių tęsti studijų Humanitarinių mokslų
fakulteto Filologijos skyriuje ir kt.
 B. Krivickas pradėjo dalyvauti „Šatrijos“, kurią
globoja V. Mykolaitis-Putinas, veikloje, taip pat buvo
ir Balio Sruogos vadovaujamo Teatro seminaro
dalyvis.
 1944 m. B. Krivickas ėmė talkinti J. Keliuočiui,
redagavusiam žurnalą „Kūryba“.
 Karo metų periodikoje Krivickas paskelbė keletą
apsakymų.
 1944 m. vasarą jis praleido pas seserį Oną, padėjo
dirbti ūkyje – sesers vyras 1941 m. išvežtas į Sibirą.
 Kadangi labai trūko mokytojų, nuo spalio 1 d. Ėmė
mokytojauti gimnazijoje, dėstė lietuvių kalbą.
 Vėliau gavęs šaukimą į saugumą prisistatyti 8 val.
Vakaro, suprato, kad iš ten nebesugrįš.
 1945 m. pradžioje persekiojamas Krivickas įsitraukė
į partizaninę kovą.
 1948 – 1949 m. Krivickas buvo vado P. Tupėno
pavaduotojas.
 1951 m. Krivickas perėjo į apygardos štabą, jam
buvo pavesta rūpintis partizanų spauda.
 1952 m., pasiremdami partizano išdaviko
parodymais, sovietai surengė didžiulę operaciją –
buvo surastas Krivicko ir jo kovos draugo bunkeris.
 Nušauti partizanai iš pradžių buvę užkasti miške,
vėliau slapta palaidoti kapinaitėse.
Asmenybės bruožai:
 Bronius Krivickas – poetas rezistentas, kurio
kūryboje pastebimi egzistenciniai motyvai.
 B. Krivickas ir M. Indriliūnas būdavę tokių diskusijų
inspiratoriai: taip ugningai ginčidavęsi, kad ir kitus
uždegdavę.
 Pasak V. Mykolaičio-Putino, Krivickas buvo
interpretatorius.
 B. Krivickas – talentingas kritikas, dramaturgas,
beletristas.
 Jis buvo malonus, karo metu ramindavo žmones,
deklamuodavo eiles, todėl buvo laukiamas.
 B. Krivickas mėgęs vaikščioti vienas. Rašydavęs
prie žmonių, vakare prie laužo deklamuodavęs
bendražygiams.
 Labai daug skaitė, jį vadindavo „literatūros
Kūrybos apžvalga.
(literatūrinis palikimas bei kūrybos bruožai)
Kūrybos bruožai
Broniaus Krivicko kūrybai būdinga minties įtampa,
klasikinių vertybių propagavimas. Krivicko kūryboje
pabrėžiamas drąsumas, didvyriškumas, mirties
nebijojimas, tad jo kūrybai būdingas herojiškumas. Jis
ne tik išpažįsta svarbiausias vertybes, bet jų taip pat
nuoširdžiai laikosi, stoja už jas į nuožmią kovą su
galingu priešu. Kadangi Broniaus Krivicko kūryba
susijusi su karo laikmečiu, jo eilėse randama labai daug
partizaninio karo aspektų, kaip įtemptas slapstymasis
bunkeriuose, artimų žmonių ir bendražygių mirtys bei
svarbiausia – sau pasiliekamas paskutinis šovinys.
Išryškėja monumentalumo bruožai. Jo kūriniuose
įžvelgiama ir religinė tematika, kadangi ne viename
eilėraštyje Krivickas užsimena apie Dievo rūstumą ar
net žiaurumą, atsižvelgiant į tuo metu vykusius įvykius.
Satyrose Krivickas demaskuoja tarybinio rėžimo tikrovę
ir skleidžiamą propagandą.
Literatūrinis palikimas
Mokydamasis gimnazijoje parašė feljetonų,
studijuodamas reiškėsi kaip kritikas, novelistas ir
dramaturgas. Bendradarbiavo žurnaluose „Naujoji
Romuva‘‘, laikraščiuose „Darbininkas“, „XX
amžius“.
Kritikos straipsniuose laikėsi griežtų estetinių kriterijų,
novelėms būdingi stiprūs psichologiniai charakteriai,
filosofijos potekstė, kai kurios turi eilėraščio proza
bruožų. 1944 m. parengė diplominį darbą „Jono
Aleksandravičiaus-Aisčio idėjų pasaulis“, tai pirma
monografinė studija apie šį poetą.
Būdamas partizanu kūrė eilėraščius, sonetus,
satyras, vertė, rašė publicistiką. Jo poezijoje kovojantis
žmogus atsiskleidžia kaip įveikiantis savo žmogiškąsias
silpnybes kūrėjas, per kančias išdidžiai eidamas į mirtį,
randa Dievą ir meilę. Siekis tramdyti jausmus lėmė
griežtų formų pasirinkimą. Satyrose naudojant groteską
ir absurdo elementus tyčiojamasi iš sovietinės tikrovės,
ironizuojami vadinamieji SSRS sąjungininkai.
Vienas pirmųjų 1948–1949 m. išvertė apie 80 J. V.
Getės eilėraščių. Poezija (rinkiniai „Už didžią tiesą“,
„Po Stalino saule“ ir kiti) plito nuorašais, spausdinta
partizanų leidiniuose.
Paliko rankraštinį rinkinį „Žiaurusis Dievas“, kuriame į
atskirus skyrius sudėta 1945–1949 m. poetinė kūryba –
34 eilėraščių pluoštas, 38 sonetų ciklas, 53 eiliuoti
margumynai ir „Poilsio valandai“ – 63 satyriniai kūriniai.
 profesoriumi“.
 Mokėjo latviškai, ypač domėjosi rusų literatūra.
 Mėgo A. Puškino kūrybą.