Aistė Astrauskaitė SD3

2023.10.24
Atvejo analizė pagal filmą „Stebuklų laukas“
Režisierius Mindaugas Survila, 2011m.
Dokumentinis filmas „Stebuklų laukas“ pasakoja apie žmones, esančius visuomenės
užribyje. Tai pasakojimas apie bendruomenę, gyvenančią miške pastatytose lūšnose, kurios dienos
bėga netoliese įsikūrusiame sąvartyne. Pagrindinis dėmesys skiriamas žmonių kasdieninėms
patirtims, kurios yra radikaliai skirtingos nuo mums įprastinių gyvenimo patirčių. Režisierius
neskatina jų gailėtis bei nekuria dramatiškų įvykių. Siekiama parodyti nykstančia, unikalią
bendruomenę, gyvenančią visiškame visuomenės užribyje.

Budos miško gyventojai socialiai atsiskyrę nuo tradicinės visuomenės, tačiau

instinktas gyventi bendruomenėje išlikęs. Netoliese vienas nuo kito miške statydami namus, kartu
triūsdami sąvartyne, bendraudami ir paremdami vieni kitus, jie sudaro unikalią bendruomenę,
neįprastą mūsų aplinkai. Turbūt nėra nė menkiausios galimybės, kad kasdieninės rutinos veikiami,
klestinčioje visuomenėje gyvenantys žmonės, susimąstys apie lūšnynų gyventojus. Nepaisant to,
tokia bendruomenė egzistuoja ir gyvena su savo problemomis bei sunkumais. Turbūt geriausiai
miško gyventojų buitį apibūdina filmo epizodas, kai visi susirenka skaityti laikraštį. Visi susidomėję
klausosi naujienų apie savą mišką bei gyventojus ir kaip kartu aptarinėja bei juokiasi iš neteisingai
žurnalistų suformuoto įvaizdžio. Čia atskleidžiami žurnalistų išgalvoti faktai apie miško gyventojų
savižudybes, nustebina net ir pačius gyventojus, todėl nenuostabu, kad apie šiuos žmones vyrauja
stereotipai, neigiamas požiūris. Šiuos žmones atstumia net artimieji, giminės. Ilgą laiką sūnaus
nemačiusi Janė Survilos (režisieriaus) mobiliuoju telefonu pagaliau jam paskambina ir pasikalba
Kūčių vakarą. Motinos susigraudinimas kalbant su sūnum išduoda neapsakomą ilgesį bei skausmą,
o tai parodo jog ji matė sūnų jau labai senai. Nepaisant visuomenės atstūmimo, ši bendruomenė
laikosi išvien, jie paremia vienas kitą morališkai, įkvepia vilties gyventi. Viską sunkiau padaro
problema jog žmonės valdžioje visiškai nepadeda filme vaizduojantiems miško gyventojams, jiems
patiems reikia kurti savo gerovę iš bet ko ką gali rasti sąvartyne.

Darbas – turbūt dar viena veikla labiausiai vienijanti žmones. Šiuolaikinėje visuomenėje,
darbo aplinkoje asmenis sieja bendri interesai: gaunama alga ar darbo pobūdis. Ne išimtis ir Budos
miško gyventojų bendrijoje, tačiau juos jungia netradicinė veikla – daiktų ieškojimas Kariotiškių
sąvartyne. Sąvartynas – tai teritorija, kuri „normalų“ gyvenimo būdą propaguojantiems žmonėms
dažnai atrodo negatyvi ir vienareikšmiškai už visuomenės ribų. Nors sunku suvokti, bet kažkam tai
vienintelis pragyvenimo šaltinis. Jie „iš šiukšlių srauto išrenka bei surūšiuoja pakartotinai
naudotinas atliekas ir jas suvartoja patys arba naudoja prekybiniams mainams. Čia taip pat randama
dar tinkamų namų apyvokos daiktų, baldų, statybinių medžiagų, juk visi jų nameliai suręsti iš to ką
buvo galima rasti atliekose. Tad filme įamžinta sąvartyno bendruomenė buvo išskirtinė ne tik dėl
savo veiklos, bet ir dėl unikalių asmenybių bei gyvenimo būdo. Sąvartynas juos aprūpina dauguma
kasdienai reikalingais daiktais, tačiau čia nerasi svarbiausio – šviežaus maisto. Vasara tai nėra
didžiausia problema, miškas pats aprūpina savo gyventojus uogomis ir grybais, tačiau žiema tenka
išleisti visus sutaupytus pinigus, gautus iš supirkėjų, taip pat svarbu paminėti, kad patys supirkėjai
dažnai atveža maisto už surūšiuotas atliekas. Šias laikais, gyvenant modernizuotoje visuomenėje,
sunku įsivaizduoti bet kokį būstą be kanalizacijos ir vandentiekio, tačiau Budos gyventojai
nesiskundė, nei vienoje filmo scenoje jie neprašė užuojautos ar pagalbos. Gal šie žmonės ir atsirado
miške prie sąvartyno dėl blogų gyvenimo pasirinkimų, tačiau dar viena problema viską dar labiau
pasunkina – galimybė susirasti normalų apmokamą darbą. Šiuos žmones darbdaviai
vienareikšmiškai atstumia bei net nesistengia jiems suteikti šansą darbe, todėl miško gyventojai yra
priversti rūšiuoti atliekas tikintis jog ras kažką vertingo.

„Stebuklų laukas“ – išskirtinė ir bent trumpam kitaip į aplinkinį pasaulį pažvelgti

priverčianti kino juosta, apie šalia mūsų gyvenančius visuomenės be reikalo iš anksto atstumtus
žmones, kurie iš vienos pusės yra tokie panašūs į mus visus: tos pačios emocijos, draugai, meilė ir
džiaugsmai, noras gyventi geriau. Tačiau filmo motyvas su apversta Lietuvos vėliava, atskleidžia
kitą pusę, neteisingai kabanti vėliava įprasmina apverstą, kitokį pasaulį. Svarbu paminėti, kad filme
buvo stengiamasi užfiksuoti viską, kas slypi už fasadinės, visiems matomos pusės: šiukšlyno
aplinkos, smarvės ir atmatų. Režisierius stengiasi subjektyviai pamatyti žmonių jausmus, tačiau to
nesiekia išprovokuoti dirbtinai sukurtomis problemomis, tik asmeniniu išgyvenimu, įprasminto
būvimo kartu. Realybė, nors ir pažymėta skurdo ir nykimo ženklų, tačiau parodoma apnuoginta, iš
asmeninės pusės. Filmo herojai gal ir ne šventi, tačiau jie to ir neslepia, be kompleksų atskleidžia
savo identitetą kasdieninėje aplinkoje.

Apibendrinant, galima teigti, kad filmas priverčia iš naujo permąstyti, kiek daug vis dėlto
mes turime ir tuo pačiu bent trumpam pagalvoti apie tuos, kurie nieko neturi. Tai yra realybė, apie
kurios egzistavimą tikriausiai dauguma nenori nė girdėti. „Stebuklų laukas“ parodo tą realybę be
jokių pagražinimų ir priverčia bent sekundei pasijusti „nepatogiai“ ar susimąstyti apie atsakomybę
už „kitą“.