Citatos

 “Gyventi vien vyrui ir vaikam? Negaliu.”

 “Ponas Jonavičius tikrai artistiškai griežia. Bijau, ar užtenkamai gerai jam akompanuoju.
Bet jis sakos nė su kuo taip nesutardavęs, kaip su manim. Laukiu tų mūsų muzikos vakarų
kaip didžiausio gėrio. Juk daugiau negirdžiu niekur geros muzikos. Be muzikos, tiekia jis
man ir knygų iš savo turtingos bibliotekos. Turiu muzikos, turiu literatūros – ko gi
daugiau begaliu trokšti?”

 “Gal tiesą sako Liudvikas, kad geriausia man būtų buvus visai netekėjus...”

 “Kaip nemalonu slėpti ką nors, tartum daryčiau ką pikta! O atvirai negaliu: Liudvikas
užšauks, ir turės būti taip, kaip jis nori. „Vienai svajoti...“ Ar aš kalta, Liudvikai, kad
nesvajojame dviese!”

 Liudvikas buvo Šiauliuose, ir, kaip visuomet, privežė aibę visokių nereikalingų daiktų. Kaip
čia sutaikinti? Nuo žmonos reikalauja su galva pasinerti ūkyje, kad tas ūkis duotų
keliasdešimt rublių daugiau, o pats išvažiavęs išleidžia tas kelias dešimtis visai be
reikalo? Aiškinu tai instinktyviu ieškojimu pusiausvyros. Tokiam išlaidžiam žmogui, kaip
jisai, reiktų turėti žmoną šykščią, šeimininkių šeimininkę, mokančią iš kiekvieno daikto
ištraukti pelno. Tokia žmona būtų jį atsvėrusi šiek tiek. Jis tai jaučia ir nori manyje turėti
tokią žmoną. Bet ką padarysi, kad manyje visai visai nėra medžiagos tokiai šeimininkei.
Nemoku, negaliu.

 Nėra jėgų atvirai ir drąsiai ginti tas savo teises, ir gana. Bijau, kad Liudvikas supyks, kažin
ko prikalbės... Ir kaip ta straigė, bijodama, kad manęs nešvelniai nepalytėtų, lendu į
išsisukinėjimų ir melų kaušą.

 Mano nuomone, – kalbėjo ciocia, gerdama kavą, – kiekviena žmona būtinai turi mėgti
virtuvę. Tai viena svarbesniųjų priemonių įtikti vyrui, įrodyti jam savo rūpinimąsi juo, kas
juk yra mūsų pirmoji pareiga ir tikslas. Bolesiui visados skaniausia tai, prie ko aš pridedu
savo ranką. Ir aš tuo didžiuojuos ir džiaugiuos. – Ak, Karusiu, tu esi ideali žmona, o žinai,
kad idealų maža pasaulyje, – tarė mamatė. Žiūrėdama į ciocią, mąsčiau, kad jos esama iš
tikro idealios žmonos. Nesiliaudama rūpinos ji vyru: tepė buterbrodus, rinko geriausius
kepinėlius – dėdei tereikėjo pačiam įsidėti į burną ir sukramtyti.
 – Gali sau tamsta juokauti, tačiau faktas pasilieka faktu: nei literatė, nei muzikė niekados
nėra gera pati, motina nei šeimininkė, – tarė ciocia Karusia.

 Mamatė ėmė skambinti kontredansą. Ponas Jonavičius tylėjo, žaisdamas su savo

„breliokais“ ir retkarčiais mėtydamas žvilgesį į mamatę, o ji težiūrėjo į savo rankas.
Paskui tarė, vis nekeldama akių

 Deja, kai kurie originalumai pasirodo ne be pamato, pavyzdžiui, tas Karusios sergėjimas
vyro... Ak, koks nemalonus dalykas mane ištiko! Vieną dieną reikėjo man eiti kažko į
sodno altaną. Darau duris, o ten – Boleś ir Domeikienė! Taip nustebau ir rados taip
drovu, kad nebeatmenu, ką bedariau, rodos, tariau przepraszam278 ir žaibu nubėgau
atgal. Netrukus Boleś, sutikęs mane vieną, tarė, daug mažiau pasitikėdamas savim, kaip
visados: – Liczę na dyskrecję pani bratowej...279 – Nieko nemačiau, nieko negirdėjau! –
pertraukiau, tokia man buvo gėda ir taip koktu kalbėti apie tai. Stebiuos, kaip jis neturėjo
gėdos priminti tą atsitikimą. Argi galėjo manyti, kad aš kam nors pasakosiu?!

 jis nori savo žmonoje rasti tų ypatybių, kurių pats stinga, ir dar iškeltų lig aukščiausios
potencijos. Tuomet būtų buvus išlaikyta pusiausvyra, ir ką vienas būtų sugadinęs, tą
antras būtų pataisęs.

 Gerai sako Karusia, aš iš tikro esu nevykusi žmona Liudvikui, nes nesistengiu pataisyti to,
ką jis gadina. Aš tik stengiuos davinėti taip, kad Liudvikas nematytų. Valandomis niekinu
save už tai, o kartais man rodos, kad tai vienintelis kelias sugyventi su kits kitu: vengti
iritacijos ir daryti, ką liepia sąžinė.

Mamatė ir Liudvikas
 Vyras ir žmona
 Turi tris vaikus
 Mamatė skaudžiai reaguoja į Liudviko žodžius ir poelgius
  Mmamatė ger air atlaidi, o Liudvikas yksta dėl menkniekių
 Liudvikas nepatenkintas mamatės neūkiškumu ir svajonėmis: “O tau maloniau svajoti, ar
nors vienai vaikščiojant… Tikrai ne už ūkininko tau reikėjo ištekėti..”
 Tarpusavio santykiai šalti, atrodo, kad tarpusavyje nelabai dera: “Ara š kalta, Liudvikai,
kad nesvajojame dviese!”

Mamatė ir Jonavičius
 Sieja dvasinis ryšys
 Tarpusavio santykiai yra šilti
 Sielos bičiuliai
 Jonavičius žavisi Marija: “Jo gražios mėlynos akys vis buvo nukreiptos į mamatę”
 Turi daug bendrumų: abu pritaria idėjai dėl vaikų švietimo
 Marija dėl šeimos atsisakė asm. Laimės su Jonavičiumi
 Ji trokšdavo kuo greičiau susitikti su Jonavičiumi ir pagroti drauge: “Laukiu tų mūsų
muzikos vakarų kaip didžiausio gėrio”
 Abu romantikai, mėgsta dailę, muziką ir literatūrą

Vyro ir žmonos santykiai. Apysakos pagrindą sudaro vaizduojamos šeimos (vyro Liudviko,
žmonos Marijos ir trijų vaikų: Irutės, Nikos ir Jonelio) gyvenimas bei santykis su dvaro aplinka,
giminėmis. Mamatė yra religinga, jausminga, meniškos prigimties moteris, ji jaučia be galo
stiprų ryšį su gamta, rūpinasi vaikų gerove ir auklėjimu, atlieka žmonos pareigas, tačiau jai
svetima dvaro ponios pozicija. Dvaro reikalais ir buitimi rūpinasi Liudvikas. Dėl skirtingos
pasaulėžiūros vyro ir žmonos santykiuose jaučiamas atšalimas: „Ar aš kalta, Liudvikai, kad
nesvajojame dviese!“, „Ne už ūkininko tau reikėjo ištekėti…“ Be to, nesuprasta vyro, mamatė
jaučia simpatiją Jonavičiui, su kuriuo kartu muzikuoja, bet neužmiršta motinos ir žmonos
pareigų.
Kitas epizodas - apsivogusios tarnaitės elgesio aptarimas. Pasirodo, jog po vienu stogu gyvena
visiškai skirtingi žmonės, egzistuoja du pasauliai: dvasingas mamatės ir realusis tėvelio. Šiems
žmonėms sunku suprasti vienas kitą, kartais jie nesusivaldo ir atviriau parodo savo jausmus
(kartais apmaudas žybteli jos akyse). Mamatei gaila apsivogusios tarnaitės, ji stengiasi išvengti
nemalonaus aiškinimosi, tačiau griežtam vyro liepimui paklūsta.