B.

Sruogos romano „Dievų miškas“ skaitymo užduotys (5 taškai)

1. Charakterizuokite bent kiek reikšmingesnius romano veikėjus ( pvz., Fricas Zelionkė, Vacekas Kozlovskis, bičiulis Jonas ir kt.),
nurodydami jų statusą lageryje, būdą, elgesį, pomėgius, išvaizdą, išsilavinimą, jei kalinys, tai už ką nuteistas. Charakteristiką pagrįskite
veikėjų poelgiais, ryškėjančiais iš atskirų epizodų.

Jonas, bambizas nuo Biržų – jautrus ir empatiškas vyriškis, kilęs iš Biržų. Pirmom dienom lageryje atsikėlęs ir pamatęs, kad jo kojos
nykštys numirėlio burnoje, jaudinosi, kad netyčia uždusino jį. Mokėjo gaminti puikią naminę trauktinę, dėl to sukosi lageryje ir SS vyrai į
jį žiūrėjo palankiai. Ištikimas Balio Sruogos draugas, jie kartu atlikdavo kai kuriuos darbus, padėdavo vienas kitam kai galėdavo.

Fricas Zelionkė – labai stiprus vokietis, vidutinio amžiaus. Visados su savimi nešiodavosi iš vielų nupintą bizūną, dažniau būdavo girtas
nei blaivas, pagal amatą buvo mėsininkas. Jo amatas ir lageryje pasitarnavo - tik kad mėsinėjo jis čia ne gyvulius, o žmones, su botagu
daužydamas. Jis gan dažnai kalbėdavo su Baliu Sruoga, pavaišindavo jį cigarete, tai parodo jo dvilypiškumą. Nors ir buvo brutalus, bet
savyje dar turėjo šiek tiek žmogiškumo.

Vacekas Kozlovskis – 6 bloko viršininkas, politinis kalinys ( nes dėvi raudoną trikampį). Vidutinio ūgio, kresnas, praplikęs, einantis
ketvirtą dešimtį vyriškis, pagal profesiją – mėsininkas. Kalinių vadinamas Vaceku arba „Budeliu Vacium“. Mėgstamiausia smurtą
sukelianti priemonė – lazda. Daužydavo visus, dažniausiai iš pasalų, kai jie nesitikėdavo. Kalbėdavo užkimusiu balsu, nes arba būdavo
girtas, arba prarėkęs jį. Mėgo tyčiotis iš kalinių paversdamas juos „gyvūnais“ – ropoti kaip driežam, šokinėti kaip varlėm ir pan. Knygoje
pasakotojas vadina jį „budeliu mėgėju“, nes pagal profesiją Vacekui nepriklausė karti žmones, bet jis budelius pavaduodavo savo noru ir
kardavo žmones iš malonumo. Pirmasis lageryje pakorė moterį, o jo antausis galėdavo atjungti vyrą. Bijojo, gerbė ir klausė Vacekas tik
Jono Švarcbarto, nes šis buvo gerokai prikūlęs Vaceką. Iš tautybės buvo Lenkas ir svajojo grįžti į tėvynę kaip didvyris, kai tuo metu visi
Lenkai, esantys lageryje, jo nekentė. Jo būdas buvo aršus ir nepastovus, linkęs į fizinį smurtą, menko išsilavinimo ir labai didelio
egocentriškumo.

2. Pagal tuos pačius kitų veikėjų charakteristikos kriterijus surinkite medžiagą apie romano pasakotoją.

Romano pasakotojas – vyresnio amžiaus vyras, anksčiau buvęs Lietuvos inteligentijos narys, dėstytojas, rašęs eiles, vertęs dramas į
Lietuvių kalbą, mokantis spausdinti mašinėle. Labai stiprių moralinių vertybių žmogus, net ir patekęs į tokią nehumanišką vietą, jis
nepraranda per gyvenimą įgytų įpročių. Dirbdamas raštinėje klastoja dokumentus taip, kad padėtų draugams – tai rodo jo empatiškumą
bei žmogiškumą. Nepraranda savo išsilavinimo bruožų – nemuša kitų kalinių be reikalo, gailisi mirštančiųjų ir tų, kuriuos lagerio valdžia
skriaudžia be priežasties ( pvz. gailisi vaikinuko, kurį Vacekas būdamas girtas iš pradžių vaišina pyragu, o po to sumuša). Jis nejaučia
neapykantos Lenkams dėl istorinės Lietuvos ir Lenkijos praeities, vertina matomus dalykus gan objektyviai, nerodo agresijos priepuolių,
nepratrūksta, tad galima sakyti – laikosi kiek įmanoma oriau tokiomis sąlygomis.

3. Aprašykite fašistinės koncentracijos stovyklos sistemą, tvarką, buitį ( pvz., pradedant tuo, kokiu tikslu jie buvo įkurti, baigiant kalinių
surašymu, mityba, paštu, „auklėjimu“ ir t.t.).

Įkurta taip, kad niekas negalėtų pabėgti ( net jei perliptų aukšta vielinę tvorą, toli nenubėgtų, nes stovykla įkurta taip, jog iš vienos pusės
– jūra, iš kitos – miškas ir dykynės). Lietuvių inteligentiją paženklino raudonu trikampiu, kuris reiškia, kad juos „ne įkalino“, o patupdė
apsaugoti nuo jų poelgiais pasipiktinusios visuomenės, ir taip iki karo pabaigos. Kiti kaliniai, kurių trikampis yra žalias, pasodinti čia, kad
nuo jų apsaugotų visuomenę. Kalinius surašydavo į netvarkingus dokumentus, prieš tai išlupdavo jiems auksinius dantis, atimdavo
vertingus daiktus ir juos į dokumentus surašydavo netiksliai.

Lageryje uniformos yra dviejų rūšių: SS karininkų (budelių) ir kalinių. Būtent uniforma tik ir skiria nacių kariškius nuo nusikaltėlių. Jei ne
ji, manytum, jog darbuojasi aršiausi nusikaltėliai. Kaliniai taip pat turi savo uniformą, ją „puošia“ numeris. Skaičiais pažymėti net numirę
kaliniai. Taip pabrėžiama, kad totalitarinėje nužmoginimo sistemoje žmogus praranda savo identitetą, tampa tik uniforma.

Kasdien visi lagerio kaliniai (pagrinde juos sudarė lenkai ir rusai) buvo suskirstomi į darbo komandas, kurias suformuodavo lagerio
valdžia, bet darbui vadovavo vienas iš kalinių tarpo. Naujokams kaliniams nebuvo paaiškinama, kaip reikia elgtis, jis turėdavo pats
išmokti, o jeigu nesusivokdavo – prasidėdavo smurtas.

Smurtas buvo viena pagrindinių lagerio kasdienybių. SS nariai galėjo laisvai kalinį bet kada nušauti be jokio logiško pateisinimo ir
nesusilaukti jokios bausmės už tai. Iš kalinių tyčiotis buvo euforija, daužymai lazda, spyriai, aptalžymai – kasdieniška, bet vadovai ar SS
vyrai vis sugalvodavo naujų būdų. Pavyzdžiui naujokus mėgdavo priversti bėgioti ir voliotis purve po lietaus ar ropoti po kiemą kaip
varlytėm, tik nusiprausus ir negavus rankšluosčio šlapiais veidais eiti į stingdantį šaltį ir pan. Šalia fizinio smurto vyravo psichologinis, juo
disponuoti sugebėdavo ne visi, o tik protingi valdininkai. Jie pakviesdavo kalinius valgyti kotletų, o jiems atėjus palikdavo stovėti ir
kankintis, . Prie smurto taip buvo pripratinti visi kaliniai ir laikui bėgant tapo valdžios simboliu, jei senesnis kalinys muša naujoką.

Dieną kaliniai būdavo išvaryti dirbti ( dažniausiai inteligentija gaudavo patį purviniausią darbą, o neišsilavinę amatininkai darbus viduje ir
didesnį maisto davinį). Kaliniai miegodavo bunkeryje be langų ant maišų, prigrūstų pjuvenomis, sugulę ant vieno šono, kad užimtų
mažiau vietos. 4 vyrai gaudavo vieną mažą antklodėlę. Buvo ir geresnių blokų, kuriuose miegodavo keliaaukštėse lovose sugulė dviese ar
trise, bet į tokias patalpas apgyvendindavo tik jau lageryje pragyvenusius kalinius.

Lagerio ligoninė pirmaisiais metais, kaip ir viskas lageryje, buvo prastos būklės. Į ją guldydavo tik su labai aukšta temperatūra, arba jau
mirštančius žmones. Didžioji jos paskirtis – suleisti mirtį sukeliančias injekcijas nuteistiems kaliniams.

Vertinimas priklausys nuo medžiagos gausumo, aiškaus ir nuoseklaus išdėstymo, sklandaus užrašymo ( pvz., jei bus remtasi tik
pamokoje analizuotomis ištraukomis, tai vertinimas minimalus).

B. Sruoga. „ Dievų miškas“ . Memuarų knygos ir filmo lyginamoji analizė

1.1. Filmo režisierius, pastatymo metai.

Algimantas Puipa, 2005m.

1.2. Knygos parašymo ir išleidimo aplinkybės.

Knygą B. Sruoga parašė vos per kelis mėnesius, tik grįžęs iš koncentracijos stovyklos į Lietuvą 1945 m. vasarą,
besigydydamas Birštono sanatorijoje. Jos spausdinimas sovietinės priespaudos laikais buvo uždraustas. Pirmą kartą romanas
išleistas 1957 m.

2.1. Kokie svarbiausi B. Sruogos biografijos momentai atskleidžiami filme?

Jo suėmimas ir išvežimas į lagerį, iš jo kalbos apie save suprantama, kad jis moka statyti spektaklius.

2.2. Kokie rašytojo asmenybės bruožai išryškėja?

Jo inteligentiškumas – jis nekelia balso, nesimuša, kalba kantriai ir ramiai, bando suprasti aplinkinius ir savo padėtį. Matosi tai, jog yra
išsilavinęs ir gerai išsiauklėjęs.

3. Kaip vaizduojamas romano likimas filme?

Knygos leisti nenorima dėl perdėtos ironijos ir tiksliai aprašytų žmonių paveikslų. Balys Sruoga tikisi, jog jo spektaklis bus geresnis ir
labiau priimtas visuomenės, deda į jį daug darbo ir nusivilia savo romanu.

4. Kokie knygos epizodai adekvatūs filmo epizodams? Glaustai papasakokite dviejų (4.1 ir 4.2 ) turinį ir paaiškinkite prasmę.

Sutampa tai, kaip Lietuvių inteligentija yra išvežama į Štuthofą, jų priėmimas ir rutina ( kaip surašomi dokumentai, tikrinami dantys,
kaliniai prausiami ir išduodamos uniformos), kaip juos mokina taisyklingai nuleisti ir pakelti kepurėlę prieš viršininkus. Taip pat labai
panaši yra scena, kai dingsta vienas lavonas iš krūvos, o po to yra parvaromas atgal. Adekvati „betikslio darbo“ scena, kai Balį Sruogą
pamoko, jog nebūtina visą dieną arti po penktu prakaitu, o reikia tiesiog imituoti darbą.

5. Kuo skiriasi romano ir filmo struktūra ir kompozicija?

Knygos veiksmas apima tik tuos metus, kuriuos Balys Sruoga prfaleido lageryje. Filme veiksmas vyksta jau po to, kai Balys Sruoga grįžo iš
lagerio ir jau stato spektaklį pagal savo išgyvenimus. Filme lagerio scenos iškyla kaip Balio Sruogos prisiminimai, jam bandant padėt
aktoriams įsijausti į vaidmenį.

Filme nelieka knygai būdingos ironijos, veikėjų paveikslai nėra stipriai charakterizuojami, dauguma knygos vietų praleistos, patirtas
siaubas ir smurtas perteiktas daug švelniau. Filmas labiau panašus į knygos interpretaciją, o ne ekranizaciją.

6. Ką, jūsų manymu, galėtų reikšti simbolinės figūros- lazda ir geiša?

Lazda – viršenybės simbolis. Kas turi lazdą gali mušti kitus, pats yra saugesnis.

Geiša – galbūt kontrastas lagerio aplinkai.

7. Pakomentuokite istorinį kontekstą?

Veiksmas lageryje 1943-1945m (antrojo pasaulinio karo pabaiga), kai Sąjungininkai pradėjo linkti į laimėtojų pusę ir po lėto skverbtis
Vokietijos karinių blokų link. Filmo istorinis kontekstas – Lietuva, po antrojo pasaulinio karo, okupuota Sovietų Rusijos.

8. Papasakokite du epizodus, kurie yra tik romane?

Romane yra visas skyrius, skirtas klipatoms, filme jis neparodomas.

Baliui Sruogai atsikrausčius į 6 bloką Lehmanas visiems naujakuriams padalina po cigaretę ir rėžią kalbą apie tai, kokia svarbi vienybė
lageryje, šios scenos filme taip pat nėra.

Filme neparodoma, jog Balys gulėjo ligoninėje, taip pat neparodoma, kaip naujasis trumpalaikis gydytojas slapta, su kalinių pagalba
pastatė operacinę.

Taip pat filme nebuvo scenos, kaip Lenkai užpuolė stambų Lietuvį, dėl praeityje vykusių Lietuvos ir Lenkijos istorinių konfliktų dėl
Vilniaus.