Kodėl svarbu branginti ir puoselėti gimtąją kalbą?

Gimtoji kalba, tai kalba, kurią išmokstame pirmiausia, ji lydi ir lydės mus visą
gyvenimą. Ji primena mūsų šalies istoriją, vienija tautą, suburia bendruomenes. Tai šalies
simbolis, dėl kurio buvo ilgai kovota. Kiekvienas savo šalį mylintis ir gerbiantis pilietis turėtų
branginti ir puoselėti savo gimtąją kalbą. Ją plėsti, ginti ir saugoti. Kodėl yra svarbu branginti
ir puoselėti savo gimtąją kalbą?
Visų pirma, gimtąją kalbą svarbu branginti, nes ji vienija ir atveda žmones į
tikėjimą. Lietuvos ir kaimyninių šalių gyventojams trūko vienybės, tikslo, dalyko, kuris juos
sujungtų į vieningas tautas. Žmonės gyveno rutinoje, kuri aptemdė jų akiratį ir užgožė
smalsumą pažinti daugiau, nei savo šeimos kiemą. Kiekvienas individas tikėjo į skirtingus
dievus, kalbėjo skirtingomis tarmėmis, turėjo skirtingas vertybes, o tai trukdė šalies
vienybei. Tai pastebėjo Renesanso epochos švietėjas, humanistas Martynas Mažvydas. Jis
tikėjo, kad tikėjimas ir mokslas gali suvienyti žmones, todėl parengė pirmąją lietuvišką
spausdintą knygą – „Katekizmas“, kad Lietuvos gyventojai turėtų vieną spausdintą raštą.
Savo knygoje autorius ragino žmones mokyti, skaityti, priimti katalikybę – „Broliai seserys,
imkit mane ir skaitykit / Ir tatai skaitydami permanykit.“ Katekizme protestantų kunigas
išreiškė priešišką nuomonę politeistinei pagonių religijai. Martyno Mažvydo pagrindinės
vertybės buvo tikėjimas į Dievą ir mokslą. Jis tikėjo, kad per katalikybę žmonės išmoks
rašyti, skaityti, taip pat skatino bajorus ir ponus mokyti žmones tikėjimo ir mokslo – „Kiek
nedėlios bažnyčion vaikščioti prisakykit, / Kunigus, idant mokytų žmones, raginkit!“
Rašytojas norėjo, kad jo parapijiečiai eitų į bažnyčią, mokytųsi, būtų smalsūs ir žingeidūs.
Tvirta gimtoji kalba vienija, sujungia individus, sukuria bendrą tikslą, dėl kurio verta stengtis.
Tai motyvuoja, priverčia išlysti iš savo rutinos ir atveria naujų galimybių tiek šaliai, tiek šalies
gyventojams, todėl yra labai svarbu branginti savo gimtąją kalbą.
Taip pat, gimtąją kalbą turime puoselėti, kad ji neišnyktų. Turime su
pasididžiavimu kalbėti ir mokyti savo vaikus lietuvių kalbos. Lietuvių kalboje slypi mūsų
šalies istorija, kurią saugojo ir puoselėjo mūsų protėviai. Visą laiką lietuvių kalbai grėsė
pavojus. Ne išimtis buvo ir Renesanso epocha. Didžiausiu kovotoju, dėl lietuvių gimtosios
kalbos teisių, galiu pavadinti rašytoją Mikalojų Daukšą. Po Liublino unijos pastebėjęs
sulenkėjimą ir kylančią grėsmę gimtajai kalbai, jis iškėlė gimtosios kalbos išsaugojimo
problemą lenkų kalba parašytoje „Postilės“ „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ Ten jis teigia,
kad lietuviai, kalbantys lenkiškai naikina savo kalbą – „mokydamasi lenkų kalbos ir ją
vartodama, taip yra paniekinusi, apleidusi, kone išsižadėjusi savo kalbos.“ Rašytojas siekė
priminti Lietuvos gyventojams jų tikrąją gimtąją kalbą, buvo priešiškai nusiteikęs prieš
bajorus, kalbančius lenkiškai. Tam, kad nepasikartotų grėsmė lietuvių kalbai, mes turime
(400) suprasti jos svarbą. Turime kalbėti ir plėsti savo gimtąją kalbą. Taigi, galiu teigti, kad
gimtąją kalbą turime puoselėti, kad ji neišnyktų, nesusidurtų su grėsme ir pavojumi.
 Apibendrinant galiu teigti, kad gimtąją kalbą yra svarbu branginti ir puoselėti.
Dėl jos buvo susirūpinę mūsų protėviai, turėtumėme ja rūpintis ir mes, kad ją galėtų vartoti
mūsų vaikai. Gimtoji kalba yra šalies simbolis, kuris vienija tautą, suburia šalies piliečius,
tačiau bet kada šalies gimtajai kalbai gali iškilti grėsmė ir pavojus, todėl turime saugoti,
branginti ir puoselėti savo gimtąją kalbą.