Fausto pažinimo kelias

Prologas danguje. Mefistofelis nori sugundyti žmogų, Dievas jam pasiūlo Faustą.
Faustas Mefistui tinka, nes jam neužtenka to, ką gyvenimas jam duoda, jis trokšta
daugiau. „Tas pusprotis tarnauja savo ponui! <...> Jisai pasauly ieško rojaus
džiaugsmo...“

Dievas yra įsitikinęs, kad galų gale žmogaus siela pasirinks tinkamą kelią. „Žinok
tačiau, kad nepadės tau nieks: / Tauri žmogaus dvasia pati savaime / Vis vien
tiesos ir gėrio sieks.“

Faustas nusivylęs savo gyvenimu, jis nebemato prasmės toliau dirbti savo darbą,
tačiau nėra lengva kažką pakeisti. Nors daug moka, jis jaučiasi kvailas: „Deja, nors
knygų daug skaičiau, / Kvailys jaučiuos kaip ir anksčiau!“ Faustas neturi artimųjų, yra
savikritiškas. Galima teigti, kad serga depresija.

Fausto tikėjimas svyruoja, jis nemato išeities, todėl bando išsikviesti dvasią. „Nebaisūs
man velniai ir pragarai, – / O kas iš to? Be džiaugsmo, be paguodos / stumiu dienas,
ir nėr vilties, man rodos, <...> Ir štai dabar griebiuosi burtų... / Gal man dvasia
slaptais keliais / Atspėti mįslę didžią leis...“

Tačiau ši tik dar labiau jį nuliūdina, pasakydama, kad ji nėra artima Faustui: „Tu esi
artimas tik savo dvasiai, / Nepanašus nė kiek tu į mane!“

Apimtas depresijos, Faustas nori išgerti nuodų taurę ir nusižudyti, tačiau jį sustabdo
„Velykų skaistų rytą skelbdami, / Varpų garsai...“. Jie primena Faustui geras
vaikystės dienas, atradimo jausmą. „Vaikystės tolimos prisiminimas / Gyveniman
grąžino vėl mane <...> Ir nebenoriu mirt – geidžiu gyvent!“

Vaikščiodamas su Vagneriu Faustas sutiko šunį, kuris jį parsekė namo. („Su mokytu
šunim kiek pabendraut Ir mokslininkui retsykiais nekenktų; Ne veltui kartais
mėgstam pajuokaut, Kad jie geriausi mokiniai studentų.“) Faustas vertė Bibliją ir
vėliau parodo šuniui Jėzaus vardą ir šis atvirsta į Mefistofelį.
 Faustas pasiūlo Mefistofeliui derėtis, tačiau jis atsisako tą daryti ir prižada tą padaryti
kitą kartą. „Tu gausi visa, ko tau reikia, / Ko malonėsi paprašyt. / Turėsim ateity ne
vieną progą / Pasišnekėt apie tai smulkiau.“ Kitą dieną Mefistofelis pats siūlo Faustui
sutartį. Jis siūlo tai, ko Faustas tuo metu labiausiai nori, išnaudoja jo silpnybes (siūlo
draugystę, tarnystę, tapti jaunu) „Pabūti vyrų, moterų draugėj, – / Aš patarnausiu
tau maloniai, / Visur pagalbą teiksiu paslaugiai <...> Ir būsiu patarėju širdingiausiu.“
Tačiau už visą tai, Mefistofelis nori, kad: „Kai susitiksime tenai, anam pasauly, /
Atlygint man turėsi tuo pačiu.“ Faustui nerūpi, kas atsitiks po mirties ir jis sutinka su
sutarties sąlygomis. Jie pasirašo sutartį krauju.

Faustas ir Mefistofelis apsilanko Auerbacho rūsyje Leipcige (Mefistofelis tikisi

pamokyti Faustą linksmintis, bet šiam nėra smagu). Ten Mefistofelis užburia stalą,
kad iš jo bėgtų gėrimai ir pasako „Neleiskit išsipilti nė lašeliui“, tačiau vienas iš vyrų
išlaisto vyną ir jis užsidega. Faustas ir Mefistofelis pasišalina.

Mefistofelis nusiveda Faustą pas raganą. „Manai, kad ragana numes man nuo pečių /
Tris dešimtis vargingų metų / Ir mano sunkią gėlą išsklaidys?“ Ragana duoda Faustui
eleksyrą, kuris jį atjaunina ir padaro, kad „Boba kiekviena / Atrodys tau gražioji
Elena.“

Faustas pirmą kartą pamato Margaritą ir ją įsimyli iš pirmojo žvilgsnio. Faustas įsilaužia į
jos namus ir liepia Mefistofeliui palikti jai dovaną. Tačiau motina ją atėmė. Faustas ir
Margarita eina pasivaikščioti ir Margarita įsimyli faustą. „Tave aš myliiu iš visos širdies!“
Faustas įduoda Margaritai migdomųjų, kad nakčiai užmigdytų motiną. Margarita tampa
nėščia, o jos motina miršta. „Motulę negyvai aš užmigdžiau, / O kūdikėlį savo, / O mūsų
dukrą, dukrą tavo, <...> Prigirdžiau tvenkiny.“

Grįžta Margaritos brolis. Jis susiginčija su Faustu ir, paragintas Mefistofelio, Faustas jį
nužudo.

Mefistofelis išsiveda Faustą į Valpurgijos naktį. Ten Faustas šoka su gražuole, žiūri
spektaklį, linksminasi. Vėliau Mefistofelis jam praneša, kad Margarita kalėjime. Faustas
supyksta, kad Mefistas to nepasakė anksčiau.

Faustas ir Mefistofelis gelbėja Margaritą iš kalėjimo. Iš pradžių ji Fausto neatpažįsta, bet

vėliau jam pasako, kad nužudė jų dukrą. Faustas visaip bando ją prikalbinti eiti kartu, bet
mergina nenori, nes bijo Mefistofelio. Ji pasirenka mirti. „Tai jis! Tai jis! / Turbūt, į šią
šventyklą ramią / Manęs atėjo... Vyk jį pro duris! <...> Aš visagalio teismui atsiduodu.“