Antanas Garšva – mylintis žmogus (santykiai su motina, Jone, Elena)

Antanas Škėma žymiausias XX a. vidurio modernizmo atstovas. Antano Škėmos

gyvenimas buvo įvairiapusis – gimė Lenkijoje, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui
kartu su tėvais pasitraukė į Rusiją, tada į Ukrainą, gyvenimas lėmė, kad 1921 m. su
šeima grįžo į Lietuvą, tačiau Antano Škėmos motina neatsigavo po sukrėtimų, patirtų
„revoliucijos paunsmėje“, ir buvo uždaryta į psichiatrijos ligoninę, tai turėjo didelę įtaką
bū simam rašytojo gyvenimui. 1944 m. Škėma pasitraukė iš Lietuvos ir atsidū rė
Vokietijos pabėgelių stovykloje, o 1949 m. su šeima emigravo į JAV, Niujorką. Galima
teigti, kad Škėmos gyvenimas buvo fragmentiškas, kaip ir jo paties kū ryba. Todėl
kū riniams, ypač psichologiniam ir filosofiniam romanui „Balta drobulė“, yra
bū dinga sąmonės srauto technika – padrikas įvykių vaizdavimas iš herojaus vidaus.
Taip pat, kaip aktoriui ir režisieriui, jam buvo bū dingas tam tikras artistiškas noras
provokuoti visuomenę, vaizduoti ciniką ir, matyt, net artimiausi draugai ne visuomet
suprasdavo, koks jautrus ir pažeidžiamas žmogus jis iš tikrųjų buvo. Romanas „Balta
drobulė“ yra to įrodymas, nes net praėjus pusei amžiaus tai yra vienas labiausiai
mėgstamų literatū ros kū rinių, ne tik dėl savo provokacijų, tačiau dėl to, kad jame
rašoma kū rėjo ir kū rybos tema, kuri yra neatsiejama nuo Antano Garšvos
įvairiapusiškos meilės jausmo kiekvienai romane vaizduojamai moteriai.

Garšvos kelyje bū ta ne vienos moters, tačiau svarbiausia ir mylimiausia jo gyvenimo

moteris vis dėlto buvo motina.Iš jos Garšva paveldėjo itin jautrią psichiką ir poetinę
dovaną, ji perdavė sū nui svarbiausias vertybes – grožio jautimą, romantinį žvilgsnį į
pasaulį, idealios bū ties ilgesį. Kaip ir kiekvienam vaikui, dar besivystančiai asmenybei,
motinos paveikslas yra labai svarbus, nes suformuoja tam tikrą požiū rį į moterį.Taip ir
Antanas Garšva žvelgė į savo motiną. Tai įrodo jo vaikystės vaizdiniai apie tai, kaip
motinos juoda aksomo suknelė išryškindavo jos siaurą juosmenį, pilnas krū tis ir
strėnas. Taip pat motina buvo pirmoji jo mokytoja „Motina buvo mano pirmasis
mokytojas (tėvas mokė aritmetikos)“, tačiau ne tik mokslo žinių suteikė Garšvai, bet
ir poetinę dovaną bei kitokį žvilgsnį į pasaulį - romantinį, jautrų. Tai ir buvo priežastis,
kodėl Antanas Garšva tapo poetiškos sielos asmenybė, kuris savo charakteriu bei
gyvenimo suvokimu buvo labai artimas ir pačiam Antanui Škėmai. Tačiau motinos
išgyvenimai paliko neišdildomą kaltės jausmą ir pačio A. Garšvos gyvenime.
Pirmiausia jo vaikystė nebuvo labai laiminga dėl nuolatinių tėvų pykčių ir
motinos šizofrenijos. Garšva atėjo į suaugusiųjų pasaulį su kalte dėl pirmojo
melo, kai įkalbėjęs motiną kelionei į Palangą, nuvežė ją į psichiatrinę ligoninę.
Nuo to laiko baisus motinos žvilgsnis jam nuolat vaidendavosi, kai mokytoja
aiškindavo, jog visata sukurta kaip Gėrio, Grožio, Harmonijos ženklas ir žmogus
kaltas dėl savo nelaimių. (Šioje vietoje galima prisiminti ir egzstencializmą, kuris
paveikė ir A. Škėmos kūrybą, kad kiekvienas žmogus turi teisę rinktis ir yra
atsakingas už savo poelgius.) Taigi Motina buvo pirmasis žmogus Antano Garšvos
gyvenime, kuris suteikė jam tiek rū pestingumo ir motiniškos meilės, tai lėmė jo
gyvenimą ir santykius su moterimis ateityje.

Pirmoji tikra gyvenimo meilė buvo Jonė, kuria Garšva sutinka gimnazijos baigimo
metais, atostogaudamas pas tėvą. Jausmai, kuriuos sukelia Jonė vaikinui yra nauji ir dar
nesuprantami. Iš pabučiuoti nedrįsusio įsimylėjėlio jis virsta prievartautoju (nors
vėliau suprantama, kad agresija yra būsimos ligos požymis). Tai tik įrodo, kad
meilės nuo lytinio potraukio Garšva dar neskiria. „Aš mylėjau Jonę. Aš mylėjau
Jonę ir šiąnakt laikinai mylėjau Ženią.“. Su Jonę išsiskiria netikėtai – parašydamas jai
laišką, nes ji jam mirtinai įgriso. Vėliau jis sielvartauja dėl Jonės netekimo, nes ji jam
buvo labai svarbi. Jis paniškai pradeda bijoti emocinio ryšio ir vos pajutęs, jog
seksas gali peraugti į jausmą, nutraukia bendravimą su pavojinga partnere. Taigi
Jonė suteikė Garšvai pirmąjį susidurimą su tikrąja meile, nors dar lytinį jaunatvišką
potraukį ir gryną jausmą skiria siaura riba. Tai taip pat turėjo įtakos bendravimui su
kitomis Antano Garšvos moterimis.

Antroji labai mylima moteris – Elena. Moteris, kuri intelektu ir estetine nuovoka
nenusileidžia mylimajam, o dvasios stiprybe už žmogiškąją laimę pranokstą A.
Garšvą. Kaip ir minėjau, motina turi įtakos moters paveikslui, galbū t todėl Garšva
įsimyli aristokratiškų bruožų turinčia Eleną,motinos atspindį, jai gana lengvai
atskleidžia savo fantazijas, taip pat padovanoja senelės paliktą ir motinos dovanotą
žiedą. Taip pat Elena labai artima Antanui ir dvasiškai: ji dažnai kalba su Garšva kaip su
pačia savim. Apskritai, Antanas Garšva ją labai myli „Aš ją , Eleną, labai myliu“, jai
pirmajai davė skaityti savo užrašus. Netgi patiki, kad jam pavyks suderinti šeimą ir
kūrybą, bet atsinaujinusi liga sugriauna iliuzijas ir nenorėdamas tapti našta,
Garšva nutraukia santykius. Jis įtikinėja save, kad Elena yra jam tik medžiaga
eilėraščiams, o tikras poetas turi būti vienas ir atviras kančiai, nuo kurios reikia
apsaugoti mylimus žmones, nors kančia ir suteikia dvasinio motyvo tobulam
eilėraščiui. Tačiau reikia nepamiršti, kad jis išsižada jos ne savo noru, o
verčiamas aplinkybių (jis žino, kokia kančia yra artimo žmogaus psichinė liga).
Taigi Garšvos troškimas bū ti mylimam ir mylėti dar kartą nešsipildo. Garšva negali
sukurti šeimos, bijo įskaudinti Eleną, todėl ją palieka, taip pat mano, kad tik kančia gali
padėti jam siekti poetinių aukštumų.

Taigi visos trys svarbiausios filosofinio ir psichologinio romano „Balta drobulė“

moterys yra Antano Garšvos fragmentiško gyvenimo atspindžiai. Sąmonės srauto dėka
Antanas Škėma suteikia galimybę skaitytojui suprasti, kaip kiekviena moteris padėjo
formuotis A. Garšvos asmenybei ir tai, kad romano herojus yra mylintis žmogus, nors ir
bandė tos meilės išsižadėti dėl kū rybos.

Kū ryba – maištas prieš gyvenimo absurdą.