Pirma dalis

I dalyje pasakojama apie Vasario metus, praleistus seminarijoje. Daug vietos skiriama jautrios
sielos gimnazisto idėjoms, instinktams, dvasiniam pasauliui išskleisti.
Šalta ir niūri seminarijos aplinka varžo meniškos sielos jaunuolį.

Šioje dalyje Liudas – nuolankus, menkai save vertinantis jaunuolis, paklūstantis kitų valiai,
neturintis savo pasirinkimo.

Vasaris – ne visuomenės, o gamtos vaikas, mėgstantis vienatvę, uždaras, linkęs į apmąstymus

(Gamtos pajautimas grįžtant atostogų, laikas, praleistas ant Aušrakalnio).

Daug vietos skiriama jausmų patirčiai, jų analizei (Nepažįstamoji, Liucė). Nepažįstamoji –

vizija, Liucė – reali mergina, pasimatymai su ja trikdantys, tačiau brandinantys Vasario sielą.
Liudas ilgai nenori pripažinti, kad Liucė jam tampa vis svarbesnė, bando save klaidinti, o kartu
ir suvokti savo jausmus.
Jau ima ryškėti bundantis tikrasis menininko talentas – įtampa tarp klieriko gyvenimo ir
menininko laisvės lemia dramatiškus išgyvenimus. Liudas jaučia, kad jį traukia gamta, meilė,
tikro gyvenimo pažinimas, bet jam, klierikui, tai draudžiama.
Vasaris pasirenka tylėti ir paslėpti savo jausmus, skausmingai pripažinęs, kad poezija ir poeto
kelias – ne jam.