Antanas Škėma ,,Balta drobulė“

Pavadinimas orientuoja į dvi kultūrines sistemas– krikščioniškąją (ryšys su Turino drobule- į ją

buvo suvyniotas mirusio Kristaus kūnas ir stebuklingu būdu išliko to kūno atspaudas; senovės žydų
paprotys laidoti mirusiuosius suvyniotus į įkapių drobulę) ir lietuviškąją mitologinę. Pastarąją
liudija vėlės, apsigobusios balta drobule, dabarties akcentai romane(pamestinuko prijuostė,balti
chalatai, tramdomieji marškiniai) ir įvairios folklorinės lino variacijos. Garšvos poetiniuose
Pavadinimo vaizdiniuose šios dvi sistemos susilieja į vienumą – Kristaus figūra perkeliama į archajinę „aisčių”
analizė erdvę, jo palydovais tampa ne apaštalai, o apdriskę, lino kelnyčių meldžiantys kaukai arba laumė
(audėja).
Romano rankraštis turėjo antraštę „Keltuvas", bet 1955 m. virto „Balta drobule".Tai sukėlė šiek tiek
maišaties, kuri tęsiasi lig šiol, kai sakoma ar rašoma įvardžiuotinė būdvardžio forma. Beje, leidyklos
redaktorius Škėmai net siūlė pastarąją formą vartoti pavadinime, bet rašytojui tokia antraštė
skambėjo banaliai.
• išorinė tikrovė egzistuoja kaip Garšvos sąmonės produktas;
• viskas, ką jis mato, girdi, užuodžia, yra įtraukiama į vidinę prisiminimų, jausmų, asociacijų,
vizijų erdvę;
• be vidinių monologų, sakomų pirmuoju asmeniu, girdėti ir trečiojo asmens balsas, kuris
Modernaus paaiškina, ką personažas veikia ir kur jis yra;
pasakojimo • galima net įsivaizduoti, kad ir senus epizodus, bet jau trečiuoju asmeniu, apie save parašė
ypatybės; pats Garšva.
sąmonės • Tačiau taip galvoti vargu ar būtų teisinga;
srautas • pasakojimo šerdį sudaro dabartis;
• kūrybos forma netradicinė: vaizduodamas suskilusį žmogaus pasaulį,
• jis atsisako klasikinių prozinio pasakojimo ir draminės kalbos savybių - aiškios išorinio ir
vidinio žmogaus pasaulio skirties, laiko, erdvės vientisumo, nuoseklaus siužeto;
• vaizdų slinktis dažnai primena chaotišką minčių, pojūčių srautą, valdomą atsitiktinių
impulsų, tolimų asociacijų, subjektyvių nuotaikų.
Tekstas sudarytas iš Įvado, Pabaigos ir 15 skyrių. Kiekvienas jų (išskyrus 15-ąjį) skyla į dvi dalis:
iki ir po žvaigždučių. Patogumo dėlei jas vadinsime a ir b dalimis. Įvadas, Pabaiga ir b dalys
vaizduoja pasakojimo dabarties situaciją, parašytą iš esmės esamuoju laiku su retais nuslydimais į
būtąjį praeities digresijose.
Pasakotojas susidvejinęs: kalbėjimas III asmeniu tiesiogiai persilieja į Garšvos vidinį monologą.
Kompozicija Visos a dalys ir 15 skyrius vaizduoja praeities gyvenimo momentus ir parašytos būtuoju laiku.
2,5,9,11,12,14 skyriuose pasakojama iš I asmens perspektyvos. Tai praeitis, pavadinta „Iš Antano
Garšvos užrašų”. Kitos a dalys dažniausiai vaizduoja netolimą Garšvos praeitį iš gyvenimo
Amerikoje arba tuos Lietuvos gyvenimo laikotarpius, kurių prisiminimą buvo užblokavusi dalinė
amnezija, atsiradusi ( tai praneša tekstas) kaip enkavedistų kankinimo pasekmė.
Šitokią kompoziciją vadiname mozaikine, koliažine.
Pasakojimo šerdis- dabartis. Būdinga konkreti erdvė, tiksli laiko nuoroda: penkios minutės iki
starto, keturiasdešimt minučių iki pertraukos ir t.t. Lygiai taip pat tiksliai žymimi ir įžanginiai bei
baigiamieji laiko parametrai. Taigi laikas- apie pusdienis.
Veiksmas vyksta keltuve arba kitose viešbučio patalpose (uždara erdvė). Per laiką suvokiam
subjektyvias veikėjo būsenas. Per laiką ir erdvę atsiskleidžia pagrindinė opozicija- keltuvininko ir
poeto. Dabarties laiko pasakojimas yra įrėminamas Garšvos ėjimo ir grįžimo aprašymo: peronas,
laiptai, požeminis koridorius, laiptai, 34 gatvė, stiklinės saldainių parduotuvės durys. Tai
Erdvė ir horizontalioji erdvė. O trajektorija uždaroje viešbučio erdvėje: rūsys, koridorius, nusirengimo
laikas patalpa, personalo keltuvas, viešbučio vestibiulis, jo įdubimas, kavinė – tai horizontali veiksmo
zona(up ir down). Akivaizdi erdvinė horizontalumo-vertikalumo opozicija. Dabartis atveria praeitį,
užmezga pasakojimą. Prisimenami tėvas, motina, Šopenhauerio įtaigotas bandymas nusižudyti, ruso
nužudymas, enkavedistų kankinimai ir t.t.
Retrospekcijos medžiaga neturi nuoseklaus siužeto, kokį regime dabarties vyksme. Prisiminimų
fragmentai komponuojami pagal Garšvos dabarties išgyvenimų logiką. Jie nėra savarankiški, tačiau
kur kas spalvingesni už monotonišką veikėjo dabartį. Matyt, autorius panaudoja daug autentiškų
įspūdžių, tikrų faktų, asmeninės patirties.
 Du tradicinės vertybių sistemos fragmentai – tikra meilė, tikra kūryba.
Tradicinės vertybės – meilė, dorybė pralaimi, nes žmogus paprasčiausiai nepajėgia atlaikyti realybės
smūgių bei plėsti vertybių skalę.
Vertybių krizę apmąstanti filosofija ir realybė.
Garšvos Prieštarauja humanistinei pasaulėjautai ir dvasinėms vertybėms.
vertybių Reikšmingiausia tikrovė – kančia ir mirtis, kurioje atsiskleidžia tikroji būties esmė, vertybių
sistema reikšmė.
Domėjosi moderniąja tapyba bei muzika.
Romantinis žvilgsnis į pasaulį, grožio jutimas, idealios būties ilgesys.
Pagrindinis veikėjas iš naujo bando atrasti tikrąsias vertybes, jas pasirinkti.
Nepriima miesčioniškos egzistencijos.
Kūryba – sukilimas prieš pasaulio absurdiškumą.
Poetas Antanas Garšva emigravo į JAV, kur gyvenimas tekėjo visai kita vaga nei Lietuvoje. Čia jam
sunku prisitaikyti prie kitokios aplinkos, prie kito gyvenimo būdo. Amerikoje jis įsidarbino
liftininku, tačiau liftas labai riboja jo kūrybinę erdvę, nuo tokio darbo neatsiejama rutina,
Asmeninės banalumas, griežtos taisyklės ir uniforma yra nepriimtini, jį vargina, todėl tai yra lyg sistemingas
savęs naikinimas. A. Garšva norėtų išsivaduoti iš tokios bespalvės aplinkos ir uždaros lifto erdvės,
laisvės tačiau negali, nes tai yra jo pragyvenimo šaltinis, tad noras kurti taip pat negali būti įgyvendintas.
problema Romane aprašomas meilės trikampis: Garšva, Elena ir jos vyras. Garšva myli Eleną ir ji pasiryžta
skirtis su savo vyru ir pradėti naują, kitokį gyvenimą. Tačiau vieną kartą jų pokalbį nutraukė
Garšvos nualpimas, kuris priminė, kad jis jau nebebus toks, kaip visi, todėl jis nusprendžia
atsisakyti melės, kad galėtų apsaugoti Eleną nuo jį apimančios beprotybės.
Antanui Garšvai kūryba buvo gyvenimo tikslas. Didelis užimtumas neleido jam tobulėti kaip
poetui.
Iš užrašų sužinome, kad Simutis su Zuika vertė jį atsisakyti savo kūrybos ir kurti tik apie
sovietmečio gerovę.
Antanas išsiskyrė savo kūryba iš kitų to meto poetų. Jis nešlovino Lietuvos savo eilėmis, todėl buvo
nepopuliarus. Jis jautėsi vienišas, nesuprastas: emigranto gyvenimas, nuobodus darbas, nesėkminga
meilė, liga, svetima aplinka ir kūrybinio įkvėpimo neradimas skatino jį galvoti apie mirtį ir vedė į
Kūrėjo beprotystę.
prigimties Jaučiamas didžiulis kontrastas tarp menininko prigimties ir liftininko darbo. Rašytojo teigimu,
problema neegzistuoja joks įkvėpimas (romane ,,Balta drobulė“ Garšva ironiškai juokiasi iš poeto Vaidilionio,
kuris rašo tik tada, kai jį aplanko įkvėpimas), o menininkas yra toks pat žmogus kaip ir kiti, tik jis
sugeba savo patirtus išgyvenimus išreikšti teptuku, kaltu ar pan.
Rašytojas turi ieškoti turinio savo kūriniui-tokią idėją skelbia ir Garšva: ,,jau savaitė, kaip ieškau
kelių strofų“ , kuris, trokšdamas sukurti idealų eilėraštį, netgi mąsto apie galimybę pasinaudoti
mylima moterimi kaip priemone tikslui pasiekti: ,,pasitenkinti lovoje ir išgauti keletą legendų“ .
Svarbiausia, kad rašytojas, kaip ir jo sukurtas personažas, išliko savimi, neišdavė idealų, nenutraukė
kūrybos proceso.
Ji susijusi su beprasmiu Niujorko viešbučio keltuvininko darbu ir poetinio prado proveržiu.
Apsivilkęs uniformą žmogus nebeturi teisės būti savimi, taisyklės griežtai riboja jo išvaizdą ir
elgesį. Skaičius 87 panaikina individualybės žymes, stipriai paveikia poeto kūrybą.
Lietuvių kalba tebemąstantis personažas išgyvena tam tikrą dvilypumą, jaučia svetimumą ir
priešiškumą sumaterialėjusios Amerikos atžvilgiu. Poezija- ne tik kova su gyvenimo banalumu, bet
noras išreikšti save.
Poetai vertina moters meilę, iš jos gauna impulsus kūrybai. Itin didelę reikšmę skiria kūrybai,
Pašaukimo
vienintelei jo gyvenimo atramai.
problema Įvykiai, formavę poetą: meniškos prigimties apraiškos vaikystės žaidimuose tinko gabalais,
šešiolikmečio malda vaidilutei ir prakalba milijonams Palangos pajūryje, devyniolikmečio meilė
Jonei ir eilėraštis apie pakaruoklius, 21 metų Garšvos poeto gimimas išgyvenus pirmąjį
„plaukiančio siaubo" priepuolį Kaune, meninis atgimimas Bavarijos DP stovykloje (čia Antaną
matome pasirinkusį modernaus meno kelią ir surandantį būdą, kaip rašomame eilėraštyje išreikšti
XX a. istorijos absurdą ir senojo pasaulio mirtį).
Tikrojo pašaukimo ieškojimo ar kūrybinių troškimų kelias veda į pražūtį.
 Taip parodomas pasaulio prieštaringumas, paradoksalumas, šaipomasi iš to, kas neturi vertės.
Antanas Garšva- poetas, kurio vaikystė buvo siaubinga: Antrasis pasaulinis karas, motinos liga, tėvo
uždarumas, tėvų barniai, paveldėta liga, vėliau bėgimas iš šalies, gyvenimas JAV, liftininko darbas,
nesipildantys troškimai, jis neturi suformuotos pasaulėžiūros, nedrįsta vesti mylimos moters. Dėl to
jo požiūris į pasaulį pesimistiškas.
Ironizuoja ir pats save, parodo, koks beprasmis jo gyvenimas: balta dirbtinė šypsena, taisyklinga
Ironiškas laikysena, tvarkinga uniforma, baltos pirštinės. Svarsto, ar yra prasmė gyventi, ką nors daryti šiame
pasaulyje, jei pats esi beprasmis, aplinkui tik paviršutiniai dalykai, reklamos, dirbtinė elegancija,
santykis su matoma tik išorė.Priprantama prie tokio pasaulio, nors viskas pašiepiama, bet nesistengiama būti
pasauliu kitokiu, elgtis ne taip, kaip visi, pasiduodama rutinai, netikram pasauliui, kurio nemėgsta, kurį
ironizuoja, iš kurio šaiposi. Garšva prisitaikė, užsidėjo dirbtinės elegancijos kaukę, šaipėsi iš savo
darbo ir pasidavė paviršutiniškumui ir neatsakomybei, vis tiek jam nepavyko paslėpti tikrojo savęs.
Ironiškai parodomas kitų veikėjų gyvenimas: draugo ruošimasis nusižudyti, Elenos vyro
abejingumas, Vaidilionio požiūris į kūrybą. Garšva šaiposi iš patriotinės kūrybos, ironizuojami net
ir tie žmonės, kurie trumpam įlipą į liftą- jų išvaizda, manieros. Abejingu, ironišku požiūriu Garšva
sumenkina pasaulį .
Praeitis: nelaiminga, niūri vaikystė: mama sirgo šizofrenija, todėl išvežama į psichiatrinę ligoninę,
tėvo neištikimybė, smurtas šeimoje; psichologinis motinos praradimas; tėvo idealas virtuoziškomis
smuiko variacijomis; vienišas gyvenimas Kaune;
Šopenhauerio kūryba Garšvos paauglystės metais; bandymas nusižudyti;
laisvi santykiai su merginomis ir pirmoji meilė Jonei; nihilistinis požiūris jaunystės metais; daktaro
Praeitis ir patarimas neturėti žmonos sugriauna Garšvos pasaulėžiūrą (išsiskyrimas su Jone);
dabartis Partizanavimas; Garšvos kūrybos netoleravimas bolševikmečiu; neveiksnumas po oponentų
sužalojimo smūgiu;
Gyvenimas Amerikoje, Elena; požiūrio pakitimas, siekis gyventi, sukurti šeimą su Elena.
Dabartis: aprašoma tik viena diena; monotoniškas liftininko darbas;
apranga su skaičiumi 87; susitikimas su gydytoju; liaudies dainų motyvai;
susitikimas su Elena; ligos paūmėjimas;
1.Dvasinė katastrofa, sisteminis savęs naikinimas, rutina.
2. Vidinis suskilimas, vienatvė, vertybių ilgesys.
3. Prisiminimų srautas ( vizijos, sapnai).
4. Liguista veikėjo sąmonė, prieštaringumas.
Beviltiška 5. Žmogaus susvetimėjimas.
padėtis 6. Kuriančio žmogaus psichologija.
7. Beprotybė.
8. Meilės atsisakymas.
9. Liga.
Meilės destrukcija (negali būti su mylimu žmogumi);
Šeimos destrukcija (vaikystėje patirti išgyvenimai: tėvas mušdavo mamą, skyrybos);
Kūrybos destrukcija (niekur neranda įkvėpimo savo eilėraščiams);
Darbuotojo destrukcija (dirba beprasmišką darbą);
Destrukcija Egzistencinė destrukcija (neturi prasmės gyvenimui tęsti, todėl nesigydo ligos).
su žmogaus Knygoje sąmonės srautu atpasakojami svarbiausi pagrindinio veikėjo gyvenimo įvykiai.
istorija Vaizduojamas XX a. žmogus, emigrantas, ieškantis įkvėpimo.
Žmogus jaučia gyvenimo beprasmybę ir savo padėties tragizmą, tai jis siekia įveikti panieka ir
ironija.
Žmogaus gyvenimas gretinamas su Antikos epochos herojumi (Sizifu, kuris taip pat kaip ir
šiuolaikinis žmogus, neturėdamas pasirinkimo, dirbo beprasmišką darbą.).
Pasaulio • Absurdiškai vaizduojamas išorinis pasaulis.
• Aprašomos dūžtančios žmonių viltys. Svarbiausia noras būti poetu, bet gyvenimas verčia dirbti
absurdišku rutininį darbą.
mas • Tenka meluoti motinai, kad ją išveža į psichiatrijos ligoninę.
• Išsikyrimas su brangiausiu žmogumi.
• Mirtis- išsivadavimas nuo pasaulio beprasmybės.
• Garšvos žinojimas, jog tikrai reikia gydytis, bet pasiryžus tai daryti suprantama, jog jau per vėlu.
• Laimės ieškojimas dalykuose, kuriuose jos tikrai nerasi.
• Meilė ištekėjusiai moteriai.
• New Yourk‘o viešbutis laikomas tikru urbanistikos stebuklu.
• Noras nusižudyti, kai Garšvą paveikia Šopenhauerio filosofija.
• Prievartos ir žiaurumo laikotarpiu nužudymas kelia sąžinės graužatį.
• Jis nepritampa prie kitų rašytojų. Nepopuliaraus poeto kritika populiariam.
• Nesuvokiama, jog gyvename tik vieną kartą.