Ar įmanoma išlikti žmogumi nežmoniškomis aplinkybėmis?

Žmoniškumas, atrodo, savaime suprantamas dalykas, kuriuo turėtume vadovautis gyvenime, tai yra
svarbiausias moralės aspektas. Tačiau gyvenime būna aplinkybių, kai patikrinamos vertybės, patikrinamas
žmogaus apsisprendimas, ką rinktis- gėrį ar blogį. XX a. vidurys- katastrofų laikotarpis žmonijos istorijoje,
tuo laiku būti žmogumi reiškė eiti prieš įstatymus, reiškė nebijoti pasiaukoti, būti drąsiam ir atsakingam už
kitą.

Išlikti žmogumi nežmoniškomis aplinkybėmis galima, jei nebijai paaukoti savo gyvybės dėl kitų.
Žmoniškumas įgauna aukščiausią prasmę, jei suvoki, kad tavo gyvybė gali išgelbėti keliasdešimt ar šimtus
kitų gyvybių. Tokia žmoniškumo kaina atskleidžiama žydų kilmės lietuvių rašytojo romane ,, Lygiosios trunka
akimirką“. Romane pasakojama žydų tautos tragedija ir žmoniškumo apraiškos siaubingomis sąlygomis.
Pagrindinis romano veikėjas Izaokas, žydų kimės berniukas, gyvenantis Vilniaus gete, priima lemtingą
sprendimą- žaisti šachmatais su vokiečių komendantu Šogeriu. Žaidimo sąlygos ypatingos- jei laimi Izaokas,
geto vaikai paliekami gyvi, bet berniukas pasmerkiamas mirčiai, jei jis pralaimi- vaikai iš geto išvežami mirti,
o Izaokas lieka gyvas. Turėdamas rinktis tarp gyvybės ir mirties, Izaokas išsaugo žmoniškumą- jis pasiaukoja,
kad būtų išgelbėti geto vaikai. Rašytojas tarsi interpretuoja biblinį Izaoko ir Abraomo pasakojimą- romane
Izaoko tėvas Abraomas taip pat ryžtasi aukoti savo vienintelį brangiausią sūnų, tik Biblijos pasakojime
teigiama, kad žmogus gali ir turi pasitikėti dievu, o XXa. viduryje žmogus nebeturi kuo pasitikėti, šiame
blogio pasaulyje Dievo nebelikę, o velnias nėra gailestingas.

Nežmoniškomis aplinkybėmis išlikti žmogumi ir išsaugoti vertybes gali padėti kiti žmonės. Tokiomis
sąlygomis sustiprėja žmonių vienybė ir solidarumas, draugystės jausmas. Puikus pavyzdys tame pačiame
romane ,, Lygiosios trunka akimirką“ – lenkų berniuko Janeko paveikslas. Janekas, būdamas šviesiaplaukis ir
mėlynakis, nenorėdamas prarasti draugų ir su jais išsiskirti, pats prisisiuvo geltoną Dovydo žvaigždę ,kad
kartu su savo žydų tautybės draugais patektų į getą. Būti gete jam reiškė nelikti vienišam, taip pat reiškė
būti atsakingam už žydų kilmės mergaitę Esterą, kurios brolis nužudytas ir nebėra kas ją saugo ir gina. Taigi
norėdamas padėti kitiems, žmogus gali ryžtis net labai pavojingiems žingsniams.

Pati stipriausia jėga, kuri padeda išlikti žmogumi siaubingomis aplinkybėmis, yra meilė. Ji padeda išlikti
stipriam, neprarasti vilties ir tikėjimo, išsaugoti tai, kas vertingiausia žmoguje. Romane atskleidžiama tyra
Esteros ir Izaoko meilė, padedanti jiems atsiriboti nuo negailestingo prievartos pasaulio. Jaunuoliai
bendraudavo, susitikdavo, nors ir būdami įkalinti tamsiame gete, įsivaizduodavo sėdintys plačioje pievoje,
pilnoje ramunių. Vienas kitam jie buvo tarsi žiburėliai, teikiantys stiprybės viską iškęsti ir neprarasti
žmogiškumo. Dėl mylimosios Izaokas nepabūgo net atnešti į getą ramunių, už kurias ne kartą žiauriai
prižiūrėtojų buvo nubaustas. Tačiau jis suvokia , kad fizinis skausmas yra laikinas, o meilė yra daug
stipresnė jėga už skausmą. Taigi mylėdamas žmogus tampa ne tik dvasiškai stipresnis, bet ir geresnis.

Apibendrinant galima teigti, kad žmogus yra pakankamai stiprus, kad galėtų išlikti žmogumi bet kokiomis
sąlygomis. Esu skaičiusi mintį, kad nė vienas negimstame nei nusikaltėliu, nei teisuoliu, nes tai yra mūsų
pasirinkimas, kuo būti- nepabijoti ir išdrįsti būti žmogumi ar prisitaikyti prie blogio diktuojamų taisyklių ir
prarasti svarbiausias moralines vertybes.

Roberta , II klasė