7 TEMA.

BENDROSIOS NUOSAVYBĖS TEISĖ

TEORINIAI KLAUSIMAI

Nuosavybės formos ir rūšys:

1. Nuosavybės teisės objektai, kurie yra skirti naudoti praktiškai visai visuomenei, teritorijai ar
administraciniam vienetui – viešosios nuosavybės teisės objektai
1. viešoji nuosavybė
2. savivaldybės nuosavybė
2. Privati nuosavybė. Tai objektai, kurie yra skirti privačių asmenų poreikiams bei interesams
tenkinti. Gali būti kelių formų:
1. Asmeninė nuosavybė – vieno asmens
2. Bendroji nuosavybė –

                                                               i.      Bendroji jungtinė – sutuoktinių nuosavybė

                                                             ii.      Bendroji
dalinė – gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Dažniausiai
fiziniai asmenys, kurie paveldi turtą pagal įstatymą. Kai į vieną objektą yra
keli savininkai, tai jie yra bendraturčiai.

Bendrosios nuosavybės teisės sąvoka

(CK 4.72 str. – CK 4.92 str.)

4.72 straipsnis. Bendrosios nuosavybės teisės samprata ir subjektai

1. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti
jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti.

2. Bendraturčiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių
subjektu.

Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviem arba keliems savininkams.
Tokie bendrasavininkai gali būti keli fiziniai ar juridiniai asmenys, šie subjektai ir valstybė, kelios
valstybės, t.y. bendraturtis gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių
subjektu.
 
Skiriama bendroji dalinė nuosavybė, kai bendrojoje nuosavybėje nustatytos kiekvieno savininko
turto dalys, ir bendroji jungtinė nuosavybė, kai turto dalys nenustatytos.
 
Bendrosios nuosavybės teisei būdinga:
·         Keli subjektai – savininkai. Jie gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė,
savivaldybės. Subjektai gali būti du ar daugiau asmenų;
 ·     Vieningas objektas – koks nors daiktas ar daiktų visuma. Kiekvieno bendrasavininko
nuosavybės teisė yra į visą objektą, o ne į kurią jo dalį natūra.
 
Bendrosios nuosavybės teisės esmės atskleidimas klasikinės nuosavybės teisės doktrinoje nėra
paprastas.  Svarbiausias šių nuosavybės santykių prieštaringumas yra tai, kad daiktas neturi vieno
viešpataujančio ir nulemiančio daikto likimą asmens. Tačiau kelių asmenų teisė valdyti vieną
daiktą - prieštarauja nuosavybės prigimčiai. Nors teisės doktrinoje skirtingai aiškinama bendrosios
nuosavybės teisės santykių prigimtis, šie santykiai yra plačiai paplitę ir neatrodo, kad visuomenė
galėtų be jų apsieiti.

Bendrosios nuosavybės teisės instituto esmę galima nusakyti palyginus jį su kitais panašią paskirtį
turinčiais teisės institutais. Pagal savo paskirtį bendrosios nuosavybės teisei artimiausias yra
juridinio asmens institutas, nes kai asmenys (savininkai) vykdo ūkinę ar komercinę veiklą ne
individualiai, bet bendradarbiaudami vieni su kitais, jie ne tik suvienija pastangas ir koordinuoja
veiksmus, bet tam reikalui sukuria ir tam tikrą bendrą nuosavybę - turtą.

Bendram turtui tvarkyti, t. y. sujungusių savo turtą asmenų tarpusavio santykiams bei santykiams su
kitais - trečiaisiais asmenimis - reglamentuoti, gali būti pasitelktos dvi teisinės priemonės – (1)
juridinio asmens arba (2) bendrosios nuosavybės teisės institutai.

Abiem paminėtiems teisiniams institutams būdinga tai, kad jie abu yra ypatingi nuosavybės
įgyvendinimo būdai, kuriais sukuriamos išvestinės teisinės-finansinės priemonės - išvestiniai teisės
subjektai ir/ar išvestiniai civilinių teisių objektai. Todėl, siekiant visapusiškai atskleisti bendrosios
nuosavybės teisės esmę, būtina naudotis civilinių teisių objektų skirstymo į pirminius ir išvestinius
doktrina.

Šiuo metodologiniu pagrindu galima atskirti bendraturčio asmeninį turtą, t. y. mes pamatome, kad
bendrosios nuosavybės teisinio santykio reglamentavimo metodas leidžia ne tik suvienyti
bendraturčius, bet ir juos individualizuoti, kaip ir JA dalyvius.

Antra vertus, būtina pastebėti ir skirtumus tarp juridinio asmens dalyvio ir bendraturčio statuso. Kai
bendrai veiklai vykdyti įsteigiamas juridinis asmuo, tai jam perduodama nuosavybės teisė į steigėjų
įnašus. Taigi, įsteigus juridinį asmenį, sukuriamas naujas savininkas. Tuo tarpu juridinio asmens
steigėjai praranda nuosavybės teisę į savo įnašus, bet įgyja nuosavybės teisę į išvestinius civilinių
teisių objektus - vertybinius popierius, kurie atspindi jų įnašų vertę ir suteikia tam tikrų asmeninių bei
turtinių teisių, susijusių su juridinio asmens valdymu ir gaunamos turtinės naudos pasidalijimu.

JA institutas nuosavybei suvienyti taikomas tik tada, kai tai atitinka technologinius ir ekonominio
naudingumo kriterijus. Tais atvejais kai JA steigimas nėra tikslingas, taikoma paprastesnė
bendros nuosavybės tvarkymo teisinė sistema – bendrosios nuosavybės teisė, kuri yra sudėtinė
nuosavybės teisės instituto dalis.

Bendrosios nuosavybės teisės normos taikomos ne tik tada, kai bendrosios nuosavybės santykiai
susidaro savininkų (būsimų bendraturčių) susitarimu, bet ir tada kai tai įvyksta be jų tiesioginės valios
išreiškimo (pvz.: keliems įpėdiniams paveldėjus turtą). Tokiais atvejais, sujungus nuosavybę, JA nėra
steigiamas. Bendrą nuosavybę tvarko patys sujungto turto savininkai, kurie vadinami bendraturčiais.
Šiuo atveju nuosavybės teisės objektas išlieka nepakitęs, keičiasi tik nuosavybės teisinio santykio
subjektas - yra du ar daugiau nuosavybės teisės subjektų, kurių teisės objektas yra vienas. Taigi
bendraturčiai yra grupė savininkų, tarp kurių susiformuoja tarpusavio teisiniai santykiai dėl vieno
objekto valdymo naudojimo ir disponavimo juo..............

Objektyvioji bendrosios nuosavybės teisė

Objektyvioji bendrosios nuosavybės teisė – teisė, reglamentuojanti santykius, susiklostančius dviem
ar daugiau asmenų valdant, disponuojant ir naudojant bendrą turtą (iš vieno ar kelių daiktų).

Subjektinė bendrosios nuosavybės teisė

Subjektinė bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems
priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti.

Bendraturčiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu.

Vidiniai ir išoriniai bendrosios nuosavybės

teisiniai santykiai
Svarbiausias bendrosios nuosavybės teisinio santykio ypatumas yra tas, kad bendrosios nuosavybės
teisė gali susiformuoti tik jau egzistuojančių nuosavybės santykių pagrindu. Todėl šie santykiai yra
dvejopi - santykiai tarp savininkų ir savininkų (bendraturčių) santykiai su kitais asmenimis.
Atsižvelgiant į tai galima teigti, kad bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai yra vidiniai ir išoriniai.

1.   Vidiniai. - tai santykiai tarp bendraturčių, kurie susiformuoja bendrosios jungtinės veiklos
(partnerystės) sutarties ar kitokiu įstatymų numatytu pagrindu. Pagal savo prigimtį tai išvestiniai
nuosavybės teisiniai santykiai, kuriuose kiekvienas bendraturtis kaip individualus
savininkas įgyvendina savo nuosavybės teisę. Tačiau šių santykių ypatumas yra tai, kad jie
neturi visų absoliutinių santykių požymių, nes teises ir pareigas turinčių asmenų ratas yra
aiškiai apibrėžtas. Absoliutumo požymis pasireiškia tik tiek, kad bendraturtis savarankiškai
įgyvendina savo teisę disponuoti savo nuosavybe - t. y. gali perleisti (parduoti, dovanoti ir t.
t.) savo dalį pagal bendrosios nuosavybės teisę. Kitos bendraturčių tarpusavio pareigos ir teisės
dėl bendrosios nuosavybės valdymo naudojimo ir disponavimo ja turi prievolinių santykių
požymių, nes vieno asmens subjektinė teisė įgyvendinama kito - įpareigotojo asmens
veiksmais.
 

2.     Išoriniai. Tai absoliutiniai daiktiniai teisiniai santykiai tarp visų bendraturčių (bendraturčių
grupės arba jų atstovo) iš vienos pusės ir trečiųjų asmenų iš kitos pusės. Šio nuosavybės
teisinio santykio ypatumas yra tik tai, kad savininkas yra ne vienas, o keli, tačiau išoriniuose
santykiuose jie traktuotini tarsi vienas subjektas. Šiuo atveju naujas teisės subjektas nesuku-
riamas, todėl išoriniuose santykiuose, pavyzdžiui, kai sudaromi sandoriai ar ginamos pažeistos
bendrosios nuosavybės teisės, bendraturčiai veikia visi kartu arba įgalioja kurį nors iš
bendraturčių atstovauti jiems.
Bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai gali susiformuoti dvejopai: savininkų valia arba be jų
valios, t. y. dėl tam tikrų nuo jų nepriklausančių aplinkybių, kai jiems nuosavybės teise priklausantys
objektai susilieja į vieną objektą.

Svarbiausias bendrosios nuosavybės teisės susiformavimo pagrindas yra įvairios sutartys, kuriomis
savininkai išreiškia savo valią dėl bendrosios nuosavybės sukūrimo. Dažniausiai sudaromos šios
sutartys:
•    jungtinės veiklos (partnerystės) (CK 6.971 str.);
•     pirkimo-pardavimo;
•     dovanojimo.
Dovanojimo arba pirkimo-pardavimo sutartimi bendrosios nuosavybės teisinis santykis gali būti
suformuojamas ne nuosavybės suvienijimo, o prisijungimo prie egzistuojančio nuosavybės teisinio
santykio būdu. Pavyzdžiui, gyvenamojo namo savininkas pirkimo- pardavimo arba dovanojimo
sutartimi perduoda 1/3 nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą dalį kitam asmeniui. Tokių sandorių
pagrindu asmeninė nuosavybė į gyvenamąjį namą transformuojasi į bendrąją dalinę.

Nesutartiniai bendrosios nuosavybės susidarymo pagrindai yra numatyti įstatymuose:

•         Pajamų ir vaisių gauna santuokoje esantys asmenys (CK 3.88).

•      Buto daugiabučiame name savininkas įgyja bendrosios dalinės nuosavybės teisę į namo
bendrojo naudojimo patalpas, pagrindines namo konstrukcijas, bendrojo naudojimo mechaninę,
elektros, sanitarinę techninę ir kitokią įrangą (CK 4.82 str.).
•        Sodininkų bendrijos nariui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso bendromis lėšomis
ar bendromis sutelktomis jėgomis pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti bendrojo naudojimo objektai [1].
•         Kai mirusio asmens turtą paveldi keli įpėdiniai, paveldėtas turtas yra visų šių įpėdinių
bendroji dalinė nuosavybė, jeigu testamentu nenustatyta kitaip (CK 5.68 str.).

Bendrosios nuosavybės teisės rūšys ir

ypatumai
CK 4.73 str. . nustatyta, kad bendrosios nuosavybės teisė gali būti dalinė arba jungtinė. Pagrindinis
bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis yra iš anksto nustatyta kiekvieno savininko
nuosavybės teisės dalies apimtis, kuri išreiškiama trupmena arba procentais (pvz. bendraturtis turi 50
proc., nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus
kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios.

Bendroji nuosavybė gali būti:

• Jungtinė, kai iš anksto nenustatytos bendraturčių nuosavybės dalys. Ši bendrosios nuosavybės

teisės rūšis yra išimtinė ir taikoma tik sutuoktinių bendrosios nuosavybės teisiniams santykiams
reglamentuoti.

Remiantis CK 4.92 str. bendroji jungtinė nuosavybės teisė susiformuoja tarp sutuoktinių, kurie
gyvendami santuokoje įgyja turtą, o CK 3.117 str. įtvirtinta sutuoktinių nuosavybės teisės lygybės
prezumpcija. Si prezumpcija galioja, jei sutuoktiniai tarpusavio susitarimu nenustatė kitokio
santuokoje įgyto turto teisinio režimo. Tai reiškia, kad asmenys, gyvenantys santuokoje, gali įsigyti ir
asmeninės nuosavybės turto. Tačiau tai turi būti nurodoma įgijimo dokumentuose.

Jungtinėje nuosavybėje bendraturtis negali disponuoti savo dalimi. Tai sąlygoja ta aplinkybė, kad
bendraturčio dalis iš anksto nėra nustatyta, o nenustačius tos dalies konkrečiai negalima tiksliai
apibrėžti jo asmeninio turto apimties ir jo vertės. Dėl šios priežasties bendraturtis negali perleisti savo
dalies jungtinėje nuosavybėje kitam asmeniui, kol bendroji nuosavybė nebus padalinta.

• Dalinė, kai nustatytos bendraturčių nuosavybės dalys, tos dalys dar vadinamos kaip idealiosios
dalys – proporcingai daliai galima naudotis konkrečiu turtu ir įgyjamos proporcingos pareigos.

Bendrosios nuosavybės teisės atsiradimo

pagrindai
Bendrosios nuosavybės  atsiradimui dažniausiai pagrindas yra paveldėjimas pagal įstatymą, bet tinka
čia ir paprasti nuosavybės įgijimo būdai.

Bendrosios jungtinės nuosavybės atsiradimui reikalavimas – asmenys turi būti santuokoje. Išlygos
gali būti nurodomos santuokinėje sutartyje. Šeimos turtas ir gautos pajamos laikomos bendros,
nežiūrint, kas iš kartu gyvenančių įgijo turtą.

Bendrosios nuosavybės teisės subjektai

Bendraturčiams taikomi tie patys reikalavimai kaip ir įprastai. Subjektų turi būti du ir daugiau ir gali
būti fiziniai ir juridiniai asmenys, o jungtinėje nuosavybėje tik fiziniai (vienas vyras, kitas moteris).

Bendrosios nuosavybės subjektai-savininkai vadinami bendraturčiais. 

Bendrosios nuosavybės teisės objektai

Bendrosios nuosavybės teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas ir kitas turtas, jeigu įstatymai
nenustato ko kita. Jei bendrosios nuosavybės subjektai yra privatus ir viešasis asmenys, tai bendrosios
nuosavybės objektu negali būti tokie daiktai, kurie yra išimtinėje valstybės žinioje.
 Bendrosios dalinės nuosavybės teisė (jos
ypatumai, šios teisės įgyvendinimas)
Yra nustatytos kiekvieno bendraturčio dalys, nustatytos trupmena, idealiosiomis dalimis. 

Subjektai gali būti bet kokie: tiek privatūs, tiek vieši, tiek fiziniai, tiek juridiniai, galima mišri
bendroji dalinė nuosavybė. Visos bendraturčių teisės ir pareigos yra proporcingos jų turimai daliai
bendrojoje nuosavybėje.

Dvi prezumpcijos: bendroji nuosavybė laikoma daline, jei įstatymu ar sutartimi nenumatyta ko
kita ir laikoma, kad dalys yra lygios, jei sutartis ar įstatymas nenurodo ko kita .

Įgyvendinimas:

Teisė į dalinę bendrąją nuosavybę dažniausiai įgyvendinama bendraturčių susitarimu. Jei jie nesutaria,
tvarką nustato teismas, o tą laiką ginčo objektu rūpinasi administratorius.

Jei bendrą objektą naudoja, juo disponuoja ir valdo tik vienas ar ne visi iš bendraturčių, tai kiti
bendraturčiai gali reikalauti iš besinaudojančio bendraturčio kasmetinių ataskaitų (arba iškart po jų
tiesioginio valdymo pasibaigimo) apie objekto naudojimą.

Visi bendraturčiai dalinasi pelną ar kitokią naudą gaunamą iš objekto, tačiau ir turi pareigą
proporcingai savo daliai padengti remonto ir panašias išlaidas susijusias su nuosavybės objektu.

Bendrosios bendraturčių teisės ir pareigos bei

jų įgyvendinimas bendrosios dalinės
nuosavybės teisėje

Būtų ir kitų patalpų savininkų bendrosios

dalinės nuosavybės teisė ir jos įgyvendinimo
ypatumai
  Buto daugiabučiame name savininkas įgyja bendrosios dalinės nuosavybės teisę į namo
bendrojo naudojimo patalpas, pagrindines namo konstrukcijas, bendrojo naudojimo mechaninę,
elektros, sanitarinę techninę ir kitokią įrangą (CK 4.82 str.).

4.82 straipsnis. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisė
 1. Butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo
bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė,
elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga.

2. Namo, buto ar kitos patalpos savininkas neturi teisės perduoti bendrosios dalinės
nuosavybės, numatytos šio straipsnio 1 dalyje, savo dalies, taip pat atlikti kitų veiksmų, dėl kurių ta
dalis perduodama atskirai nuo nuosavybės teisės į butą ar kitą patalpą, išskyrus atvejus, kai
perduodama bendrąja daline nuosavybe esančio daikto, kuris gali būti ar, jį pertvarkius, galės būti
naudojamas kaip atskiras daiktas ir toks jo naudojimas netrukdys naudoti butų ar kitų patalpų pagal
paskirtį, dalis.

3. Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui
išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti
atskaitymus kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti.

4. Šio kodekso 4.79 straipsnyje nustatytos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai kitiems
asmenims butų ir kitų patalpų, esančių namuose, savininkai parduoda bendrąja daline nuosavybe
(palėpės, rūsio patalpos ir pan.) turimą visą ar ne visą dalį, priklausančią proporcingai jų turimai
nuosavybės teise patalpai. Jeigu parduodama dalis bendrosios nuosavybės teise turimo daikto, kuris
yra ar gali būti naudojamas tenkinant ne viso namo, o tik atskiroje jo dalyje (laiptinė ir pan.) esančių
patalpų savininkų poreikius, nepažeidžiant name esančių patalpų savininkų teisių, tai apie dalies,
turimos bendrosios nuosavybės teise, pardavimą turi būti pranešta toje namo dalyje esančių patalpų
savininkams ir tik jiems leidžiama pasinaudoti pirmenybės teise ją pirkti.

5. Buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi
jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto
santykiui.

4.83 straipsnis. Butų ir kitų patalpų savininkų teisės ir pareigos naudojantis bendrąja
daline nuosavybe

1. Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) turi teisę naudotis gyvenamojo namo bendrojo
naudojimo objektais pagal jų funkcinę paskirtį, nepažeisdamas kitų patalpų savininkų
(naudotojų) teisių ir teisėtų interesų.

2. Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) taip pat turi teisę:

1) imtis būtinų priemonių be kitų savininkų (naudotojų) sutikimo, kad būtų išvengta
žalos ar pašalinta grėsmė bendrojo naudojimo objektams, ir reikalauti iš kitų buto ir kitų patalpų
savininkų atlyginti išlaidas, proporcingas šių savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daliai;

2) reikalauti iš kitų butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų), kad gyvenamojo namo
bendrojo naudojimo objektų valdymas ir naudojimas atitiktų bendrąsias buto ir kitų patalpų savininkų
(naudotojų) teises ir teisėtus interesus. Teisėtais buto ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) interesais
laikoma gyvenamojo namo vidaus tvarkos taisyklių nustatymas, tinkama bendrojo naudojimo objektų
priežiūra ir išlaikymas, gyvenamojo namo priežiūros ūkinio ir finansinio plano parengimas, lėšų
kaupimas bendrojo naudojimo objektams atnaujinti.

3. Buto ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti,
tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams
valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro
jungtinės veiklos sutartį.

4. Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra
davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių
naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų
patalpų savininkų susirinkimo sprendimo šio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka.

5. Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) privalo leisti įgaliotiems asmenims remontuoti
ar kitaip tvarkyti jo bute ir kitose patalpose esančią bendrojo naudojimo mechaninę, elektros, techninę
ir kitokią įrangą.

6. Butų ir kitų patalpų savininkai turi teisę į bendrojo naudojimo objektų duodamas pajamas
proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

4.84 straipsnis. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės

administravimas, kai šie savininkai neįsteigę bendrijos arba nesudarę
jungtinės veiklos sutarties

1. Jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų
savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba
nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius.

2. Administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas.

Administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu.

3. Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus.

Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė
arba jos įgaliota institucija.

4. Administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai

bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

5. Administravimas pasibaigia šio kodekso 4.250 straipsnyje nustatytais pagrindais, taip pat
įregistravus gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatus arba sudarius jungtinės
veiklos sutartį.
 6. Administratoriaus veiklai mutatis mutandis taikomos šios knygos XIV skyriaus normos.

4.85 straipsnis. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės
įgyvendinimas

1. Sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami butų ir kitų
patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės
veiklos sutartyje nenumatyta kitaip. Kiekvieno buto ir kitų patalpų savininkas turi vieną balsą. Jeigu
butas ir kitos patalpos nuosavybės teise priklauso keliems savininkams, jiems jų susitarimu atstovauja
vienas asmuo, kuris turi vieną balsą.

2. Butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai priimami butų ir kitų patalpų savininkų
susirinkime, prieš dvi savaites viešai paskelbus jo darbotvarkę.

3. Butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimus šaukia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų
savininkų bendrijos valdyba (bendrijos pirmininkas) arba butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės
veiklos sutarties dalyvių įgaliotas asmuo, arba butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės
nuosavybės administratorius.

4. Butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai skelbiami viešai ir galioja visiems butų ir kitų
patalpų savininkams, taip pat tiems savininkams, kurie įgijo nuosavybės teises į butus ir kitas patalpas
po šių sprendimų priėmimo. Sprendimai negali apriboti butų ir kitų patalpų savininkų bei trečiųjų
asmenų teisių ir teisėtų interesų, išskyrus šio kodekso ir kitų įstatymų nustatytus atvejus.

5. Butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai gali būti priimti ir nesušaukus susirinkimo, bet
jiems raštu pareiškus apie savo sprendimą. Balsavimo raštu tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota
institucija.

Sodininkų bendrijų narių bendrosios dalinės

nuosavybės teisės ypatumai
 Sodininkų bendrijos nariui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso bendromis lėšomis ar
bendromis sutelktomis jėgomis pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti bendrojo naudojimo objektai.

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės

pasibaigimo pagrindų ir tvarkos ypatumai
Bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimas gali būti traktuojamas dvejopai.
Pirma, bendrosios nuosavybės teisė kaip išvestinė teisė pasibaigia, kai yra bendrieji nuosavybės
teisės praradimo pagrindai. Tokiu atveju išnyksta ne tik bendrosios nuosavybės teisė, bet ir individuali
kiekvieno bendraturčio nuosavybės teisė, pavyzdžiui, bendrosios nuosavybės teisės objektui žuvus
arba kai visų bendraturčių sutarimu daiktas perleidžiamas nuosavybės teise (padovanojamas,
parduodamas ir pan.) trečiajam asmeniui.

Antra, bendrosios nuosavybės teisei pasibaigus, išsaugoma bendraturčių asmeninė nuosavybė. Tokiu
atveju bendrosios nuosavybės teisė transformuojasi į kiekvieno bendraturčio asmeninę nuosavybę.

Tokie bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindai yra trys: 

•padalijimas ar atidalijimas; 
•dalies (dalių) išpirkimas ar dovanojimas; 
•kai mirusio bendraturčio dalį paveldi kitas bendraturtis. 
Kiekvienas bendraturtis gali inicijuoti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šią teisę
bendraturtis turi kaip savininkas, nes jo dalis bendrosios nuosavybės teisėje yra jo asmeninis turtas.
Tačiau ta dalis yra nemateriali, o tik dalis teisėje, nes pats daiktas yra visų bendraturčių valdomas ir
naudojamas. 

Bendraturčio teisės reikalauti padalinti ar atidalinti jo dalį natūra igyvendinimo teisinis mechanizmas
nėra pakankamai aiškus. 

Svarbiausios bendraturčių valdomo daikto padalijimo natūra sąlygos yra šios: 

•daiktas pagal savo prigimtį turi būti dalomas; 

•daikto padalijimas neturi padaryti neproporcingos žalos jo vartojamosioms savybėms;
•daiktas neturi prarasti vertės ir dėl jo prekinio patrauklumo sumažėjimo.

Jeigu daikto padalinti negalima ir todėl bendraturtis negali gauti savo asmeninėn nuosavybėn daikto
dalies natūra, tai jis gali reikalauti, kad jo dalį išpirktų kiti bendraturčiai. Tačiau šiuo atveju tai gali
būti daroma tik jų laisva valia, nes kiekvienas bendraturtis laisvai disponuoja savo asmeniniu turtu.

Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė

(samprata, objektai, turinys ir įgyvendinimo
ypatumai), jos ir bendrosios dalinės
nuosavybės teisės skirtumai
Bendrosios jungtinės nuosavybės teisėje, skirtingai nei bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, dalys iš
anksto nėra nustatytos. Ši bendrosios nuosavybės teisės rūšis yra išimtinė ir taikoma tik sutuoktinių
bendrosios nuosavybės teisiniams santykiams reglamentuoti. Todėl kai kurios teisės normos,
reglamentuojančios bendrosios jungtinės nuosavybės teisinius santykius, yra išdėstytos ne CK
ketvirtojoje, o penktojoje knygoje – „Šeimos teisė“. Vertinant penktojoje CK knygoje išdėstytas
normas sisteminiu požiūriu, darytina išvada, kad jos yra specialiosios nuosavybės teisės instituto
normų atžvilgiu. 

Remiantis CK 4.92 str. bendroji jungtinė nuosavybės teisė susiformuoja tarp sutuoktinių, kurie
gyvendami santuokoje įgyja turtą, o CK 3.117 str. įtvirtinta sutuoktinių nuosavybės teisės lygybės
prezumpcija. Ši prezumpcija galioja, jei sutuoktiniai tarpusavio susitarimu nenustatė kitokio
santuokoje įgyto turto teisinio režimo. Tai reiškia, kad asmenys, gyvenantys santuokoje, gali įsigyti ir
asmeninės nuosavybės turto. Tačiau tai turi būti nurodoma įgijimo dokumentuose.
Kitas reikšmingas bendrosios jungtinės nuosavybės bendraturčio teisinės padėties ypatumas, skiriantis
ją nuo bendrosios dalinės nuosavybės, yra tai, kad bendraturtis negali disponuoti savo dalimi
bendrosios nuosavybės teisėje. Tai sąlygoja ta aplinkybė, kad bendraturčio dalis iš anksto nėra
nustatyta, o nenustačius tos dalies konkrečiai negalima tiksliai apibrėžti jo asmeninio turto apimties ir
jo vertės. Dėl šios priežasties bendraturtis negali perleisti savo dalies jungtinėje nuosavybėje kitam
asmeniui, kol bendroji nuosavybė nebus padalinta. Pagal CK 3.116 str. turtas, kuris yra bendroji
jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas vieno sutuoktinio ar jų kreditorių reikalavimu
sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu tiek susituokusiems, tiek ir santuoką
nutraukusiems ar pradėjusiems gyventi skyrium asmenims. Tarp sutuoktinių gali būti iš anksto
sudaryta sutartis dėl turto padalijimo. Tokiu atveju turtas būtų dalijamas pagal tos sutarties, o ne pagal
CK taisykles.

Užduotys

1. Pirma byla. (sprendėm)

Blogai suformuluotas reikalavimas. Turėtų prašyti perkelti teises ir pareigas.

Civilinio kodekso 4.79 straipsnis reglamentuoja bendraturčio pirmenybės teisę pirkti parduodamą
daikto dalį, esančią bendrąja nuosavybe ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis
sąlygomis.

Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu
pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti
kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda.

Kai parduodama nekilnojamojo daikto dalis, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai
atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti parduodamą dalį, tai pardavėjas turi teisę parduoti
savo dalį bet kuriam asmeniui. Šios normos paskirtis – ginti bendraturčių interesus, mažinti
bendraturčių skaičių siekiant užtikrinti ekonomišką tam tikro turto valdymą, disponavimą juo.

Dėl šių ir kitų priežasčių minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu dalis bendrąja nuosavybe
priklausančio daikto (objekto) parduodama pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, tai kitas
bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės
ir pareigos.

Iš šios teisės normos turinio matyti, kad perkeliant pirkėjo teises ir pareigas nereikia konstatuoti jokių
kitų teisės normų pažeidimų, pakanka konstatuoti, kad buvo pažeista kito bendraturčio pirmenybės
teisė pirkti šią dalį.

Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovui UAB „Edgira“ atsakovas UAB „Stop-Servis“ per notarą
nepranešė apie ketinimą parduoti savo dalį bendrojoje nuosavybėje, todėl ieškovas įgijo teisę CK 4.79
straipsnio 3 dalies pagrindu reikalauti perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas.
Atsakymas: netinkamas reikalavimas, nes galima reikalauti ne nuginčyti sandorį, bet perkelti pirkėjo
teises ir pareigas perkelti tam bendraturčiui.

Teisių ir pareigų perkėlimas reiškia, kad sandoris išlieka, bet pinigus bendraturtis sumoka trečiajai
šaliai. Taip pereina pareigos. O teisės pereina pripažįstant nuosavybės teisę į turtą bendraturčiui. Tam,
kuriam buvo parduota, priteisiami pinigai. Jei nebuvo sumokėjęs, tai pinigai priteisiami pardavėjui.

Tai yra specifinis bendraturčių teisių gynimo būdas.

2. (Ofertos atvejis - 3 byla) Pagal uždavinį, manau, kad tai ne oferta, o pasiūlymas pasinaudoti
pirmine teise, tačiau čia argumentavimo klausimas.

Bendroji nuosavybė reiškia, kad objektas nuosavybės teise visada priklauso dviem ar
keliems savininkams (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Bendraturtis savo nuosavybės teisių negali
visiškai savarankiškai įgyvendinti, nes pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės
nuosavybės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu.
Taigi bendraturčio nuosavybės teisės turi tam tikrų suvaržymų, tiek priklausančių nuo
bendraturčio valios, tiek įstatymų nustatytų. Vienas įstatymų bendrosios nuosavybės teisės
įgyvendinimo, būtent disponavimo teisės, suvaržymų yra nustatytas CK 4.79 straipsnyje. Šio
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu bendraturtis parduoda savo dalį, tai kitas
bendraturtis turi pirmenybės teisę ją pirkti ta kaina, kuria ji parduodama. 

Apie savo ketinimą parduoti bendraturtis privalo raštu pranešti kitam bendraturčiui
(bendraturčiams). Toks pranešimas galėtų būti vertinamas kaip oferta, jei jis būtų aiškiai apibrėžtas –
pranešime adresatas (bendraturtis) būtų nurodytas kaip pirkėjas, o ne išreikštas ketinimas parduoti
dalį kitam asmeniui; iš pranešimo turinio būtų galima daryti išvadą, kad tai – oferta bendraturčiui.

Pranešimas CK 4.79 straipsnio 2 dalies prasme reiškia tik informaciją bendraturčiui apie ketinimą
parduoti trečiajam asmeniui. Taigi CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą raštu pranešti
apie ketinimą parduoti negalima sutapatinti su oferta, kuri yra konkretus pasiūlymas sudaryti sutartį
konkrečiomis sąlygomis. Pranešime ieškovei nurodyta, kad atsakovai ketina parduoti savo dalį
trečiajam asmeniui, todėl atsakovų pranešime nurodytas pasiūlymas ieškovei pareikšti savo norą
arba atsisakymą pirkti buto dalį ieškovei nėra oferta, kuri pagal CK 6.167 straipsnio 1 dalį saistytų
atsakovus ieškovės sutikimu.

Viena svarbiausių ofertos turinio savybių yra jos neatšaukiamumas. Ofertos panaikinimas,
atšaukimas ar pabaiga yra galimas tik esant tam tikroms įstatymu nustatytoms sąlygoms. Jos
atšaukimą riboja akceptanto veiksmai. Jeigu akceptantas ofertą priima (pareiškimu ar kitokiu elgesiu)
ir akceptą gavo oferentas, nuo to momento kyla teisinės pasekmės (CK 6.173 straipsnis). Tuo tarpu
pranešimas bendraturčiui apie ketinimą parduoti negali būti neatšaukiamas. Minėta, kad teismai
nustatė, jog ieškovė sutiko pirkti kambarius atsakovų nurodyta kaina ir apie tai pranešė atsakovams,
o atsakovai šį sutikimą gavo. Būtent tokią faktinę padėtį konstatavo teismai. Pirmosios instancijos
teismas, įpareigodamas atsakovus sudaryti sutartį, atsakovų pranešimą ir ieškovės sutikimą išaiškino
kaip atsakovų ofertą ir ieškovės akceptą.
            Tačiau CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės
teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų
perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Taigi šioje įstatymo normoje nustatytas bendraturčio teisių
apsaugos garantija tuo atveju, jeigu pardavėjas pažeidžia jo pirmumo teises pirkti parduodamą dalį
nuosavybės teisėje.
Bendraturčio teisių pažeidimas atsiranda ne derybose su pirkėju (ne bendraturčiu) ar aiškinantis
pardavimo sąlygas su bendraturčiu, kurį informavo apie savo ketinimus parduoti dalį, bet dėl savo
turto dalies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo su trečiuoju asmeniu. Pagal nurodytą CK normą
tuo atveju, kai yra pažeista bendraturčio pirmumo teisė pirkti parduodamą dalį, jis gali reikalauti jam
perkelti pirkėjo teises ir pareigas. Byloje nenustatyta, kad atsakovai savo dalį pardavė. Taigi nesant
pirkimo-pardavimo sutarties pagal CK 4.79 straipsnio 3 dalį ieškovė negali reikalauti jai perkelti
pirkėjo teisių ir pareigų, nes jos teisės dar nėra pažeistos. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė tokio
reikalavimo byloje nepareiškė. Ji prašė teismą įpareigoti atsakovus sudaryti su ja buto dalies pirkimo-
pardavimo sutartį. Savo reikalavimą ji grindė prievolių teisės normomis. Tenkindamas ieškinį
prievolių teisės normas taikė pirmosios instancijos teismas, nors, minėta, kad ieškovės pirmumo
teisė pirkti ir šios pažeistos teisės gynimo būdas yra reglamentuoti daiktinėje teisėje. Byloje nėra
atsakovų ir trečiojo asmens sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties. Teismai taip pat nekonstatavo,
kad tokia sutartis yra sudaryta. Šiuo atveju negalėjo būti taikoma ir CK 1.93 straipsnio 4 dalis,
nustatanti teismo teisę patvirtinti įvykdytą sandorį, juolab, kad tokios sutarties šalis nebūtų ieškovė.
Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas taikė materialiąsias teisės
normas, kurių neturėjo taikyti, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino sprendimą ir
ieškinį atmetė. Šios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.
            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2006 m.
rugsėjo 4 d. nutartimi atsakovų butui, esančiam (duomenys neskelbtini), taikė laikinąją apsaugos
priemonę – areštą. Areštas naikintinas, o nutarties nuorašas išsiųstinas valstybės įmonei Registrų
centrui ir Centrinei hipotekos įstaigai.

Ofertos nėra. Tas pasiūlymas nelaikytinas oferta. Tam tikrose įmanoma oferta, bet šiaip tai
oferta nelaikoma. Todėl, kad gali būti keli bendraturčiai, kuriems siūlisi įsigyti turtą. Kadangi tai nėra
oferta, kainos didinti negalima.

3. Nepranešti nebūtina, nebent pasikeistų valia (pakeistų suma ar kažką)

Šešta byla.

Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad tuo atveju, kai dalį, esančią bendrąja nuosavybe,
nusprendęs parduoti bendraturtis tinkamai įvykdo įstatymo jam nustatytą pareigą ir pasiūlo
pirkti parduodamą dalį kitiems bendraturčiams pirmenybės teise, tačiau neparduoda šios
dalies dar kažkiek laiko po to, kai pasibaigia įstatyme ar pranešime nurodytas terminas, per
kurį kiti bendraturčiai galėjo įgyvendinti pirmenybės teisę, sprendžiant dėl to, ar jis turėtų
pakartotinai pranešti kitiems bendraturčiams apie šios dalies pardavimą, yra svarbi
bendrosios nuosavybės dalį parduodančio bendraturčio valia. Jeigu bendraturtis, nusprendęs
parduoti savo dalį ir tinkamai pranešęs kitiems bendraturčiams apie šių teisę pirkti
parduodamą dalį pirmenybės teise, nekeičia savo valios dėl bendrąja nuosavybe esančios
dalies pardavimo, tačiau neįgyvendina šio siekio dar kurį laiką, pavyzdžiui dėl to, kad
neatsiranda šios dalies pirkėjų ar nesusitaria su potencialiais pirkėjais dėl pirkimo–pardavimo
sąlygų, tai jis neprivalo pakartotinai pranešti kitam bendraturčiui apie šios dalies pardavimą.
Tokią pareigą bendrosios nuosavybės dalį parduodantis bendraturtis turėtų tuo atveju, jeigu
jo valia dėl bendrąja nuosavybe esančios dalies pardavimo pasikeistų. Tokiu atveju jis
turėtų iš naujo pranešti kitiems bendraturčiams apie bendrosios nuosavybės dalies pardavimą,
nurodydamas kainą ir kitas pardavimo sąlygas.

Pagal CK 4.79 str. 2 d. privalėjo pranešti bendraturčiams. Neatsiranda pareiga pranešti

bendraturčiui iš naujo.

4. Užtenka pranešti bent vienam bendraturčiui.

22 byla. Taikant CK 4.79 straipsnį tais atvejais, kai yra ne du, bet daugiau bendraturčių, kyla
klausimas, ar visų bendraturčių pirmumo teisės įsigyti parduodamą dalį yra lygiavertės. Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme neribojama pardavėjo (bendraturčio) teisė pasirinkti, kuriam iš
bendraturčių parduoti savo dalį esančią bendrąja nuosavybe, dėl to nesvarbu, ar parduodamą
bendrosios nuosavybės dalį buvo pasiūlyta įsigyti vienam bendraturčiui, priėmusiam pasiūlymą ir
įsigijusiam parduodamą turto dalį, ar visiems; svarbu tai, kad dalis, esanti bendrąja nuosavybe,
parduota ne pašaliniam asmeniui, o bendraturčiui (3K-3-451/2009).

Tokią įstatymų leidėjo valią atskleidžia CK 4.82 straipsnio 4 dalies nuostatos, kuriose įtvirtinta
galimybė pripažinti vieniems bendraturčiams pirmumo teisę prieš kitus, jeigu parduodama dalis
bendrosios nuosavybės teise turimo daikto yra ar gali būti naudojama tenkinant ne visų, o tik dalies
patalpų savininkų (bendraturčių) poreikius.

5. 4.79 2 dalis. Pagal teismų praktiką, tai reikėtų netenkinti bendraturčių reikalavimų.
Užtenka informuoti, yra faktas, kad jis buvo informuotas, asmuo buvo supažindintas, tad
dabar per notarą tik piktnaudžiauja savo teise.. (nerišlu, bet esmė tokia). Nors nesilaikoma
nustatytos tvarkos, tačiau asmuo buvo informuotas ir to pakanka remiantis bendraisiais
principais.

6. Reikia labai tikslaii išnagrinėti visus argumentus (pagalvoti namie) <...> Taigi, sprendžiant
bendraturčių ginčą dėl pirmenybės teisės pažeidimo, nėra visiškai nereikšmingos aplinkybės
dėl bendraturčio, kuriam buvo pasiūlyta pirkti daiktą pirmenybės teise, finansinės padėties.
(kažkuri byla, tiksli citata).

Tas terminas gali būti keičiamas į mažesnį (ta norma yra dispozityvi). Pagal sąlygą praėjo 24
d., praėjo dar 2 sav., tai jis neįgyvendino per įstatymo numatytą terminą (mėnesį laiko).

 
7. Vertinama nuo galėjimo (1) ir turėjimo (2) sužinoti momento. Senatis – nuo sužinojimo
momento. Teismas turėtų tenkinti reikalavimus, nes senatis, nuo to kada turėjo sužinoti, nes
jam sunku buvo sužinoti, kada buvo parduota (protingai vertinant). Teismas perkeltų pirkėjo
teises bendraturčiui.

Taip pat gali reikalauti terminą pratęsti/atnaujinti.

8. A gali reikalauti atidalinti, kad pasibaigtų bendroji nuosavybė. A turi tokią teisę.
Pirmenybė teikiama atidalijimui (kad ateityje nekiltų ginčų). 4.80 str.

9. panašios užduotys būna egze 1. a) Sudegė reali dalis (naudojimosi tam tikra dalimi teisė):
Realiosios dalys – tai bendro turto dalys, kuriomis turi teisę naudotis atskiri bendraturčiai,
kitaip tariant, kai nustatyta naudojimosi bendru turtu tvarka. Tačiau liko idealios dalys (teisė į
nuosavybę)

6Po apdegimo visi išliko tokiomis pačiomis dalimis ¼ (sumažėjo tik objektas).

Jei visi būtų įvykdę pareigą – būtų sumokėję bo 20 000 ir namo vertė būtų 200 000, o
pardavę visi būtų gavę po 50 000. Uždirbtų po 30 000, neskaitant namo remontui skirtos
sumos. Dabar tokioje situacijoje kiekvienas prideda 10 000 ir lieka 15 000, o prieš tai būtų
likę 30 000. Todėl dabar galima reikalauti 15 000 dėl vertės sumažėjimo ir 10 000 už
remontą. Todėl galima prisiteisti po 25 000. Nors visi liko bendraturčiai, jie turi atlikti savo
pareigas ir taip kompensuoti patirtą žalą. Todėl galiausiai tie du neprisidėję nieko negaus už
namo pardavimą.

4.76 str.

b) Po remonto viskas liko taip pat, po ¼ dalies.

2. Kadangi idealiosios dalys nepakito, tai visi gaus vienodai. (O jei reikalaus atlyginti už
reikalingąsias išlaidas, tada teismas turės svarstyti ir turbūt sumos skirsis.) 4.76 str.

10. Bendrija nėra savininkas, tad išieškojimas būtų proporcingas pagal turimą dalį. Tad
prievoliniai ieškiniai gali būti nukreipti tik į nuosavybės savininkus. Kad bendrija (JA),
prisiėmė kažkokius įsipareigojimus, tai dar nereiškia, kad ji (JA) automatiškai tampa
savininku. Tad bendrija tarsi atstovas, jis neturi teisės, jis tik įgyvendina savininkų interesus.

Bendrija yra kaip administratorius. Turtas paimtas renovuoti, tada pagal CK 4.82 str. atsiranda daugiabučių savininkams
prievolė, kadangi renovavus namą, padidėja jų daugiabučio vertė. Bendrija yra specifinis subjektas, kuris praktiškai neturi
turto ir nėra galimybės iš jo išsireikalauti
 
Kontroliniai klausimai

1. Kokią reikšmę ne bendraturčiams perleidžiant dalį bendroje dalinėje nuosavybėje,

bendraturčiams natūra atidalijant iš bendros dalinės nuosavybės, turi tai, kad bendraturčiai
buvo notariškai patvirtinę ir nekilnojamojo turto registre įregistravę susitarimą dėl bendros
dalinės nuosavybės teisėmis priklausančio turto konkrečių dalių naudojimo tvarkos?

Bendraturčiai turi teisę susitarimą dėl naudojimosi tvarkos patvirtinti notariškai ir įregistruoti viešame
registre (CK 4.81 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju naudojimosi tvarka tampa privaloma ir tam
asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį turto bendrosios nuosavybės teisėmis. Susitarimas,
nepriklausomai nuo jo formos, yra privalomas susitariantiems bendraturčiams, tačiau, pasikeitus
kuriam nors iš susitarusių bendraturčių, jis naujajam bendraturčiui privalomos galios nebeturi, jei
nebuvo laikytasi CK 4.81 straipsnio 2 dalies reikalavimų susitarimo formai.

4.81 straipsnis. Naudojimosi namais, butais ar kitais nekilnojamaisiais daiktais, kurie

yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarka
1. Namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio
susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo,
buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį,
turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.
2. Jeigu šiame straipsnyje nurodytas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir
įregistruotas viešame registre, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį to
namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis.

2. Kas yra realios ir idealios dalys bendrojoje nuosavybėje? Ar jos gali ir kokiu būdu būti
perleistos kitiems bendraturčiams ir tretiesiems asmenims?

Esant bendrajai dalinei nuosavybei bendrosios nuosavybės teisėje visada nustatytos kiekvieno
savininko nuosavybės teisės dalys (idealiosios dalys). Gali būti nustatoma ir naudojimosi
daiktu, kuris yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, tvarka (realioji dalis).

Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje bendrosios nuosavybės teisės dalys dažnai vadinamos
idealiosiomis dalimis (tavo dalis teisėje). Dalys bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nenusako,
kokia daikto dalis kam priklauso ir apibūdinamos tik matematine išraiška, pavyzdžiui, 1/2, 1/4, 3/8.

Bendraturčių tarpusavio sutarimu, o tokio sutarimo nesant – per teismą, gali būti nustatoma
naudojimosi daiktu, kuris yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, tvarka. Tokios
naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas dažnai vadinamas realiųjų dalių nustatymu.

Realiosios dalys – tai bendro turto dalys, kuriomis turi teisę naudotis atskiri bendraturčiai, kitaip
tariant, kai nustatyta naudojimosi bendru turtu tvarka. Realiosios dalys nustatomos siekiant užtikrinti
galimybę įgyvendinti vieną iš nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių – naudojimosi teisę.
Skirtingai nei idealioji dalis, realioji dalis parodo, kokia konkrečia daikto dalimi (zona) koks
bendraturtis naudojasi, pavyzdžiui, pirmame aukšte esančios patalpos paskiriamos naudotis vienam
bendraturčiui, antrame aukšte – kitam. Nustačius naudojimosi tvarką sumažėja bendraturčių ūkinės ar
kitokios veiklos bendrumas, kartu ir jų nesutarimų ar konfliktų galimybė.

Jei nuosavybės objektas yra nekilnojamasis objektasir jis normaliaiišviešintas, tai naujas savininkas
kartu įgyja idealią dalį, o esant išviešinimui kartu eina ir realioji dalis. Jei buvo paprastas susitarimas,
bet neišviešintas, o tą dalį nusipirko kitas bendraturtis, tai

 5. Kokie yra naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo kriterijai?

Teismai praktikoje išaiškino naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos nustatymo bendrąsias

taisykles, taikytinus nekilnojamųjų daiktų naudojimosi tvarkos nustatymo kriterijus, kurie yra tokie
(teisėtumo, adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje, socialinės taikos ir proporcingumo,
naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo, faktinių nuosavybės teisinių santykių
stabilumo):

1) teisėtumo kriterijus. Šalys negali nustatyti tokios naudojimosi bendru daiktu tvarkos, kuri yra
neteisėta, nesuderinama su teisės aktuose nustatytais reikalavimais. Teisėtumo reikalavimas bus
pažeistas ir tada, kai šalys nusistatys tokią naudojimosi bendru daiktu tvarką, kurios
įgyvendinimas pažeis trečiųjų asmenų teises.

Teismų praktikoje nagrinėjant šios kategorijos bylas pripažįstama, kad bendrosios nuosavybės dalyvio
teisės į kito nuosavybės dalyvio valdomas, naudojamas patalpas tame pačiame name gali būti
ginamos, jeigu įrodyta, kad šio kito bendraturčio nuosavybės dalys nustatytos neteisėtai, o nuosavybės
teisė įgyta pažeidžiant įstatyme nustatytus jos įgijimo būdus.

2) adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijus. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį
naudojimosi tvarka turi būti nustatyta atsižvelgiant į bendraturčio turimą dalį bendrosios nuosavybės
teisėje. Tokia įstatymo formuluotė reiškia, kad naudojimosi tvarka (realiosios dalys) turi kiek
įmanoma labiau atitikti (idealias) dalis bendrosios nuosavybės teisėje. Taigi, bendroji taisyklė
nustatant naudojimosi daiktu tvarką – paskirti naudotis daikto dalis, atitinkančias dalis bendrosios
nuosavybės teisėje, jei tokia galimybė realiai egzistuoja. Tarp nustatytos naudojimosi tvarkos ir dalių
bendrosios nuosavybės teisėje egzistuojantis adekvatumas leidžia užtikrinti, kad savininko teisės bus
įgyvendintos realiai ir tinkama apimtimi.

3) socialinės taikos ir proporcingumo kriterijus. Civilinių teisinių santykių subjektai (ginčo šalys),
įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Dėl to jų teismui pateikiamuose naudojimosi
bendru daiktu tvarkos nustatymo projektuose turi būti atsižvelgta į ginčo šalių turimas dalis
bendrojoje nuosavybėje, siūloma naudojimosi tvarka turi būti patogi visiems bendraturčiams ir
užtikrinanti jiems galimybę naudojant daiktą pagal paskirtį gauti maksimalią naudą. Siūlomoje
naudojimosi bendru daiktu tvarkoje turi būti išlaikyta visų bendraturčių interesų pusiausvyra,
garantuojanti, kad nė vieno bendraturčio teisės nustatant naudojimosi tvarką nebus pažeistos ir bus
kuo mažiau apribotos. Nustatoma naudojimosi tvarka konkrečiu atveju turi būti tokia, kad
nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti. Teismas,
nagrinėdamas ieškinį dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, šalių pateiktus variantus vertina nurodytais
aspektais ir parenka visoms šalims priimtiniausią sprendimą.

Jei bendraturtis prieštarauja kompromisiniams naudojimosi bendru daiktu variantams, siekia tik savo
interesų patenkinimo, teismas tokius veiksmus gali vertinti kaip piktnaudžiavimą savo teise ir į tokius
reikalavimus neatsižvelgti bei parinkti optimaliausią naudojimosi bendru daiktu tvarką.

4) naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo kriterijus. Teismo praktika rodo, kad
naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo bylose ekonominiams argumentams teikiamas
reikšmingas dėmesys, t. y. stengiamasi užtikrinti kiek įmanoma efektyvesnį ir racionalesnį daikto
naudojimą. Tai grindžiama tuo, kad bylos šalių valia dažnai nesutampa, ir teismui belieka remtis
objektyviais kriterijais. Dėl to naudojimosi bendru daiktu racionalumo, efektyvumo, patogumo svarba
ne kartą buvo grindžiami sprendimai Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Pavyzdžiui, praktikoje
pabrėžiama, kad, nustatant naudojimosi privačios namų valdos žemės sklypu tvarką, kiekvienam
naudotojui turi būti užtikrintas priėjimas iš jo sklypo dalies ar bendrai naudojamos žemės prie jam
priklausančių statinių buitiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti, kad jis turėtų susisiekimą su
viešaisiais keliais

5) faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijus. Teisinio reguliavimo apibrėžtumo,

pagrįstų lūkesčių ir kiti civilinės teisės principai (CK 1.2, 1.5, kiti straipsniai) bei nuosavybės
teisės (kaip daiktinės teisės) prigimtis lemia civilinių teisinių santykių stabilumo siekį. Bendrosios
nuosavybės santykiuose šio tikslo siekiama įvairiomis priemonėmis (pavyzdžiui, pirmenybės teise
pirkti parduodamas dalis, reikalavimu dalykinius klausimus spręsti bendru sutarimu ir kita). Tačiau
vienas iš svarbesnių civilinių santykių stabilumo nustatant bendrosios nuosavybės naudojimo tvarką
garantų – teismų praktikoje nusistovėjęs reikalavimas atsižvelgti į susiklosčiusius faktinius
bendro daikto naudojimo santykius (3K-3-494/2003). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
išaiškinimą, bendrosios dalinės nuosavybės objekto naudojimo principus labiausiai atitinka tokie
pakeitimai, daromi bendraturčių iniciatyva, kuriais kuo mažiau būtų keičiami turto įsigijimo metu
šalių valią atitikę susitarimai dėl naudojimo tvarkos. Taip būtų užtikrinta proporcinga bendraturčių
teisių apsauga nepažeidžiant teisėtų lūkesčių principo.

6. Kokie yra atidalijimo kriterijai ir kuo jie skiriasi nuo naudojimosi tvarkos nustatymo
kriterijų? (TOMAS (SAULELĖ) TURI)

4.80 straipsnis. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės

1. Kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės
nuosavybės.
2. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas
padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš
atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.
3. Bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima iš jos
išieškoti.
4. Jeigu vienas iš bendraturčių yra neveiksnus šioje srityje ar ribotai veiksnus šioje srityje arba
nepilnametis, atidalijant dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės turi dalyvauti globos (rūpybos)
institucija.
Atidalyti prašantis bendraturtis turi aiškiai įvardyti, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą prašo
suformuoti. Atidalijimo variantai turi atitikti bendraturčių dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėje,
nepažeisti trečiųjų asmenų teisių, juos turi būti įmanoma įgyvendinti.

Kai daiktas yra nekilnojamas, teisine prasme labai reikšmingas įstatymo nustatytas
reikalavimas, kad atidalyta daikto dalis galėtų būti savarankiškas daiktas. Tai reiškia, kad
jeigu daikto dalumą lemia ne tik jo fizinės savybės, bet ir įstatymai (CK 4.6 str. 2 dalis), tai
daikto padalijimas natūra galimas tik tuo atveju, jeigu daikto padalijimas ar jo pertvarkymas
tokiu būdu, kad būtų galima padalyti natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai,
neprieštarauja įstatymams.

Kita daikto atidalijimo sąlyga yra ekonominio turinio. Daikto padalijimas gali padaryti žalos
tam tikroms jo vartotojiškoms savybėms, taip pat daiktas gali netekti vertės ir dėl komercinio
patrauklumo sumažėjimo. Todėl CK 4.80 straipsnyje nustatyta, kad bendraturtis negali
reikalauti padalyti daikto natūra, jei dėl tokio padalijimo kiltų neproporcinga žala jo
paskirčiai. Taigi, netgi jeigu daiktas yra dalus, galimybę atidalyti daiktą natūra, lemia ir tai, ar
tokį daiktą padalijus jam nebus padaryta neproporcinga žala. Pažymėtina, kad CK 4.780
straipsnio 2 dalies analizė leidžia daryti išvadą, kad atidalijant daiktą natūra daikto paskirčiai
gali būti padaroma tam tikra žala. Tai reiškia, kad jeigu atidalijant daiktą jo paskirčiai
padaryta žala yra proporcinga, tai toks atidalijimas nepažeidžia CK 4.80 straipsnio 2 dalyje
nustatyto reglamentavimo.

Sprendžiant ginčus dėl naudojimosi bendrais nekilnojamaisiais daiktais atsižvelgiant į

bendraturčių dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise, nustatoma tvarka, pagal kurią bus
naudojamasi konkrečiomis nekilnojamojo daikto dalimis, tam tikros nekilnojamojo daikto dalys gali
būti bendraturčių naudojamos bendrai, atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji
dalinė nuosavybės teisė nenutraukiama.

Tuo tarpu atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju pasikeičia bendro daikto
teisinis statusas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie valdomi ir naudojami bei jais
disponuojama savarankiškai, bendroji dalinė nuosavybės teisė pasibaigia arba sumažėja bendraturčių
skaičius.

8. Ar galimas atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, kai bendrosios dalinės

nuosavybės teisės objektas yra nedalus daiktas? Jei galimas, tai kokiu būdu?

Sprendžiant dėl galimybės padalyti daiktą natūra, būtina atsižvelgti į CK 4.6 straipsnio
normas apibrėžiančias daliuosius ir nedaliuosius daiktus. Pagal šį straipsnio 1 dalį daliaisiais
daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, nepasikeičia tikslinė paskirtis ir
kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas dalykas. Pagal CK 4.6 straipsnio 2 dalį
nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, pasikeičia tikslinė
paskirtis, ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai.

... Apibendrinant galima teigti, jog svarbiausia daikto padalijimo natūra sąlyga yra ta, kad
daiktas pagal savo prigimtį turi būti dalomas, t. y. toks daiktas, kurį fiziškai padalijus,
nepasikeičia jo tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis po padalijimo gali būti kaip savarankiškas
daiktas (CK 4.6 str.).

Analizuojant kitą atidalijimo būdą – kompensacijos priteisimą vienam ar keliems

bendraturčiams, pažymėtina, kad tokia galimybė tiesiogiai įtvirtinta CK 4.80 straipsnio 2
dalyje, numatančioje, jog tais atvejais, kai daikto atidalijimas natūra be neproporcingos žalos
jo paskirčiai neįmanomas, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją
pinigais. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip bendrojo daikto atidalijimo
reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net
padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti
daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo
paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija
pinigais.

Daikto atidalijimo procese esminę reikšmę turi pagrindinis daiktas, galintis būti
savarankišku teisinių santykių objektu. Jeigu bendraturčiui jį galima atidalyti, o antraeilio
daikto atidalijimas negalimas, taikomas pagrindinio daikto visiško atidalijimo būdas,
antraeiliam daiktui pasirenkant kitokį nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą, pavyzdžiui.,
naudojimosi tvarkos nustatymą.

 Atsakymas: Negalimas atidalinimas

9. Ar galimas dalinis atidalijimas, t.y. kai iš bendrosios dalinės nuosavybės teise

priklausančio daikto keliems bendraturčiams natūra yra atidalijama tik dalis daikto, o kita
dalis lieka jiems kaip bendroji dalinė nuosavybė? O gal toks atidalijimas apskritai jokiais
atvejais negalimas ir dalis, kurios negalima atidalinti natūra, turi būti atidalijama
kompensuojant pinigais?

Atskyrus vieno bendraturčio dalį, sumažėja bendraturčių skaičius, tačiau daiktas išlieka bendrosios
dalinės nuosavybės teisės objektu, kiti bendraturčiai tarp savęs lieka neatidalyti. Šis atidalijimas
vadinamas santykiniu atidalijimu. Absoliučiu atidalijimu (padalijimu) teisinis santykis
kvalifikuojamas tuo atveju, kai iš bendrosios nuosavybės teisinių santykių pasitraukia visi
bendraturčiai, t. y., ne tik sumažėja bendraturčių skaičius, bet ir apskritai pasibaigia bendroji dalinė
nuosavybė, nes daiktas (daiktai) tampa asmeninės nuosavybės teisės objektu.

CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal
bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo
paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

Pažymėtina, kad įstatymų nedraudžiamas ir mišrus atidalijimo būdas, todėl tais

atvejais, kai įmanoma padalyti daiktą be neproporcingos žalos jo paskirčiai, tačiau toks
padalijimas neatitinka bendraturčių idealiųjų dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje, galimas
atidalijimas natūra teisingai kompensuojant gautosios padalyto daikto dalies ir idealiosios
dalies skirtumą pinigais.
 

Atsakymas: Galimas, bet tada sumažėja bendro turto vertė, sumažėja bendraturčių skaičius.
Pagal Ck 4.82 str. 2 d., jei toks atidalinimas netrukdo naudotis kaip atskiru daiktu netrukdant
kitiems

 11. Kai yra kreipiamasi į teismą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės
objektu tvarkos nustatymo, kuris iš bendraturčų ir kaip turi įrodyti, ir ar apskritai turi
įrodinėti, kad tarp jų yra nesutarimas dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės
objektu?

Pirmiau nurodyti atidalijimo instituto aspektai ir nuosavybės neliečiamumo principas lemia tam tikrą
atidalijimo teisės apsaugą. Asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę
atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia,
reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas).

Tai lemia įrodinėjimo dalyką atidalijimo bylose: iš bendraturčio negali būti reikalaujama įrodinėti
atidalijimo motyvų buvimo, bendraturčių ginčo ar kitų priežasčių. Kitaip tariant, vienam iš
bendraturčių išreiškus valią atidalyti, turi būti svarstoma, kaip teisingai atidalyti bendrą turtą.
Atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygos: 1) teismo tvarka atidalijama, jei bendraturčiams nepavyko
susitarti dėl atidalijimo būdo; 2) prioritetas skiriamas atidalijimui natūra; 3) nesant atidalijimo natūra
galimybės, atidalijama, paskiriant kompensaciją pinigais.

Bylą nagrinėjantis teismas taip pat taiko interesų pusiausvyros principą ir ginčą išsprendžia taip, kad
būtų išvengta ar kiltų kuo mažiau konfliktų ateityje. Teismas, nagrinėdamas bendraturčių ginčą, kai
nesusitariama dėl bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdo ir sąlygų, turi patikrinti priežastis, kodėl
jie nesutaria, kuris iš jų pažeidžia interesų derinimo principą, kurio interesai labiau atitinka interesų
pusiausvyrą ir todėl turėtų būti ginami.

12. Kokiais atvejais, kokia tvarka ir apskritai ar yra galimybė bendraturčiui savo lėšomis
padidinti bendrąjį daiktą ar jo vertę ir tokiu būdu atitinkamai padidinti savo dalį bendrojoje
dalinėje nuosavybėje bei pakeisti naudojimosi bendruoju daiktu tvarką, jeigu kiti
bendraturčiai nesutinka dėl tokio padidinimo?

Bendraturčio dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje jo reikalavimu gali būti padidinama ir atitinkamai
pakeičiama naudojimosi tvarka, jei bendras daiktas ar jo vertė padidinami tokiomis sąlygomis: a)
turint kitų bendraturčių sutikimą; b) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; c) bendraturčio lėšomis.

4.77 straipsnis. Bendraturčių teisių pasikeitimas padidinus bendrąją dalinę nuosavybę

1. Jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis įstatymų
nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai šio bendraturčio
reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka
turi būti atitinkamai pakeičiamos.
 2. Jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų
bendraturčių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti
nesužalojant bendro daikto. Jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti
nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios
nuosavybės teise turimoms dalims.
 

Bylos

3K – 3 – 599/2005
Ginčo esmė: Ieškovas UAB ,,Edgira“ prašė teismo perkelti jam dalį pastato, pagal sudarytą pirkimo-
pardavimo sutartį. Ieškovas nurodė, kad sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovui UAB
,,Norta“ buvo perleista atsakovui AB ,,Stop-Servis“ priklausanti nekilnojamojo turto objekto dalis,
nesilaikant CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, t. y. neinformavus bendraturčio apie
nekilnojamojo daikto perleidimą.

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai:

Civilinio kodekso 4.79 straipsnis reglamentuoja bendraturčio pirmenybės teisę pirkti parduodamą
daikto dalį, esančią bendrąja nuosavybe ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis
sąlygomis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas
privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir
kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama nekilnojamojo daikto
dalis, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise
pirkti parduodamą dalį, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui. Šios normos
paskirtis – ginti bendraturčių interesus, mažinti bendraturčių skaičių siekiant užtikrinti ekonomišką
tam tikro turto valdymą, disponavimą juo. Dėl šių ir kitų priežasčių minėto straipsnio 3 dalyje
nustatyta, kad jeigu dalis bendrąja nuosavybe priklausančio daikto (objekto) parduodama pažeidžiant
pirmenybės teisę ją pirkti, tai kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti,
kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Iš šios teisės normos turinio matyti, kad perkeliant
pirkėjo teises ir pareigas nereikia konstatuoti jokių kitų teisės normų pažeidimų, pakanka konstatuoti,
kad buvo pažeista kito bendraturčio pirmenybės teisė pirkti šią dalį. Teismai padarė pagrįstą išvadą,
kad ieškovui UAB „Edgira“ atsakovas UAB „Stop-Servis“ per notarą nepranešė apie ketinimą
parduoti savo dalį bendrojoje nuosavybėje, todėl ieškovas įgijo teisę CK 4.79 straipsnio 3 dalies
pagrindu reikalauti perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas.

Kasacinio skundo argumentas, kad kasatorius yra sąžiningas įgijėjas, nes sudarydamas pirkimo-
pardavimo sutartį neturėjo pagrindo netikėti Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro
valstybės įmonės išduotais dokumentais, nesudaro pagrindo naikinti priimtus sprendimus. Jau buvo
konstatuota anksčiau, kad perkeliant pirkėjo teises ir pareigas pakanka nustatyti, kad buvo pažeista
kito bendraturčio pirmenybės teisė pirkti šią dalį. Tai specialioji teisės norma, kurios paskirtis – ginti
kitų bendraturčių turtinius interesus. CK 4.79 straipsnio 3 dalies pagrindu perkeliant pirkėjo teises ir
pareigas neatsižvelgiama į asmens įgijusio turtą, esančio bendrąja daline nuosavybe, sąžiningumą.
 

3K – 3 – 232/2007
Ieškovai nurodė, kad jie yra pastatų bei kiemo statinių  bendraturčiai. Pastatai yra pastatyti sklype,
kuris jiems lygiomis dalimis buvo išnuomotas  valstybinės žemės nuomos sutartimi. Žemės nuomos
sutartis buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. 2004 m. spalio 6 d. į jiems  priklausančias
patalpas atvykęs asmuo pareiškė, kad jis yra žemės sklypo savininkas, įsigijęs jį pagal žemės sklypų
pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovų teigimu, atsakovas (nuomotojas) įstatyme nustatyta tvarka
nepranešęs jiems apie tai, kad ketina parduoti jų pastatams eksploatuoti naudojamą žemės sklypą ir
pardavęs jį CK 6.560 straipsnį, bei jų (ieškovų), kaip žemės sklypo nuomininkų, pirmenybės teisę
pirkti žemę, taip pat LR žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalį, pagal kurią asmenys turi pirmumo teisę
pirkti privačią žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys statiniai ir įrenginiai, taip pat
žemę, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį, ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis
vienodomis sąlygomis.

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai: Teisėjų kolegija pažymi, kad CK ir kituose

įstatymuose, reglamentuojančiuose žemės teisinius santykius, yra nustatyta pirmumo teisė pirkti
nuosavybę bei tam tikri pažeistos pirmenybės teisės gynimo būdai ir tvarka.

CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendraturčio pirmenybės teisė pirkti parduodamas dalis,
esančias bendrąja nuosavybe, o šio straipsnio 3 dalyje nustatytas šios pirmenybės teisės gynimo būdas
– teisė per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad bendraturčiui būtų perkeltos pirkėjo teisės ir
pareigos. LR žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu žemės sklypas
parduotas pažeidžiant šio straipsnio 1 dalyje nustatytą eiliškumą, asmuo, kurio pirmumo teisė pirkti
valstybinį žemės sklypą yra pažeista, turi teisę per tris mėnesius reikalauti, kad jam būtų perkeltos
pirkėjo teisės ir pareigos. LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 6 straipsnyje
yra įtvirtinta privataus žemės ūkio paskirties žemės sklypo bendraturčių ir naudotojų, naudojusių
žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus, pirmenybės teisė įsigyti žemės sklypą šiame
straipsnyje nustatyta eilės tvarka. Jeigu žemės sklypas parduodamas pažeidžiant pirmenybės teisę, tai
asmuo per tris mėnesius nuo sužinojimo apie pažeidimą dienos turi teisę reikalauti, kad jam būtų
perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš aukščiau minėtų Civilinio kodekso, LR žemės reformos įstatymo, LR
žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo ir LR žemės įstatymo nuostatų turinio
analizės matyti, jog tiek LR žemės įstatyme, tiek kituose įstatymuose įtvirtintos pirmenybės teisės
prigimtis yra analogiška. Įstatymų leidėjas, nustatydamas pirmenybės teisę, visais atvejais siekia tų
pačių tikslų – užtikrinti tų asmenų, kurie susiję su perleidžiamu nekilnojamuoju turtu labiau nei visi
kiti tretieji asmenys ir kurių interesams šio turto pardavimas gal turėti tiesioginės įtakos, teisių
apsaugą bei galimybę ateityje jas tinkamai įgyvendinti. Tokia pirmenybės teisė yra įstatyminė
garantija, suteikianti pagrįstą bendraturčio, pastatų savininko ar žemės naudotojo (nuomininko)
teisinių ir ekonominių interesų apsaugą. Jeigu nebūtų nustatyta ši pirmenybės teisė ir nebūtų užtikrinta
tinkama jos apsauga, tai būtų nepagrįstai pažeisti tokią teisę turinčių asmenų teisėti lūkesčiai, susiję su
jiems priklausančiu ar jų naudojamu turtu. Atsižvelgiant į tai, kad visuose aukščiau minėtuose
įstatymuose yra įtvirtintas iš esmės vienodo turinio pirmenybės teisės institutas, kuriuo siekiama tų
pačių tikslų, šios teisės pažeidimo teisinių padarinių pašalinimas negali iš esmės skirtis. Tokių pačių
pirmenybės teisės gynimo būdų suteikimas visais šios teisės įstatyminio reglamentavimo atvejais yra
būtinas ne tik remiantis pačios pirmenybės teisė prigimtimi, bet ir bendraisiais teisės principais (CK
1.8 straipsnis) bei sisteminiu civilinės teisės normų aiškinimu. Tai patvirtina Civilinio kodekso, LR
žemės reformos įstatymo ir LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo nuostatos,
nustatančios tokį patį juose įtvirtintos pirmenybės teisės gynimo būdą – pirkėjo teisių ir pareigių
perkėlimą, jeigu šis reikalavimas pareiškiamas per trijų mėnesių laikotarpį.

Statinių ir įrenginių savininkas sprendimą pirkti tokį žemės sklypą ar atsisakyti jį pirkti turi priimti per
30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Tik statinių savininkui atsisakius pirkti žemės sklypą arba per
nustatytą terminą nepriėmus sprendimo, privačios žemės savininkas gali perleisti žemės sklypą
kitiems asmenims.

Pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas, skirtingai nuo sandorio pripažinimo negaliojančiu, yra
priimtinesnis ir teisingesnis, nes šis gynimo būdas yra ekonomiškesnis, operatyvesnis ir labiausiai
atitinka pirmenybės teisės turėtojo interesus.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, kaip
pirmenybės teisės gynimo būdo, specifika yra ta, kad jo taikymas nepriklauso nuo trečiojo asmens,
kuriam neteisėtai perleistas turtas, sąžiningumo. Pirmenybės teisės turėtojui priklauso ne pats
perleistas turtas, o teisė jį įsigyti pirmiau už kitus.

Dėl byloje iki galo nenustatytų faktinių aplinkybių ji perduota nagrinėti iš naujo.

3K – 3 – 549/2008
Pareiškėjas UAB „Marginalas“ jo ir Telšių apskrities VMI 2007 m. kovo 21 d. pirkimo-
pardavimo sutarties pagrindu yra buto, esančio ( - ), savininkas. 2007 m. birželio 11 d.
pareiškėjas, ketindamas parduoti šį butą, kreipėsi į Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarę
R. R. Butas, esantis ( - ), priklausė T. G.. Butų Nr. 70M ir Nr. 70D savininkai kartu yra ir
šiems butams priklausančių bendrojo naudojimo patalpų, pažymėtų indeksais 70-1
(koridorius) ir 70-2 (tualetas), bendraturčiai. Butai Nr. 70M ir Nr. 70D yra bendrabučio tipo
patalpos. Kadangi pareiškėjas nepranešė tuomečiam gretimo buto Nr. 70D savininkui apie
ketinimą parduoti butą Nr. 70M, tai notarė atsisakė tvirtinti buto pirkimo-pardavimo sandorį.
Laikydamas, kad jo ketintas parduoti butas nėra bendrosios dalinės nuosavybės objektas ir
tokio pranešimo tuomečiam buto Nr. 70D savininkui jis neprivalėjo pateikti, pareiškėjas
prašė teismo pripažinti notarės R. R. atsisakymą atlikti notarinį veiksmą – 2007 m. birželio
11 d. patvirtinti 12,09 kv. m ploto buto su bendrojo naudojimo patalpomis, plane
pažymėtomis indeksais 70-1 (1,40 kv. m koridorius) ir 70-2 (0,63 kv. m tualetas), esančio
( - ), pirkimo–pardavimo sutartį – neteisėtu ir įpareigoti notarę atlikti šį notarinį veiksmą.

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai:

Bendrabučio patalpų nuomininkai, privatizuodami konkrečius kambarius ir pagalbines

patalpas, tokiu būdu minimaliai išsprendė jiems labai svarbų apsirūpinimo gyvenamuoju
būstu klausimą. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad buvusiame bendrabučio bokse yra
du izoliuoti gyvenamieji kambariai, kurie asmeninės nuosavybės teise priklauso atskiriems
savininkams, o bendrojo naudojimo patalpos – koridorius ir tualetas – kambarių savininkams
priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Du izoliuoti kambariai ir bendrojo naudojimo
patalpos tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios, ginčo patalpos yra izoliuotos nuo kitų name
esančių patalpų ir jos atitinka universalius butui keliamus reikalavimus. Teisėjų kolegija
sprendžia, kad asmenys, valdantys bendrai kokias nors patalpas ar jų dalis, yra bendraturčiai.
Šiuo atveju yra visiškai nesvarbu, kad ginčo kilimo metu tiek pareiškėjas, tiek T. G. buvo
atskirų kambarių savininkai, nes, nustatant jų, kaip bendraturčių statusą, reikia nustatyti
esminę aplinkybę, ar buvo patalpų, kurias jie valdė kartu. Teismams nustačius, kad kambarių
savininkai valdė ir buto bendrojo naudojimo patalpas, jie be jokios abejonės buvo
bendraturčiai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendraturčio pirmenybės teisės pirkti

bute bendrojo naudojimo patalpų dalį, nutartyse yra konstatavęs, kad jeigu parduodama dalis
bendrosios nuosavybės teise turimo daikto, kuris yra ar gali būti naudojamas tenkinant ne
viso namo, o tik atskiroje jo dalyje esančių patalpų savininkų (pvz., virtuvės ir kitų bendrojo
naudojimo patalpų savininkų) poreikius, tai apie dalies, turimos bendrosios nuosavybės teise,
pardavimą turi būti pranešta toje namo dalyje (šiuo atveju – ginčo bute) esančių patalpų
savininkams ir tik jiems leidžiama pasinaudoti pirmenybės teise jas pirkti (CK 4.82 straipsnio
4 dalis). Taigi bendrojo naudojimo patalpų bendraturtis turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja
nuosavybe esančią ir kito bendraturčio parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir
kitomis tomis pačiomis sąlygomis, kaip tai nustatyta CK 4.79 straipsnyje. Bendraturčio
pirmenybės teisės tinkamu įgyvendinimu sudaroma galimybė sumažinti bendraturčių skaičių
ir pakeisti nuosavybės teisės rūšį.

3K – 3 – 7/2009
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės bylos šalių
paveldėtus ir kitu pagrindu įgytus bei bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomus
nekilnojamojo turto daiktus: 0,0600 ha žemės sklypą su statiniais, esantį Vilniuje, ( - ); žemės
sklypą su gyvenamuoju namu ir pastatais, esantį Vilniuje, ( - ); trijų kambarių butą, esantį
Vilniuje, ( - ); šių nekilnojamųjų daiktų nuosavybės teisę pripažįstant ieškovei ir įpareigojant
ją sumokėti atsakovui 407707 Lt ir 2143 Lt kompensaciją; atsakovui prašė atidalyti 0,0628 ha
žemės ūkio (sodų) paskirties žemės sklypą su pastatais, esančiais Vilniuje, ( - ); 0,0600 ha
žemės sklypą su statiniais, esantį Vilniuje, ( - ). Ieškovė nurodė, kad šalims paveldėtas turtas
priklauso po ½ dalį, tačiau šalys nesutaria dėl naudojimosi turtu tvarkos, todėl yra pagrindas
atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai:

CK 4.80 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje atidalijimą iš bendrosios dalinės

nuosavybės, nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš
bendrosios dalinės nuosavybės. Šia įstatymo nuostata įtvirtinta bendraturčių teisė reikalauti jį
atidalyti. Kartu ši nuostata reiškia, kad atidalijimas turi būti natūra. Kokios sąlygos lemia
atidalijimo galimybę natūra, šioje įstatymo nuostatoje nenustatyta. CK 4.80 straipsnio 2
dalyje įtvirtinta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio
ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais
atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad bendraturčiai, įgyvendindami savo
teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto naudojimo ir
valdymo, aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo taip pat ir
vykstant ginčui teisme; optimaliam atidalijimo variantui pasiekti būtina, kad bendraturčiai
kooperuotųsi; siekis maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį,
neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų; jeigu atidalijimo prašantis bendraturtis siekia
patenkinti tik savo interesus, tokie veiksmai gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas teise.

Aiškindamas CK 4.80 straipsnio nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs,

kad įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja siekti interesų
pusiausvyros principo, kartu, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir konfliktų
pašalinimo ateityje.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, nustatę, jog šalys nesusitarė dėl
bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto atidalijimo, laikydamiesi proporcingumo
principo bei siekdami išlaikyti bendraturčių interesų ir nuosavybės teisės apsaugos
pusiausvyrą, tinkamai taikė CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatas ginčo santykiams atidalijant
iš bendrosios dalinės nuosavybės reguliuoti. 

3K – 3 – 59/2009
Ieškovė ir daug atsakovų yra bendraturčiai. Ieškiniu prašoma: 1) pripažinti, kad ieškovė
teisėtai valdo 328 kv. m ginčo žemės sklypą; 2) pripažinti negaliojančiu Kauno apskrities
viršininko 2004 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. 02-01-2397, kuriuo namų valdos bendraturčiams
buvo nustatytos žemės sklypo dalys proporcingai jiems priklausančiai gyvenamojo namo
daliai, ir nustatyti tokius ginčo žemės sklypo dalių dydžius: R. Z. – 328 kv. m, A. B. – 305
kv. m, A. K. – 479 kv. m, G. M. – 51 kv. m, E. M. – 51 kv. m, R. Z. – 51 kv. m; 3) atnaujinti
praleistą ieškinio senaties terminą atsakovui A. B. 2002 m. liepos 30 d. išduotam paveldėjimo
pagal testamentą teisės liudijimui po I. Z. mirties ginčyti; 4) pripažinti negaliojančiu pirmiau
nurodyto paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl 59,40 Lt investicinių čekių, sumokėtų už 979
kv. m žemės sklypą, paveldėjimo; 5) įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją
sudaryti su ieškove 328 kv. m ginčo žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį.

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai:

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą aiškinant ir taikant aptartas teisės
aktų nuostatas, sprendžiant dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams tenkančių namų
valdos sklypo dalių dydžio, turi būti įvertinti anksčiau sudaryti ir įgyvendinti
bendrasavininkių susitarimai dėl naudojimosi namų valdos sklypu tvarkos, nes namų valdų
sklypų naudotojų teisė pirkti žemės sklypą yra kildinama iš sklypo naudojimo namų valdos
poreikiams; kartu būtina įvertinti tai, kad valstybei parduodant namų valdos žemės sklypus
valstybinės žemės naudojimo santykiai teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka keičiami į
namų valdos bendraturčių žemės nuosavybės santykius ir tai yra esminis žemės santykių
pokytis, todėl, ar galima visa apimtimi atsižvelgti į ankstesniais bendrasavininkių susitarimais
ar teismų sprendimais nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, turi būti sprendžiama
pagal konkrečios bylos aplinkybes ir tas priežastis, dėl kurių reikia nustatyti naudojamų
žemės sklypų dalis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant anksčiau sudarytų bendrasavininkių susitarimus turi
būti laikomasi teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Svarbu yra tai, kokiu tikslu susitarimai dėl
žemės sklypo buvo sudaryti, kokią reikšmę bendrasavininkiai jiems teikė ir kokias teisines
pasekmes galėjo ar turėjo numatyti. Jei bendrasavininkių susitarimas sudarytas iki įstatymų,
įteisinančių privačią žemės nuosavybę, priėmimo, reikšminga tai, kad, sudarydami susitarimą
dėl bendro sklypo dalių naudojimo, bendrasavininkiai negalėjo numatyti, kad toks susitarimas
ateityje lems jų nuosavybės teisės į žemę apimtį.

3K – 3 – 353/2009
Ginčo esmė: Ieškovei priklauso 2/3 dalys, o atsakovei 1/3 dalis gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir
kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini); žemės sklypas šalims priklauso lygiomis dalimis.
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 23 d. sprendimu atidalijo šalių gyvenamąjį namą.
Šalių ginčas kilo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės į žemės sklypą, ūkinį pastatą ir kiemo
statinius įgyvendinimo. Nesutariama dėl naudojimosi šia bendrąja nuosavybe, todėl ieškovė reikalavo
atidalyti jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal pateiktą projektinį pasiūlymą priskiriant
ieškovei asmeninės nuosavybės teise žemės sklypo ir ūkinio pastato dalis bei įrenginius iš (duomenys
neskelbtini) gatvės pusės, o atsakovei – iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės ir leisti atlikti
projektavimo darbus be atsakovės sutikimo. Atsakovė nesutiko su ieškovės siūlomais atidalijimo
planais ir priešieškiniu reikalavo nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką pagal jos
pateiktą žemės valdos paskirstymo planą, įvažiavimą į sklypą paliekant iš (duomenys

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai: Dėl dispozityviškumo principo taikymo bylose dėl
atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis) ir naudojimosi bendrąja daline
nuosavybe tvarkos nustatymo (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnis)

CK 4.80 straipsnyje reglamentuotas atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš

bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdų, leidžiantis visiškai (kai atidalijamos visos bendrosios
dalinės nuosavybės dalys) ar iš dalies (kai po atidalijimo bendrosios nuosavybės teisė išlieka
neatsidalijusiems bendraturčiams) nutraukti bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius ir taip
išvengti įvairių konfliktų ar apsunkinimų, kurie kyla ar gali kilti bendraturčiams valdant, naudojantis
ar disponuojant dalimi bendrosios nuosavybės teisėje. Savo tikslais į atidalijimą yra panašus ir
naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo institutas (CK 4.81 straipsnis). Tačiau tarp
jų yra esminis skirtumas. Atidalijus dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalyta dalis tampa
savarankišku nuosavybės teisės objektu. Tokį objektą jo savininkas naudoja, valdo ar disponuoja savo
nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Tuo tarpu nustačius naudojimosi
bendru turtu tvarką, bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta. Savo nuožiūra bendraturtis
naudojasi tik ta konkrečia dalimi, kuri jam priskiriama, tam tikros bendro turto dalys ir toliau gali būti
naudojamos bendrai. Nuosavybės teisės forma tokiu atveju nesikeičia, turtas ir toliau bendraturčiams
priklauso bendrosios nuosavybės teise. Naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką bendraturčiai
gali nustatyti tarpusavio susitarimu (CK 4.81 straipsnis), o esant nesutarimui – teisme pagal bet kurio
iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar
keli) iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra
bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš
bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis) ir tik negalint daikto padalyti natūra gali būti
nustatoma naudojimosi tuo daiktu tvarka. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atidalijimas pagal
ieškovės prašymą yra neįmanomas, nes tokiu būdu paliekama šalims dalis bendro naudojimo statinių
ir įrangos. Įvertinusi šį teismų nustatytą faktą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai
pagrįstai netaikė CK 4.80 straipsnio, nes atidalijimas iš bendrosios nuosavybės paliekant bendro
naudojimo statinius ir įrangą prieštarautų šios normos prasmei. Pasisakę dėl atidalijimo iš bendrosios
dalinės nuosavybės negalimumo teismai tinkamai sprendė ginčą, prioritetą teikdami naudojimosi
bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymui, taip nenukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamos praktikos.

Spręsdamas bendraturčių ginčą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi

bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo teismas turi teisę nukrypti nuo šalių pareikštų
reikalavimų ir priimti sprendimą pagal savo iniciatyva parengtą projektą, kadangi teismas tokiose
bylose turi pareigą priimti abiem pusėms priimtinausią sprendimą.

n u t a r i a : nustatyti naudojimosi tvarką.

3K – 3 – 45/2010
Pareiškėjas skundė antstolio veiksmus, paskelbiant varžytynes, kadangi iš trečiųjų asmenų
sužinojo, jog antstolis paskelbė 4800/6711 dalių buto, kurio likusi dalis priklauso pareiškėjui,
varžytynes ir apie tai pareiškėjui nepranešė. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai
skundą atmetė. Pareiškėjas pateikė kasacinį skundą.

LAT pabrėžė, kad pareiškėjas ginčijamame vykdymo procese nėra nei skolininkas, nei
išieškotojas, o tik suinteresuotas asmuo. Pagal CK 4.79 str. 1 d. bendraturčiai turi pirmenybės
teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir
kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių.
Tai reiškia, kad bendraturtis neturi pirmenybės teisės pirkti parduodamas dalis vykdymo
procese, todėl šiuo atveju pareiškėjo materialiosios teisės nebuvo pažeistos. Byloje
nenustatyta bendrojo informavimo apie varžytines, t.y. kai informuojama visa visuomenė
viešu skelbimu antstolių kontoros skelbimų lentoje, turto buvimo vietos vietiniame
laikraštyje, interneto tinklalapyje bei ant paties nekilnojamojo turto, pažeidimų, tuo tarpu
teisę į specialųjį informavimą (pasirašytinai) turi tik išieškotojas ir skolininkas, todėl antstolis
neprivalėjo pareiškėjo informuoti apie varžytynes specialia tvarka.
LAT paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

[1]
Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymas. 2003 m. gruodžio 18 d., Nr. IX-1934, 7
str.