Diane Chamberlain

PRIBUVĖJOS IŠPAŽINTIS

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

Regina Šeškuvienė
Versta iš: Diane Chamberlain
THE MIDWIFE‘S CONFESSION
Mira

ISBN 9786090105801

Copyright © 2011 by Diane Chamberlain

All rights reserved
Cover Art Copyright © 2011 by Harlequin Enterprises Limited

Cover art used by arrangement with Harlequin Enterprises Limited.

® and ™ are trademarks owned by Harlequin Enterprises Limited
or its affiliated companies, used under license.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Regina Šeškuvienė, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė

Redaktorius Dainius Račiūnas
Korektorė Ramutė Prapiestienė
Viršelio adaptavimas Edvardas Jazgevičius
Maketavo Jurga Morkūnienė
Skiriama Kay Eleanor Howe atminti
2000–2010
PIRMA DALIS

NOELĖ
 1

Noelė

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

2010-ųjų rugsėjis

Ji sėdi ant viršutinio savo namelio, stovinčio Sanset Parke, terasos laiptelio,
atsirėmusi nugara į turėklų stulpelį, ir žiūri į pilnatį. Kaip ji visko ilgėsis.
Naktinio dangaus. Ispaninės kerpės, svyrančios nuo žaliuojančio ąžuolo šakų.
Gaivaus lyg aksomo prisilietimas rugsėjo oro. Labai nesinori grįžti į miegamąjį.
Nesinori gerti vaistų. Dar ne. Dar yra laiko. Jeigu norėtų, galėtų taip sėdėti visą
naktį.
Pakėlusi ranką, pirštu apveda aplink mėnulį. Pajunta peršint akis.
– Myliu tave, pasauli, – sušnibžda.
Staiga vėl užgula didžiulė paslapties našta, ir ji nuleidžia ant kelių apsunkusią
it akmuo ranką. Rytą atsibudusi dar nenumanė, kad nuo šiandien nebegalės
ilgiau vilkti tos naštos. Dar visai neseniai, šį vakarą, niūniavo sau po nosim,
pjaustydama salotoms agurkus, salierus ir pomidorus, ir galvojo apie
šviesiaplaukį anądien gimusį neišnešiotą kūdikį – trapią gležną gyvybę,
reikalingą jos pagalbos. Bet atsisėdusiai su dubeniu salotų prie kompiuterio
pasidingoja, kad iš monitoriaus ekrano lenda dvi stiprios raumeningos rankos ir
ima spausti žemyn jos galvą, pečius, gniaužti plaučius, nebeleidžia nė įkvėpti.
Ekrane išsirikiavusios raidės it žvėries nagais skobia smegenis, ir ji supranta,
kad atėjo laikas. Nieko nebijo – nejaučia jokios panikos – ir išjungia kompiuterį.
Ant stalo lieka nepradėtos valgyti salotos. Jų nebeprireiks. Valgyti nebesinori.
Greitai pasiruošia; tai visai nesunku. Jau senokai mintyse rengėsi šiam vakarui.
Kai viską sutvarko, išeina į lauką pasižiūrėti į mėnulį, kūnu pajusti aksominę
vakaro vėsą ir dar kartą, jau paskutinį, aprėpti pasaulį akimis ir ausimis, pilna
krūtine įkvėpti jo oro. Apsigalvoti neketina. Apsisprendimas teikia tokį didelį
pasitenkinimą, kad, mėnuliui pasislėpus už medžių kitapus gatvės, ji kone
šypsodamasi pakyla nuo laiptelių.
 2

Tara

Lipti į viršų ir kviesti Greisę vakarienės tampa vos ne įpročiu. Žinau, jog rasiu ją
sėdinčią prie kompiuterio su ausinėmis ar įsikišusią į ausis kaištukus, kad
negirdėtų, kaip šaukiu iš virtuvės. Ar tyčia taip daro? Pasibeldžiu ir neišgirdusi
atsakymo truputį praveriu jos kambario duris. Ji kažką spausdina, akys įbestos į
ekraną.
– Vakarienė jau beveik gatava, Greise, – sakau. – Ateik, padėsi padengti stalą.
Tviteris, mūsų auksaplaukis spanielis, guli išsidrėbęs po basomis Greisės
kojomis, bet vos tik išgirdęs žodį „vakarienė“ iškart šasteli man prie šono. Visai
kitaip nei duktė.
– Tuoj, – atsiliepia ji. – Tik šitą pabaigsiu.
Iš ten, kur stoviu, ekrano nematyti, bet spėju, kad ji rašo kažkam laišką, o ne
ruošia pamokas. Aš žinau, kad duktė atsilieka moksle. Visada taip būna, kai pati
dirbi toj pačioj mokykloj. Kasdien išgirsti apie vaiko akademinius laimėjimus.
Anksčiau Greisė garsėjo kaip viena geriausių Hanterio vidurinės mokinių,
puikiausiai rašančių temas, bet kai kovą netekome Semo, viskas pasikeitė.
Pavasarį visi mokytojai buvo atleidę jai vadžias, o aš tikėjausi, kad rudenį pati
susiims, bet vasarą Klivas, prieš išvažiuodamas mokytis į koledžą, nustojo su ja
draugauti, ir prasidėjo didysis ritimasis atgal. Vis dėlto manau, kad užsisklęsti
savyje dukrą paakino nutrūkusi draugystė. Galiausiai iš kur man žinoti, kas
dedasi jos sieloje? Ji su manim visai nesikalba. Mano duktė tampa man
didžiausia mįsle. Užversta knyga. Dabar kasdien vis labiau primena svetimą
žmogų, gyvenantį mūsų namo antrame aukšte.
Atsiremiu į durų staktą ir tyliai žiūriu į savo dukrą. Mūsų abiejų plaukai
vienodai rudi, pašviesinti kirpykloje dažytomis sruogelėmis, tik jos gerokai
ilgesni, vešlūs ir glotniai žvilgantys, kokie būna tik šešiolikmečių. O maniškiai,
tesiekiantys smakrą, ilgam gyvenimo kely jau senokai praradę savo žvilgesį.
– Ruošiu spagečius su pesto padažu, – vėl prabylu. – Bus gatavi po poros
minučių.
– Ar Janas dar čia? – Spausdindama ji greitai žvilgteli pro langą, kur
veikiausiai matyti gatvėje stovintis Jano leksusas.
– Pasiliko vakarienės, – atsakau.
– Galėtų ir visai persikraustyti pas mus, – ištaria ji. – Vis tiek amžinai čia
kiurkso.
Aš net išsižioju. Ji dar niekada nėra nieko sakiusi apie Jano apsilankymus, o ir
jis ateina tik kartą kitą per savaitę Semo asmeninių dokumentų tvarkyti.
– Ne, nekiurkso, – atšaunu. – Jis man padeda tvarkyti dokumentus, mieloji. Be
to, jam reikia perimti visas tėčio bylas, o diduma tėčio archyvo yra namie,
kabinete, tad...
– Tiek to. – Nesiliaudama spausdinti Greisė kilsteli pečius, tarsi šitaip norėtų
atsitverti nuo mano balso. Paskui trumpam stabteli ir suraukusi nosį žiūri į
ekraną. Galiausiai pakelia galvą, pažvelgia į mane ir klausia:
– Ar negalėtum pasakyti Noelei, kad paliktų mane ramybėje?
– Noelei? Ką turi galvoje?
– Ji man be paliovos siunčia tuos laiškus. Nori, kad aš ir Dženė...
– Kad aš su Džene.
Greisė užverčia akis į lubas ir susiraukia. Kvailė. Kvailė. Noriu, kad su manim
kalbėtųsi, o pati puolu taisyti jos klaidas.
– Viskas gerai, – tariu aš. – Tai ko ji nori iš tavęs su Džene?
– Kad savo darbu prisidėtume prie jos kūdikių rėmimo programos. – Ir mosteli
ranka į monitorių. – Dabar rašo, kad „visuomenei naudingas darbas darys
teigiamą įtaką, stojant į koledžą“.
– Na, taip ir yra.
– Jai visai cvanktelėjo. – Ir Greisė vėl įninka rašyti, pirštai it pašėlę lakioja po
klaviatūrą. – Jeigu palygintum jos smegenų magnetinio rezonanso nuotraukas su
normalių žmonių, skirtumas būtų milžiniškas.
Mane suima juokas. Gal Greisė ir teisi.
– Deja, Noelė padėjo tau ateiti į šį pasaulį, todėl aš jai visą gyvenimą būsiu
dėkinga, – atsakau.
– Ji man irgi niekad neleidžia to užmiršti.
Išgirstu apačioje sučirškiant laikmatį.
– Vakarienė jau gatava, – tariu. – Eime valgyti.
– Minutėlę. – Ji pakyla nuo kėdės ir pasilenkusi virš stalo baigia spausdinti.
Staiga garsiai aikteli ir užsidengia veidą rankomis. Paskui atšoka nuo
klaviatūros ir surinka:
 – Oi, ne. Ne!
– Kas atsitiko?
– Oi, ne, – ištaria ji, tyliai kartodama tuos pačius žodžius vėl susmunka ant
kėdės ir užsimerkia.
– Kas atsitiko, brangute?
Eičiau prie jos, siūlyčiau savo pagalbą, bet ji nugina mane šalin.
– Nieko tokio. – Vėl įbeda akis į ekraną. – Aš nenoriu valgyti.
– Tau reikia pasistiprinti, – primenu. – Jau nepamenu, kada mudvi drauge
vakarieniavom.
– Vėliau pasitaisysiu sausų dribsnių su pienu, – atsako ji. – Bet... dabar turiu
sutvarkyti vieną skubų reikalą, gerai? – Ir taip pasižiūri į mane, kad suprantu
mūsų pokalbį esant baigtą ir linksėdama galvą pasitraukiu nuo durų.
– Gerai, – tariu, o paskui bejėgiškai priduriu. – Jeigu ko reikės, pašauk.

– Jai sugedo nuotaika, – atėjusi į virtuvę sakau Janui. – Ir ji visai nenori valgyti.
Jis pjausto pomidorus salotoms, bet išgirdęs mano žodžius atsigręžia ir taria:
– Gal man nueiti?
– Nereikia. – Šaukštu kraunu rigatoni makaronus su pesto padažu į baltuosius
spagečiams skirtus dubenėlius. – Kam nors teks padėti man juos suvalgyti. Be to,
ji neina vakarieniauti visai ne dėl tavęs, o dėl manęs. Kaip įmanydama manęs
vengia.
Nenoriu, kad Janas išeitų. Man tinka jo draugija. Daugiau nei penkiolika metų
jis buvo Semo teisinės įmonės partneris ir artimas draugas, o man norisi šlietis
prie žmogaus, gerai pažinojusio ir mylėjusio mano vyrą. Po Semo mirties Janas
man tapo patikimu ramsčiu. Jis ėmėsi tvarkyti viską – nuo velionio kremavimo ir
gyvybės draudimo iki mūsų investicijų apsaugos. Kaip žmonės gali išgyventi
žlugdančią netektį, neturėdami šalia tokio žmogaus kaip Janas?
Jis padeda ant stalo dubenėlius su makaronais ir įsipila į taurę vyno.
– Manau, ji bijo, kad aš neužimčiau Semo vietos, – sako braukdamas ranka
per retėjančius šviesius plaukus. Janas iš tų, kuriems plikumas tinka, bet aš
žinau, kad perspektyva nuplikti anaiptol jo nedžiugintų.
– Oi, nemanau, – mėginu prieštarauti ir prisimenu Greisę ką tik minėjus, kad
jis suvis gali kraustytis pas mus. Gal reikėjo paklausti, kodėl jai taip atrodo? Vis
tiek nebūtų man atsakiusi.
 Sėduosi kitapus stalo priešais Janą ir šakutės dantimi pasmeigiu makaroną,
nors neketinu valgyti. Po Semo mirties numečiau dvidešimt svarų.
– Ilgiuosi savo mažosios Greisės. – Prikandusi lūpą žiūriu į tamsias Jano akis
už žvilgančių akinių stiklų. – Būdama maža sekiodavo mane po visus namus,
neatsilikdavo nė per žingsnį. Užsiropš, būdavo, ant kelių, kad apkabinčiau, aš jai
dainuoju, skaitau knygeles arba... – gūžteliu pečiais. Tai mažai mergaitei aš
mokėjau būti gera mama, bet tai buvo be galo seniai.
– Manau, vaikams užaugus, ilgainiui tai patiria visi tėvai, – sako Janas. Savo
vaikų jis neturi. Keturiasdešimt penkerių, nė karto nevedęs; dažnas vyras dėl to
gal ir keltų įtarimą, bet Janą mes priimame tokį, koks yra. Gerokai seniau jis
buvo užmezgęs artimą draugystę su moterim, – su Noele, – ir aš manau, kad,
tam ryšiui staiga nutrūkus, Janas taip ir neatsigavo.
– Semas būtų žinojęs, kaip su ja kalbėti. – Mano balse skamba piktas
nusivylimas. – Aš ją nepaprastai myliu, bet ji Semo vaikas. Jis man su ja buvo
kaip... kaip vertėjas. Tarpininkas. – Teisybė. Semas su Greise atrodė kaip dvi
nebylios sielos, galinčios susišnekėti be žodžių. – Įėjęs į kambarį, kur juodu sėdi,
iš karto galėdavai pajusti jųdviejų ryšį, nors vienas tuo metu dirbdavo prie
kompiuterio, o kitas skaitydavo knygą. Visu kūnu galėjai tai jausti.
– Tu tikra perfekcionistė, Tara, – pareiškia Janas. – Visomis išgalėmis sieki
tapti tobula mama, bet juk tokių nebūna.
– Žinai, ką juodu mėgdavo veikti? – Paskendusi prisiminimuose nusišypsau.
Tokia būsena pastaruoju metu mane apninka dažnai. – Kartais vėlų vakarą
grįžusi po ilgų susitikimų rasdavau juos sėdinčius didžiajame kambaryje,
žiūrinčius kokį filmą ir sriaubiančius pagal savo receptą užsiplikytą kavą.
– Jau tas Semas su savo kava, – nusijuokia Janas. – Kiaurą dieną maukdavo.
Ko gero, turėjo geležinį skrandį.
– Prijunkė Greisę prie jos jau nuo keturiolikos metų. – Paknaibau makaronus.
– Jinai beprotiškai jo ilgisi.
– Aš irgi, – atsako Janas ir baksteli makaroną šakute.
– O paskui dar Klivas taip staiga ją paliko... – Palinguoju galvą. Mano vargšė
mergaitė nuskriausta. – Gaila, kad menkai tepanaši į mane, – pasiskundžiu, o
paskui susigriebiu, kad taip daryti nesąžininga. – Arba kad aš tokia nepanaši į ją.
Labai norėčiau, kad mus daugiau kas sietų. Kokia nors bendra veikla – betgi
mudvi tokios skirtingos. Mokykloj visi apie tai tik ir kalba. Visi mokytojai, turiu
galvoje. Tikriausiai irgi tikisi, kad Greisė, kaip ir aš, pasuks dramaturgijos keliu.
– Man regis, net įstatymas byloja, kad šeimoje gali būti tik viena teatralė, –
sako Janas, o aš po stalu juokais spiriu jam į koją.
– Aš visai ne teatralė, – atkertu. – Nors visada maniau, kad teatras jai išeitų į
naudą. Kaip tau atrodo? Padėtų išlįsti iš to kiauto.
– Ji tiesiog itin ramaus būdo. Juk nieko blogo, jei žmogus intravertas.
Išties nieko blogo, bet kai tau tiesiog patologiškai reikia su kuo nors
pabendrauti, niekaip neįstengi suprasti savo dukters užsisklendimo. Greisė
vengia bet kokio sambūrio, kai sueina daugiau nei du žmonės, o aš, kaip
sakydavo mano tėvas, „galiu savo šnekomis išūžti ausis net kaliausei rugių
lauke“.
– Ar ji dar nieko nekalbėjo apie vairuotojo pažymėjimą?
Papurtau galvą. Po Semo mirties Greisė bijo sėsti prie automobilio vairo. Net
mano kur nors vežama visa įsitempia – jaučiu tai.
– Porą kartų buvau užsiminusi, bet ji nenori apie tai kalbėti, – atsakau. – O
Semui būtų tikrai ką nors atsakiusi. – Pakabinu šakute dar vieną makaroną.
Sėdėdama su Janu staiga vėl skaudžiai suvokiu tikrovę, ir tasai suvokimas gali
bet kada užklupti mane nepasiruošusią – vidury pamokos, statančią su mokiniais
spektaklį ar skalbiančią drabužius: Semas jau niekada pas mus nebegrįš. Mes
niekada nebesimylėsime. Aš niekada nebesikalbėsiu su juo prieš miegą. Niekada
atsibudusi ryte nebejausiu jo rankos ant savo kūno. Jis man buvo ne tik vyras,
bet ir pats brangiausias, pats seniausias draugas. Ar daug moterų galėtų taip
kalbėti apie savo sutuoktinį?

Mums kraunant į indaplovę lėkštes, suskamba mano mobilusis telefonas. Virtuvę

užlieja elektroninio džiazo melodija. Nusišluostau rankas ir pažvelgiu į ekranėlį.
– Emerson, – pasakau Janui. – Tu nieko prieš, jei atsiliepsiu?
– Aišku, ne. – Janas netgi labiau už mane prisirišęs prie savojo BlackBerry,
tad neturi teisės man prieštarauti.
– Sveika, Ema, – kalbu į telefoną. – Kas naujo?
– Ar šnekėjai su Noele? – klausia ji. Rodos, skambina iš automobilio.
– Tu vairuoji? Ar turi laisvųjų rankų įrangą? – Man prieš akis iškyla jos
atvaizdas: prie ausies priglaustas telefonas, po ilgais rudais garbanotais plaukais
palindusi ranka. – Kitaip aš su tavim nekalbėsiu.
– Taip, turiu, nesijaudink.
 – Puiku. – Po Semo nelaimės pasidariau perdėm priekabi dėl naudojimosi
telefonu prie vairo.
– Tai ar kalbėjai su ja šiomis dienomis? – ji vėl klausia.
– Hm... – bandau prisiminti. – Turbūt prieš tris dienas. O ką?
– Važiuoju pas ją. Niekaip negaliu prisiskambinti. Ar ji tau nesisakė
iškeliaujanti, ar dar ko nors?
Mėginu prisiminti, kada pastarąjį kartą kalbėjau su Noele. Mudvi
aptarinėjome smagų gimtadienio vakarėlį, kurį ji, Emerson ir aš ketinome
surengti Siuzanai Džonson – vienai iš Noelės naujagimių rėmimo programos
savanorių dalyvių ir... Klivo mamai. Tas vakarėlis yra Noelės idėja, bet aš labai
džiaugiuosi, kad turėsiu ką veikti.
– Tikrai nepamenu, kad būtų minėjusi kokią nors kelionę, – atsakau.
Janas pasižiūri į mane. Esu tikra, kad supranta, apie ką mudvi kalbame.
– Aš tuoj ten būsiu, – pažada Emerson.
– Tu labai susirūpinusi.
Janas paliečia man ranką ir tyliai lūpomis klausia:
– Noelė? – Aš jam linkteliu.
– Vakar tikėjausi, kad užvažiuos, – kalba Emerson, – bet ji nepasirodė. Aš
tikriausiai... Ei! – staiga suriko ji. – Šunsnuki! Prieš mane netikėtai stabtelėjo
kažkokia mašina.
– Būk gera, vairuok atsargiai, – nerimauju. – Gal geriau nebekalbėkim.
– Ne, ne. Viskas gerai. – Išgirstu su palengvėjimu atsidūstant. – Mes turbūt
viena kitos nesupratom ir prasilenkėme, bet aš negaliu jai prisiskambinti, todėl
pamaniau, kad grįždama iš Hot! užsuksiu į namus. – Hot! yra naujoji Emerson
kavinė, atidaryta pakrantėje.
– Tikriausiai važinėja po miestą ir renka kūdikiams labdarą.
– Galbūt.
Emerson visada dėl visų nerimauja. Ji labai geros širdies ir rūpestinga; kas tik
apie ją kalba, nepamiršta pridėti žodelio „maloni“. Dženė irgi tokia pat, ir aš
džiaugiuosi, kad Greisė draugauja su geriausios mano draugės dukra.
– Aš jau įvažiavau į Sanset Parką ir tuoj suksiu į Noelės gatvę, – sako
Emerson. – Pašnekėsim vėliau, gerai?
– Perduok Noelei linkėjimų.
– Būtinai.
 Padedu telefoną ir pažvelgiu į Janą.
– Vakar Noelė turėjo atvažiuoti pas Emerson, bet taip ir nepasirodė, todėl
šiandien Ema vyksta pasižiūrėti, ar jai ko nors neatsitiko.
– Ai, – taria jis, – galvą dedu, kad nieko. – Pažiūrėjęs į laikrodį priduria: –
Verčiau eisiu, o tu nunešk Greisei užvalgyti. – Pasilenkęs pabučiuoja į skruostą. –
Ačiū už vakarienę; kitas Semo bylas paimsiu po kelių dienų, gerai?
Lukteliu, kol jis išeina. Pamanau, kad reikėtų pašildyti dubenėlį makaronų
Greisei, bet suabejoju, ar įvertins mano pastangas, be to, širdyje visai nenoriu tą
patį vakarą vėl pajusti jos priešiškumą. Todėl imu šveisti granitinį stalviršį, ir šis
darbas puikiai mane ramina, kol prieinu prie šaldytuvo, ir akys užkliūva už
magnetėliu prispaustos nuotraukos – joje vėl išvystu save, Greisę ir Semą. Vieną
vėlyvą vasaros vakarą maždaug prieš metus mes nusifotografavome stovėdami
ant pėsčiųjų tako palei upę. Atsiremiu į spintelių bloką vidury virtuvės ir
užsižiūriu į savo šeimyną, trokšdama atsukti laiką atgal.
Liaukis, paliepiu sau ir vėl įninku šveisti stalviršį.
Mintyse vaizduojuosi, kaip Emerson atvažiuoja pas Noelę ir perduoda mano
linkėjimus. Mudvi su Noele kalbamės telefonu po kelis kartus per savaitę, bet
jau senokai nebuvome susitikusios. Pastarąjį kartą matėmės, kai ji atvažiavo pas
mane vieną šeštadienio vakarą liepos pabaigoje, tąsyk Greisė su Džene ir Klivu
buvo kažkur išėję, o aš mūsų darbo kambaryje tvarkiau Semo rašomąjį stalą.
Buvo iki skausmo sunku raustis po Semo daiktus, liesti tai, ką jis pats dar taip
neseniai čiupinėjo. Ant grindų tvarkingomis krūvelėmis gulėjo sudėlioti jo
popieriai. Ketinau atiduoti juos Janui, nes pati nežinojau, kurie dokumentai ir
laiškai susiję su Semo nagrinėtomis bylomis. Janui sunkiai sekėsi susigaudyti
Semo popieriuose. Semas buvo labai netvarkingas. Mudu buvome sutarę, kad
pakęsiu tą netvarką ant rašomojo stalo užtraukiamu viršumi, kol nebadys man
akių. O dabar atiduočiau bet ką, kad tik kasdien ją regėčiau.
Tik vėliau sužinojau, ko tą vakarą Noelė buvo pas mane užsukusi. Iš Emerson
ji girdėjo, kad Greisė bus išėjusi su Džene, o aš šeštadienio vakarą, kai visi
leidžia laiką poromis, sėdėsiu namie viena. Vasara slinko lėtai, nes mokykloje
pamokų nebuvo, ir aš neturėjau kur dėtis. Bendruomenės teatre irgi nebuvo
statomas joks spektaklis. Noelė tikėjosi rasti mane liūdinčią, nusivylusią, piktą –
veikiama tokių emocijų, šalia kitų žmonių jausčiausi pažeidžiama, o su ja man
saugu. Mums visiems su ja saugu, o ji visad stengiasi mums padėti.
 Sėdėjau sudribusi Semo kėdėje prie rašomojo stalo, o ji įsitaisiusi ant
dvisuolio klausinėjo, kaip man sekasi. Kai manęs kas paklausia, kaip sekasi, aš
visad atsakau „Puikiai“, bet Noelei meluoti neišdrįsau. Vis tiek nebūtų
patikėjusi.
„Visi apie mane stypčioja ant pirštų galų, lyg bet kurią akimirką galėčiau
palūžti“, – pasakiau jai.
Tuokart Noelė segėjo ilgą mėlynai žalią turkiškų raštų sijoną ir didelius
apvalius auskarus, su jais atrodė neįprastai graži lyg ugniaplaukė čigonė blyškia,
kone permatoma oda, skvarbiomis žalsvai mėlynomis akimis. Dažnai nušvintanti
plati jos šypsena apnuogino tiesius, baltus, truputį atsikišusius viršutinius dantis.
Noelė buvo vos keleriais metais už mane vyresnė, ilgi garbanoti plaukai
bepradedą dabintis tai šen, tai ten sužvilgančia žilų plaukų gija. Mudvi su
Emerson pažinojome ją jau nuo koledžo laikų, ir nors blyškumas Noelei teikė
savotiško grožio, kaip tik jos išvaizdos vyrai dažniausiai ir nepastebėdavo. Vis
dėlto kita jų grupė – jautrios sielos asmenybės, poetai, menininkai ar
kompiuterių asai, – sutikę gatvėje imdavo taip ja žavėtis, kad net kojos
pindavosi. Ne sykį pati tai mačiau. Kitados ji ir Janui buvo kritusi į akį.
Tą vakarą mano darbo kambaryje Noelė nusispyrė sandalus, užsikėlė ant
dvisuolio kojas ir parietė po savimi.
„Ar tu... – ištarė. – Ar tu nepalūši?“
„Nežinau.“
Mudvi ilgai kalbėjomės, ji lyg sumani psichologė padėjo man susigaudyti
jausmų maišalynėje. Pasakojau jai apie savo liūdesį ir netektį. Apie savo paiką
pyktį ant Semo, kad žuvo ir paliko mane vieną, kad dėl to mano veide atsirado
naujų gilių raukšlių. Kad pavertė mano ateitį didžiuliu klaustuku.
„Ar nenorėtum susisiekti su našlių psichologinės paramos grupe?“ – po kurio
laiko vėl paklausė Noelė.
Pakračiau galvą. Net nupurtė nuo minties apie našlių paramos grupę. Man
visai nesinorėjo sėdėti tarp moterų, kurių savijauta ne ką geresnė už mano.
Būčiau nugrimzdusi į dugną ir nebeišnirusi. Bijojau, kad išsilies visa, kas manyje
susitvenkę.
„Pamirškime tą psichologinės paramos grupę, – pasitaisė Noelė. – Jinai ne
tau. Tu su žmonėmis bendrauji, bet neatsiveri.“
Kartą ji jau buvo man tai sakiusi, ir toks apibūdinimas nugąsdino.
 „Semui aš būdavau atvira“, – bandžiau gintis.
„Taip, – patvirtino ji, – su Semu tau buvo lengva.“
Paskendusi mintyse Noelė žvelgė pro langą į tamsą, ir aš prisiminiau, ką buvo
sakiusi per Semo laidotuves. „Semas puikiai mokėjo klausytis žmonių“, – kalbėjo
ji anuomet.
O taip.
„Labai pasiilgau mūsų pokalbių, – tariau aš, nužvelgdama popierių šūsnį ant
grindų. Mechaninį dokumentų segiklį ant jo stalo. Čekių knygelę. Keturis
blokelius Post-it limpamų lapelių. Truktelėjusi pečiais pakartojau: – Labai
pasiilgau jo paties.“
Noelė linktelėjo.
„Semas ir tu... Nedrįstu ištarti žodžių „sielos draugai“, nes tai būtų banalu, o
banalybėmis aš netikiu. Vis dėlto judviejų santuoka buvo išskirtinė. Jis buvo labai
tau atsidavęs.“
Paliečiau jo kompiuterio klaviatūrą. E ir D raidžių klavišai buvo taip
nusitrynę, kad net blizgėjo, raidės vos besimatė. Perbraukiau pirštų galiukais
per švelnų, lygų plastiką.
„Žinai, tu ir dabar gali kalbėtis su Semu“, – pasakė Noelė.
„Nesuprantu“, – nusijuokiau.
„Tik nesakyk, kad nesikalbi. Dedu galvą, kalbiesi likusi viena. Juk visai
natūralu sušukti: „Po galais, Semai! Kodėl mane palikai?“
Vėl nudūriau akis į klaviatūrą, nes išsigandau, kad neprasidėtų jausmų
proveržis.
„Aš tikrai su juo nesikalbu“, – pamelavau.
„O galėtum. Papasakotum jam apie savo jausmus.“
„Kam to reikia? – suirzau. Noelė mėgdavo primesti savo valią. – Kas man iš
to?“
„Ką žinai, gal jam kaip nors pavyktų užmegzti su tavim ryšį kitu lygiu.“
„Gerai žinau, kad nepavyktų. – Sunėriau ant krūtinės rankas ir su visa kėde
atsigręžiau į ją. – Moksliniu požiūriu tai neįmanoma.“
„Mokslas vis ką nors atranda.“
Juk negalėjau jai prisipažinti, kad kartais pusryčiaudama ar važiuodama į
mokyklą girdžiu Semo balsą šalia savęs taip aiškiai ir suprantamai, lyg jis sėdėtų
greta, ir tada pamanau, ar tik nebando užmegzti su manim ryšio. Kai esu viena ir
niekas negirdi, ilgai ir garsiai su juo kalbuosi, man patinka jausti jį šalia. Niekad
netikėjau, kad įmanoma bendrauti su anuo pasauliu, bet gal Semui iš tiesų tai
įmanoma, jis to siekia, o aš jį ignoruoju? Kita vertus, kalbėdama su juo jaučiuosi
lyg kuoktelėjusi, o pasirodyti kam nors pamišėle visai nenorėčiau.
„Tu, kaip ir tavo mama, vis bijai psichikos sutrikimų, – lyg skaitydama mano
mintis pasakė Noelė. Ji dažnai mane išgąsdindavo. – Turbūt tai didžiausia tavo
baimė, nors, kiek žinau, esi stabiliausios psichikos. – Atsistojusi nuo dvisuolio ji
iškėlė laibas rankas virš galvos ir pasirąžė. – Tavo mamai buvo sutrikusi
cheminė pusiausvyra, – pasakė ir nuleido jas. – O tau ne. Ir niekada nebus.“
„Jausmų proveržis, – pakėliau į Noelę akis nuo rašomojo stalo. Nenorėjau,
kad išeitų. – Bijau, kad užtvanka neatlaikys.“
„Nebijok, nenuskęsi, – ramino ji. – Skęsti ne tavo būdui. – Pasilenkusi
apkabino mane. – Myliu tave, – pasakė. – Paskambink, ir atlėksiu.“
Granitinį stalviršį taip nublizginu, kad jame kaip veidrodyje atsimuša lubų
lempučių šviesa. Paskui vėl prisiverčiu pažvelgti į Semo, Greisės ir savo
nuotrauką ant šaldytuvo. Tą tvankų ir liūdną liepos vakarą Noelė padėjo man
susigaudyti jausmuose, bet viena širdyje vis tiek liko nepažabota: baimė, kad vis
labiau nebesusikalbu su dukra.
Nuotraukoje Greisė šypsosi, stovėdama tarp manęs ir Semo, ir tik itin akylas
žmogus pastebėtų, kad ji palinkusi labiau į jį, o ne į mane. Semas paliko mane
vieną su vaiku, kuriam aš neįstengiu būti gera mama. Trokštu jį pažinti, bet jis
manęs neprisileidžia. Tas vaikas dėl visko kaltina mane.
Jis paliko mane vieną su gyvenančiu antrame mūsų namo aukšte svetimu
žmogumi.
 3

Emerson

Senutėlis Noelės automobilis pūpso kieme, pasistatau savąjį už jo. Pamažėle

temsta, bet mano akys vis dar įžiūri lipdukus, kuriais apklijuotas užpakalinis jo
buferis: „Gyvenkime draugiškai“; „Be pelkynų nebus ir jūros gėrybių“;
„Saugokime Keip Fier upę“; „Nori sojų varškės?“; „Kur pradingo pribuvėjos?“
Visa, kas rūpi Noelei, – o rūpimų dalykų jai nestinga, – puikuojasi ant apdaužyto
automobilio užpakalio taip, kad matytų visas pasaulis. Padūkę vyrukai, būdavo,
sustoja prie šviesoforo greta jos ir ima „šaudyti“ išriestais nykščiais, o jinai savo
ruožtu jiems iškelia didįjį pirštą. Štai jums ir Noelė.
Prieš metus ar dvejus ji metė pribuvėjos darbą, ketindama imtis kūdikių
rėmimo programos, nors tai reiškė, kad teks gyventi iš santaupų. Kaip tik tuo
metu daugelis akušerijos ir ginekologijos kabinetų ėmė skleisti gandus apie
pribuvėjų atleidimą iš darbo, taigi Noelė nusprendė, kad laikas išeiti pačiai,
nors, tiesą sakant, jautėsi, lyg pati sau kirstų dešinę ranką. Jai neužtektų net
dešimties gyvenimų, kad atliktų, ką sumaniusi. Vienąsyk gyvendama tikrai
nespėtų pakeisti pasaulio pagal savo norą.
Mudu su Tedu nusprendėme atleisti ją nuo nuomos mokesčio už namą, nors
suvaržyta ekonomika ir vis didėjančios Hot! kavinės išlaidos neleido mums
deramai išruošti vaiko į koledžą. Prieš pat mudviejų vestuves Tedas nupirko
seną apleistą 1940-ųjų statybos amatininko namuką. Man šis sumanymas
pasirodė kvailas, nors anas žmogelis atidavė namuką beveik veltui. Rodos, nuo
pat 1940-ųjų niekas juo ir nesirūpino, kiemas buvo užverstas statybų atliekomis,
senomis dviračių padangomis, riogsojo suklypęs klozetas ir daugybė kitų
nereikalingų daiktų. Tedas vertėsi nekilnojamuoju turtu, ir nuojauta jam
pakuždėjo, kad Sanset Parke veikiai prasidės nauja atgimimo era. Kaip vėliau
paaiškėjo... toji nuojauta nemelavo. Gyvenvietė pagaliau ėmė klestėti, nors
Noelės nameliukas ir toliau skaudžiai rėžė akį. Statybinio laužo ir seno klozeto
nebeliko, bet per brūzgynus vos koją galėjai perkelti. Kai Noelė išsikraustys
kitur, mums teks viską sulyginti su žeme, bet iš to uždirbsime gražaus pinigėlio,
tad kol kas leidžiame jai gyventi ir mokėti tik už komunalines paslaugas, nes
mums tai nekelia jokių sunkumų.
Iš pradžių Tedas nelabai pritarė minčiai leisti Noelei gyventi už ačiū. Tuo
metu jis visus pinigus kišo į mano kavinę, ir mudu abu dėl to graužėme nagus. Aš
jau seniausiai svajojau atsidaryti nuosavą kavinę. Prieš akis regėdavau, kaip
žmonės rikiuojasi į eilę prie mano kepamų gardumynų – taip moterys vaizduojasi
kada nors išvysiančios Metjų Makonehį savo lovoje. Guodė tik tai, kad kavinė
buvo pradėjusi duoti pelno. Mieste aš jau turėjau daug savo kavinės gerbėjų, per
turistų antplūdžius tekdavo net samdytis pagalbininkų. Tad ilgainiui Tedas
nusiramino ir dėl kavinės, ir dėl nemokamo Noelės gyvenimo mūsų valdose.
Nuo piktžolėmis apžėlusio keliuko matyti kairioji vidinio kiemo dalis – Noelė
ją skyrė daržui. Jai nelabai sekasi remontuoti namą, apleista atrodo ir kita
kiemo dalis, bet prieš kelerius metus ji mus visus smarkiai nustebino, kai aname
kiemo kampe įveisė tiesiog pasakišką sodelį. Jis jai tapo tikra manija. Noelė
ieško internete augalų, kad pakaitomis žydėtų kone ištisus metus. Pažįstamas
skulptorius padarė jai paukščių girdyklėlę ir pastatė vidury sodelio, atrodo graži
kaip iš muziejaus – paprasta, akmeninė, bet šalia jos stovi nulieta iš bronzos
basa mergaitė: pasistiebusi ant pirštų galiukų, rankele siekia vandenį. Suknelė ir
plaukučiai tarsi plaikstosi vėjyje, lyg pagauti lengvo gūsio. Daug kas žino apie tą
girdyklėlę. Keletas žurnalistų norėjo ją nufotografuoti ir parašyti straipsnį apie
skulptorių, tik Noelė jiems neleido. Bijo, kad kas nesumanytų girdyklėlės
pavogti. Jeigu reikia kam padėti, Noelė gali atiduoti paskutinį kąsnį, bet į savo
sodelį nieko neįsileidžia. Tą savo mažą žemės lopinėlį laisto, mulčiuoja ir geni su
didžiausia atida. Rūpinasi juo taip, kaip moterys rūpinasi savo vyru ir vaikais.
Mėlynos spalvos namelis atrodo išblukęs, dažai atsilaupę lyg senų apdriskusių
džinsų keliai; ryškiuose vakaro gaisuose nuo tos spalvos net darosi bloga.
Sutrūkinėjusiomis plytelėmis išklotu keliuku eidama palei namą link priebučio,
pamatau iš pašto dėžutės, įtaisytos netoli laukujų durų, kyšant porą laiškų – nors
lauke šilta, man per nugarą nubėga šaltukas. Čia kažkas ne taip. Noelė vakar
turėjo atvažiuoti vakarienės ir atvežti Dženei medžiagos, kad ši pasiūtų
paklodėlių naujagimių rėmimo programai. Mane tai gąsdina. Noelė tokių dalykų
niekada nepamiršta. Dar prisimenu, kad neatsiliepė į mano skambučius. Vakar
palikau jai žinutę: „Mes jau sėdam valgyti. Padėsiu tavo lėkštę, kad neatauštų.“
Apie dešimtą vakaro palikau kitą: „Man tiesiog įdomu: lyg ir žadėjai ateiti
vakarienės, bet turbūt mudvi viena kitos nesupratom. Pranešk, ar nieko
neatsitiko.“ Ir galiausiai trečią šįryt: „Noele, tu man neskambini. Ar tau viskas
gerai? Myliu tave.“ Ji man lig šiol taip ir nepaskambino, todėl lipdama laiptukais
į prieangį negaliu atsikratyti blogos nuojautos.
Paskambinu į duris ir pro ploną durų stiklą išgirstu viduje čirškiant skambutį.
Pasibeldžiu, tada trūkteliu rankeną, bet durys užrakintos. Namie turiu raktą nuo
šio būsto, bet nesumaniau pasiimti.
Nulipu laipteliais ir patraukiu takeliu per apšiurusį kiemą prie užpakalinių
durų. Prieangyje dega šviesa, aš vėl trūkteliu rankeną. Ir čia užrakinta. Pro
gretimą langą pamatau numestą ant stalo seną, gerokai nutrintą Noelės rankinę.
Be jos Noelė iš namų nė kojos nekelia. Tai didžiulis, beformis rusvas odinis
krepšys su diržu per petį, kurian gali sukrauti ir nešiotis bene pusę savo
gyvenimo. Pamenu, kai Dženė buvo visai maža, Noelė iš rankinės traukdavo
mergaitei žaislus, taigi turi ją jau labai seniai. Su ta rankine jiedvi
neperskiriamos. Rusvi plaukai, rusva rankinė. Jeigu ji čia, tai ir Noelė turi būti
namie.
Smarkiai pabeldžiu į langą ir pašaukiu:
– Noele!
– Ponia Emerson!
Atsigręžusi pamatau gal dešimties metukų mergytę. Ji eina per kiemą prie
manęs. Sparčiai temstant dar sugebu įžiūrėti katę jos rankose.
– Ar tu kartais ne... – žvilgteliu į kaimynų namą. Ten gyvena afroamerikiečių
šeima su trim ar keturiais vaikais. Neprisimenu jų vardų.
– Aš Libė, – prisistato mergaitė. – Ieškote panelės Noelės? Vakar jai skubiai
prireikė kažkur išvykti.
Palengvėjusia širdimi nusišypsau mergaitei. Jinai išvykusi. Bet kažkodėl man
vis tiek niekas nepaaiškėja, nes ant stalo guli rankinė, o kieme stovi mašina. Gal
kaip nors išsiaiškinsiu. Libė užkelia koją ant pirmo prieangio laiptelio, ir lempos
šviesoje pamatau rainą katę. Pasilenkusi arčiau klausiu:
– Ar čia ne Pečė?
– Taip, ponia. Šįkart panelė Noelė paprašė, kad mes ją paglobotume.
– Kur ji išvyko?
– Nežinau. Mama pyksta, kad ji man nepasakė, kur išvažiavo. – Mergaitė
pakaso Pečei viršugalvį. – Kartais man tenka prižiūrėti Pečę, bet dažniausiai
panelės Noelės namuose. Tad mama mano, kad šįkart panelė Noelė tikriausiai
išvyko ilgesniam laikui, kaip kartais daro, tik negerai, kad nepasakė, kada grįš, o
į skambučius mobiliuoju telefonu irgi neatsiliepia.
Kas, po galais, čia dedasi?
– Libe, gal turi raktą nuo namų? – klausiu mergaitės.
– Neturiu, ponia, bet žinau, kur padėtas. Tik aš viena tai žinau.
– Prašom parodyti.
Libė nusiveda mane per pievelę į mažąjį sodą. Mudviejų šešėliai driekiasi
žeme priešais mus, jie tokie ilgi ir ploni. Ji nuveda tiesiai prie paukščių
girdyklėlės ir pasilenkusi pakelia nuo žemės akmenį bronzinei mergaitei iš po
kojų.
– Panelė Noelė laiko raktą po šituo akmeniu, – sušnibžda Libė ir paduoda jį
man.
– Ačiū, – padėkoju, ir mudvi vėl patraukiame prie durų. Ant laiptų stabteliu.
Viduje galėčiau rasti užuominų, kur Noelė išvyko. Tai man turėtų paaiškinti,
kodėl nepasiėmė į kelionę nei rankinės, nei katės. Baisusis pirmiau mane
apėmęs jausmas vėl ima gniaužti krūtinę, ir aš atsigręžiu į mergaitę.
– Tu bėk namo, mieloji, – paliepiu. – Neškis kartu ir Pečę, gerai? O aš
pamėginsiu išsiaiškinti, kas atsitiko, ir užeisiu tau pasakyti, sutariam?
– Sutariam.
Mergaitė lėtai apsisuka ant kulno, lyg dvejotų, ar verta palikti man raktą.
Žiūriu, kaip nueina per kiemą į savo namus.
Raktas apskretęs purvais, nuvalau jį į marškinėlių kraštą – man niekas nerūpi,
tik kuo greičiau išsiaiškinti, kas atsitiko Noelei. Atsirakinu duris ir žengiu į
virtuvę.
– Noele! – užtrenkiu paskui save laukujes duris ir pasuku raktą, nes mane ima
kaustyti baimė. Rankinė lyg sudribęs odinis maišas numesta virtuvėje ant stalo,
mašinos rakteliai – ant spintelės tarp plautuvės ir viryklės. Pečės ėdalo ir
vandens indeliai guli apversti ant virtuvinio rankšluosčio, patiesto ant spintelės.
Plautuvė tuščia ir išplauta. Virtuvė atrodo pernelyg kruopščiai sutvarkyta.
Paprastai vien pereidama per kambarį Noelė sugeba jį apversti aukštyn kojom.
Patraukiu į stačiakampę svetainę, praeinu pro knygomis nukrautas lentynas ir
televizorių, perleistą jai Taros su Semu, kai tuodu nusipirko naują plačiaekranį,
paskui pro nusidėvėjusią rudą sofą. Priešais televizorių stovi dvi sulankstomos
kūdikio kėdutės su ratukais, ant kelių dėžių, sukrautų viena ant kitos, užmestos
trys vaikiškos automobilinės kėdutės. Ant minkštasuolio irgi riogso kelios
kartoninės dėžės. Aš pakliuvusi į Noelės pasaulį. Virš sofos kabo įrėmintos
Dženės ir Greisės nuotraukos, o šalia jų sena nespalvota Noelės mamos,
stovinčios prie sodo vartelių, fotografija. Mane visada smarkiai jaudina mūsų
vaikų atvaizdai šalia jos motinos nuotraukos – gerai žinau, kad Taros ir mano
mergaites Noelė laiko savo šeima.
Praeinu pro vieną iš dviejų miegamųjų, kuriame ji įsirengusi kabinetą. Šis,
kaip ir svetainė, užverstas dėžėmis ir maišais, stalas nukrautas popieriais ir
knygomis, o šalia jų... stovi didelis dubuo su žaliųjų salotų lapų ir pomidorų
mišraine.
– Noele!
Mane baugina name tvyranti kraupi tyla. Paslydo duše? Bet kam tada prašė
Libės pagloboti Pečę? Prieinu iki Noelės miegamojo ir pro pravertas duris
pamatau ją. Guli ant lovos aukštielninka, sukryžiavusi ant krūtinės rankas, tokia
tyli ir rami, tarsi medituotų, tik vaškinis veidas ir tuščių vaistų buteliukų rikiuotė
ant spintelės byloja, kad čia kažkas negerai. Staiga man užima kvapą, nebegaliu
nė krustelėti. Nieko nesuprantu. Neįstengiu nieko suvokti. Neįmanoma, sakau
sau. Juk tai neįmanoma.
– Noele!
Nedrąsiai, tarsi tikrindama vandens temperatūrą tvenkinyje, žengiu žingsnelį
į kambarį. Paskui akimoju viską suvokiu ir puolu prie lovos. Sugriebiu ją už pečių
ir smarkiai papurtau. Plaukai tarsi gyvi užkrinta man ant rankų. Bet šią akimirką
visame jos sustingusiame kūne tik jie man ir atrodo gyvi.
– Ne, ne, ne! – imu šaukti. – Noele! Ne! Nereikia šitaip! Prašau!
Griebiu pirmą pasitaikiusį po ranka tuščią buteliuką, bet vaistų pavadinimas
man nieko nesako. Norisi jį sutraiškyti. Sviedžiu buteliuką per kambarį, o tada
parpuolu ant kelių prie Noelės lovos. Suimu delnais šaltą jos ranką.
– Noele, – sušnibždu. – Kodėl?

Neįtikima, kiek palūžęs žmogus gali praleisti pro akis. Ant naktinio stalelio prie
lovos, man po nosim, guli raštelis. Nekreipdama į jį dėmesio ištiesiu ranką į
Noelės mobilųjį telefoną, kad iškviesčiau greitąją pagalbą. Telefonas guli vos už
kelių colių nuo jos rankos. Juk galėjo paskambinti man arba Tarai. Galėjo
pasakyti: „Aš padariau kvailystę. Skubėkit man padėti.“ Bet ne, ji to nepadarė.
Nenorėjo būti išgelbėta.
Į kambarį suvirsta policijos pareigūnai ir gydytojų brigados nariai, jie užima
visą laisvą erdvę. Man akyse tie žmonės susilieja į raibuliuojančią mėlynos ir
pilkos spalvų jūrą. Sėdžiu ant kietos medinės kėdės, kažkieno atneštos iš
virtuvės, ir laikau suėmusi Noelės ranką. Medikai konstatuoja jos mirtį, ir mes
visi laukiame atvykstant teismo medicinos tyrėjo. Aš atsakinėju į policininkų
klausimus. Pareigūną Vitakerį pažįstu asmeniškai. Jis kas rytą labai anksti
ateina į Hot! išgerti kavos ir visada užsisako raguolį su aviečių džemu bei karštą
bananinį keksiuką su riešutais. Aš pripilu didelį puoduką pačios stipriausios
kavos ir matau, kaip policininkas susimeta penkis gabalėlius cukraus.
– Ar skambinote savo vyrui, ponia? – klausia jis. Kad ir kiek prašau būti
vadinama tiesiog Emerson, jis vis tiek kreipiasi į mane „ponia“. Vitakeris
sukiojasi po klaustrofobišką Noelės miegamąjį, apžiūrinėja kitas jos motinos
nuotraukas ant sienos, atsargiai paliečia pirštais knygos, gulinčios ant spintelės
po langu, nugarėlę ir įdėmiai žvelgia į adatų pagalvėlę ant komodos, tarsi ši
galėtų padėti atskleisti, kas čia įvyko.
– Taip.
Paskambinu Tedui, kol niekas nespėjo atvažiuoti. Jis dirba su klientu, taigi
tenka palikti žinutę telefonu. Tedas jos neišklauso. Jeigu išklausytų, tuoj pat
paskambintų, nes kalbu vos apversdama liežuvį, tarsi širdies priepuolio ištikta.
– Ar ji turėjo artimųjų? – klausia pareigūnas Vitakeris.
O ne. Pagalvoju apie Noelės motiną. Tedas turės jai paskambinti už mane. Aš
neįstengsiu. To nepadarytume nei aš, nei Tara.
– Tik motiną, – tyliai ištariu. – Jai jau aštuoniasdešimt ir ji... labai silpna.
Gyvena senelių namuose Šarlotėje.
– Ar matėte šitą? – pareigūnas Vitakeris pirštinėtomis rankomis pakelia
popieriaus lapelį nuo spintelės prie Noelės lovos ir paduoda man.

Emerson ir Tara, atleiskite man. Labai prašau prižiūrėti mano sodelį ir

pasirūpinti, kad mamai nieko netrūktų. Visus jus labai myliu.

– Ak, – užsimerkiu. – O ne. – Raštelis patvirtina, kad tai tiesa. Iki šios akimirkos
aš vis dar vengiau galvoti apie savižudybę. Vis dėlto kaip tik taip ir atsitiko. Akis
bado didžiulės it milžiniški stulpai raidės.
– Ar čia jos rašysena? – klausia pareigūnas Vitakeris.
Tik truputį praplėšiu akis, tarsi bijočiau vėl prieš save išvysti tą baisųjį
raštelį. Netvarkingai sugulusių raidžių kas nors kitas gal ir nepažintų, o man jos
kaip savos. Linkteliu.
– Gal ji sirgo depresija, ponia? Ar nieko apie tai nenumanote?
Papurtau galvą.
– Ne, tikrai nieko. – Pažvelgiu į jį. – Jinai mėgo savo darbą. Niekada nebūtų...
Gal kuo nors sirgo, bet mums nesakė? O gal kas nors ją nužudė ir padarė taip,
kad atrodytų lyg savižudybė? – Darkart pasižiūriu į raštelį. Žvilgteliu į vaistų
buteliukus. Ant etikečių matyti Noelės pavardė. Vienas greitosios gydytojas
pastebi, kad kai kurie vaistai pirkti prieš mėnesį, o kiti net prieš kelerius metus.
Negi ji juos kaupė?
– Ar ji pastaruoju metu nesiskundė sveikata? – toliau klausinėja pareigūnas
Vitakeris. – Gal lankėsi pas gydytojus?
Pasitrinu delnu kaktą, bandydama atgaivinti atmintį.
– Labai seniai automobilio avarijoje jai buvo sužalotas stuburas, bet jau daug
metų niekam nesiskundė, kad skaudėtų, – atsakau. Pirmiau mes labai sielojomės,
kad jai tenka gerti tiek daug vaistų, bet tai buvo labai seniai. – Jeigu kas būtų
buvę negerai, ji būtų mums pasisakiusi. – Kalbu įtikinamai, ir pareigūnas
Vitakeris švelniai spusteli man petį.
– Kartais žmonės niekam nenori rodyti savo jausmų, ponia, – sako jis. – Net
patiems artimiausiems žmonėms. Todėl mes nieko apie juos dorai ir nežinom.
Pažvelgiu į Noelės veidą. Toks gražus, bet tik tuščias kiautas. Noelės čia jau
nebėra; man pasidingoja, kad nebeprisimenu, kaip ji juokdavosi. Visiška
nesąmonė, pamanau. Juk turėjo tokią galybę planų ir darbų.
Būtinai reikia paskambinti Tarai. Viena aš šito neištversiu. Kartu su Tara
nuspręsime, ką daryti toliau. Abi drauge pamažu išsiaiškinsime, kas čia atsitiko.
Juk mudvi apie Noelę žinom kone viską.
Bet prieš mane guli aiškus įrodymas – anapilin iškeliavusi mūsų draugė, apie
kurią iš tiesų mes ničnieko nežinome.
 4

Noelė

Robsono apygarda, Šiaurės Karolina

1979-ieji

Ji yra nakviša. Rodos, niekaip negali užbaigti dienos, sėdi be miego iki paryčių,
skaitydama knygas ar – motina šito nežino – vaikštinėdama kieme, kartais
sūpuojasi sename hamake ir pro susipynusias medžių šakas spokso į žvaigždes.
Iki tryliktų savo gyvenimo metų auga kaip tikra naktinė pelėda, pasak mamos,
gimusi per patį vidurnaktį, todėl jai diena maišosi su naktimi. O pati Noelė
įsitikinusi, jog šitaip esti dėl to, kad aštuntąja dalimi ji yra lambių genties indėnė.
Vaizduojasi, kad kitados lambių indėnai turėdavo kiauras naktis nemiegoti ir
saugoti gentainius nuo priešų. Anot motinos, Noelės gyslomis teka bent kiek
olandiško ir viena aštuntoji dalis žydiško kraujo, todėl vaikystėje ji mėgsta šia
senolių paveldo dalimi gąsdinti bendraklasius, mat kaimiškoje Šiaurės Karolinos
aplinkoje jiems tai atrodo tikra egzotika. Betgi mama kartais linkusi prasimanyti
nebūtų dalykų, tad Noelė anksti išmoksta atsirinkti tas pasakojimų dalis, kurios
jai patinka ir kuriomis norisi tikėti.
Vieną vėlų vasaros vakarą, jai gulint lovoje ir skaitant „Žiedų valdovą“, staiga
jų kieme ant žvyruoto keliuko pasigirsta žingsniai. Kažkas bėga prie jų namo.
Noelė pašoka iš lovos, užgesina šviesą ir dirsteli pro pravirą langą. Mėnulio
pilnatis aiškiai apšviečia numestą ant keliuko kažkieno dviratį. Ratai ir vairas
stirkso perkreipti, tarsi dviratį būtų atpūtęs piktas vėjas.
– Pribuvėja, – pasigirsta vyriškas balsas, ir Noelės ausis pasiekia garsus
beldimas į duris. Pribuvėja!
Ji užsimauna šortus ir kamšydamasi palaidinę bėga į pušinėmis lentelėmis
iškaltą svetainę.
– Mama! – sušunka skubėdama pro motinos kambarį ir lėkdama prie laukujų
durų. – Mama, kelkis!
Uždegusi prieangyje lempelę, atidaro duris. Už jų stovi juodaodis berniukas –
išsigandęs, išpūtęs akis. Jis iškelia kumštį, mat ketina vėl belsti į duris. Noelė jį
pažįsta – vardu lyg ir Džeimsas, keleriais metais už ją vyresnis, – gal
penkiolikos? – lankantis tą pačią mokyklą. Tik pastaraisiais metais mokykloje jo
nebematyti. Tylus, drovus vaikas; sykį jai tenka nugirsti mokytoją sakant: yra
vilties, kad sėkmingai baigs mokyklą, galėtų net įstoti į koledžą. Jos mokykloje
retą juoduką, baltąjį ar lambį galėtum šitaip pagirti. Bet paskui vaikis
pradingsta, ir Noelė daugiau jo nebemato. Iki šios akimirkos.
– Pakviesk mamą! – Jis nepaprastai susirūpinęs, rodos, tuoj pastums ją į šoną
ir puls į kambarį. – Jinai pribuvėja, tiesa?
– Galbūt, – Noelė bando išsisukti nuo tiesaus atsakymo. Geriau, kad niekas
apie jos mamą to nežinotų. Bet, aišku, visi žino, tik Noelei neleidžiama to sakyti
atvirai.
– Kaip čia suprasti – „galbūt“? – Džeimsas niukteli jai į petį, ir ji vos
nepargriūva, bet visai jo nebijo. Jis pats kažko labai išsigandęs. Toks išsigandęs
ir sutrikęs, kad net kumštelėjo į petį.
– Patrauk nuo jos rankas! – Siausdamasi ant pečių chalatą, į kambarį įlekia
mama. – Ką čia išdarinėji? Noele, uždaryk duris! – Pati griebia už rankenos,
norėdama jas užtrenkti, bet Noelė nepaleidžia šios iš rankų.
– Sako, jam reikia pribuvėjos, – paaiškina mamai, ir toji liaujasi traukusi duris,
paskui žvilgteli į berniuką.
– Tikrai? – Matyt, mama nelabai tiki, ką jis sako.
– Taip, ponia. – Džeimsas ima kalbėti atgailaujamai, ir Noelė mato jį drebant
visu kūnu, mat stengiasi atrodyti mandagus, nors tenori garsiai šaukti ir
maldauti, kad mama paskubėtų. – Mano sesuo gimdo, bet mes neturime...
– Jūs gyvenate prie upelio? – Ji pašnairuoja per jo galvą į tolį, tarsi pro
tamsoje skendinčius medžius galėtų įžiūrėti namelį.
– Taip, ponia, – atsako jis. – Ar jau galite eiti?
– Mūsų mašina sugedus, – sako mama. – Ar iškvietėt gelbėtojus?
– Mes neturime telefono, – ištaria Džeimsas.
– Ar tavo mama pasiliko su ja?
– Prie sesers nieko nėra! – Jis lyg nekantrus vaikas smarkiai trepteli koja. –
Labai prašau paskubėti!
Mama atsigrįžta į Noelę ir paliepia:
– Kol apsirengsiu, paskambink ir iškviesk gelbėtojus. Šiąnakt ir tu eisi su
manim. Man prireiks tavo pagalbos.
Anksčiau ji niekada nekviesdavo Noelės eiti drauge pas gimdyvę, bet šįkart
padėtis ypatinga. Kaimynas pirmąsyk atbėgo ir ėmė belsti į duris antrą valandą
nakties. Kartais mamai naktį skambinama telefonu, ir Noelė girdi ją išeinant iš
namų, o rytą pačiai tenka pasiruošti pusryčius ir eiti į mokyklą. Mama
dažniausiai grįžta apie pietus, kai Noelė jau parėjusi po pamokų, bet ji niekada
nieko nepasakoja, kaip sekėsi. Noelei visa tai ir nerūpi. Jai labiau norisi
paskaitinėti nei sužinoti, kaip ir kur mama leidžia laiką.
Jos mama apysenė, penkiasdešimt dvejų; vešlūs rudi plaukai pradėję žilti.
Apie akis ir ant kaklo matyti raukšlės. Atrodo gerokai vyresnė už Noelės
bendraklasių mamas, ir žmonės dažnai ją palaiko mergaitės močiute. Jos draugių
mamos lakuojasi nagus, dažosi lūpas ir vaikščioja į grožio salonus Lambertone
kirptis plaukų. Noelei gėda dėl mamos amžiaus ir senamadiškų pažiūrų. Bet
šįkart, kai ši skambina gelbėtojams ir aiškina dispečerei, kur gyvena Džeimsas,
ją apima keistas jausmas, kad susidarytoji nuomonė apie mamą gali veikiai
pasikeisti.

Noelė nežino, kad mama gali taip greitai bėgti. Jiedvi skuodžia žvyrkeliu paskui
Džeimso dviratį, ir mama net su sunkiausiu mėlynu drobiniu, pilnu instrumentų
krepšiu gerokai ją lenkia. Ore tvyro slogus upės kvapas, o nuo abipus kelio
augančių kiparisų iki pat žemės driekiasi ispaninių kerpių voratinkliai. Jos
pasuka į siaurą keliuką palei upelį, ir Noelė pajunta, kaip kerpių gijos braukia jai
per pečius. Kadaise vaikystėje mama buvo pasakojusi, kad sykį lambių indėnų
genties vado žmona nepakluso savo vyrui, o jis supykęs nurėžė jai plaukus ir
užmetė ant medžio šakų. Netrukus plaukai atgijo, suvešėjo ir jų radosi tiek daug,
kad nuklojo visų aplinkui augančių medžių šakas. Kodėl kerpė vadinama
ispanine, Noelė nežino, bet jai patinka vaizduotis, kad indėnų vado žmona gali
būti tolimų jos protėvių giminaitė.
Noelė su mama paskui Džeimsą pasuka į atokiausią siaurą gatvelę. Mėnulio
šviesa liejasi ant apsilaupiusios baltai dažytos pašiūrės; dar nespėjusios pribėgti,
jos išgirsta moters klyksmą. Balsas panašesnis į gyvulio staugimą nei į žmogaus
dejones, jis lyg durklas skrodžia drėgną ir šaltą orą. Išgirdusi klyksmą Noelės
mama pasileidžia bėgti dar greičiau, o ji pati sulėtina žingsnį iš išgąsčio. Vaiko
gimimas Noelei nėra visiškai svetimas, – matė, kaip katė veda kačiukus, – bet
tokio klyksmo dar neteko girdėti.
– Kur jūsų tėvai? – klausė mama, kai Džeimsas nušoka nuo dviračio ir numeta
jį ant žemės.
– Mama išėjusi į Lambertoną, – atsako jis per petį. Sugriebęs rankeną
atlapoja senas apšiurusias duris ir priduria: – Ten sunkiai serga jos sesuo.
Berniukas nieko nepasako apie tėvą, o Noelės mama ir nebeklausia. Visi
subėga į namą, kuriame tik du nedideli kambarėliai. Pirmojo, atstojančio ir
virtuvę, ir svetainę, kampe stovi sofa, kitame kampe – indų plautuvė, viryklė ir
nedidukas šaldytuvas. Deja, Noelės mama, regis, viso to nemato. Ji bėga į kitą
kambarį, iš kurio sklinda aimana. Čia dvigulėje lovoje aukštielninka guli
mergaitė, laibut laibutėlė kaip nendrė, bet su didžiuliu apvaliu pilvu. Gal tik pora
metų vyresnė už Noelę, iki pusės nuoga, vien su žaliais marškinėliais,
atsmauktais ant krūtinės. Jos kojos sulenktos per kelius, tarpkojy pūpso kažkoks
didelis juodas gumulas.
– Ak, varge tu mano. Galvutė jau lenda! – sušunka mama ir atsigręžusi į
Džeimsą įsakmiai paliepia: – Greičiau kaisk visus, kiek tik turi, puodus vandens!
– Klausau, ponia!
Džeimsas dingsta iš kambario, o Noelė stovi sustingusi ir apstulbusi žiūri, kas
darosi mergaitės kūnui. Juk tai nenormalu, tiesa? Iš balso ir vaizdo gali spręsti,
kad kas nors ją plėšo iš vidaus.
– Viskas gerai, mieloji, – ramindama mergaitę mama pradeda traukti iš savo
krepšio reikiamus daiktus. – Nesistangink. Žinau, kad tau norisi stumti, bet kol
kas dar nestumk, gerai? Aš tau padėsiu, ir tu sėkmingai pagimdysi.
– Negerai! – surinka mergaitė. – Aš nenoriu to vaiko!
– Deja, nori ar nenori, bet po kelių minučių vis tiek turėsi. – Tada mama
atsigręžia į Noelę ir taria: – Tempk čionai visus švarius rankšluosčius ir
paklodes, kokias tik rasi name. – Vyniodama ant liesos mergaitės rankos
kraujospūdžio matuoklio manžetę ji toliau žeria nurodymus: – Paskui suvilgyk
šiltam vandeny, užkaistame Džeimso, skepetą ir atnešk man.
Noelė linkteli ir puola prie nedidelės miegamojo spintos, ima traukti nuo
lentynų tvarkingai sulankstytas paklodes, rankšluosčius ir pagalvių užvalkčius.
Kitam kambary randa Džeimsą, stovintį prie viryklės su užkaistais puodais ir
visą drebantį.
– Man reikia suvilgyti rankšluostį šiltam vandeny. – Noelė baksteli pirštu į
puodus ir klausia: – Kuriame karščiausias?
– Turbūt šitame.
Jis parodo į arčiausią puodą, ji pamerkia skepetą į vandenį, tada plautuvėje
nugręžia ir neša į miegamąjį.
Mama išskleidžia paklodę ir patiesia mergaitei po užpakaliu. Tada paima šiltą
suvilgytą skepetą ir priglaudžia prie keistai įsitempusios odos aplink kūdikio
viršugalvį. Noelė pasilenkia motinai prie ausies, tyliai klausia: – Ar tai normalu?
– ir rodo į mergaitės tarpkojį, bet mama greitai nustumia jos ranką į šalį ir
garsiai atsako:
– Visiškai.
Noelė supranta, kad atsakymu į klausimą norima nuraminti gimdyvę. Paskui
mama pasiūlo:
– Gal geriau eik padėti berniukui?
Noelė papurto galvą.
– Noriu likti čia.
– Tada atsinešk kėdę ir duok jai ranką. – Mama linkteli mergaitės pusėn.
Noelė atsitempia iš svetainės medinę kėdę kietu atlošu ir pastato prie lovos.
Mergaitė laikosi rankomis įsikirtusi į čiužinio kraštą. Noelė nedrąsiai atgniaužia
jos pirštus ir įspraudžia tarp jų savo ranką. Mergaitė kietai sugniaužia Noelei
pirštus. Jos skruostais ritasi ašaros, kakta nuberta mažais prakaito lašeliais.
Oda atrodo šviesesnė už Džeimso, ir, nors veidas iškreiptas skausmo, Noelė
aiškiai mato, kokia toji mergaitė graži. Ir išsigandusi.
Ji ištiesia ranką ir pirštų galiukais nušluosto mergaitei ašaras.
– Kuo tu vardu? – paklausia.
– Bėja, – tyliai ištaria ji. – Aš mirsiu, tiesa? Šitas vaikas nuvarys mane į kapus,
juk taip?
Noelė pakrato galvą.
– Ne. Mano mama...
Bėja neleidžia jai baigti, nes vėl garsiai suklykia.
– Aš plyšiu perpus! – šaukia ji.
– Nė viena moteris gimdydama dar neperplyšo, brangioji, – ramina ją Noelės
mama. – Klubai skečiasi taip, kaip jiems ir priklauso.
– Man ten viskas dega! – surinka Bėja ir paleidusi Noelės ranką bando
pasiekti sau tarp kojų. Apčiuopusi, ko pirmiau nebuvo ir ko Noelė iš savo vietos
negali matyti, išpučia akis ir vėl surinka: – Dievuli šventas! Aukščiausiasis Dieve,
gelbėk mane!
– Tikrai, aukščiausiasis Dieve, – nusijuokia žydiško, indėniško ir olandiško
kraujo turinti Noelės motina, ko gero, pirmą kartą gyvenime tarianti tokį žodžių
derinį. – Jeigu taip šauksi, tai tavo Aukščiausiasis tikrai atskubės tau padėti. –
Kilstelėjusi galvą į Noelę paklausia: – Ar nori pamatyti, kaip gimsta vaikelis?
Ši atsistoja nuo kėdės ir eina prie lovos galo. Tamsus apskritas lopas jau
gerokai didesnis, jai net užima kvapą nuo minties, kaip mama ištrauks tą kūdikį
iš gležno ir laibo Bėjos kūno. Staiga Bėja garsiai aikteli, ir išlenda tamsiaplaukio,
tamsiaodžio kūdikio galvutė.
Iš nuostabos Noelė net žiopteli.
– Šaunu! – sušunka Noelės mama. – Tau puikiai einasi.
Ji laiko vieną ranką po kūdikio galvyte, kitą virš jos, neprisiliesdama nei prie
jo, nei prie Bėjos, tik praskėtusi delnus ore, tarsi stebuklingu būdu padėtų
vaikeliui nulaikyti galvą. Kūdikis pakreipia galvytę, ir Noelė pamato jo mažulytį
veiduką, tokį susiraukšlėjusį, tarsi šitas atėjimas į pasaulį jam būtų lygiai toks
pat sunkus kaip ir Bėjai. Staiga mažos akytės ir kruvinos lūpytės ima tarsi lietis
ir raibuliuoti, ir Noelė supranta be jokios aiškios priežasties pradedanti verkti.
Kitą akimirką kūdikis išslysta iš Bėjos kūno ir šokte įšoka Noelės mamai į
rankas.
– Nuostabus berniukas!
Mama suvynioja inkščiantį kūdikėlį į rankšluostį ir paguldo Bėjai ant pilvo. Jos
rankų judesiai tokie greiti ir įgudę, kad Noelė supranta, jog jai tai teko daryti jau
šimtus kartų.
– Aš nenoriu to vaiko, – tyliai sudejuoja Bėja, bet vis tiek kilsteli rankšluosčio
kampą ir paliečia drėgną sūnelio galvytę.
– Na, dėl šito dar pažiūrėsim, – atsako mama. – O dabar mums reikia
sutvarkyti dar vieną reikaliuką.
Noelė žiūri, kaip mama nukerpa virkštelę ir pašalina placentą, visą laiką
atsakinėdama į jos klausimus ir aiškindama, ką daro. Dabar ji visai kita moteris,
ne ta, kuri kasdien ruošia vakarienę, tvarko namus, lesina vištas, augina
pomidorus ir pjauna apsususią kiemo žolę. Šiame kambaryje, kur ką tik girdėjosi
gyvuliškas klyksmas, liejosi kraujas ir prakaitas, o oras toks troškus, kad nėra
kuo kvėpuoti, mama jai pasirodo visai kitokia – paslaptinga lyg pranašė, lyg
burtininkė. Ji graži. Daili kiekviena savo veido raukšle, kiekviena žila plaukų
sruoga. Kiekvienu sutinusiu rankų sąnariu – rankų, greitai ir sumaniai padėjusių
kūdikiui ateiti į šį pasaulį. Tą akimirką Noelė suvokia trokštanti būti tokia kaip
ji. Nori būti lygiai tokia kaip mama.
Gelbėtojų brigada atskuba gerokai pavėlavusi, bet jos nė neprireikia, tik
nuotaika mažame kambarėlyje iš karto pasikeičia. Pasipila beprasmiški
klausimai. Sužvilga metaliniai instrumentai. Sminga aštrios adatos, ant laši`nių
stovų pakimba maišeliai su skysčiais. Įvelkami neštuvai su ratukais.
Bėja labai išsigąsta.
– Nebijok. – Noelės mama spaudžia gimdyvei ranką, dviem uniformuotiems
vyrams keliant ją nuo lovos ir guldant ant neštuvų. – Tu šauniai padirbėjai.
Viskas bus gerai.
– Kūdikį jūs priėmėte? – klausia Noelės mamos vienas tų vyrų.
– Čia pribuvėja, – sako Džeimsas, ir vyro antakiai šauna aukštyn.
– Aš kaimynė, atbėgusi pagelbėti, – suskuba aiškinti Noelės mama.
Prieš kelerius metus už pribuvėjos paslaugas jai teko kelias dienas praleisti
kalėjime, ir dabar, Noelė jaučia, mama nenorėtų, kad tai pasikartotų. Kol jos
nebuvo, Noelę prižiūrėjo tėčio draugė Dorina. Tėvas aiškino, kad Dorina yra jo
tarnaitė. Tegu tada Noelei ėjo tik dešimti, bet ji buvo nekvaila. Tėvas vėliau
išsiskyrė su motina ir vedė Doriną. Noelė nekentė tos moters, pavogusios iš jos
tėvą, o iš motinos – vyrą. „Niekada neskriausk moters taip, kaip mane
nuskriaudė Dorina, – gerokai vėliau kalbėjo jai motina. – Niekada taip nedaryk.“
Noelė davė sau žodį niekada gyvenime taip nesielgti ir buvo visiškai tikra, kad
sako tiesą.

Kol jiedvi parsigauna namo, beveik išaušta rytas. Jos pėdina neskubėdamos, iš
pradžių net nesikalba. Cikadų svirpimas palengva užleidžia vietą nakties
ramybei, tamsoje ji gaubia jas visą kelią iki pat namų. Kartkartėmis iš krūmų
atsklinda paukštelio riksmas. Noelei patinka šis garsas. Ji dažnai jį girdi naktimis
iš​ėjusi į kiemą pasivaikščioti.
Jos pasuka iš siauros gatvelės į žvyrkelį, vedantį prie namų.
– Iš kur tu žinai, ką reikia daryti? – klausia Noelė.
– Išmokau iš savo mamos, – atsako motina. – O ji visa tai perėmė iš savo
mamos. Nieko ypatingo čia nėra, Noele. Nors daktarai šiais laikais verčia mus
manyti, kad tai kažkas nepaprasto. Prikalba, kad reikia vaistų, cezario pjūvio –
tai tokia operacija, kai kūdikis chirurginiu būdu išimamas iš motinos įsčių, – ir
visokių kitokių intervencijų, kad pagimdytum vaikelį. Kartais to išties prireikia.
Gera pribuvėja turi žinoti, kada saugu gimdyti vaikelį namie, o kada ne. Bet
didelių mokslų tam nereikia.
– Aš irgi noriu.
– Ko? Pasigimdyti vaiką?
– Būti pribuvėja. Kaip tu.
Motina apkabina dukrą per pečius ir stipriai glaudžia prie savęs.
– Tuomet aš norėčiau, kad tu tai darytum, kaip dera, – sako. – Teisėtai, kad
savo amato nereikėtų slėpti visokiausiomis apgaulėmis – kaip man.
– Ką reiškia teisėtai?
– Pirmiausia turi tapti medicinos sesele, – aiškina ji. – Aš tą etapą praleidau.
Nemanau, kad jis būtinas. Veikiau kenksmingas, mat tau pripučiama į galvą, esą
kuo daugiau gimdai, tuo geriau. Tačiau Šiaurės Karolinoje galioja savi įstatymai,
todėl tu privalai veikti legaliai. Nenoriu, kad mano duktė per savo darbą sėdėtų
kalėjime.
Noelei prieš akis vėl iškyla troškus ir ankštas Bėjos kambarėlis, kuriame jos
motina daro tik gera.
– Ta vargšė Bėja, – prabyla ji, – vos keleriais metais vyresnė už mane. Jeigu
aš laukčiausi kūdikio, labai jo norėčiau. Nesuprantu, kaip galima nenorėti savo
vaiko.
Motina neskuba atsakyti.
– Kartais vaiko atsisakoma iš meilės, – galiausiai taria. – Kartais žinodama,
kad neturi pinigų ir negalėsi užtikrinti savo vaikui ateities, renkiesi vienintelį
kelią – atiduoti vaiką į turtingos šeimos rankas. O anoji mergaitė, – motina giliai
atsidūsta, – turės apsispręsti pati. Juodukui dar sunkiau rasti tinkamus įtėvius,
todėl aš viliuosi, kad jinai pasiliks vaikelį, galbūt mama padės auginti.
Penkiolikmetė dar per jauna tokiai atsakomybei. Tad būk gera ir padaryk man
paslaugą – pasistenk pastoti gerokai vyresnė.
– Nesijaudink. Aš dar nenoriu su berniukais net bučiuotis, ką jau kalbėti apie
vaikų darymą.
– Niekis, visa tai praeis. – Motina šypsosi, Noelė girdi linksmą jos balsą.
Danguje palengva brėkšta nauja diena. Po kojomis jau matyti žvyrkelis, o už
krūmynų ten, priekyje, ryškėja ir jų namo kampas.
– Noriu, kad kai ką žinotum, Noele, – staiga ištaria motina, jos balsas skamba
taip keistai, lyg svetimo žmogaus. – Turėjau pasakyti gerokai anksčiau, bet kai
tėvas mus paliko, ir visa kita... pamaniau, tokia našta tau bus per sunki.
 Noelei smarkiai sugniaužia krūtinę.
– Kokį dalyką, mama? – klausia ji.
– Pasėdėkime kieme, kol saulė patekės, – pasiūlo motina. – Išvirsiu arbatos, ir
mudvi pasišnekėsime.
Žvyruotame kiemo keliuke Noelė sulėtina žingsnį, nes nežino, ar tikrai nori
išgirsti, ką motina ketina jai pasakyti, prabilusi tokiu keistu ir svetimu balsu.
Negali atsikratyti nuojautos, kad šįvakar iš namų išėjo vienokia, o sugrįš būdama
visai kitokia asmenybė.
Ir neapsirinka.
 5

Tara

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

2010-ieji

Rodos, tik prieš kelias savaites sėdėjau šitoje bažnyčioje per Semo laidotuvių
mišias, taigi šiandien tenka prisiversti vėl čia ateiti. Mudvi su Emerson lyg
apdujusios rengiame laidotuves. Ema klausia, ar negalėčiau pagiedoti, mat
kartais padainuoju per vestuves ar iškilmingus priėmimus, bet šįkart aš griežtai
atsisakiau. Klausydamasi, kaip mano choro kolegė skambiu sopranu traukia
Forė „Pie Jesu“, širdyje džiaugiausi, kad nesutikau. Mano balsas neskambėtų, o
gerklę gniaužtų didelis gumulas. Tik ne čia, ne šioje bažnyčioje – po Semo
laidotuvių joje vis dar tvyro liūdni prisiminimai. Ir ne dabar, kai vis dar negaliu
patikėti, kad mūsų Noelės nebėra.
Man iš kairės sėdi Noelės mama. Gal metus jos nemačiau; sulaukusiai
aštuoniasdešimt ketverių moteriai ima reikštis pirmieji silpnaprotystės požymiai.
Mano vardo ji nebeprisimena, nors vis dar atpažįsta Emerson ir Dženę, be to,
puikiai suvokia, kad Noelė mirė. Ji sėdi šalia manęs ir laiko prispaudusi
sugniaužtą, artrito išklaipytą kumštį prie lūpų ir vis kraipo galvą, tarsi negalėtų
patikėti, kas čia vyksta. Man šis jausmas gerai pažįstamas.
Greisė, sėdinti man iš dešinės, šalia Dženės, Emerson ir Tedo, suka plaukų
sruogą sau ant smiliaus. Ji visad taip daro, kai smarkiai jaudinasi. Labai prašė,
kad leisčiau šiandien pasilikti namie.
„Suprantu, kad tau sunku, – pasakiau šįryt sėdėdama ant lovos krašto, kai ji
gulėjo susisukusi į paklodę it koks kokonas. Šilta, mėlynais ir žaliais žirniukais
antklodė buvo numesta ant grindų, ir man teko valdytis, kad nepulčiau kelti jos
nuo žemės, lankstyti ir dėti lovos kojūgalyje. – Suprantu, kad tau tai primena
tėčio laidotuves, betgi mes turime pagerbti Noelės atminimą. Jinai tave mylėjo ir
buvo tau nepaprastai gera. Mes turim palaikyti jos mamą. Prisimeni, kaip buvo
malonu, kai į mišias per tėčio laidotuves susirinko tiek daug žmonių?“
Ji nieko neatsakė, ta vieta po paklode, kur pūpsojo galva, irgi nesujudėjo.
Taigi bent jau klausėsi, ką sakau. Aš vyliausi, kad dukra mane girdi.
„Žmonės ėjo ne tik dėl tėčio, – kalbėjau aš, – o ir dėl mūsų, kad pajustume jų
meilę, paramą ir kad jie patys galėtų pasidalyti prisiminimais apie...“
„Gerai jau, užteks! – Greisė nusitraukė nuo galvos paklodę ir pašokusi iš lovos
pralėkė pro mane. Susivėlę plaukai karojo išdrikę ant nugaros. – Liaukis
plepėjus, supratai?“ – metė man per petį. Nesubariau, kad tokia nemandagi.
Bijojau dar labiau atstumti nuo savęs.
Dabar matau, kaip Greisė laiko suspaudusi šalia sėdinčios Dženės ranką, ir
džiaugiuosi, kad geriausios draugės ramina viena kitą. Dženė šiandien atrodo
nepaprastai išblyškusi. Per vasarą įgytas saulės įdegis ant jos kūno jau išblukęs,
o Greisės oda tebežvilga gražiu karamelės atspalviu. Dženė iš Emerson
paveldėjo skaisčią šviesią odą, o iš Tedo – retus tamsius plaukus, šukuojamus ant
šono ir vis krentančius ant kairės akies. Ji labai miela ir aš ją labai myliu, bet
šalia Greisės, mano nešališku požiūriu, mergaitė atrodo beveik nepastebima.
Kai regiu jas drauge mokykloje, visad stebiuosi, kaip vaikinai jiedvi vertina.
Eidami prie Greisės su Džene neatitraukia akių nuo mano dukters... kol abi
prabyla. Tada Dženė juos ima traukti lyg magnetas, o mano tylioji mergaitė lieka
šešėlyje.
Bet Klivas pasirinko ne Dženę, o Greisę. Jis atrodo dailus vaikinas, motina
Siuzana baltoji, o tėvas juodukas. Klivo akys ryškiai mėlynos, o šypsena tokia,
kad nuo jos net man keliai linksta. Žinau, kad Greisė mano radusi tą vienintelį.
Dabar Dženė draugauja su vaikinu, vardu Devonas, tad Greisė turbūt jaučiasi
labai vieniša. Tėvo nebėra. Vaikinas ją atstūmė. Liko tik mama, ir ta
nevisavertė.
Janas sėdi klaupte mums už nugaros. Jis man su Emerson pranešė apie
Noelės testamentą. Jau keletą mėnesių apie jį žinojo, buvo radęs tarp Semo
dokumentų, kai tvarkė jo popierius, tik, aišku, nieko man nesakė, nes nesitikėjo,
kad šio dokumento taip greitai prireiks. Testamentas surašytas visai neseniai,
vos keletą mėnesių prieš Semo mirtį. Prisipažinsiu, nustebau, kad Noelė išvis jį
surašė, mat buvo viena iš pačių neorganizuočiausių žmonių. Dar labiau mane
stebino tai, kad tą reikalą ji patikėjo Semui. Teisybė, Semą ji pažinojo lygiai taip
pat seniai kaip ir mane, juodu visą laiką buvo geri draugai, jei nepaisytum
kartais plykstelinčios nesantaikos. Vis dėlto testamento turinys turėjo versti ją
jaustis prieš Semą nepatogiai, kad kreipėsi į jį; neabejoju, ir jam buvo nesmagu
klausytis jos norų.
 Savo testamento vykdytoja Noelė paskyrė Emerson. Kai Janas man tai
pranešė, prieš savo pačios valią truputį užsigavau. Mes visos trys – Noelė,
Emerson ir aš, – visada buvom labai artimos. Neperskiriama trijulė. Kartais
jausdavausi truputį atstumta, bet vis ramindavau save, kad tai tik mano
vaizduotės padarinys. Emerson skyrimas testamento vykdytoja tik patvirtino,
kad buvau teisi. Ne dėl to, kad būčiau labai norėjusi imtis atsakingų testamento
vykdytojos pareigų. Niekaip nesilioviau stebėtis, kodėl Noelė nenorėjo to darbo
paskirti mudviem abiem. Argi Semas negalėjo jai to pasiūlyti?
Deja, dar iškalbingesnės buvo jos turto dalybos. Noelė gyveno kukliai, bet vis
tiek per savo amžių sugebėjo sutaupyti šiek tiek daugiau nei penkiasdešimt
tūkstančių dolerių. Ji norėjo, kad Emerson pirmiausia pasirūpintų visapuse jos
motinos globa. Jeigu nuo to dar liktų pinigų, juos būtina padėti į banką Dženės ir
Greisės vardu, santykis trys su vienu. Dženei atitektų didesnioji dalis. Kaip
turėjo jaustis Semas, žinodamas, kad Noelės širdis labiau linksta prie Tedo ir
Emerson dukters, o ne prie jo vaiko? Žinau, kad toks padalijimas teisingas. Taip
ir turi būti. Dženė kur kas labiau prisidėjo prie Noelės kūdikių rėmimo
programos ir labiau mylėjo Noelę nei mūsų Greisė. Bet esmė ne pinigai. Man tai
smūgis žemiau juostos, nes pagaliau pamačiau, kad mano, Noelės ir Emerson
draugystė pašlijusi labiau, nei įsivaizduoju.
Dar testamente minima, esą Noelė pageidautų, kad Siuzana, jeigu tik ji pati
norės, – o ji tikrai nori, – toliau vykdytų kūdikių rėmimo programą. Siuzana sėdi
už mūsų klaupto šalia Jano. Jau ne už kalnų jos didysis penkiasdešimtmečio
jubiliejus, ir aš viliuosi, kad jinai jį atšauks. Gerokai anksčiau Siuzana dirbo
Noelės padėjėja, jos visąlaik buvo geros draugės, kartu pergyveno Siuzanos
skyrybas su vyru ir du vėžio gydymo etapus. Po antrojo jai ataugo vešlūs
garbanoti ir visai žili plaukai. Sveikindamasi prieš mišias pastebėjau, kaip
sveikai ji atrodo. Išplėtusi dideles mėlynas akis, panaši į mažą išsigandusią
mergaitę. Negalėjai žiūrėti į ją nesišypsodamas net tomis dienomis, kai buvo
nuplikusi ir kankinosi po chemoterapijos. Siuzanos akys tiesiog kausto žvilgsnį.
Aš tikėjausi, kad į bažnyčią sugužės visos moterys, buvusios Noelės
pacientės, bet žvilgtelėjusi sau per petį matau, kad nedidukė bažnytėlė tik
puspilnė. Apkabinu jos motiną per pečius, kad nesumanytų žvilgtelėti atgal.
Nenoriu, kad pamatytų, jog žmonės, prie kurių gyvenimo Noelė buvo prisilietusi,
nesiteikė ateiti jos palydėti.
 Meras pradeda skaityti nekrologą, ir aš mėginu klausytis. Meras pasakoja,
kaip miesto valdžia norėjo skirti Noelei gubernatoriaus apdovanojimą už
savanorišką kūdikių rėmimo programos vykdymą, bet jinai jo atsisakė. Nebūtų
Noelė, pagalvoju. Mūsų tai nė kiek nestebina. Pagalbos kitiems ji nelaikė nei
ypatingu darbu, nei nuopelnu.
Klausydamasi mero kalbos pajuntu, kad Noelės mamai per kūną perbėga
virpulys, ir dar stipriau ją apkabinu. Per Semo laidotuves buvau taip
apsikabinusi Greisę. Tądien mudvi sėdėjome kaip du mediniai rąstai. Jos pečiai
buvo tiesūs ir įsitempę, o mano ranka veikiai nutirpo, taip apmirė, kad turėjau
kita ranka nuimti ją dukrai nuo pečių. Gerai pamenu, kaip tada abi sėdėjome
viena šalia kitos, liesdamosi kūnais. O dabar klaupte mudvi skiria beveik pėdos
tarpas, bene po du colius už kiekvieną be Semo pragyventą mėnesį. Per daug
toli, kad ją pasiekčiau. Net ir labai norėdama negalėčiau apkabinti.
Įdomu, ar Greisė irgi dabar lygiai kaip aš galvoja apie tuos „o jeigu“. Jeigu
Semas būtų išėjęs iš namų bent penkiomis sekundėmis vėliau. Tą dieną mes visi
trys sukomės virtuvėje kaip kiekvieną rytą, beveik nesikalbėdami: jis pylėsi
kavos į savo baisųjį dryžuotą kelioninį puodelį, prieš kelerius metus Greisės
padovanotą per gimtadienį, ji vartė daiktus ir ieškojo kažkur nukištos knygos, o
aš bėgiojau iš paskos ir viską dėliojau į vietas. Lėkdamas pro duris Semas
pamiršo pasiimti savo puodelį su kava. Pamačiau jį paliktą ant spintelės, bet
nesivijau, nes pamaniau, gal jau bus išvažiavęs. O jeigu būčiau išbėgusi su juo į
lauką? Gal būtų mane pamatęs? Gal tada nebūtų stabtelėjęs prie Port City Java
kavinės nusipirkti kavos? Gal nebūtų nelemtą akimirką važiavęs per Beždžionių
sankryžą? Jeigu būčiau tada bandžiusi jį pasivyti, gal dabar sėdėtų šalia manęs?
Jeigu, jeigu, jeigu...
Mano dešinėje šniurkščioja Emerson, o ir mano pačios rankoje servetėlė
visiškai permirkusi nuo ašarų. Emerson žvilgteli į mane ir pabando nusišypsoti;
pasigailiu, kad tarp mūsų sėdi Dženė su Greise, nes labai norėčiau paliesti jai
ranką. Mudvi su Emerson visai išskydusios. Mus be perstojo kankina sunkiausi
„o jeigu“ klausimai, susiję su Noelės savižudybe. Gal iš tiesų būtume galėjusios
ką nors padaryti, gal kaip nors buvo įmanoma pakeisti Noelės likimą. Ji
nusižudė, ir tai daug baisiau už dviejų automobilių susidūrimą didelėje miesto
sankryžoje. Jeigu bent viena mūsų būtume pastebėjusios simptomus, būtume
galėjusios užkirsti mirčiai kelią. Kokius dar simptomus? Jos savižudybės niekas
negali suprasti. Noelė taip mėgo gyvenimą, taip juo džiaugėsi. Gal mes
nepastebėjome jos sieloje tuštumos, imu svarstyti. Prieš daug metų nutraukusi
sužieduotuves su Janu ji taip ir nebeištekėjo. Neturėdama savų vaikų padėdavo
svetimiems kūdikiams vienam po kito ateiti į šį pasaulį. Atrodė viskuo
patenkinta, bet gal tik dėjosi tokia esanti? Prisimenu, kaip Noelė vieną liepos
šeštadienio vakarą atėjo paguosti manęs po Semo mirties. Tąsyk galvojau tik
apie save. Gal tą vakarą nepastebėjau širdyje slepiamo jos skausmo?
Pažinojau Noelę nuo pirmo koledžo kurso, atmintyje kirba tūkstančių
tūkstančiai prisiminimų iš anų laikų. Bet užvis aiškiausiai prisimenu tą vakarą,
kai ji man padėjo pagimdyti Greisę. Semas labai nenoriai sutiko, kad gimdyčiau
namie, o aš, atvirai kalbant, irgi nebūčiau jautusis tokia rami, jeigu pribuvėja
būtų buvus kita moteris, ne Noelė. Aš ja visomis prasmėmis pasitikėjau, o Semas
bijojo, kad mano sumanymas rizikingas. Tiesą sakant, ne viskas ėjosi sklandžiai.
Bet Noelė elgėsi ramiai. Esti tokių žmonių, kad vien jų buvimas šalia numuša
kraujospūdį. Sulėtina kvėpavimą. Padeda susitelkti. Tokia buvo ir Noelė. „Aš
tavim pasirūpinsiu“, – pasakė man tą vakarą, ir aš ja patikėjau. Kiek moterų per
daugelį metų girdėjo iš jos lūpų šituos žodžius? Žinojau, kad ji sako tiesą.
Nutaikytos man tarp kojų lempos šviesoje blizgėjo žaliai mėlynos akys, plaukai
buvo suimti ant pakaušio, prie kaktos prilipusios tik kelios nuo prakaito
sudrėkusios sruogos. Toje šviesoje Noelės plaukai atrodė beveik raudoni. Ji
vedžiojo mane po mėnesienos nušviestą kambarį, davė gerti brendžio ir keistų
rūšių arbatos – daugelio skonis buvo kaip žemės. Guldė mane keistomis pozomis;
su tokiu dideliu pilvu ir virpančiomis kojomis tikriausiai atrodžiau kaip akrobatė.
Paskui liepė užkelti koją ant taburetės, jos pačios atitemptos iš virtuvės į
miegamąjį, ir sukti klubus į vieną, paskui į kitą pusę. Aš rėkiau, dejavau, kniubau
ant jos ir ant savo persigandusio vyro. Kalenau dantimis, nors kambaryje buvo
karšta. Keikiau save, kad negaliu susivaldyti, bet neliko nieko kito, tik atsiduoti
Noelės valiai. Dariau visa, ką ji man liepė, gėriau visokios arbatos, kokios tik
man virė. Pasitikėjau ja labiau nei pati savimi; kai pradėjo kalbėti, kad reikia
kviesti greitąją, pamaniau: jeigu Noelė taip sako, vadinasi, reikia.
Vis dėlto greitosios ji neiškvietė, o aš kitą nakties dalį prisimenu kaip protą
temdantį košmarą. Atsibudau dar su tamsa ir pamačiau prie lovos sėdint Semą,
veikiau neryškų jo siluetą blausioje lempelės šviesoje. Nesupratau, kur esu. Gėlė
visą kūną, jaučiausi lyg nulupta, be odos ir tuščiu vidumi.
„Tu jau mama, Tara, – pranešė jis ir švelniai perbraukė pirštais man per
skruostą. – Nuostabi, drąsi ir puiki mama.“ – Jo veido nemačiau, bet iš balso
spėjau šypsantis.
„Aš ligoninėj?“ – su didžiausiu vargu išspaudžiau tylų šnabždesį. Gerklėje
buvo sausa ir labai perštėjo.
„Ne, Tara, tu čia, namie. Noelė susitvarkė pati. Kurį laiką manė, kad tave
reikės vežti į ligoninę, bet paskui jai pačiai pavyko apgręžti kūdikį.“ – Paglostęs
plaukus, priglaudė delną man prie skruosto. Delnas kvepėjo muilu.
„Gerklėj, – aplaižiau lūpas, – lyg smėlio pripilta.“
Semas prunkštelėjo.
„Pelenų.“ – Jis pakėlė man prie veido stiklinę vandens ir prikišo šiaudelį prie
lūpų. Gerdama pajutau pamažu lėgstant skausmą.
„Pelenų?“ – Gal aš jo nesupratau?
„Kūdikiui gimus, netekai sąmonės. Noelė nurėžė man kelias sruogas, – jis
palietė tamsius plaukus sau ant kaktos, – tada jas sudegino, o pelenus supylė tau
po liežuviu, kad greičiau atsigautum.“
Man truputį svaigo galva.
„Ar padėjo?“ – paklausiau.
Jis linktelėjo.
„Gaila, kad tau teko tiek iškentėti, bet kūdikis neapsakomai gražus, Tara. Tu
jau laikei jį ant rankų, pameni?“
Staiga prisiminiau silpną savo dukrelės knirkimą, kaip laikiau ją glėbyje.
Prisiminiau lengvą švelnion flanelėn susukto kūnelio svorį savo delnuose,
spenelio traukimą. Prisiminimai plūdo lyg sapne, ir aš troškau įsidėmėti
kiekvieną menkiausią smulkmeną.
„Kur ji dabar? Noriu pamatyti.“
Pažvelgiau per jo galvą į pintą lopšį prie lango.
„Noelė išsinešė į virtuvę, jai reikia dar kažką padaryti. Pasakiau, kad tu jau
bundi, ir ji pažadėjo tuoj atnešti mergytę čia. – Staiga jis palinko prie manęs ir
prisiglaudė skruostu prie veido. – Jau maniau, kad tavęs neteksiu, – tarė. –
Prarasiu jus abi. Labai išsigandau. Sakiau sau, kad padarėme didelę klaidą, kai
nusprendėme gimdyti namie. Bet Noelė... jokia kita akušerė nebūtų
susitvarkiusi geriau. Mes jai už viską dėkingi. Ji tokia šauni, Tara.“
Pajutau nuo jo skruosto sklindant šilumą, lipnų drėgnumą ant savo odos, ir
uždėjau ranką jam ant veido.
 „Kūdikio vardas... – tyliai sušnibždėjau. Mes buvome tikri, kad gims
berniukas, dar vienas Samuelis Vincentas, tad apie vardą mergaitei nė
nepagalvojome. Greisė, Sara, Hana – tiko visi vardai, bet tvirtai nebuvome
apsisprendę. – Gal Noelė?“ – pasiūliau.
Semas atplėšė savo skruostą nuo manojo. Akimirką pasidingojo, kad jo akyse
žybtelėjo dvejonė, bet paskui jis linktelėjo galvą. Nusišypsojo.
„Štai ir ji, – į kambarį įėjo Noelė, nešina mažu ryšulėliu. – Mamytė tavęs
laukia, mažyle.“
Ji priglaudė galvą prie ryšulėlio, ir aš pajutau širdy tokį alkį, kokio dar
niekada nebuvau jautusi. Jeigu būčiau turėjusi jėgų pašokti iš lovos, būčiau
stryktelėjusi ir griebusi iš jos savo vaiką, bet dabar tik atkišau rankas, ir Noelė į
jas įdėjo kūdikį.
Suglaudę kaktas mudu su Semu žiūrėjome į mažosios dukrelės veiduką.
Atsmaukusi geltonos kepurytės kraštelį pamačiau šviesiai rudus plaukučius.
Skruostukai buvo rausvi ir apvalūs, antakiukai dūmų spalvos ir lenkti kaip
pjautuvai. Mergytė atmerkė akeles ir žiūrėjo į mus neregiu, bet kartu ir įdėmiu
žvilgsniu, tarsi būtų ilgėjusis mūsų lygiai taip kaip ir mes, norintys kuo greičiau
ją pamatyti. Mano akys pradėjo ašaroti, žiūrėdamos į šitą rankose laikomą
stebuklą. Negalėjau atplėšti nuo jos akių, bet Semas pakėlė galvą ir pažvelgė į
Noelę. Ji sėdėjo ant lovos kraštelio kojūgalyje ir šypsojosi.
„Pavadinsime ją Noele“, – tarė jis.
Pakėlusi akis pamačiau, kaip iš jos veido dingo šypsena.
„Oi, ne, nereikia.“ – Pasakė taip, lyg draustų.
„Reikia, – paprieštaravau aš. – Mes taip norim.“
Net be glaustinių lęšių mačiau, kaip nukaito Noelės skruostai.
„Labai prašau, nereikia, – pakartojo ji. – Pažadėkite neužkrauti šitam vaikui
mano vardo naštos.“
„Gerai“, – skubiai atsakėme mudu su Semu, nes buvo matyti, kad ji
susikrimto, tik nesupratau, dėl ko. Gal nepatiko tasai vardas? Man jis visada
skambėjo taip švelniai, lyriškai ir sodriai. Bet ją nežinia dėl kokios priežasties
mūsų sumanymas nuliūdino. Tiek to. Išrinksime kitą. Gražų vardą mūsų
nuostabiai dukrytei.
Sėdėdama bažnyčioje šalia aną naktį gimusios dukters, prisimenu ankstesnį
glaudų ryšį su savo vaiku – fizinį, emocinį, dvasinį. Pirmaisiais mergaitės
gyvenimo metais šis ryšys buvo itin tvarus. Kas lemia, kad tasai artumas
išsigimsta į tokį nepakeliamą atitolimą? Ar yra vilties, kad mudviejų ryšys kada
nors vėl atgims?
 6

Emerson

Dieve, jaučiuosi kaip zombė. Gedulingi pietūs vyksta pas mane, o aš slankioju
savo pačios namuose lyg pasiklydusi. Bene visi vilki juodai, išskyrus mane.
Užsimečiau savo mėgstamą žalią palaidinukę ir užsisegiau žaliai rusvą gėlėtą
sijoną, jau ankštoką per juosmenį. Tiesiog nesusimąsčiusi išsitraukiau šįryt iš
spintos iš apsivilkau. Vis tiek Noelei būtų nepatikę, kad visi apsirengę tik juodai.
Beveik nesusigaudau, kas dedasi: Dženė su Greise pabėgo nuo suaugusiųjų ir
užsidarė viršuje. Nusamdyta Taros maisto tiekėja vaikščioja po kambarius su
padėklais ir siūlo skrudintos itališkos duonos sumuštinukų su krevetėmis, o
Tedas iš visų pusių akies krašteliu stebi mane. Mato, kad esu visai palūžusi.
Džiaugiuosi, kad Noelės mama su savo prižiūrėtoja iškart po laidotuvių
išvažiavo. Turbūt neįstengčiau ilgiau regėti jos sielvarto.
Tara imasi vykdyti bendravimo su žmonėmis pareigą, bet vis tiek stengiasi
būti kuo arčiau manęs. Tedas su Janu, pasiėmę į rankas lėkštutes su maistu,
stovi svetainės kampe ir šnekučiuojasi, turbūt apie sportą. Aš vis dar negaliu
įprasti matyti tųdviejų vyrų be Semo. Dabar ir Noelės nebėra. Maža to, šįryt
man dar paskambino iš slaugos namų ir pranešė, kad mano mylimą senelį
ketinama perkelti į slaugos ligoninę. Pamažu tuoj visų neteksiu. Jau kuris laikas
viskas ritasi tik blogyn.
Atėjo kelios savanorės iš Noelės kūdikių rėmimo programos. Pažįstu bene
visas, tik ne per geriausiai. Stengiuosi su visais bendrauti, linkčioju galvą,
šypsausi, spaudžiu rankas. Visi geru žodžiu mini Noelę, niekas neklausia, kodėl ji
taip padarė. Bent jau prie manęs. Užtat teiraujasi, kaip man sekasi kavinėje, o
aš jiems atsakinėju kaip visada: „Puikiai. Užsukit kada nors.“ Ir jų, ir savo pačios
balsus girdžiu kaip pro tirštą rūką, o akimis vis ieškau vienintelio čia nesančio
žmogaus: Noelės. Kai tik susigriebiu besidairanti jos, kūną tarsi elektra nupurto,
ir vėl grįžtu į tikrovę. Turbūt man temsta protas.
Po valandos – nors man ji prailgsta iki mažiausiai trijų valandų – Tara
pagaliau atplėšia mane nuo moters, be paliovos pasakojančios apie savo
mezgamus kūdikių drabužėlius.
 – Pertraukėlė, – sušnibžda ji man į ausį.
Leidžiuosi Taros vedama per svetainę į stiklinę verandą, mūsų įsirengtą prieš
metus. Ji suima mane už pečių ir sodina ant sofos, o pati klesteli priešais ant
otomanės. Pro uždarytas verandos duris girdėti balsai iš svetainės. Laimė, jie,
rodos, sklinda iš labai toli. Pakeliu akis į Tarą ir padėkoju:
– Ačiū tau. Aš ten vos neuždusau.
Ji linkteli.
– Mačiau. Tau labai sunku.
Susiraukiu ir tyliai prisipažįstu:
– Akimis vis ieškau Noelės. Juk tai beprotybė, ką? Aš visai rimtai, nejuokauju.
Vis atrodo, kad ims ir įžengs pro duris.
– Man irgi tas pat, – sako Tara. – Vis dar atrodo, kad kartais matau Semą.
Anądien pasivaideno maisto prekių parduotuvėje. O kitą kartą Vandens gatvėje
pamačiau vyrą automobilyje, tai vos neapsigręžiau ir nenuvažiavau iš paskos.
– Niekaip nesuprantu, kodėl į laidotuves atėjo tiek nedaug žmonių, – tariu aš.
Toks dalyvavimas – tikriau, nedalyvavimas – mane skaudina. – Tikėjausi, kad
ateis... visos mamos, kurių kūdikiams ji padėjo gimti... – Palinguoju galvą. – Juk
žinai, kad ji itin artimai su jomis bendravo. Itin nuoširdžiai. Tikėjausi, kad jos
visos ateis.
– Taigi. – Tara paglosto man ranką, gulinčią ant šlaunies. – Aš irgi taip
maniau, bet gal jos nepastebėjo laikraštyje skelbimo?
Ji buvo parašiusi straipsniuką apie Noelę. Puikus darbelis, tik gal kiek
melodramatiškas, betgi tokia jau ta mūsų Tara.
– Su straipsniu, ar be jo, vis tiek turėjo pasklisti gandas, – sakau.
– Mamos tikriausiai užsiėmusios savo šeimynomis.
Staiga trenkiu kumščiu sau per šlaunį.
– Niekaip nesuprantu, kodėl ji taip padarė? – kartoju it užsikirtusi plokštelė. –
Ką aš praleidau pro akis? Kaip mes nieko nepastebėjome?
Tara pakraipo galvą ir taria:
– O, kad aš žinočiau... – Pasitrynusi kaktą priduria: – Juk ne dėl finansinių
sunkumų, tiesa? Pinigų ji turėjo ganėtinai pasitaupiusi, tad tikrai ne dėl jų.
– Pinigai jai visai nerūpėjo, – sakau. – Juk tu puikiai tai žinai.
– Aš vis galvoju, gal ji sirgo, tik mums nieko nesakė. Gal neturėjo sveikatos
draudimo ir manė, kad savižudybė yra vienintelė išeitis. Ar jau gauta galutinė
skrodimo išvada?
– Dar ne. Aš abejoju, kad ji sirgo, Tara. Labai abejoju. O galutinėj skrodimo
išvadoj bus parašyta: raminamųjų ir narkotikų perdozavimas.
Tara atsilošia į otomanę ir taria:
– Ji niekad neprašydavo niekieno pagalbos.
– Ir niekam nerodė savo silpnumo, – priduriu aš. – Visada dėjosi esanti
stipruolė.
Prasiveria verandos durys, pro plyšelį kyšteli moters galva.
– Gal katra jūsų esat Emerson? – paklausia.
– Aš.
Noriu atsistoti, bet kojos manęs neklauso, tad pasilieku sėdėti.
Moteris lyg kokia rikiuotės mokymo seržantė greitais ir tiksliais judesiais
pereina kambarį ir atkiša man ranką. Aš net susigūžiu. Jaučiuosi lyg pripūstas
balionas, galintis tuoj pat sprogti, jeigu ji prieis per daug arti.
– Glorija Meisi, – prisistato moteris. Ji įpusėjusi šeštą dešimtį, trumpais
griežto kirpimo, visai žilais plaukais. Mūvi slepiamosios spalvos kelnes, vilki
tamsiai mėlyną sportinį švarkelį.
Tara pakyla nuo otomanės ir pasiūlo moteriai vietą. Toji sėdasi priešais
mane. Pro kelnių audinį styro aštrūs keliai. Glorija Meisi. Man ta pavardė
girdėta, tik vienas Dievas žino, kur. Suraukusi kaktą žvilgteliu į Tarą ir matau ją
irgi bandant ką nors prisiminti. Mudviejų galvos atrodo niekam tikusios. Moteris
tai supranta.
– Aš esu Foresto Gleno gimdymo namų ginekologė, – sako ji. – Noelė pas mus
dirbo pribuvėja.
– Ak, taip. – Mosteliu ranka į Tarą. – Susipažinkite, čia Tara Vincent. Mudvi
buvom artimiausios Noelės draugės.
– Taip, pamenu, – sako Glorija. – Drauge mokėtės Šiaurės Karolinos
universitete Vilmingtone, tiesa?
Tara linkteli.
– Taip, mokėmės kartu, nors ji buvo pora kursų už mus vyresnė.
– Dovanokit, kad atvykau gerokai pavėlavusi, – atsiprašo Glorija. – Šįryt
turėjau priimti gimdymą, tad nesuspėjau į mišias, bet labai norėjau pasimatyti su
jumis ir perduoti nuoširdžiausią užuojautą dėl Noelės netekties. Ji buvo
nepakartojama.
– Ačiū, – padėkoju.
 – Nemačiau jos... gal kokius dešimt metų, bet ji iš tų žmonių, kurių negalima
pamiršti.
Dešimt metų?
– Aš turbūt jus su kuo nors painioju, bet man atrodo, kad ji iš jūsų įstaigos
išėjo gal vos prieš metus.
Nustebusi Glorija Meisi kilsteli antakius.
– Ne, – prieštarauja ji. – Mane irgi lygiai taip pat nustebino straipsnis
laikraštyje. Ten rašoma, kad ji prieš porą metų išėjo iš mūsų įstaigos, nors išties
prabėgo geras dešimtmetis. Gal net dvylika metų. Reikia prisiminti. Maždaug
tuo pat metu ji ėmėsi kūdikių rėmimo programos.
Bandydama prisiminti aš irgi suraukiu kaktą.
– O aš maniau, kad visą tą laiką dirbo pas jus. – Pažvelgiu į Tarą. – Ar jau visai
susipainiojau? Negi ji iki savo medicininės praktikos pabaigos nebuvo susijusi su
Foresto Gleno ligonine?
Tara linkteli.
– Prieš kelerius metus pasiunčiau vieną moterį pas ją į tą ligoninę, – pasakė ji.
– Teisybė, mes nuolat priimdavom jos rekomenduojamus žmones, – patvirtino
Glorija. – Ir visąlaik perduodavom moteris kitoms pas mus dirbančioms
pribuvėjoms.
– Tai kur tada dirbo Noelė? – klausiu. – Nieko nebesuprantu.
– Aš... – Glorija žvilgteli į mane, į Tarą ir sako: – Esu tikra, ji liovėsi dirbusi
pribuvėja, vos tik išėjusi iš mūsų. Jeigu būtų įsidarbinusi kitur, aš būčiau žinojusi.
Mūsų abiejų akys susminga į ją. Man dingojasi, kad lekiu ilgu tamsiu tuneliu.
Išsigąstu, kad nebepakelsiu daugiau nė vienos naujienos apie Noelę. Man kaista
protas. Norisi surikti visam pasauliui: Noelė neturėjo jokių paslapčių! Liaukitės
darę iš jos slapukę!
– Man regis, – atsakau Glorijai, – Noelė nenorėjo, kad jūs žinotumėte ją
ėmusis praktikos kitoj ligoninėj.
Staigiu, gerai išmoktu judesiu Glorija išsiima mobilųjį telefoną iš permesto per
petį rankinuko ir taria:
– Luktelėkit. – Paskui greitai suranda numerį. – Lore, čia aš. Ar nepameni,
kada iš mūsų išėjo Noelė Dauni? – Moteris linkteli ir žiūrėdama į mane kartoja,
kas jai kalbama. – Gruodžio pirmąją bus lygiai dvylika metų, – pasako, o paskui
paaiškina: – Čia mano administratorė. Ji tikina tai puikiai pamenanti, mat kaip tik
tą dieną vyras jai įteikė skyrybų pareiškimą. Tąsyk jinai jo nepriėmė, ir abu
toliau sėkmingai gyvena kartu. Tiesa, Lorele? – Moteris nusišypso telefonui, o
man galva plyšta nuo išgirstos naujienos.
– Tai kur ji nuėjo dirbti? – klausia Tara.
– Ar ji dar kur nors dirbo? – Glorija teiraujasi savo administratorės ir vėl
linkteli. – Aha. Taip ir maniau. Gerai, ačiū tau. Aš tuoj grįšiu į darbą. – Ji įsimeta
telefoną atgal į rankinuką. – Iš​ėjusi iš mūsų ji nebepratęsė gydytojo licencijos.
– Ką? – sušunku aš. – Negali būti!
– Aš jau ničnieko nebesuprantu. – Tara susmunka ant sofos šalia manęs.
– Gal ta jūsų administratorė supainiojo ją su kokia nors kita pas jus dirbančia
pribuvėja? – bandau įpiršti mintį.
Glorija papurto galvą.
– Vargu. – Moteris įdėmiai žvelgia į mane, tiesiog girdžiu jos galvoje
knibždant mintis, kad aš prasta draugė, jeigu nežinau, kuo ir kaip Noelė gyveno.
– Pamenu, anuomet kilo daug kalbų, bet visi sakė, esą ji nusprendusi atsidėti
kūdikių rėmimo programai, – kalba Glorija. – Žinau, kad tuo metu jai labai
skaudėjo nugarą, gerai prisimenu. Viena mano kolegė, sužinojusi, kad Noelė
išeina iš mūsų, kalbino pereiti pas ją, bet toji pasakė daugiau nebeužsiimsianti
šita veikla.
– Betgi ji visą tą laiką priiminėjo kūdikius, – pareiškiu aš.
– Tikrai, – pritaria man Tara. – Ir toliau dirbo pribuvėja.
– Taip manot? – Glorija krypteli galvą. – O kas jai leido?
Pasižiūriu į Tarą – gūžčiodama ji ištaria:
– Aš nežinau.
– Ji man sakydavo vykstanti pas pacientę, – imu lėtai rinkti žodžius, nes ir pati
nesu tikra, ką kalbu. Iš viso nebežinau, kas vyksta. Ar ji tikrai man taip
sakydavo? Suspaudžiu pirštais smilkinius. – Dvylika metų? Juk tai absurdas! –
Kiek žinau, pastaruosius dvylika metų Noelė užsiėmė iš esmės trim dalykais:
pribuvėjos darbu mūsų miestelyje, kūdikių rėmimo programos vykdymu ir, jos
pačios žodžiais tariant, „darbu kaime“. Kas keleri metai keliems mėnesiams
vykdavo į neturtingą kaimo vietovę ir savanoriškai mokydavo tenykštes moteris
pribuvėjos amato. Pati buvo užaugusi skurdžiame kaime, tad šitaip bandė
atiduoti duoklę gimtajam kraštui. Negi mes ištisus dvylika metų nežinojome, kokį
gyvenimą Noelė iš tiesų gyvena?
– Aš tikrai žinau, kad ji kalbėdavo apie savo pacientes, – įsiterpia Tara. Jeigu
man aptemo protas, tai turi patirti ir ji.
– Dovanokit, – Glorija pakyla eiti, – kad jus taip nuliūdinau. Čion važiuodama
tikrai to nesitikėjau. – Pasilenkusi šaltai, be jokio jausmo apkabina mane, paskui
Tarą. – Man jau metas, – sako. – Darsyk priimkite užuojautą. Didžiulė netektis
visai mūsų bendruomenei.
Ji išeina iš kambario, o mes su Tara dar kurį laiką sėdime visiškai sutrikusios.
Man, nudelbusiai akis į verandos grindis, ima lietis vaizdas.
Tara paglosto man nugarą ir ištaria:
– Viską galima vienaip ar kitaip paaiškinti.
– Kurgi ne, – atsakau jai. – Aš net žinau, kaip. Labai nesmagu, bet mums teks
su tuo sutikti.
– Apie ką tu čia? – klausia ji.
– Ogi apie paaiškinimą. Reikalas tas, kad mes Noelės visai nepažinojom. –
Žvilgteliu į Tarą, ir sutrikimas mano širdyje užleidžia vietą tvirtam ryžtui. –
Turime išsiaiškinti, kodėl ji mirė, Tara. Šiaip ar taip, mums reikia artimiau su ja
susipažinti.
 7

Noelė

Robsono apygarda, Šiaurės Karolina

1984-ieji

Mama stovi vidury svetainės, giliai dūsauja ir susirūpinusiu žvilgsniu dairosi

aplink.
– Man nesmagu palikti tau tokią netvarką, – sako ji. – Viskas labai jau ne
laiku.
– Pernelyg imi į širdį, mama, – guodžia Noelė, stumdama ją prie durų. – Viskas
bus gerai.
Pro praviras duris mama žvelgia į du automobilius, stovinčius kieme ant
žvyruoto keliuko. Prie senutėlio jos fordo šliejasi „naujoji“ Noelės mašina –
apdaužytas ir apibrozdintas ševis, pirktas už šešis šimtus dolerių. Matyt, artinasi
lietus. Medžių viršūnes kedena karštas vėjas.
– Viskas taip greitai keičiasi, – ištaria mama.
– Bet į gera. – Noelė dar kartą švelniai stumteli ją prie durų. – Tau vis tiek
nepatiko čia gyventi.
Motina nusijuokia.
– Teisybė. – Ji paliečia dukrai skruostą ir priduria: – Bet labiausiai nepatinka,
kad būsiu toli nuo tavęs.
– Aš irgi tavęs pasiilgsiu, – prisipažįsta Noelė. Ji tikrai pasiilgs. Bet dabar turi
ateities planų, veikiausiai tai padės numalšinti tą ilgesį, apimsiantį tada, kai
gyvens toli nuo mamos, palikusi savo gimtąjį namą, kuriame užaugo. – Po poros
dienų tave aplankysiu, – pažada. – Juk neatsisveikinam visam laikui.
Mamos mašina iki pat lubų prigrūsta daiktų netolimai kelionei į Naująjį
Bernsą, ir vis tiek viskas netelpa, tad kitus daiktus Noelė pažada atvežti po kelių
dienų. Paskui teks vėl grįžti į namus pasiimti savo daiktų, o jau tada važiuoti į
Šiaurės Karolinos universitetą Vilmingtone.
– Nepamiršk, kad panelė Vilson turi laisvą kambarį, jame galėsi apsistoti per
atostogas.
 – Nepamiršiu, – patikina Noelė, nors gerai nežino, ar norėtų gyventi pas
svetimus žmones, tegu ir šalia mamos. Panelė Vilson, pagyvenusi mamos
draugės sesuo, susilaužė klubą ir jai reikia žmogaus, galinčio gyventi kartu,
todėl šiam darbui nusisamdė Noelės mamą. Noelei, kaip stipendininkei, išvykus
mokytis į koledžą, pasitaikė tinkama proga parduoti namą. Joms vos ne pernakt
pavyko jį įsiūlyti jaunai sutuoktinių porai iš Rolio, ieškančiai būsto kaime. Viskas
įvyko labai greitai. Seni baldai buvo padovanoti labdaros organizacijai, ir vis
dėlto liko keletas neužbaigtų darbų.
– Myliu tave, mieloji. – Mama apkabina dukrą, paskui kiek atšlyja ir pabando
suglostyti neklusnius jos plaukus.
– Aš irgi tave myliu. – Noelė švelniai stumteli mamą pro duris. – Atsargiai
vairuok.
– Tu irgi.
Tvirtai sukryžiavusi ant krūtinės rankas Noelė palydi akimis žvyruotu keliuku
nuvažiuojančią mamos mašiną ir mato, kaip ši įsuka į vieškelį. Taip myli savo
mamą, kad, mašinai pradingus už posūkio, iš akių pasipila ašaros. Sulaukusi
penkiasdešimt aštuonerių, jos motina buvo nepaprastai veikli, energinga ir
kupina gyvenimo džiaugsmo. Bet Noelei penkiasdešimt aštuoneri atrodo
neapsakomai daug ir kelia nerimą. Tėvas mirė prieš dvejus metus, eidamas
penkiasdešimt aštuntus. Jai apie tai pompastišku laišku pranešė Dorina; laiškas
jas pasiekė beveik po mėnesio nuo tėvo mirties. Jame buvo keturių šimtų dolerių
čekis Noelei. „Jis nepaliko testamento, – rašė Dorina, – bet aš pamaniau, kad
Noelei reikėtų skirti dalį jo turto.“ Jo turto. Jiedvi su mama bene kelias valandas
kvatojo iš šitų žodžių. Juoką kėlė širdgėla ir skausmas. Vis dėlto pridėjusi tuos
keturis šimtus dolerių ji įsigijo automobilį ir vėliau praminė jį Tėtušiu, mat
tikėjosi, kad automobilis jai bus geresnė paspirtis nei tikras tėvas.
Be kruopščiai Noelės atrinktų persivežti daiktų ir kelių dėžių, turinčių
iškeliauti į panelės Vilson namus, parduotame name liko tik vienintelis
atlenkiamas minkštas krėslas. Džeimsas žadėjo pasiskolinti sunkvežimį ir
išsivežti jį sau. Po anos nakties, kai Bėjai gimė kūdikis, jis dažnai lankosi jų
namuose. Iš pradžių vien iš dėkingumo pjaudavo kieme veją, bet vėliau Noelės
mama privertė jį imti nors kelis dolerius už darbą. Ta šeima kupina staigmenų.
Paaiškėjo, kad Džeimsas Bėjai joks brolis, jis jos vaikinas ir tąnakt gimusio
kūdikio tėvas. Tam vaikui eina šešti metai, jis jau turi du brolius – abu juos
priėmė Noelės mama, pasak jos pačios, „asistuojant Noelei“. Mama bandė
įkalbinti Bėją su Džeimsu naudoti kontraceptines priemones, bet jos prašymų
niekas nepaiso. Pasirodo, Bėjai patiko būti motina, ir ji visą savo gyvenimą
ketina skirti mylimiems vaikams.
Noelei kraunant į automobilį dėžes su daiktais, savo sunkvežimiu atvažiuoja
Džeimsas.
– Labas, panele Noele, – pasisveikina šokdamas iš kabinos. – Prasilenkiau su
jūsų mama?
– Jinai išvažiavo prieš valandą. – Noelė įkelia sunkią dėžę į artipilnę mašinos
bagažinę.
– Kaip mes be jos išsiversime? – liūdnai klausia jis.
– Judu su Bėja gausit vaikų darymui padėti kryželį.
Džeimsas plačiai nusišypso. Užaugęs tapo išvaizdžiu vyru tokia užkrečiama
šypsena, kad negali susilaikyti nenusišypsojęs.
– Kad jau vėlu, – ištaria.
Noelė įsisprendžia rankomis į šonus ir priremia jį žvilgsniu.
– Ir vėl? Tai ką gi jūs su tais vaikais darysit?
Gūžtelėjęs pečiais Džeimsas atsako:
– Mylėsime.
„Žmonės turi teisę rinktis, kaip jiems geriau, Noele“, – pasakė jai mama, kai
pastarąjį kartą ji prasitarė išgirdusi, kad Bėja ir vėl laukiasi.
– Ką gi, – teištaria Noelė, – leisk, padėsiu įkelti į sunkvežimį krėslą.
Juodu užtrunka bene pusvalandį, kol išvelka jį pro siauras namo duris į lauką,
nutempia per kiemą ir įkelia į mašiną. Paskui Džeimsas padeda jai sunešti
mamos dėžes.
Eidama nuo mašinos į namą dar vienos dėžės, Noelė staiga pamato, kad jis
išmeta ant žolės vieną dėžę ir sumostaguoja rankomis ore.
– Jėzau! – Džeimsas paspiria dėžę. – Kur jos buvo laikomos? Visos dėžės
apšiktos vorų!
Pirmiau ji nebuvo to pastebėjusi, o dabar mato, kad jis teisus. Nuo kampų
karo ilgi vorų kiaušinėlių karoliai, o ant neužklijuotų kraštų driekiasi storiausi
voratinklių sluoksniai.
– Palik ją, Džeismai, – taria Noelė. – Vorai nugaišę, bet aš irgi nenoriu vežti į
panelės Vilson namus to viso purvo. Tuoj atsinešiu drėgną skepetą ir
nušluostysiu.
 – Gal turit lipnios juostos? – Džeimsas tupiasi prie numestos dėžės. –
Pažiūrėsiu, ar viduj nėra kokių nors parazitų.
Lengva pasakyti: surask skepetą iškuoptoje virtuvėje. Galiausiai Noelė
ryžtasi ištraukti iš savo lagamino virtuvinį rankšluostėlį, sudrėkina po čiaupu,
neša į kiemą.
Priėjusi prie Džeimso su dėže randa jį klūpantį ant žemės ir rankoje laikantį
didelį rudą voką. Susiraukęs jis žvilgteli į ją ir klausia:
– Jūs įvaikinta?
Noelė apmiršta. Iš kur jis tai pešė? Ji ir pati sužinojo tik tą naktį, kai gimė
pirmasis Bėjos vaikas, ir mama pagaliau ryžosi atskleisti tiesą. Tamsiame
vidiniame kieme jiedviem sėdint ant hamako, mama nuoširdžiai jos atsiprašė,
kad taip ilgai tylėjo.
„Turėjai teisę sužinoti gerokai anksčiau, – pasakė ji, – bet nenorėjau, kad
pamanytum, jog tavo įvaikinimas kaip nors susijęs su tėvo išėjimu iš namų.“
Noelę tai smarkiai pribloškė, krūtinėje tarsi atsivėrė didžiulė tuštuma.
„O mano mama? – paklausė ji. – Kas buvo mano tikrieji tėvai?“
„Tikrieji tavo tėvai esame mudu su tėčiu, – griežtai atkirto mama. – O tavo
biologinė mama buvo penkiolikmetė mergaitė, tokia kaip mūsų ką tik aplankytoji
Bėja. Tavo tėvas... – Ji truktelėjo pečiais. – Bijau, niekas ir nežino, kas jis toks.“
„Aš ne tavo vaikas“, – lėtai ištarė Noelė, tarsi bandytų, kaip skamba neįprasti
žodžiai.
„Ak, mano, mano, brangioji. Nedrįsk daugiau šitaip kalbėti.“
„Tai nesu kilusi iš lambių?“ – Ji pajuto iš savo kūno dingstant visą magiją.
Ispaninė kerpė, svyranti nuo medžio šakų virš hamako, jai nebeatrodė panaši į
indėnų vado žmonos plaukus, tai buvo paprastas augalas.
„Manau, kad esi kratinys. Visko po truputį. – Tąsyk mama uždėjo ranką jai
ant kelių ir kalbėjo toliau: – Kai tu atsiradai pas mane, tai buvo pats
nuostabiausias dalykas mano gyvenime, koks tik gali nutikti.“
Taigi Noelė žvilgteli į Džeimsą ir sako:
Taip, aš įvaikinta. – Ištaria taip, tarsi jai tai nė kiek nerūpėtų. – O kaip tu
sužinojai?
Jis atkiša jai aplanką.
– Vėjas išpūtė kelis lapus iš šito voko, – taria vaikinas. – Man jie nieko nesako,
bet gal jums bus svarbūs.
 Švelnių rudų akių žvilgsnis byloja jį išvydus tai, ko nedera matyti. Ji irgi neturi
to sužinoti. Duodamas voką jis paliečia jai ranką. Ne taip, kaip vyras liečia
moterį, o kaip draugas, staiga patyręs, kad tie voke esantys popieriai gali
negrįžtamai pakeisti jos gyvenimą.
 8

Tara

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

2010-ieji

Dieve, kaip keistai jaučiuosi.

Sėdžiu už staliuko priešais Janą Pilot House restorane ir svarstau, ar čia
pasimatymas, ar dar kas. Vakar atrodė visai normalu, kai jis pasakė turįs du
bilietus į kiną Thalian Hall kino teatre, paskui pasiūlė pirmiausia ko nors užkąsti,
o kai vakarienę krantinėje sujungi su filmu tokiam gražiam pastate kaip
renovuotasis Thalian Hall, ar gali tai pavadinti kitaip nei pasimatymu? Janas man
patinka. Pažįstu jį taip seniai ir esu mačiusi įvairiausiomis aplinkybėmis, kad
galiu drąsiai sakyti dievinanti, tačiau eiti su juo į pasimatymą nesinori. Dar su
niekuo nenoriu rimtai draugauti. Pagalvojus, kad reikės bučiuotis ar laikytis už
rankų su kuo kitu, o ne su Semu, mane tiesiog nukrečia. Ne nuo aistros. Man tai
buvo atgrasu. Naktimis lovoje jaučiuosi labai vieniša ir ilgiuosi ne kokio kito
vyro, o tik savojo Semo.
– Čia ne pasimatymas, tiesa? – klausiu Jano, kai padavėjas man pripila antrą
taurę vyno.
Janas nusijuokia.
– Kaip norėsi, taip ir bus.
– O tu tikėjaisi pakviesti mane į pasimatymą? – nusišypsau. Man patinka, kad
galiu atvirai bendrauti su Janu. Man labiau reikia draugo nei meilužio.
– Tiesiog pamaniau, kad bus smagu regėti tave besišypsančią, – sako Janas. –
Kaip va dabar.
Vos tik jis tai ištaria, mano šypsena dingsta. Turiu jam kai ką paaiškinti.
Ketinau tai padaryti rytoj, kad šiandien galėtume ramiai pasėdėti ir pailsėti. Bet
staiga pajuntu nebegalėsianti ilgiau tylėti nė minutės.
Šiandien po pamokų buvau nuvažiavusi į Noelės namus padėti Emerson
apsikuopti. Ji jau laukė manęs priebutyje; vos tik užkėliau koją ant viršutinio
laiptelio, čiupo už rankos ir pasisodino greta savęs ant sūpynių. Veidas atrodė
išraudęs, žvilgėjo nuo prakaito. Žinojau, kad ji jau seniai pluša tame name. Bet
įtampa veide išdavė ne tik fizinį nuovargį.
„Nepatikėsi, kas rašoma skrodimo išvadoje“, – ištarė ji.
„Sunkiai sirgo?“ – mėginau spėti. Norėjau, kad mirties priežastis būtų tokia.
Uždelsta mirtina liga, ja sirgdama Noelė matė tik vienintelę išeitį. Bandžiau
vaizduotis, kaip ji pasirenka savižudybę, kad mums kartu su ja netektų kęsti ilgo
ir sunkaus gydymo. Tačiau priežastis buvo visai ne ta.
Pažvelgiu per staliuką į Janą ir sakau:
– Noelė turėjo vaiką.
Iš pradžių jis žvilgteli į mane, paskui nusijuokia.
– Apie ką tu čia?
– Šiandien Emerson gavo skrodimo išvadą. Mirties priežastis, kaip mes ir
tikėjomės, vaistų perdozavimas. Bet skrodimas dar rodo, kad prieš kurį laiką ji
buvo pastojusi ir pagimdžiusi.
Lengvabūdiška nuotaika iš Jano veido akimirksniu dingsta.
– Kada?
– Nežinau. – Kiek padvejojusi klausiu. – Ar negalėjo būti nuo tavęs, Janai?
Ši mintis jį perskrodžia lyg peiliu. Esu tikra, kad šiuo metu abu galvojame apie
netikėtai staigią jo ir Noelės draugystės pabaigą. Gal esama kokio ryšio?
– Nesuvokiu, kaip, – taria jis. – Aš – mes visi – būtume pastebėję, jeigu ji būtų
laukusis. O paskui net pagimdžiusi.
– Išeitų, kad tai atsitiko dar paauglystėje, – svarstau aš. – Kol mes jos dar
nepažinojome. Mudvi su Emerson spėjam, kad ji atsižadėjo kūdikio ir atidavė
įvaikinti. Ko gero, dėl to krimtosi visą gyvenimą, o mes nė nenumanėm.
– Na, gal tu ir teisi, – pritaria man Janas. – O gal kūdikis mirė... ar... bet mes
turbūt jau niekada to nesužinosime. Aš... aš maniausi taip gerai ją pažįstąs, kol
draugavom. Kodėl ji man nieko nesakė?
– O kodėl nieko nesakė nei man, nei Emerson? – savo ruožtu klausiu aš. –
Geriausioms draugėms? – Nuduriu akis į lėkštę, joje dar likę keli gabalėliai
plekšnės. Vargu ar bebaigsiu valgyti. – O gal visa tai nė kiek nesusiję su tokia jos
gyvenimo baigtimi?
– Turbūt ji niekaip negalėjo to pamiršti, – liūdnai pripažįsta Janas.
– Atleisk, kad šįvakar kalbu šia tema. Nederėjo prasižioti.
– Derėjo. Aš kaip tik džiaugiuosi, kad nenutylėjai, – atsako jis.
Nuryju dar vieną kąsnį plekšnės, bet skonio nepajuntu. Esu pavargusi. Mudvi
su Emerson sukrovėme į dėžes visus Noelės daiktus iš virtuvės – Tedas žadėjo
vėliau juos nuvežti į moterų nakvynės namus. Ne kažin ką teradom. Noelė buvo
gerokai sumažinusi savo gyvenimo išlaidas. Niekada nebuvo iš tų mėgstančiųjų
kaupti, bet likau nustebinta, kad jos virtuvės spintelės tokios tuščios. Tik kelios
lėkštės. Kelios stiklinės, puodeliai ir keli dubenėliai. Nieko nereikalingo.
Spintoje bei komodoje irgi tas pat – beveik tuščia, sudėti tik patys reikalingiausi
daiktai. Buvo keista regėti gerai pažįstamus senus ilguosius Noelės sijonus,
plačias medvilnines palaidinukes, ir žinoti, kad šių drabužių ji daugiau niekada
nebevilkės. Užtat namas buvo pilnas didelių juodų šiukšlių maišų, prigrūstų
kūdikiams skirtų daiktų. Tedas su Emerson susikrovė tuos maišus ir parsivežė
namo, nes Dženė su Greise pažadėjo viską peržiūrėti, surūšiuoti ir atiduoti
Siuzanai.
Mane gerokai nustebino Greisė – pasisakė norinti padirbėti kūdikių rėmimo
programoje, kaip Noelė buvo prašiusi. Emerson jai davė senąją Noelės
siuvamąją mašiną ir pamokė, kaip atsiūlėti vystyklus, kuriuos vėliau sudės į
kūdikių kraitelius ir išdalys sergantiems ar neturtingiems vaikučiams. Kai Greisė
man pasakė, ką ketinanti daryti, aš paliečiau delnu jai kaktą, ar nekarščiuoja.
„Gal susirgai?“ – šyptelėjau. Prašoviau pro šalį.
Ji staigiu judesiu atitraukė galvą nuo mano rankos ir atkirto:
„Nesusirgau. Tik prašau nedaryti iš to didelio įvykio.“
Abejojau, ar Greisė pasisiūlys išnešioti tuos kraitelius po ligonines. Po Semo
nelaimės bijo ligoninių kaip maro. Man buvo sakiusi: jeigu kada pakliūsiu į
ligoninę, jinai manęs nelankys. Nenueitų netgi pas Klivą, jeigu jis ten atsidurtų.
Tada aš smarkiai susikrimtau. Kai po Semo avarijos nulėkėm į ligoninės
priimamąjį, aš apimta didžiausios panikos puoliau pro apžiūros kabineto duris su
Greise prie šono. Man ir dabar sunku prisiminti, ką tada ten pamatėme – gražus
Semo veidas buvo kruvinas ir sudarkytas. Tąsyk Greisė nualpo ir kaip akmuo
sukniubo man už nugaros.
– Ar radot pas Noelę daugiau ko nors neįprasto? – vėl klausia Janas.
Purtau galvą.
– Emerson viską apžiūrėjo ir apčiupinėjo. Bandė ieškoti kokių nors užuominų,
– atsakau. – Jos manymu, name vis tiek turi būti, kas padėtų paaiškinti, kodėl ji
nusižudė, kas atsitiko jos vaikui ir kodėl ji mums nepasisakė metusi pribuvėjos
darbą.
 Pribuvėja Noelė. Šie du žodžiai dera kaip pienas ir sausainiai. Mano mintyse
ji tik pribuvėja. Visų mūsų mintyse. Negi per pastaruosius dešimt metų, kai kas
nors mūsų pristatydavo Noelę kaip pribuvėją, ji neprieštaraudavo, niekada nieko
nepataisydavo ir nepaaiškindavo? Neapsakomai keista.
Janas barškina pirštais į tuščios taurės kraštą.
– Noelė... – Jis palinguoja galvą. – Kartais niekaip negalėdavai nuspėti, kas jai
yra.
Man jo gaila. Gerai žinau, kad anksčiau jis ją labai mylėjo.
– Tau turbūt buvo labai sunku, kai ji nutraukė judviejų sužieduotuves.
– O varge, Tara. – Jis numoja ranka į mano žodžius. – Tai buvo taip seniai.
Regis, anam gyvenime.
– Nepamenu, kad būtum supykęs. Ko gero, bet kuris kitas vyras būtų ėmęs
niršti.
– Aš jos labiau gailėjau, nei pykau, – atsako jis, pasimuisto kėdėje ir
šypsodamasis priduria: – Keičiam temą, gerai? Nebekalbėkime daugiau šį
vakarą nei apie Noelę, nei apie Semą ar kitus liūdnus dalykus.
– Sutarta, – pritariu jam.
– Tai... – Janas perpjauna geldelę lėkštėje, – sakyk, kada pastarąjį kartą buvai
kine, o ne sėdėjai namie ir žiūrėjai išsinuomotą filmą?
Mintimis perbėgu paskutinius kelis mėnesius.
– Po Semo mirties nė karto, – atsakiau.
Jis nusijuokia.
– Gerai, bandau dar sykį, – Janas užverčia galvą į lubas, tarsi ieškotų ten
saugios temos. Staiga jo akys po akinių stiklais sužiba. – Ketinu įsitaisyti šunį.
– Tu rimtai?
Aš žinau, kad jis myli mūsų šunį Tviterį, bet neįsivaizduoju, kad pats galėtų
tokį auginti.
– Mažą ar kieno nors paliktą?
– Mažą, – atsako jis. – Šunį turėjau tik vaikystėje. Spėju, dabar man teks
daugiau dirbti namie.
– Sakyčiau, visai neblogas sumanymas. Gal geriau įsitaisyk du, kad galėtų
vienas su kitu žaisti, kai tu...
– Tara?
Pakėlusi galvą pamatau prie mūsų staliuko einant pagyvenusią moterį. Mane
taip pakerėjusi mintis apie Janą ir jo šunį, kad ne iš karto ją atpažįstu.
– Barbara! – pašoku ant kojų ir apkabinu ateivę. – Kaip malonu tave matyti! –
Nesu mačiusi Barbaros Ryd ištisus dvejus metus nuo jos išleistuvių į pensiją.
Janas taip pat pakyla nuo staliuko. – Janai, susipažink su Barbara Ryd. Hanterio
mokykloj ji dėstė matematiką.
– Sėskitės, sėskitės judu, – šypsodamasi paragina Barbara. Ji atrodo
nuostabiai – trumpai nukirpti vario spalvos plaukai, švelni lyg šilkas oda.
Užtarnautas poilsis jai akivaizdžiai į gera.
– Oi, mieloji, – mums visiems trims susėdus, ji kreipiasi į mane. – Džiaugiuosi,
kad puikiai atrodai. Ta žinia apie Semą mane tiesiog pribloškė. Vargšelė Greisė.
Įsivaizduoju, kaip judviem abiem dabar sunku.
– Ačiū. – Padėkoju ir linkteliu į Janą. – Janas buvo Semo teisinės įmonės
partneris. – Jaučiuosi turinti būtinai pasiaiškinti, kodėl, neprabėgus nė pusmečiui
po Semo mirties, sėdžiu restorane su kitu vyru ir gurkšnoju vyną. Pastebiu Jano
lūpose šmėstelint šypsenėlę – jis supranta mano potekstę ir kaltės jausmą.
Barbara manęs tarsi negirdi.
– Ką tik sužinojau apie Noelę Dauni, – toliau kalba ji. – Dieve, kokia tragedija.
Linkteliu.
– Labai liūdna, – sakau.
– Žinau, kad judvi labai artimai draugavot. Ji buvo tokia širdinga! Pernai porą
kartų mačiau kartu su Semu South Beach Grill restorane. Sunku patikėti, kad
abiejų nebėra gyvų. Ar jis nesakė, kad buvome susitikę? Prašiau, kad perduotų
tau labų dienų.
Nelabai suprantu, ką ji čia kalba.
– Matei Semą su Noele South Beach Grill restorane? Raitsvilio paplūdimy?
– Man labai patinka tas restoranas. O jums ne? Dažnai einu ten papietauti.
Žinoma, ne sezono metu. Vasarą nė artyn kojos nekeliu.
– Kada tai buvo? – Nenoriu pasirodyti supykusi ar dar blogiau – bepradedanti
pavyduliauti, bet anaiptol nepritariu draugiškiems Semo ir Noelės pietums.
– Tuoj prisiminsiu. – Barbara kilsteli smakrą ir pažvelgė pro langą į upę. –
Tikriausiai pavasarį. Ar tik ne balandį?
– Semas mirė kovo pradžioj. – Darausi nekantri. Žvilgtelėjusi į Janą pastebiu
surauktus antakius.
– Tai tikriausiai žiemos pabaigoj. O gal net vėlų rudenį, – nusijuokia Barbara.
– Kai išėjau į pensiją, mano kalendorinė nuovoka visai susijaukė. Pala, pala, ir
tau taip bus! Tikrai gerai pamenu mačiusi dukart. Ir abu kartus šnektelėjau su
Semu. Noelės asmeniškai nepažinojau, bet juk visi žino, kokia ji – buvo. Tada
pamaniau, kad konsultuojasi su Semu teisiniais kūdikių rėmimo programos
klausimais.
– Ko gero, – pritaria Janas. Jis taip žiūri į mane, lyg akimis lieptų kuo greičiau
jos atsikratyti.
– Malonu buvo susitikti, Barbara, – sakau. – Bet mudviem su Janu reikia baigti
valgyti, kitaip pavėluosime į kiną.
– Oi, man irgi reikia paskubėti. – Ji žvilgteli per petį į tą pusę, iš kurios atėjusi.
– Vyras pamanys, kad pasiklydau moterų tualete. – Pasilenkia prie manęs ir
paplekšnoja per riešą. – Nuostabu, kad susitikom, mieloji. Malonu buvo
susipažinti, Janai. Smagaus judviem vakaro.
Mudu su Janu žiūrime vienas į kitą ir tylime, kol įsitikiname, kad ji tikrai
nuėjo, o tada aš klausiu:
– Ar kūdikių rėmimo programa reikalinga teisinės konsultacijos?
Jis papurto galvą.
– Bijau, ne čia šuo pakastas, – atsako. – Bet labai norėjau, kad ji kuo greičiau
nuo mūsų atstotų. Mačiau, kad gadina tau nuotaiką.
– Nuotaikos ji nesugadino. Tik mažumėlę sutrikdė.
– Klausyk, – Janas apsilaižo lūpas ir nudelbia akis į lėkštę, – manau, kad juodu
aptarė testamentą, – Paskui pasižiūri man į akis ir kalba toliau: – Jis surašytas
vasarį, tad neabejoju, kad Semui reikėjo keliskart susitikti su Noele aptarti jo
sąlygų. Be to, liko keletas dokumentų dėl Noelės motinos priežiūros, jis turėjo
juos parengti... O dar, ko gero, patarti Noelei, kaip tinkamai paskirstyti esamą
turtą.
– Kodėl restorane, o ne kabinete?
– Juk jie draugai, todėl ir nusprendė dalykiniais reikalais susitikti jaukioje
aplinkoje. Aš pats taip darau, o ir Semas dažną savo klientą vesdavosi kur nors
pavaišinti. – Jis ištiesia ranką ir deda delną man ant riešo. – Ei, negi manai,
kad...
Papurtau galvą.
– Noelė ir Semas? Niekada. Semui Noelė patiko, bet jis laikė ją truputį
kuoktelėjusia. Man tiesiog keista nei iš šio, nei iš to išgirsti apie juos tokių
dalykų, apie kokius aš nieko... – Nejučia mano balsas nuslopsta.
 – Tu nieko apie tai nežinojai, nes Semas elgėsi etiškai, – sako Janas. – Jis tau
nieko neminėjo apie jos testamentą lygiai dėl tos pačios priežasties kaip ir aš,
aptikęs jį tarp Semo dokumentų. Jai tebesant gyvai, tu apie jį neturėjai nieko
žinoti.
– Aišku, – linkteliu.
Jau ne pirmą kartą įsitikinu, kad Semas, tvarkydamas teisinius mano
pažįstamų reikalus, nieko man apie tai nepasakodavo. Mudviejų santuokiniame
gyvenime aš anksti išmokau nieko neklausinėti.
Padavėjas atneša sąskaitą, ir Janas atsilošia kėdėje, kad išsitrauktų piniginę iš
kišenės.
– Ką gi, – nusijuokia dėdamas ant stalo kreditinę kortelę, – vis dėlto mums
nepavyko šį vakarą nekalbėti apie Semą ir Noelę, tiesa?
– Tai jau taip. – Padedu ant stalo servetėlę. – Eime, gal užsimiršime kine.
– Pritariu. – Ir tik mudviem išlipus iš jo automobilio ir jau einant į kino teatrą,
susigriebiu leidusi jam sumokėti už vakarienę.
Ko gero, tai išties pasimatymas.
 9

Emerson

Atsiradus skaitmeninei fotografijai, žmonija daug ko neteko. Sėdžiu mažoje

Noelės namų svetainėje ant grindų sukryžiavusi po savim kojas, nugara
atsirėmusi į sofą, ir vartau jos senus albumus. Juose, kaip ir manuosiuose, yra
vos kelios naujos nuotraukos. Dabar visi nuotraukas laiko kompiuterio
laikmenose. Ateinančios kartos – pavyzdžiui, mano vaikaičiai – niekada
nebegalės vartyti mano albumų ir nebesistebės: „Kas šitas vyras ir kuo jis buvo
svarbus mūsų senelei?“ Prisipažinsiu, man liūdna. Keletas naujausių nuotraukų
Noelės albume – nelabai padorūs vaizdeliai iš Dženės ir Greisės mokyklinio
gyvenimo bei akimirkos iš labdaros renginių, kaip antai kūdikių švenčių, kurias ji
kasmet rengdavo mūsų bažnyčios šventoriuje.
Beje, ir pati nelabai žinau, ko ieškau tuose albumuose. Gal jos nuotraukos su
nepažįstamu vyru? Suaugusio sūnaus ar dukters, slepiamų nuo mūsų? Ar to
žmogaus, kuris galėtų atsakyti į mus kamuojančius klausimus? Versdama lapus
randu tik Noelės nuotraukas, žiūrinėju jas ir širdyje jaučiu graudžiai malonų
skausmą. Pykstu ant jos, kam mus paliko taip netikėtai, be jokio paaiškinimo;
pykstu, kad nesakė tiesos. Vis dėlto tasai pyktis man labai nepatinka, o jo
atsikratyti galėsiu tik išsiaiškinusi, kodėl ji taip padarė.
– Man visai nieko šita jos nuotrauka, – sakau Tedui. Jis šluoja knygas nuo
lentynų abipus židinio ir krauna į dėžes. Aria kaip jautis, o aš tuotarp vaidinu
seklę. Žinau jį suprantant, kad aš skendžiu sunkiuose apmąstymuose, ir gailint
manęs. Bet į mano reikalus Tedas dar nesikiša. Kol kas.
– Aha, – mesdamas į dėžę keletą knygų pritaria jis. Esu minėjusi, kad trokštu
rasti bent keletą atsakymų iš paslaptingojo Noelės gyvenimo, bet Tedas mano,
kad to daryti neverta, tad nesistengiu per daug atskleisti savo pėdsekiškų
ketinimų. Mūsų santykiai su Tedu niekada nebuvo tokie puikūs, tiesiog aistringai
artimi kaip Taros su Semu, bet jis išlaiko šeimą, yra ištikimas vyras ir
rūpestingas tėvas. Deramai vykdo šiuos tris svarbiausius mano reikalavimus, ir
aš toliau gyvenau su juo.
Nuotraukoje Noelė stovi prie išpuoštos sienos. Fotografuojant parinktas per
stiprus apšvietimas, todėl veidas pernelyg ryškus. Skaisti oda atrodo kaip
alebastras, ausyse paprasti žiedo pavidalo auskarai. Per ryškioje šviesoje jos
žalsvai mėlynos akys išėjo beveik bespalvės, antakiai vos įžiūrimi. Ji visada buvo
nepaprastai liekna, net iki tų visų spartietiškai veganiškų dietų. Pavydėjau jai
liesumo, bet aš per daug mėgstu skaniai pavalgyti – mano televizorius virtuvėje
nuolat rodo kulinarijos kanalą. Dabar jau iki gyvenimo pabaigos turėsiu nešioti
kelis papildomus svarus, nieko čia nebepadarysi. Mudvi abi turėjome vešlius ir
neklusnius plaukus. Šitoje nuotraukoj išsidraikę, nesuvaldomi Noelės plaukai
surišti už nugaros, paprastai ji taip juos nešiodavo. Atrodo išties nesuvaldomi,
bet jai kažkaip pavykdavo juos sutramdyti. Kaip tik šitaip galėdavai svetimam
žmogui pristatyti ir pačią Noelę: nesuvaldoma, bet tvarkinga. Tikiuosi, toks
apibūdinimas jai tiko iki šių dienų. Iki pat paskutinės dienos, iki graudžios
gyvenimo pabaigos ji gebėjo gyventi taip, kaip norėjo.
Tedas atsitiesia nuo dėžės, į kurią krovė knygas, ir susiėmęs už juosmens
sako:
– Ema, mes niekada iš čia neišeisime, jeigu tyrinėsi kiekvieną randamą daiktą.
– Pati žinau, – nusijuokiu.
Užteks. Užverčiu albumą ir įdedu į dėžę – jon kraunamus daiktus ketinu
parsivežti namo ir vėliau peržiūrėti. O dabar reikia kuo greičiau iškuopti namą.
Mudu su Tedu nusprendėme jį renovuoti ir kam nors išnuomoti. Suremontuosime
virtuvę, pakeisime medines grindis naujomis ir nudažysime visą vidų ir išorę.
Dar, kaip Noelė prašė, sutvarkysime sodelį. Tara labiau mėgsta sodininkystę nei
aš, tad pasižadėjo jį prižiūrėti. Iki pavasario nelabai turės ką ten veikti, o per tą
laiką gal ir nuomininkas atsiras. Namu domisi Siuzana Džonson. Kai tik prieš
keletą metų išsiskyrė su vyru, visą laiką nuomojosi būstą. O kai Klivas išvažiuos
mokytis į koledžą Čapel Hile, bus visai neblogai susiglaudinti. Be to, Sanset
Parkas jai labai patinka. Reikės pasidomėti, ar ji mėgsta darbuotis sode.
Tai, kad aš pykstu ant Noelės, nė kiek nesumenkina mano meilės jai. Noelė
pageidavo, kad jos sodelis būtų tinkamai prižiūrimas, taigi pasirūpinsiu, kad taip
ir būtų.
Pečė dabar gyvena pas mus, bet neatrodo, kad jai patiktų dviejų mano šunų
draugija. Niekis, teks prisitaikyti. Man atrodo keistoka, kad Noelė savo
testamente prašė pasirūpinti sodeliu ir nė žodžiu neužsiminė apie katę. Gal
manė, kad sužinoję, kas jai atsitiko, kaimynai ir taip priglaus vargšą gyvūnėlį.
Noelė labai mylėjo savo katę, ir aš nenoriu, kad ši gyventų pas svetimus žmones.
 Atsidarau naują kartoninę dėžę ir pradedu krauti daiktus iš knygų spintos,
stovinčios į kairę nuo židinio, o Tedas toliau pluša dešinėje. Šįryt mudvi su Tara
sutvarkėme virtuvę ir miegamąjį, bet didžiausi darbai laukia svetainėje ir Noelės
darbo kambaryje. Dar mums reikia iškraustyti spintą ir lentynas su dokumentų
segtuvais; vis atidėlioju šį darbą, nes ten buvo prigrūsta visokių popierių,
dokumentų ir dar velniaižin ko. Jaučiau, kad Tedas linkęs viską išmesti lauk, bet
aš pasirengusi iščiupinėti kiekvieną vaistų receptą, kiekvieną sąskaitą, visa, kas
galėtų pateikti bent menkiausią užuominą. Dar labai noriu panaršyti jos
kompiuteryje. Nemanau, kad jis apsaugotas slaptažodžiu, ir jeigu man pavyktų
įlįsti į jos elektroninį paštą, gal sugebėčiau rasti tą Didįjį Atsakymą. O gal ir ne.
Perskaitau rankose laikomos knygos pavadinimą. „Sunkus pribuvėjos
darbas“. Atsiverčiu ir susirandu, kada išleista, – 1992-aisiais. Senokai, atsidūstu.
Mėginu rasti kokią nors užuominą, kad ji tik prieš dvejus metus metė pribuvėjos
darbą. Vis dar norisi tuo tikėti, nors pati paskambinau į licencijų išdavimo skyrių,
ir man buvo pasakyta, kad Noelės licencija nutrūko jau prieš vienuolika metų.
Prieš vienuolika!
– Vis tiek nesuprantu, – skundžiuosi Tedui, – kodėl ji mums nesakė tiesos?
Jis giliai atsidūsta. Tedui ta tema jau nusibodusi.
– Ar visą laiką mums melavo, ar tiesiog nieko nenorėjo pasakoti? – klausia jis.
– Melavo. Noelė dar prieš kelerius metus man vis girdavosi eisianti pas
gimdyvę priimti kūdikio ar šiaip lankyti pacientės. – Pas ką ji eidavo, dabar nė
nepasakyčiau, bet tikrai žinau, kad kalbėdavo apie savo pacientes. – O dar tos
kelionės į kaimą, į vienkiemius... ar kur ten. Juk žinai apie tą jos „duoklę
kaimui“. Po kelis mėnesius ten prasėdėdavo, priiminėdama naujagimius. Bent jau
man taip pasakodavo.
– Gal darbavosi nelegaliai? – garsiai spėlioja Tedas.
– Negaliu įsivaizduoti. – Kad ir kokia buvo neortodoksiška, vis tiek jos veikla
negalėjo kirstis su įstatymais. Noelė visad išliko profesionali ir atsargi.
Atkalbėdavo savo pacientes nuo gimdymo namie, jeigu matydavo, kad jis
pavojingas. Aš tai žinau, nes pati buvau viena iš jų. Tarp mano ir Taros gimdymų
turėjo būti trijų savaičių tarpas, ir mudvi abi norėjome gimdyti namie. Bet prieš
nešiodama Dženę patyriau du persileidimus, o ir laukdamasi jos neišvengiau
visokių nėštumo komplikacijų, tad Noelė griežtai prieštaravo, kad gimdyčiau
namie, ir pasiuntė mane pas pažįstamą ginekologę. Tikėjosi asistuoti, man
gimdant ligoninėje, bet mūsų sumanymas žlugo. Tedas buvo išvykęs į
komandiruotę, o man prasidėjo priešlaikinis gimdymas – trim savaitėm anksčiau,
tą patį vakarą kaip ir Tarai, – ir viskas baigėsi cezario pjūviu. Taigi Noelė buvo
šalia Taros, o Dženė gražiai ir laimingai atėjo į šį pasaulį. Pamenu, tąkart
jaučiausi velniškai vieniša.
– Man sunku įsivaizduoti ją dirbant be licencijos, – guodžiuosi Tedui. Lygiai
taip pat negaliu patikėti, kad ji nusižudė. – Gaila, nežinojome, kas jai darosi. –
Ištiesiu ranką ir paimu nuo lentynos dar vieną knygą.
– Mieloji, baik kaltinti save, – subara jis ir prisėdęs ant išgulėtos sofos ima
trintis nugarą. – Suprask, – kalba jis, – Noelė buvo puiki moteris, tik ne pačios
stabiliausios psichikos. Juk pati gerai žinai.
– Nepavadinčiau jos psichikos nestabilia. Taip, Noelė lyg ir skyrėsi nuo visų
kitų, bet ar buvo nestabilios psichikos? Tikrai ne.
– Koks normalios psichikos žmogus gyvens viską slėpdamas nuo tų, kurie jį
taip myli? Koks normalios psichikos žmogus laikys... kiek ten buvo rasta?
Dvylika buteliukų su vaistais? Kaups tiek, kad vieną dieną šitaip baigtų
gyvenimą? Koks normalios psichikos žmogus šitaip darysis sau galą?
– Aš manau, kad ji tų vaistų prisipirko nugaros skausmui po automobilio
avarijos malšinti.
Sykį, kai Noelė vidurnaktį grįžo namo po gimdymo ir sustojo prie raudonai
degančio šviesoforo, kažkas iš užpakalio trenkėsi į jos automobilį, ir nuo tada,
pamenu, ji kentė baisų nugaros skausmą. Bet vėliau ėmėsi kūdikių rėmimo
programos ir vėl grįžo į įprastinį gyvenimą.
– Kas čia tokie?
Tedas vėl ant kojų, pasilenkęs pakelia nuo apatinės lentynos vieną iš kelių
storų knygų odiniais viršeliais. Nupūtęs nuo viršelio dulkes ima versti lapus.
– Rašyta ranka, – sako. – Gal čia dienoraštis ar dar kas nors? – Paduoda
knygą man.
– Ne.
Paėmusi iš jo rankų iš karto atpažįstu, kas tai.
– Tai registracijos žurnalas.
Atvertusi viršelį pažvelgiu į pirmą įrašą. 1991 metų sausio 22-oji, pacientės
pavardė Patė Robonson. Per ištisus keturis su puse puslapio Noelė aprašiusi
moters sąrėmius ir patį gimdymą. Skaitydama nejučia nusišypsau.
– Dieve, kokia ji buvo prieštaringa, Tedai. Taip smulkiai ir išsamiai aprašo
gimdymą, o paskui prideda: „Dešimtą ryto, už lango liejantis paukščių trelėms, o
virtuvėje kvepiant šviežiai užplikyta kava, išėjau iš Patės namų, palikusi ją su ką
tik gimusiu angeliuku.“ – Paglostau akimis kitas ant apatinės lentynos gulinčias
knygas. – Paduok man tą, kur greičiausiai aprašyta Greisė! – paprašau Tedo. –
Šita baigiasi 1992-aisiais, tad apie Greisę, ko gero, bus trečioje.
Tedas man paduoda trečią knygą. Sėduosi ant grindų ir verčiu pelėsiais
atsiduodančius lapus, kol randu apie Greisės gimimą rugsėjį. Permetu akimis
Noelės užrašus. Žinojau, kad Taros gimdymas, palyginti su manuoju, buvo ilgas
ir skausmingas, mat manąjį pagreitino cezario pjūvis.
Bėgioju akimis po užrašus tol, kol surandu.
– „Mergytė atėjo į šį pasaulį pirmą valandą trisdešimt keturios minutės
dienos, devyniolikos colių, šešių svarų ir dviejų uncijų, – garsiai perskaitau Tedui.
– Tikra gražuolė. Tėvai ketina pavadinti ją Greise.“
Tedas pasilenkia ir pabučiuoja mane į viršugalvį, nors abejojau, ar girdėjo
bent vieną žodį iš to, ką perskaičiau.
– Gal norėtum pabaigti švarinti lentynas, o aš tuo tarpu sutvarkyčiau Noelės
spintą darbo kambaryje? – klausia jis. – Ilgiau tempti nebegalima.
– Gerai, – atsakau, bet vis tiek nepaleidžiu knygos iš rankų, tarsi būčiau
įsitvėrusi į Greisės gyvenimo siūlą. – Tuoj ateisiu tau padėti. Tik, žiūrėk, nieko
neišmesk.

Po poros valandų sėdžiu prie staliuko Noelės darbo kambaryje ir skaitinėju per
kelis mėnesius susikaupusius jos elektroninius laiškus. Be susirašinėjimo su
Tara, manim, Greise ir Džene, diduma laiškų skirti Siuzanai ir kitoms
savanorėms. Nerandu nieko neįprasto. Tiesiog eilinė korespondencija.
Tedas ištraukia iš spintos didžiulę, sunkią kartoninę dėžę ir pastato vidury
kambario.
– Gal galima visa tai išmesti? – klausia.
Kai jis nukelia jos dangtį, pamatau daugybę vokų, atvirukų, ranka rašytų
laiškų ir nuotraukų.
– Kas čia? – klausiu pačiupusi pilną saują. Paskui pasidedu popierius ant stalo
ir atverčiu vieną atviruką.

Brangioji Noele,
 sunku žodžiais apsakyti, ką Jums jautėme pastaruosius devynis mėnesius.
Gaila, kad anksčiau negimdžiau vaikų namie. Tai tiesiog nuostabu. Negaliu
patikėti, kiek daug mums parodėte švelnumo, dėmesio ir palaikymo (juk aš
anąsyk paskambinau trečią valandą nakties, ir Jūs iš karto atlėkėte, nors iš
pradžių teisingai spėjote, kad tai tik Brekstono sąrėmiai – labai Jums ačiū).
Džina puikiai valgo ir greitai auga. Noele, mes Jums nepaprastai dėkingi ir
tikimės, kad visada liksite ypatingas žmogus mūsų gyvenime.
Jus mylinti
Zoja

– Čia jos klienčių padėkos laiškai ir atvirukai, – sakau ir ištraukiu iš dėžės

berniuko nuotrauką. – Ir jos priimtų kūdikių fotografijos. – Bei įkalčiai, pagalvoju
sau, vis dar kamuojama abejonių. Perkrečiu kelis maišus įvairių raštelių,
sąskaitų, čekių ir visokiausio šlamšto – turiu pripažinti, kad bene viską galima
mesti lauk.
– Išmest? – viltingai klausia Tedas.
Atverčiu kitą atviruką ir imu skaityti:

Negalėjau patikėti, kai viena ponia atnešė į globos namus tokių gražių
drabužių man ir mano vaikeliui. Labai jums ačiū, panele Noele!

Pažvelgiu į Tedą.
– Nereikia, – sakau. – Dar nemesk. Parsivešiu tą dėžę namo. Norėčiau
peržiūrėti, kai turėsiu daugiau laiko.
Tedas nusijuokia.
– Kada gi tu jo turėsi? Šeimininkauji kavinėje ir dar po kelis kartus per savaitę
lakstai pas senelį. Beje, ar vis dar ketini pas mus rengti Siuzanos jubiliejaus
iškilmes?
Taip žagteliu, kad vos neužspringstu. Siuzanos jubiliejus. Griebiuosi už
galvos.
– Visai pamiršau, – prisipažįstu Tedui. Buvau davusi leidimą rengti vakarėlį
mūsų namuose, nes Noelė norėjo sukviesti pusę pasaulio, o pas mus vietos per
akis.
– Atšauk, – pataria Tedas.
Papurtau galvą.
 – Negalima. Kvietimai jau išsiųsti, o ir...
– Dedu galvą, kad dabartinėmis aplinkybėmis Siuzana supras.
Siuzana man apie tai nė žodžiu neužsiminė, tikriausiai nedrįso prabilti šia
tema. Vieniša mama, dukart susigrūmusi su vėžiu, jau nebesitikėjo sulaukti
penkiasdešimties. Bet Noelė vis tiek būtų norėjusi surengti jai jubiliejų.
– Ne, – atsakau. – Pokylis įvyks. Iki jo dar trys savaitės. Tara žadėjo padėti.
Jeigu reikia ką nors surengti, suplanuoti ar suorganizuoti, Tarai tik duok.
– Taip manai? – klausia Tedas. – Man regis, tu per daug įsipareigoji.
Galbūt jis teisus, be to, man reikia daugiau laiko skirti merdėjančiam savo
seneliui. Kai tik apie jį pagalvoju, apsipilu ašarom. Užvakar mudvi su Džene
aplankėme jį Džeksonvilyje. Atrodė toks išsekęs, sumenkęs toje didelėje slaugos
ligoninės lovoje, kad vos pažinau. Bet labai apsidžiaugė mus pamatęs. Visi mano
gražiausi prisiminimai apie senelį – iš vaikystės. Mano tėvas daug keliaudavo, o
senelis išmokė minti dviratį, žvejoti ir netgi gaminti valgį. Dabar mano
prioritetas – rasti laiko jam aplankyti.
Bet tos dėžės taip pat negaliu išmesti.
– Kol kas aš ją dar palaikysiu, – sakau Tedui. – Noriu pažiūrėti, ko tos moterys
jai prirašė.
– Verčiau mestum lauk, – pataria jis. – Visiems jos daiktams pas mus nė vietos
neužteks.
– Vis tiek pasiimsiu, – užsispiriu ir užlankstau dėžės kraštus. Gal, duok Dieve,
tenai bus tai, kas užves mane ant kelio ir padės suieškoti jos sūnų ar dukterį. Aš
savo ruožtu padėsiu Noelei ir toliau gyventi tarp mūsų.
 10

Noelė

Šiaurės Karolinos universitetas Vilmingtone

1988-ieji

Paskutinę mokymų dieną kartu su kitais studentų globėjais ji sėdi Galloway

bendrabučio poilsio kambaryje. Rytoj sugužės pirmakursiai, ir tada šioje tylioje,
ramioje Vilmingtono studentų miestelio aplinkoje atsivers tikras pragaras. Noelė
labai to laukia. Jai patinka čia mokytis.
Poilsio kambario stalai nukrauti tuščiomis picos dėžėmis ir gėrimų
skardinėlėmis. Noelė prie kraujo arterijas užkemšančios picos nė neprisiliečia.
Nusispiria sandalus ir sėdi ant sofos parietusi kojas, paskleidusi aplink save
platų, mėlyną lyg jūra sijoną ir iš popierinio maišelio valgo morkų lazdeles su
migdolais, visada nešiojamus su savimi. Kyšteli maišelį vienai iš mokymų dalyvių
Luanai, sėdinčiai ant sofos šalia jos. Toji paima vieną lazdelę. Iš visų poilsio
kambaryje susirinkusių mokymo kursų dalyvių Noelė artimiausiai bendrauja su
Luana, bet tai dar nieko nereiškia. Visi universiteto bendramoksliai mėgsta ir
gerbia Noelę, nors ji buvo kitokia ir sunkiai prie jų pritapo. Jai visą gyvenimą
būdavo šitaip, todėl tiesiog neima į galvą. Noelė įpratusi laikytis atokiau nuo
savo bendraamžių. Merginos su ja bendrauja maloniai, kartais net kreipiasi
ištiktos bėdos ar norėdamos patarimo; vis dėlto tarp jų ir Noelės visada lieka
atstumas, jai nė su viena nepavyksta užmegzti atviro ir glaudaus ryšio, koks
paprastai sieja moteris.
Kai dėl vaikinų... na, sportininkai ir studentų draugijos nariai ne itin geba
bendrauti su tokiomis kaip Noelė. Ji tarsi keistoka, nuolaidžiai sako jie, mat
būdami šalia jos nemoka įveikti savo varžymosi. Laiko ją keistuole, mėgstančia
po vidurnakčio klaidžioti po studentų miestelį. Savotiškas jos grožis taip pat ne
kiekvienam perprantamas, todėl, rodos, nevertas nė pastangų. Tarsi Noelę
gaubtų šydas – neperregimas ir nepraskleidžiamas. Jinai ne jų lygio, kiekvienas
vaikinas širdies gilumoje tai žino.
Tačiau kavalierių jai anaiptol netrūksta. Studentų miestelyje nemaža vaikinų,
kuriuos ji veikiau domina nei kelia jiems baimę. Dažniausiai tai neįgalios ar
meniškos prigimties, pernelyg drovios bendrauti su savo bendramoksliais
asmenybės, Noelėje įžvelgiančios giminingą sielą. Tad nors per pirmuosius
trejus studijų metus Šiaurės Karolinos universitete ji neturėjo nė vieno rimto
vaikino, vis dėlto įgijo keletą gana artimų draugų, tikrų bičiulių, tegu ir
nesiryžtančių ilgalaikei draugystei. Tai jai tinka. Ji turi vienintelį tikslą – tapti
pribuvėja. O visa kita gyvenime ateis savaime.
Šiemet ji bus medicinos koledžo senjorė, todėl jau dabar domisi mokymo
programomis, susijusiomis su pribuvėjos amatu. Jai tikrai nebus sunku pasukti
ten, kur panorės – juk ji mokslo pirmūnė. Niekas garsiai to nesako, bet ir nėra
reikalo. Noelė tikra stropuolė, o dėstytojai ją tiesiog dievina. Per medicininę
praktiką būta kelių incidentų dėl kvailų ligoninės taisyklių nepaisymo, bet šiaip ji
atlieka visa, kas pavedama. Jei kas nors itin nesiseka, skambina mamai,
tebedirbančiai pas panelę Vilson, ir toji visuomet ją nuramina. „Atlik visa, kas
liepiama, ir gauk diplomą, – sako ji. – O tada galėsi nustatyti savo taisykles. Kaip
nors išmok prisitaikyti prie esamos tvarkos, Noele.“
Sėdėdama poilsio kambaryje su kitais mokymo kursų klausytojais Noelė
nenuleidžia akių nuo vaikino, atsirėmusio į kitos sofos atlošą, – psichologijos
absolvento, pastarąsias dvi dienas vadovaujančio jų mokymams.
– Rytoj atsivers tikras pragaras, – kalba jis. – Jau pačią pirmą valandą
naujokai ims skųstis dėl kambarių ir kambario draugų. Nusiteikite tam ir
laikykitės tvirtai. Jei kils neaiškumų, kreipkitės į mane. Juk žinote, kur mane
rasti, tiesa?
Visi pavargusiais balsais jam pritaria. Visiems gerokai atsibodo tūnoti šitame
poilsio kambaryje, Noelė ne išimtis. Šią nuostabią, bet ne per karštą rugpjūčio
pabaigos dieną jai norisi kuo greičiau lėkti į lauką. Bet mokymų vadovas dar turi
išdalyti studentų sąrašus, ir ji negali išeiti negavusi savojo.
Noelė prašėsi paliekama Galloway bendrabutyje, kur dabar ir sėdi. Čia ji
gyveno studijuodama pirmame kurse ir puikiai prisimena, kokią mielą turėjo
globėją. Dabar ir pati nori būti tokia pat paslaugi ir ne per daug griežta savo
naujiems, žaliems globotiniams.
Absolventas ima sklaidyti rankoje popieriaus lapus, ir Noelė spėja jį turint
visų kiekvieno bendrabučio aukštų studentų sąrašus.
– Noele! – pašaukia jis, atkišdamas ranką su popieriaus lapu. – Tau tenka
trečias Galloway aukštas.
 – Puiku.
Atsistojusi ji paima iš jo lapą ir vėl sėdasi šalia Luanos.
Absolventas paduoda kitą sąrašą Luanai.
– Man irgi Galloway bendrabutis, – džiaugiasi ši žvelgdama į savo sąrašą. –
Kaip gerai.
– Kelintas aukštas? – teiraujasi Noelė.
– Ketvirtas.
Noelė prikanda lūpą, savo nuostabai, jausdama kylant ilgesį tam aukštui.
– Aš ten gyvenau pirmame kurse, – sako draugei.
– Turi tam sentimentų? – šypteli Luana. – Jeigu nori, galim mainytis. Aš didelių
pretenzijų nepuoselėju.
Noelė iš tiesų labai nori mainytis. Tik negali paaiškinti, kodėl. Anie metai
buvo labai sėkmingi. Ji atsistojo ant kojų – ištrūko iš namų, pirmą kartą
apsigyveno dideliame mieste viena ir džiaugėsi tuo kiekvieną akimirką. Visi
Galloway bendrabučio aukštai bene visiškai vienodi, tad atrodo kvaila kurio nors
pageidauti, ir vis dėlto...
– Tu nieko prieš? – klausia Noelė.
– Ne.
Luana jau tiesia jai ranką su ketvirto aukšto studentų sąrašu, bet prieš
įteikdama draugei savąjį Noelė lapo apačioje netikėtai pastebi vieną pavardę ir
sustingsta. Įdėmiai žvelgia į tą eilutę, net prisimerkusi bando įžiūrėti, ar
neapsirinka. Paskui atitraukia ranką su lapu.
– Pasilieku trečiąjį. – Išgirsta virpant savo balsą. – Kvailai pasiūliau. Viskas
ten pas juos surašyta, o mes, jei apsikeisime, tik sujauksime tvarką.
Luana pasižiūri į ją ir susiraukia.
– Nemanau, kad jiems tai labai rūpėtų, – sako.
– Gal nereikia. Ir taip gerai.
Noelė prispaudžia prie krūtinės lapą lyg didžiausią kadaise prarastą ir iš
naujo atrastą lobį.
 11

Tara

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

2010-ieji

Pasibeldžiu į Greisės kambario duris ir išgirstu ją krebždant, lyg ką slepiant, kad

nepamatyčiau.
– Prašom, – pakviečia po kelių akimirkų.
Atidariusi duris pamatau ją sėdint prie stalo su atverstu vadovėliu ant kelių.
Tikriausiai naršo Facebook tinkle ar rašo draugams elektroninius laiškus, bet
bando apsimesti stropiai dirbanti. Nekreipiu dėmesio. Man vis tiek. Svarbu tik,
kad būtų sveika ir laiminga.
Greisė gurkšteli kavos iš savo mėgstamo juodo puodelio ir žiūri į mane. Aišku,
kava labai stipri. Nė į burną neimčiau to dinamito, kokį virdavosi juodu su Semu.
– Sakau, paklausiu, ar nereikia pagalbos prie siuvamosios mašinos, – tariu.
– Dabar nėra kada siūti, mama, – atsako ji. – Ruošiu pamokas.
– Na, kaip žinai.
Prisėdu ant lovos krašto, nes labai noriu su ja pasikalbėti. Trokštu bendrauti.
Tviteris padeda savo didelę galvą man ant kelių, paglostau jam nugarą.
– Noelė būtų labai apsidžiaugusi, jei būtų sužinojusi, kad talkini kūdikių
rėmimo programai.
– Aha.
Pakėlusi nuo grindų kuprinę Greisė pasirausia ir išsitraukia sąsiuvinį. Dairosi
po kambarį, bet už manęs jos žvilgsnis nekliūva. Nekenčiu tarp mūsų tvyrančios
įtampos. Nekenčiu, nors tu ką.
Žvilgteliu į jos puodelį ir susijuokiu.
– Nesuprantu, kaip gali gerti kavą šitaip vėlai.
Greisė pabrėžtinai atsidūsta ir atsiverčia sąsiuvinį.
– Tu taip sakai kiekvienąkart, kai vakare pamatai mane su puodeliu kavos.
Nejaugi?
– Man tai primena tavo tėtį, – prisipažįstu. – Judu šiuo požiūriu tokie panašūs.
 – Kad jau prakalbom apie tėtį, – prabyla ji, remdama mane žvilgsniu, – kaip
baigėsi didysis pasimatymas su Janu?
Susiraukiu, nes jos klausimas mane nustebina. Greisei visai nebūdingas
sarkazmas, tad tai mane išmuša iš vėžių.
– Joks ten pasimatymas, Greise, – atšaunu.
Ji žiūri pro langą užkaitusiais skruostais, ir aš pamanau, kad nė pati
nesusivokia, kaip išsprūdo tas klausimas.
– Aš galvoju apie tėvo mirtį, tuo tarpu tu linksminiesi su kitu, – priekaištauja
dukra. – Nesuprantu, kaip gali šitaip.
– Joks ten pasimatymas, – pakartoju. – Tikrai ne tai, ką vaizduojiesi. Prabėgs
dar daug laiko, kol imsiu domėtis kitais vyrais, vis dėlto man net dabar kartais
reikia prasiblaškyti, pavakarieniauti mieste ar nueiti su kuo nors į kiną. Kaip ir
tau su Džene. Mudviem abiem reikėtų dažniau išeiti iš namų. – Pasilenkiu ir
nuleidžiu galvą, kad geriau matyčiau jos akis. – Ar tu šitai supranti? – klausiu.
– Gerai, tiek to.
Jaučiu, kad mano žodžiai jos neįtikino.
– Žinau, kad ilgiesi Klivo. – Vėl atsisėdu tiesiai.
Greisė nudelbia akis į sąsiuvinį, ir aš pajuntu užgavusi atvirą nervą.
– Kad nelabai, – atsako ji.
Aš gerai nežinau, kaip rimtai ji draugavo su Klivu. Ar juodu mylėjosi? Aštuonis
mėnesius vaikščiojo kartu; nors aš nelabai įsivaizduoju, – nenoriu įsivaizduoti, –
bet manau, kad mylėjosi. Dėl vieno dalyko esu tikra – jinai jį labai mylėjo. Net
dabar Greisės komoda ir rašomasis stalas nustatyti jo nuotraukomis, kaip ir
pranešimų lenta už kompiuterio. Ji tebemyli jį. Gaila, kad neturiu vaistų nuo to
skausmo.
– Pamenu, kaip buvo sunku, kai teko skirtis su tavo tėvu, – sakau.
– Skirtis? Apie ką tu čia?
– Oi, ne tada, kai buvom jau vedę, – skubu aiškinti. – Jis išvyko mokytis į
koledžą, o aš tebelankiau vidurinę.
– Matai, tavo ir tėčio išsiskyrimas skiriasi nuo manojo – vykdamas mokytis
tėtis tavęs nepametė.
Greisė ir pati nustemba leidusi pažvelgti į savo jausmus. Reikia išpešti iš šios
akimirkos kuo daugiau naudos.
– Suprantu, mieloji, – taru. – Jaučiu, kaip tau buvo sunku.
 – Ne, nieko tu nejauti, – sumurma ji.
– Žinau, kad tavo išsiskyrimas kitoks nei mano su tėčiu, bet aš kibau į darbus,
mėgindama užsimiršti. Ėmiau tvarkyti visokius reikalus. Puoliau veikti. –
Pasilenkiu prie jos. – Noriu, kad ir tu suprastum, jog tai padeda, Greise.
– Aš ir taip turiu ką veikti! – piktai drebia ji. – Talkinu gyvūnų prieglaudoje,
lankau mokyklą, o dabar dar šita kvaila kūdikių rėmimo programa. Ko dar iš
manęs nori?
– Visa tai puiku, – pritariu jai. – Bet vien darbo irgi negana, tiesa? Galėtum
imtis kitokios veiklos, brangute. Žinau, kad tau patinka Dženė, bet reikia
bendrauti ir su kitais draugais. Kai mudu su tavo tėčiu gyvenom atskirai, aš
susipažinau su Emerson ir Noele. Įnikau į mokslus ir pradėjau vaidinti teatre.
– Taigi kaip visada buvai Panelė Tobulybė, – įgelia ji.
– Šito nesakiau, – atkertu. – Tiesiog noriu tau parodyti, kad esama ir kitų
būdų prasiblaškyti. – Imu sukioti vestuvinį žiedą ant piršto. Pastaruoju metu, kai
tik susijaudinu, dažnai taip darau. Ir pajuntu, kad šalia labai trūksta Semo.
– Imiesi visokios veiklos, kad apie nieką negalvotum, – sako Greisė. – Kad
užmirštum, koks suknistas tavo gyvenimas.
– Oi, Greise, – palinguoju galvą, – tu smarkiai klysti. Sveika užsiimti kuo
įvairesne veikla. – Liaujuosi sukioti žiedą ir pasidedu rankas ant šlaunų. – Žinai,
mudvi jau seniai apie tai nekalbėjome, bet labai norėčiau, kad pagalvotum apie
stojimą į dramos būrelį. Gali ir nevaidinti. Tu puikiai rašai. Galėtum kurti
scenarijus. Žinau, būgštauji, kad gali atrodyti keista, kai aš...
– Tu visai manęs nepažįsti! – Ji triukšmingai užverčia gulintį ant stalo
sąsiuvinį. – Aš nesu tu, supranti? Ir nesprendžiu problemų taip kaip tu.
– Ne. Tu tikrai taip nedarai. – Susmunku ant jos lovos. Ir vėl man su ja
nesiseka. – Nieko tokio. Aš tik pasiūliau.
– Man reikia mokytis. – Greisė kilsteli nuo kelių atverstą biologijos vadovėlį
norėdama parodyti, kad trukdau jai dirbti.
– Gerai. – Sunkiai pakylu nuo lovos, prieinu prie jos kėdės ir apkabinu dukrą.
Mano glėbyje ji sėdi kieta kaip pliauska. – Pakviesiu, kai vakarienė bus gatava.
Išėjusi iš kambario užtrenkiu paskui save duris. Stoviu koridoriuje sutrikusi ir
nusivylusi. Šita šalta mergina, besielgianti su manim taip šiurkščiai ir rodanti
tokią panieką, tai ne manoji Greisė, kurią pažįstu ir myliu ištisus šešiolika metų.
Šita mergina ant manęs pyksta, ir aš nežinau, kodėl. Ar dėl to, kad prabėgus vos
dviem savaitėm po Semo mirties vėl einu į darbą? Jai tai kelia siaubą, o man, kad
išgyvenčiau, reikia kuo greičiau imtis veiklos. Gal tebepyksta, kad atsikračiau
Semo daiktų? Gal mano, kad susitikinėdama su Janu jį išduodu?
Vis dėlto viena žinau gerai: pelnytai ar ne, dėl Semo mirties ji kaltina mane.
Kartais aš ir pati save tuo kaltinu.
 12

Emerson

Penktadienio popietę pamanau, kad pagaliau atėjo laikas sėsti prie Noelės dėžės
su laiškais ir atvirukais. Dženė mokykloje, Tedas išvažiavęs aprodyti klientui
nekilnojamojo turto, tad aš po pietų uždarau kavinę. Daug kas man pastaruoju
metu pataria pradėti tiekti ir vakarienę, bet man užtenka pusryčių ir pietų. Ir su
jais vos spėju suktis.
Grįžusi namo gerokai nustembu, kad Dženė su Greise jau parėjusios iš
mokyklos kambarėlyje virš garažo rūšiuoja daiktus kūdikių rėmimo programai.
– Kodėl taip anksti grįžot namo? – klausiu nužvelgdama tvarkingomis
krūvelėmis sudėtus drabužėlius ir paklodėles.
– Šiandien mokėmės tik iki pietų, – atsako Dženė ir priėjusi apsikabina. Ji nuo
mažų dienų mėgsta su visais apsikabinti, paveldėjo tai iš manęs. Tik jau ne iš
Tedo.
– Kaip tu laikaisi, Greise? – klausiu imdama iš krūvos mažą, dailų rankų darbo
megztuką. – Dieve, koks žavus daikčiukas.
– Normaliai, – atsako ji. – Tik baisiai nesiseka siūti. – Atkiša parodyti vaikišką
paklodėlę, ir aš nusijuokiu matydama sutrauktas siūles. – Kitos išėjo gerėliau, –
kalba ji. – Kažkodėl mašina labai traukė siūlą. Bet paskui mama man ją
suderino.
Pamėginu įsivaizduoti Greisę siuvančią. Ko gero, jai tai net patinka. Ji nuo
seno mėgsta tokius darbus, kai reikia dirbti vienam: rašyti, skaityti, piešti.
– Klausykit, – tariu, – po poros savaičių Siuzanos jubiliejus, ir mudviem su
Tara reikia pagalbininkių, galinčių papuošti patalpą. Ar judvi turėtumėt laiko...
– Siuzana kelia puotą? – Greisė kilsteli galvą nuo lankstomos paklodėlės.
Linktelėjusi atsakau:
– Jai sukanka penkiasdešimt. Pokylis vyks čia, pas mus, todėl...
– Ar Klivas irgi atvažiuos į jubiliejų? – skuba klausti Greisė. Jos veide tiek
vilties, tiek laukimo, kad man į ją žiūrint net širdį suspaudžia.
– Nežinau, brangute, – pasakau. – Gal ir atvažiuos. – Nuo tada, kai Klivas ją
paliko, merginos akys atrodo tarsi užgesusios.
 Greisė numeta į šalį paklodėlę ir išsitraukia iš kišenės telefoną. Žiūriu, kaip
rašo žinutę – be abejo, Klivui. Dženė irgi nenuleidžia nuo jos akių, ir aš pastebiu
dukters veide rūpestį dėl draugės.
Žvilgtelėjusi į mane Dženė ištaria:
– Mes galėsim tau padėti, mama.
– Puiku, – atsakau. – Ir dar vienas dalykas. Kai šįryt kalbėjau su Siuzana, ji
man minėjo šiąnakt gimus kelis neišnešiotus kūdikius ir paklausė, ar katra jūsų,
o gal ir abi kartu negalėtumėte popiet nunešti keleto naujagimio kraitelių į
ligoninę.
– Žinoma, – atsako Dženė. Ką tik gavusi vairuotojo pažymėjimą ji tik ir laukia
progos pasivažinėti.
Greisė pakelia akis nuo telefono ir paprašo Dženės:
– Ar galėtum pirmiau užvežti mane namo?
– Nenori pažiūrėti į naujagimus? – klausia Dženė.
Greisė papurto galvą, bet aš žinau, kad nenori važiuoti dėl pačios ligoninės.
Tara buvo man minėjusi, kad Greisė negali žiūrėti net į kelio ženklą su ligoninės
simboliu. Pastarosiomis dienomis išbąla vos jį pamačiusi.
– Jai reikia, kad nuvežtumėte iki vakaro. Tad susitarkite pačios.
– Gerai, – atsako Dženė.
Einu prie laiptų ir pusiaukelėje išgirstu Dženę klausiant Greisės:
– Ką jis rašo?
Stabtelėjusi imu vogčiomis klausytis jų pokalbio.
– „Negaliu praleisti, kitaip ji manęs išsižadės“, – atsako Greisė. Įsivaizduoju ją
skaitant žinutę telefone. Iš balso atrodo, kad viltingai šypsosi.
Ak, Greise, pamanau. Jam jau aštuoniolika, jis mokosi koledže, brangioji. Iš
šitų šiaudų nebus grūdų.

Nulipusi į pirmą aukštą traukiu į darbo kambarį – ten manęs laukia Noelės
laiškų ir atvirukų dėžė. Tarsi mano namuose būtų apsigyvenęs dar vienas
žmogus, vietos užimantis nedaug, bet, regis, viskam darantis didelę įtaką. Šita
dėžė – paskutinė mūsų viltis. Jokie daiktai Noelės namuose nedavė mums
atsakymų. Mudvi su Tara apskambinėjome visas ligonines dvidešimt penkių
mylių spinduliu aplink miestą, kalbėjomės su visomis nėščiųjų konsultacijomis, ir
visur išgirsdavome, ko nežinojusios: Noelė pribuvėjos darbą buvo metusi jau
labai seniai. Tik keli gydytojai sakė pastaruoju metu su ja matęsi, bet mes
nebesivarginome klausti, ar jiems neatrodė, kad ji kenčia nuo depresijos.
Siuzana su savo savanorėmis mus irgi nuolat šito klausia. Kad ir kas trukdė
Noelei ramiai gyventi, mums ji to nerodė. Nujaučiu, kad ir dėžėje kažin ar
rasime visus atsakymus, bet nenoriu jos ignoruoti, kol dar teikia mums vilčių.
Daugiau jokių trikdžių. Dabar jau turiu laiko. Pradėsiu knaisiotis.
Darbo kambarį mes pasidaliję kartu su Tedu – didelę patalpą žemomis
lubomis, ankstesnių šeimininkų prilipdytą kaip priestatą savo tėvams... matyt,
nelabai mylimiems. Žemos lubos slegia, bet vietos mums užtenka. Vienoje
kambario pusėje stovi Tedo rašomasis stalas ir visa jo technika, kitoje – gerokai
mažesnis maniškis. Belangėje sienoje įrengėme knygų lentynas, o prie dviejų
langų pastatėme po didelį stalą, ant jų Tedas laiko paskleidęs savo žemėlapius.
Dabar po tais stalais tyliai snaudžia Šešėlis ir Mėlynoji. Kol neturėjau kavinės,
savo darbo kambario pusėje laikiau namų ūkio bylas ir dokumentus, o dabar
mano segtuvų spinta visiškai užgrūsta kavinės dokumentais. Negaliu atsistebėti,
kad mano gyvenimas lig šiol klostėsi taip puikiai, jaučiausi lyg sapne. O dabar
nebėra nei Semo, nei Noelės, senelio irgi greit nebeturėsiu. Numanau, kad jau
niekada nebeaplankys jausmas, kai žinai, kad tavo pasaulyje visur tvarka.
Įsitaisau minkštakrėslyje prie lango, pasemiu iš dėžės saują laiškų ir atvirukų
ir netrukus pajuntu, kad manęs laukia didelis darbas. Rankose laikau laišką,
rašytą prieš mėnesį, kitą – prieš aštuonerius metus. Čia yra ir elektroninio laiško
iš Noelės susirašinėjimo su kita pribuvėja kopija. Dvi kūdikių nuotraukos.
Paauglio fotografija. Dženės sveikinimo su gimtadieniu atvirukas, kurį, pamenu,
prieš daug metų pati išrinkau ir liepiau nusiųsti Noelei. Rodos, lyg Noelė būtų
paėmusi didžiulį plakiklį ir sumaišiusi visą dėžės turinį. Gaila, kad Tara neturi
laiko man padėti. Per pusvalandį sudėliotų visus popierius abėcėlės tvarka ir
pagal datas.
Atsistoju, einu prie stalo, stovinčio palei langą, nustumiu nuo jo daiktus ir
imuosi rūšiuoti atvirukus, laiškus, nuotraukas ir net laikraščių iškarpas. Tedas
nesiliauja raginęs viską mesti lauk, betgi Noelė išsaugojusi tiek daiktų. Jie
atrodė jai labai svarbūs. Noriu suvokti, ką ji jautė mesdama dėžėn kiekvieną
popieriuką. Kam juos laikė? Tedas mano, kad mane slegia sentimentai, kad
gedžiu Noelės ir labai sielojuosi dėl senelio. Sako, mane apsėdo liūdesys – gal
taip ir yra, bet ta dėžė tapo paskutiniu daiktu, siejančiu mane su dviem
geriausiais draugais. Šitie daiktai Noelei buvo labai brangūs, todėl ji ir stengėsi
juos išsaugoti.
Jeigu viską sudėliočiau chronologine tvarka, gal man pavyktų atsekti, kas
dėjosi jos galvoje per pastaruosius keletą metų. Gal net parašyčiau trumpą jos
biografiją. Jeigu mums pasisektų rasti jau užaugusį jos vaiką, gal jis (ar ji) labai
apsidžiaugtų esąs kuo nors panašus į savo tikrąją motiną.
– Tik nemanyk, kad turėsi laiko rašyti, – garsiai tariu sau, lygiuodama krūvelę
atvirukų. Šešėlis pakelia galvą ir klausiamai dirsteli į mane, ar kartais kalbu ne
apie ėdalą.
Pamatau atviruką, mano pasiųstą Noelei per pastarąjį jos gimtadienį.
Paskutinį gimtadienį. Sunkia širdimi paglostau paveikslėlį, tada iš dėžės pasemiu
kitą saują laiškų. Randu iškarpą iš pernykščio laikraščio su straipsniu apie
ginekologijos kabinetų ketinimą atsisakyti pribuvėjų paslaugų. Palinguoju galvą.
Mes manėme, kad ji dėl to ir metė savo darbą. Pati mums taip sakė, esą verčiau
išeiti dabar, kol dar viskas gerai, o iš tikrųjų buvo metusi savo darbą senų
seniausiai.
– Kodėl mums nieko nesakei? – vėl garsiai paklausiu.
Mano planas sudėlioti laiškus chronologiškai greitai žlunga, mat daugelis jų
be datų. Tad pradedu rūšiuoti kitaip: į vieną krūvelę dedu atvirukus, į kitą
laiškus, į trečią elektroninių laiškų spausdintines kopijas, o į ketvirtą laikraščių
iškarpas. Pačiame dėžės dugne įstrigęs tarp užlenkiamų kraštų guli Greisės
Valentino dienos atvirukas – ji nupiešė jį Noelei neturėdama nė ketverių. Bandau
įsivaizduoti, kaip Noelė ketina išmesti jį į šiukšlių kibirą, paskui apsigalvoja ir
deda į saugotinų daiktų dėžę.
Išgirstu išeinant iš namo mergaites ir nutariu padaryti pertrauką. Virtuvėje
išsiverdu arbatos, išvynioju parsineštą iš kavinės paplotėlį, atlaužiu kelis
gabaliukus ir numetu šunims. Paskui nusinešu jo likučius ir arbatą į darbo
kambarį.
Man sugrįžus, žvilgsnis užkliūva už nedidelio atviruko baltais ir mėlynais
langeliais Pasidedu ant stalo puodelį su paplotėliu ir paimu jį į rankas. Atverčiu ir
priblokšta atsisėdu į krėslą. Tai buvo mano pačios atvirukas, rašytas labai
seniai. Jeigu tiksliai, net prieš septyniolika metų.

Noele,
ačiū, kad rūpinaisi manimi. Rodos, Tu puikiai supratai, kiek man teko
 ištverti, ir darei, ką reikėjo, mokėjai tinkamai paguosti ir padėti žodžiu.
Nežinau, kaip būčiau be Tavęs ištvėrusi.
Su meile
Ema

Prisimenu, rašiau jai šiuos žodžius po kelių savaičių po savo antrojo

persileidimo. Buvau praradusi antrą kūdikį. Tada mudu su Tedu gyvenome netoli
studentų miestelio, ir Noelė atsikraustė porą savaičių pagyventi pas mus ir
padėti man prie namų ruošos. Ji virdavo valgį, tvarkydavo kambarius, o
svarbiausia – klausėsi mano aimanų. Tedas jau nebeturėjo žodžių man paguosti,
nes ir pačiam buvo labai sunku. Noelė žinojo, kaip smarkiai troškau susilaukti tų
vaikučių. Mažiau nei po metų aš jau laikiau rankose Dženę. Aišku, ji vis tiek
negalėjo užgydyti netekties skausmo dėl negimusių vaikelių, – ir dabar jį jaučiu,
kai prisimenu mažylius, kurių taip ir neteko išvysti, – tačiau Dženė man grąžino
gyvenimo džiaugsmą.
Ilgai laikau rankoje atviruką. Koks tikslas jį saugoti? Koks tikslas laikyti
Noelei rašytus laiškus? Ir vis dėlto numetu jį ant krūvelės viršaus. Kol kas
nereikia skubotai spręsti.
Gurkšnodama arbatą imu skaityti Noelės laiškus. Čia buvo daug šiltų padėkos
žodžių, gražių jausmų ir džiaugsmo, kuriuo trykšta siuntėjai, o aš turiu tai
skaityti nuliūdinta seno savo pačios atviruko. Laikau ant kelių pasidėjusi visą
šūsnį laiškų, didumą tik permetu akimis, kitus skaitau labai atidžiai ir baigusi
skaityti dedu krūvelėn ant krėslo ranktūrio.
Man į rankas pakliūva beveik baltas popieriaus lapas, išplėštas iš bloknoto;
tik po kelių akimirkų atpažįstu Noelės laiškų popierių su vos įžiūrimu persikų
spalvos pinto krepšio ir vandens bangų raštu. Jau daug metų nesu mačiusi jos
laiškų popieriaus – ar šiais laikais dar kas rašo juos ranka? – bet gerai pamenu,
kad anksčiau kartais vis gaudavau vieną kitą Noelės laiškelį. Popieriaus lape tik
vienas sakinys:

Mieloji Ana,
jau daug kartų bandžiau rašyti Jums laišką, štai ir dabar pradėjau ir
nebežinau, kaip paaiškinti...

Ir viskas. Tik viena eilutė. Ką paaiškinti? Kas toji Ana? Puolu ieškoti tarp
laiškų ir atvirukų, gal rasiu ką nors nuo Anos. Randu vieną atviruką, pasirašytą
jos vardu. Jame rašoma: „Noele, mūsų šeima Jus tiesiog dievina! Anė.“ Vardas
panašus į minimą Noelės laiške, bet rašomas kitaip. Nei pavardės, nei datos.
Prie atviruko lipnia juosta priklijuota berniuko nuotrauka. Nuplėšiu ją ir kitoje
pusėje perskaitau pavardę: Polas Deleinis.
...nebežinau, kaip paaiškinti...
Laiškas atrodo labai senas. Per daugelį metų persikų spalvos popierius
suminkštėjęs. Kuo jis gali būti man svarbus?
Numetu į šoną nebaigtą laišką ir toliau traukioju iš krūvelės lapus vieną po
kito, užsikąsdama paplotėliu ir užsigerdama Earl Grey arbata. Tik pasiekusi
dėžės dugną aptinku dar vieną Noelės laišką, šįkart rašytą kompiuteriu. Truputį
aplamdytą. Vėliau atsiminsiu – kai išimu jį iš krūvelės, tenka palyginti ranka.
Pradedu skaityti ir nė nepajuntu, kaip užgniaužia kvapą – nustoju alsuoti, o
paskui taip ūmiai pašoku nuo krėslo, kad nusviedžiu puodelį su arbata ant
grindų.
 13

Noelė

Šiaurės Karolinos universitetas Vilmingtone

1988-ieji

Kitą dieną, pirmakursiams užtvindžius Galloway bendrabutį, Noelė eina per

kambarius su visais susipažinti, o 305 numerį palieka pabaigai, kaip kas rytą
išrenka iš vaisių salotų mėlynes pusryčiams apvainikuoti, mat labiausiai jas
mėgsta. Tik valgydama mėlynes taip smarkiai nesijaudina, o dėl 305 numerio
išties virpa.
Dar nepriėjus kambario, koridoriuje pro praviras duris jau girdėti juokas. Dvi
merginos – Emerson Makgeriti ir Tara Lok – bando užmegzti draugystę.
Pasibeldusi į staktą Noelė kyšteli nosį vidun. Merginos sėdi ant sofos prie lango
ir žiūrinėja plokštelių albumus. Jos pakelia galvas į Noelę, ir ši iš karto suprato,
katra jų Tara, katra Emerson: pirmoji yra rudakė blondinė, antroji turi ilgus,
tamsius ir garbanotus plaukus. Noelė puikiausiai žino, kaip sunku per tokius
braukti šepečiu.
– Labas. – Nusišypso. – Esu Noelė Dauni, jūsų aukšto globėja. Vaikštau per
kambarius ir pažindinuosi su studentais.
Basakojė šviesiaplaukė pašoka nuo sofos ir atkiša jai ranką.
– Tara, – prisistato ji.
Noelė paspaudžia merginai ranką, paskui atsigręžia į Emerson, sėdinčią su
krūva plokštelių ant kelių ir nesiskubinančią stotis. Noelė pasilenkia ir taip pat
paspaudžia jai ranką.
– Emerson? – paklausia.
– Taip.
Jos šypsena atrodo maloni, šilta ir drąsinanti. Noelei sunku paleisti merginos
ranką.
– Gal prisėsit?
Tara mosteli į kėdę prie rašomojo stalo, ir Noelė, savo nuostabai, pajunta
mirtiną poreikį atsisėsti, nes, staiga ėmus linkti keliams, nebegali ilgiau stovėti.
 – Girdėjau jus taip linksmai juokiantis, lyg būtumėte senos draugės, – sako
Noelė. – Gal jau buvote pažįstamos prieš čia atvažiuodamos?
Jiedvi vėl ima juoktis ir susižvalgo.
– Tik taip atrodo, – atsako Tara, iš jųdviejų kur kas labiau linkusi bendrauti.
Tai matyti iš žvalių akių ir pasitikinčio balso.
– Mudvi iškart susidraugavom, – priduria Emerson. – Tiesa, vasarą vienąsyk
kalbėjomės telefonu, pasitarėm, ką katrai atsivežti, bet lig tol tikrai viena kitos
nepažinojom.
– O kai vakar susitikom, rodos, lyg būtume seniausiai pažįstamos, – sako
Tara. – Visą naktį praplepėjom.
– Nuostabu, – pagiria Noelė. – Ne visiems taip pasiseka. – Ir ne visada toji
draugystė trunka amžinai, pamano sau. Labai nori, kad šitoms dviem merginoms
taip neatsitiktų. Jau dabar trokšta, kad Emerson viskas eitųsi kuo geriausiai.
Išsigąsta savo pačios jausmų, tokių gilių ir intuityvių. Reikia atsargiai rinkti
žodžius ir sekti savo veiksmus. Šiame kambaryje gali greitai netekti galvos. Su
Emerson reikia elgtis lygiai taip pat kaip ir su kitais studentais.
Noelė pažvelgia į merginų komodas. Ant abiejų stovi įrėmintos nuotraukos.
Pamankštinusi kojas ji atsistoja ir paima į rankas jaunuolio tamsiais ilgais, iki
pečių plaukais, nuotrauką. Jis atrodo matytas: taisyklingas veidas,
neužmirštamas mėlynų akių ir juodų plaukų derinys.
– Kas šis vaikinas? – klausia žvilgtelėjusi į Emerson, paskui į Tarą.
– Semas, – atsako ši. – Mano draugas. Irgi čia mokosi, būsimasis teisininkas. –
Jos balse girdėti pasididžiavimas. – Gyvena ne bendrabuty.
– A, – taria Noelė. – Regis, esu jį mačiusi. Geriau, kai judu būsit arčiau vienas
kito, tiesa?
– Tikrai taip, – Tara nusijuokia, tarsi klausimas būtų kvailas, o Noelė sau
pamano, jog kvaila tai, kad šiuo metu ji pati negali normaliai mąstyti.
– Vasarą jis nusikirpo plaukus, tai dabar atrodo lyg kitas žmogus, – sako Tara.
Noelė paima nuotrauką nuo kitos komodos. Tiesą sakant, ši jai rūpi labiau.
Lyg mėlynės vaisų salotose. Tai šeimos fotografija: Emerson su kažkokiu vyru ir
moterim. Moters plaukai trumpi, šviesiai rudi, garbanoti. Didelė burna, plati
šypsena, jaunyva išvaizda – nuo trisdešimt penkerių iki keturiasdešimties. Noelė
žvilgteli į Emerson.
– Tavo tėvai? – klausia.
 – Aha. Vaikino neturiu. Kol kas. – Mergina nusijuokia. – Reikės greičiau
įsitaisyti.
– Kur jie gyvena? – Noelei sunku atplėšti akis nuo moters veido.
– Kalifornijoj.
– Kalifornijoj! – Gal ji apsirinka? – Tai... Vilmingtone... Tu čia anksčiau
negyvenai? – Keistas klausimas, pati supranta vos jį uždavusi, bet Emerson,
regis, to nepastebi.
– Tiesą sakant, gyvenau čia iki antros gimnazijos klasės, o paskui mano tėtį
perkėlė į Grinsborą, tad mokyklą baigiau tenai. Paskui liepą jį išsiuntė į Los
Andželą, bet aš norėjau pasilikti Šiaurės Karolinoj, Vilmingtonas man patinka.
– O aš iš Veik Foresto, – giriasi Tara.
Noelė prisiverčia padėti nuotrauką atgal ant Emerson komodos.
– Iš kur tavo toks vardas? – klausia merginos.
– Tokia buvo mano mamos mergautinė pavardė, – atsako ši.
Taip, pamano Noelė. Taip.
– Papasakokit daugiau apie savo artimuosius, – paprašo vėl sėsdamasi ant
kėdės. Tokio klausimo nėra uždavusi nė vienam iš anksčiau lankytų studentų. Su
jais kalbėjosi apie paskaitų tvarkaraščius ir mokymosi programas, apie
pomėgius. Dabar reikia pasistengti, kad pokalbis būtų panašus į paprasčiausią
pažindinimąsi.
Pirmoji, kaip ir reikia tikėtis, ima pasakoti Tara. Tėvas finansininkas, mama
namų šeimininkė, šeimoje ji vienturtė.
– Aš irgi, – įsiterpia Emerson.
Ne, tu ne vienturtė, pamano Noelė.
Tara galėtų pasakoti be paliovos. Buvo įstojusi į teatrinį, ir dėl to jos
plepumas Noelės nė kiek nestebina. Kitomis aplinkybėmis gal domintų labiau, –
savo energija, ekstravertiškumu, – bet dabar Noelė beviltiškai trokšta kuo
greičiau išgirsti Emerson šeimos istoriją.
– Tai tu irgi vienturtė, – taria ji, pagaliau vėl sulaukusi progos grįžti prie jos.
– Taip. Mano mama medicinos sesuo, o tėtis dirba didelėje baldų prekybos
bendrovėje.
Medicinos sesuo!
– Aš irgi studijuoju mediciną, – lepteli netyčia. Kalbama ne apie tave, primena
sau. Deja, giliai širdyje žino, kad pokalbis vis dėlto sukasi kaip tik apie ją. Vėl
dirsteli į Emerson tėvų nuotrauką. Žvilgsnį traukia plati mamos šypsena. – Kaip
manai, ar juodu atvažiuos tavęs aplankyti? O gal pati vis lėksi pas juos į
Kaliforniją?
– Dabar juodu alpsta dėl Kalifornijos, – atsako Emerson, – bet Džeksonvilyje
gyvena mano seneliai, tad kartais tėvai galės atvažiuoti į Šiaurės Karoliną.
Noelės širdis šokteli aukštyn. Seneliai. Ji pagalvoja apie didelį rudą voką,
laikomą savo kambaryje, tame pačiame koridoriuje, – vienintelį išsaugotą mamos
daiktą.
– Tai tavo mamos ar tėčio tėvai?
Turbūt kamantinėja kaip nevisprotė. Kitų studentų apie senelius neklausinėjo.
O kam?
– Mamos, – atsako Emerson. – Tėčio abu tėvai jau mirę.
– O aš turiu visus keturis, – įsiterpia Tara. – Gyvena Aševilyje, ten gimė ir
augo mano tėvai, tad senelius aš retai matau.
– Gaila, – sako Noelė. – Pasistenk rasti laiko jiems aplankyti. – Ir vėl jos
dėmesys krypsta prie Emerson. Noelė viliasi, kad mergaitės nepalaikys jos
pernelyg nemandagia. – Gal tavo šeimoje yra ir daugiau įdomių vardų? –
paklausė. – Kuo vardu tėtis?
– Paprasčiausiai – Frenkas, – atsako Emerson.
Tara pradeda raukytis. Noelė akies krašteliu pastebi pasikeitusį jos veidą.
Tara ant jos nepyksta – kas galėtų numanyti, kur Noelė lenkia? Bet ši būgštauja,
kad Tara nepamanytų, jog studentų globėjai ne visi namie. Vis dėlto kai ką
išpešė. Gavo atsakymus į visus savo klausimus, todėl dabar čia pasilikti nebegali
ilgiau nė minutės. Jeigu uždels, viduje gali kas nors sprogti.
Noelė žvilgteli į laikroduką.
– Oi, – sušunka. – Užsisėdėjau! Reikia eiti pas kitus, bet labai norėjau
artimiau susipažinti su judviem. Rytoj vakare bus mūsų aukšto susirinkimas su
tortu ir pramogomis, tad nepamirškite ateiti. – Atsistoja, atsiremia ranka į kėdės
atlošą, nes kojos virpa iš jaudulio. – Jeigu turėsite kokių klausimų ar bėdų, žinot,
kaip rasti mano kambarį, tiesa?
– Taip, – atsako Tara.
– Ačiū, kad užsukote, – dėkoja Emerson.
Vos išėjusi pro duris Noelė atsiremia į sieną, kad nepargriūtų. Iš 305
kambario sklinda linksmas mergaičių juokas, paskui Tara tyliai sukužda savo
kambario draugei:
 – Man regis, jinai tave įsimylėjo.
Tiesą sakant, ji nelabai prašauna pro šalį.

Sugrįžusi į savo kambarį Noelė paskambina į ponios Vilson namus ir labai

apsidžiaugia, kad atsiliepia mama.
– Mums reikia pasikalbėti, mama. Labai rimtai.
– Ar kas atsitiko?
Mama uždususi, lyg būtų bėgusi prie telefono.
– Viskas gerai. – Noelė atsisėda ant lovos, bet išties jaučiasi nekaip. – Ar turi
laiko?
– Palauk. – Mama padeda telefoną, ir Noelė išgirsta sutarškant indus. Paskui
mama vėl jį paima. – Jau klausau. Kas atsitiko?
Šimtus kartų per pastaruosius kelerius metus ji vaizdavosi šitą pokalbį, bet
nesitikėjo, kad jis įvyks. Nesitikėjo sutikti Emerson. Net nežinojo, kad tokia išvis
yra. O susitikimas su ja viską apvertė aukštyn kojom.
Noelė giliai atsidūsta.
– Prieš išvažiuodama mokytis į universitetą ir padėdama tau išsikraustyti iš
mūsų namo, aptikau vieną tavo segtuvą. Netyčia. Tądien buvo labai stiprus vėjas
ir... Nesvarbu. Perskaičiau dokumentą. Apie save.
– Apie tave?
– Apie savo gimimą, įvaikinimą. Pasiėmiau tuos popierius.
Mama tyli, ir Noelė įsivaizduoja, kaip ji bando prisiminti, kas buvo tame
dokumentų segtuve.
– Ten radau socialinės darbuotojos pažymas apie mano biologinę motiną... ir
visa kita.
Mama tebetyli.
– Kodėl visa tai dabar keli aikštėn? – galop paklausia.
Ji prisimena, kaip jiedvi su mama kalbėjosi grįždamos namo tąnakt, kai gimė
pirmasis Bėjos kūdikis, kaip motina papasakojo apie merginą, pagimdžiusią
Noelę ir atidavusią įvaikinti.
– Tu man sakei nieko apie ją nežinanti, tik kad tuomet jai buvo penkiolika.
– Nemaniau, kad verta pasakoti, kas ji tokia. Jos asmenybė visai nesvarbi.
Noelė užsimerkia.
– Mama, – prabyla, – čia, mano aukšte, gyvena viena mergina. Pirmakursė,
pavarde Emerson Makgeriti.
Mama atsidūsta.
– Emerson buvo tavo biologinės motinos pavardė, bet nesuprantu, kodėl
manai, kad tai...
– Makgeriti, mama. Jos tėvas Frenkas Makgeritis. Argi šita pavardė tau
nepažįstama?
– Kodėl turėtų būti pažįstama?
– Ji minima socialinės darbuotojos pažymose. – Gal mama per tiek laiko
užmiršo jos gyvenimo istoriją?
– Siuzana Emerson pastojo per vieną vakarėlį. Net nežinojo to vaikino
pavardės. Bet turėjo draugą – Frenką Makgeritį – ir nenorėjo, kad jis sužinotų,
kas jai nutiko. Tėvai irgi nenorėjo, kad ši žinia pasklistų, todėl išsiuntė ją gyventi
pas...
– Tetą.
Mama vėl atsidūsta.
– Taip, Noele, aš viską žinau. Viską kuo puikiausiai, tik buvau pamiršusi to
vaikino pavardę. Jo vaidmuo labai menkas. Nesuprantu... – Staiga ji aikteli. –
Dieve mano, ar manai, kad ta mergaitė iš tavo bendrabučio yra jos duktė?
Siuzanos Emerson duktė?
– Jinai man netikra sesuo, mama. Gaila, kad tu jos nematei.
– Tik nieko jai nesakyk, – skubiai primena motina. – Įvaikinimo dokumentai
yra slapti. Motina nenorėjo, kad kas nors apie tai žinotų.
– Betgi socialinės darbuotojos pažymos neįslaptintos, tiesa? Juk tu jas turėjai.
Mama dvejoja.
– Aš padėjau tau gimti, Noele, kaip pribuvėja, – pagaliau prisipažįsta ji. –
Pažinojau tetą, pas kurią gyveno Siuzana. Šeima norėjo, kad niekas neiškiltų
viešumon. Kol mudu su tavo tėvu rūpinomės įvaikinimu, tu keliems mėnesiams
buvai atiduota į globos namus. Aš turėjau teisę į socialinės darbuotojos
dokumentaciją. Į visą... Į viską. Bet niekada nepalikdavau dokumentų tokioj
vietoj, kad galėtum netyčia užtikti. Tau nevalia kam nors skelbti šios
informacijos, Noele. Supranti?
– Ji mano sesuo.
– Šeima nenorėjo, kad kas nors apie tai sužinotų. Juolab kai paaiškėjo, kad
toji mergina ištekėjo už vaikino, su kuriuo draugavo, – už Makgeričio, – o jis nė
neįtarė ją turint vaiką. Į šituos vartus geriau nesibelsti. Žinau, kad tai labai
skausminga, Noele, patikėk, tikrai žinau, – kalba ji. – Kai pasiilgsi motinos,
skambink man. Labai prašau, mieloji, skambinti man. Ir pasiprašyk perkeliama į
kitą bendrabutį. Tau nederėtų maltis po akimis anai mergaitei.
– Ji mano sesuo, – pakartoja Noelė.
– Tau nevalia būti šalia jos.
– Aš noriu būti su ja.
– Neskaudink jos savo norais, Noele, – meldžia motina. – Neskaudink ir tos
šeimos. O svarbiausia – pati savęs. Už tų vartų į praeitį nieko gero nesitikėk.
Supratai?
Noelė galvoja apie mergaitę iš 305 kambario ir moters – savo tikrosios
motinos – nuotrauką. Įdomu, ką ji dabar tai moteriai reikštų. Turbūt didelę
klaidą. Tikriausiai toji moteris trokšta, kad tai niekada nebūtų įvykę. Juk mama
taip sako. Anoji norėjo tai pamiršti visiems laikams. Noelė prisimena, su kokia
meile veide Emerson pasakojo apie savo šeimą. Apie savo motiną, senelius.
– Gerai, – pažada ji. Ašaros degina akis, bet Noelė supranta galėsianti mylėti
seserį tik iš tolo.
 14

Tara

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

2010-ieji

Tarp paskutinės pamokos ir jaunėlių teatro repeticijos turiu trumpą pertraukėlę,

todėl neskubu keltis nuo stalo klasėje ir, dėdama rankinukan užrašų sąsiuvinį,
pastebiu mirksint telefono žinutę. Iki repeticijos lieka vos pusė minutės, tad
greitai suspaudau mygtukus ir išklausau pranešimą.
Emerson kalba labai susijaudinusi: „Tuojau pat man paskambink“. O paskui
lyg pagalvojusi priduria: „Niekas nenumirė. Bet būtinai paskambink.“ Susiraukiu
ir įsimetu telefoną atgal į rankinuką. Kur ritasi mūsų gyvenimas, jeigu dabar prie
savo pranešimų turim pridurti: „Niekas nenumirė“?
Traukiu į auditoriją. Galėčiau paskirti kurį nors studentą, kad trumpam
pavaduotų, kol paskambinsiu Emerson ir išsiaiškinsiu, kas atsitiko.
Man įžengus į klasę, visi vaikai jau susirinkę.
– Ponia V.! – kai jie mane pamato, pasigirsta keli balsai.
– Sveiki, vaikai! – atsakau jiems.
Vieni jų sėdi pirmoje eilėje, kiti spiečiasi ant scenos krašto ir visi man šypsosi.
Maloniai šypsosi. Šitie vaikai mane myli. Gaila, to paties negaliu pasakyti apie
savo dukrą.
Hanterio mokykloje įrengta puiki salė su daugybe tamsiu raudonu aksomu
apmuštų kėdžių, sustatytų giliu puslankiu. Akustika – mirk iš pavydo. Bet aš
nelipu ant scenos, o pasišaukiu vieną iš berniukų – Tailerį, – kad prieitų prie
manęs.
– Man reikia paskambinti, – sakau jam. Taileris puikus vaikinas, mūsų
mokykloje naujokas, labai artistiškas vaikas. Būsimasis scenografas. – Ar gali
kelias minutes mane pavaduoti?
– Aš? – nustemba jis.
– Taip, – atsakau. Paskui kreipiuosi į kitus mokinius: – Klausykite! Man reikia
paskambinti, todėl Taileris per tą laiką supažindins jus su nauja pjesės scena.
Nenuvilkite jo, aš tuoj grįšiu.
Man einant iš salės, visi tyli kaip žuvys, bet aš gerai žinau, kad vos spėsiu
uždaryti duris, prasidės tikras pragaras. Niekis, kelias minutes nenumirs. Aš
netruksiu.
Eidama koridoriumi į mokytojų poilsio kambarį širdyje viliuosi, kad nepalikau
Tailerio visiškai nesėkmei. Galėjau parinkti ir kitą mokinį, juk visus pažįstu
geriau nei jį, o ir tarp jaunėlių būtų atsiradę didesnių teatro žvaigždžių. Bet
paprastai kiekvienai užduočiai parenku vis kitą mokinį. Nenoriu, kad vaikai
manytų mane turint keletą numylėtinių. Daugiau taip niekada nebebus.
Nuo seno baisiai nemėgstu posakio „mokytojos numylėtinis“. Kai mokiausi
mokykloje, pačią dažnai taip vadindavo, nes ponas Starkis, mūsų dramos būrelio
vadovas, labai mane mylėjo. Manyje jis įžvelgė talentą ir aistrą teatrui ir manė
suradęs talkininkę, padėsiančią jam išjudinti dramos būrelį iš pilkos kasdienybės.
Šitas jo tikėjimas ugdė arogantišką mano požiūrį į savo talentą ir vertė manyti,
kad aš vis tiek įstosiu į Jeilio universitetą, mat seniai apie jį svajojau, taigi visai
nekreipiau dėmesio į kitus dėstomus dalykus. Dabar, žvelgdama į praeitį, pykstu
ant pono Starkio, kad darė iš manęs stabuką. Kad išskyrė iš kitų studentų, ir šie
manęs už tai nemėgo, nes jis rodė man per daug dėmesio, o aš neįstengiau
blaiviai vertinti savo gabumų. Jeigu puikiai vaidinau savo mažos mokyklos
scenoje, tai dar nereiškė, kad esu talentinga aktorė kitur. Buvau tik provincijos
mokyklos teatro pažiba.
Kai tapau mokytoja, daviau sau žodį niekada neturėti numylėtinių. Nujaučiau,
kad turėsiu savo mylimų mokinių, kad mano širdis links labiau prie tų, kurie savo
atsidavimu teatrui darys mano gyvenimą laimingesnį, o per jų laimėjimus ir pati
pelnysiu šlovę, tačiau pasižadėjau sau niekada nė vieno jų nepadaryti savo
favoritu ir visa širdimi tikėjau pasiekusi savo tikslą. Bet nors ir labai stengiuosi
nuslėpti, kad žaviuosi nepaprastais Metės Kaferti gebėjimais kaskart, kai ši
užlipdavo ant scenos, žmonės vis tiek tai nujausdavo. Sužinojau tai tik po
avarijos, visiems aplinkui pradėjus kalbėti apie likimo ironiją: mano mylimiausia
mokinė vairavo automobilį, kuris nužudė Semą. Dar blogiau – apie tai sužinojo ir
Greisė. „O tu manei, kad ji tobulybė!“ – žėrė man piktai, kai paaiškėjo, kad prie
automobilio vairo sėdėjo Metė. Vairuodama rašė žinutę savo vaikinui. O aš nė
nedvejodama būčiau bet kada paskyrusi Metę savo pavaduotoja, nes maniau
galinti ja pasitikėti.
Prisimenant Metę man užkaista skruostai; įeidama į mokytojų poilsio kambarį
tarpduryje susiduriu su gamtos mokytoja. Susirūpinusi ji pažvelgia į mane ir
klausia:
– Nieko neatsitiko?
– Ne, nieko, – atsakau. – Tiesiog labai skubu – kaip visad.
Greisė buvo teisi. Aš tikrai laikiau Metę geriausia iš visų.
Tąkart vedžiau improvizacijų pamoką, ir į mano klasę įžengė policijos
pareigūnas. Pirmiausia pamaniau, kad kas nors atsitiko Greisei; širdis ėmė
smarkiai plakti.
„Jūsų vyras, – prabilo policijos pareigūnas, vesdamasis mane į direktorės
kabinetą vos už kelių klasių nuo manosios, – pateko į baisią avariją.“
„Ar jis gyvas?“ – paklausiau. Daugiau man niekas nerūpėjo, kad tik būtų
gyvas.
„Užeikime į vidų ir pasikalbėkime“, – tarė jis, atidarydamas direktorės
kabineto duris. Dvi jos pavaduotojos pasitiko mane baltais, nebyliais veidais, ir
aš supratau jas žinant tai, ko man dar niekas nepasakė.
Viena jų pakilo ir suėmusi mane už rankos virš alkūnės paklausė:
„Gal iškviesti Greisę iš pamokos?“
Linktelėjau ir leidausi pareigūno nuvedama į laisvą psichologo kabinetą, jame
pasilikome tik dviese.
„Ar gyvas?“ – pakartojau savo klausimą, drebėdama visu kūnu.
Pareigūnas pritraukė man kėdę ir tiesiog jėga privertė atsisėsti, nes visa
buvau sustingusi, it vieno kaulo.
„Jis greičiausiai neišgyvens, – pasakė jis. – Man labai gaila. Kai tik ateis jūsų
duktė, galėsiu...“
Pašokau nuo kėdės.
„Ne! – surikau. – Ne. Dėl Dievo! – Įsivaizdavau, kaip mokytojai žiūri įbedę
akis į kabineto duris. Aišku, girdėjo mane suklinkant, bet man buvo vis vien. –
Man reikia pas jį!”
„Kai tik ateis jūsų duktė, aš judvi nuvešiu“, – pasakė pareigūnas.
Duryse pasirodė Greisė, jos akys buvo pilnos baimės.
„Mama, – ištarė ji, – kas atsitiko?“
Suspaudžiau ją glėbyje.
„Mūsų tėtis, širdele“‘ – bandžiau kalbėti ramiai, bet balsas vis tiek trūkčiojo.
Aš taip smarkiai spaudžiau ją glėbyje, kad abi negalėjome kvėpuoti. Supratau
gąsdinanti ir ją, ir pati save.
Mums važiuojant policijos mašina, laikiau įsikibusi Greisei už rankos, o
pareigūnas papasakojo, kas atsitiko. Semas važiavęs per Beždžionių sankryžą, ir
į jo naujutėlaičio Prius šoną įsirėžęs kitas automobilis. Jį vairavusi jauna mergina
tuo metu rašė žinutę telefonu. Pareigūnas mums nepasakė, kad tai buvo Metė.
Jis nė nenumanė, kaip būtų sureikšminęs visą įvykį, jeigu būtų paminėjęs jos
pavardę.
Maždaug po mėnesio žiūrinėjau mokyklos laikraštį internete, ieškojau
apžvalginio straipsnio apie pernai statytą mūsų spektaklį ir kažkuriame žiemos
numeryje aptikau savo ir Metės nuotrauką. Po ja buvo užrašas: „Ponia Vincent
rengia Metę Kaferti į South Pacific.“ Greisė, aišku, tą nuotrauką irgi matė, ji
buvo laikraščio leidėja. Gal net pati ir antraštę parašė. Toje nuotraukoje aš
stoviu šalia Metės, viena ranka apkabinusi per pečius; tamsūs merginos plaukai
krenta man ant riešo. Pamenu, kaip sekėsi dirbti su ja statant spektaklį.
Jaučiausi, lyg būčiau atradusi naująją Meril Stryp. Įsivaizduoju, ką tektų patirti
Greisei, jeigu vėl netyčia aptiktų tą nuotrauką. Gaila, kad negaliu ištrinti iš
mokyklos archyvo visų Metės nuotraukų ar bent jau šitos, net man pačiai aiškių
aiškiausiai rodančios, kaip esu prie jos prisirišusi.
Iškart po nelaimės Metės tėvai atsiėmė ją iš Hanterio mokyklos ir persikėlė
gyventi į Floridą, o po mėnesio gavau nuoširdų, skausmo ir širdgėlos kupiną jos
laišką. „Nedrįstu prašyti jūsų atleidimo, – rašė Metė, – tik noriu pasakyti
kiekvieną dieną galvojanti apie jus, poną Vincentą ir Greisę.“
Vis dėlto aš jai atleidau. Ji pasielgė kvailai ir neatsakingai, betgi jos vietoje
galėjo būti Greisė. Būdama tokio amžiaus galėjau ir aš. Greisė jai niekada
neatleis ir dar, numanau, niekada nedovanos man už tai, kad mylėjau Metę. Kad
radau su ja bendrą kalbą, o su dukra tai neišeina.
Susirandu poilsio kambaryje ramų kampelį, atsisėdu ir išsitraukiu iš
rankinuko telefoną.
– Tara! – atsiliepdama sušunka Emerson.
– Kas yra? – klausiu.
– Mudviem reikia pasikalbėti, – nerimauja ji. – Susitikim vakarienės?
– Sužinojai ką nors apie Noelę? Apie jos vaiką?
– Nenoriu kalbėti telefonu. Aš tiesiog... Dieve mano, Tara.
– Kas?
– Lygiai šeštą Henrio kavinėje, gerai? Aš labai... Tai turi likti tik tarp
mudviejų.
Ji kalba kaip nesava, ir mane tai baugina.
– Ar tik nesusirgai? – mane apima panika vien nuo minties, kad galiu netekti
dar vieno mylimo žmogaus.
– Ne, viskas gerai, – atsako ji. – Ar šeštą tau tinka?
– Tinka.
Susirūpinusi išjungiu telefoną. Jinai neserga, ir niekas nenumirė, raminu save.
Užšovusi dangtelį vėl įsimetu telefoną į rankinuką. Ką gi, kad ir kas būtų, aš tai
irgi ištversiu.
 15

Emerson

Henrio kavinę pažįstu kaip savo penkis pirštus. Viduje viskas žėri šiltu gintaro
žvilgesiu. Tokį įspūdį daro medžio papuošimai, apšvietimas ir mokos spalvos
odiniai krėslai nišose. Paprastai ši aplinka mane iškart nuteikia raminamai, tik
šiandien nusiraminti čia nepavyks.
Mūsų įprastinėje nišoje, laikomoje sava, pastebiu sėdint Tarą. „Galima uždėti
lentelę su užrašu „Galloway merginų stalas“, – sykį pajuokavo ji, kai anais laikais
mėgdavom kas savaitę visos trys susibėgti ir paplepėti. Bet paskui gyvenimas
ėmė diktuoti savo planus.
Tara atsistoja ir nesišypsodama apkabina mane. Jaučia, kad atsitiko kas nors
rimta.
Padavėja priima mūsų gėrimų užsakymą, o valgiaraštį žinome atmintinai, tad
užsisakome pavalgyti iš karto. Tara pasiima mėsos kepsnį su bulvėmis, o aš
užsisakau naminių salotų. Nuo tada, kai radau tą laišką, beveik niekas nelenda į
burną, tad abejoju, ar įstengsiu nuryti net kąsnį šitos mišrainės. Užtat jaučiu,
kad labai padėtų taurė baltojo vyno.
– Daugiau nieko nevalgysi? – klausia Tara.
– Neturiu apetito, – atsakau. – Bet labai džiaugiuosi, kad vėl pradedi
normaliai maitintis, – pamėginu nusišypsoti. Tara iš tų, kurios gali valgyti ką nori
ir nė kiek nepilnėja. Bet po Semo mirties ji pasidarė kaip skeletas, mudvi su
Noele labai dėl jos krimtomės.
– Aš jau iš viso nebežinau, kas yra normalu, – pasiguodžia Tara, o aš
pagalvoju apie savo rankinuke gulinčią bombą. Po kelių akimirkų mudvi abi
nebeturėsime normalaus gyvenimo. Mano akyse ima tvenktis ašaros, ir Tara jas
pastebi net blausioje gintarinėje šviesoje.
– Brangioji, – ji ištiesia ranką per stalą ir spusteli man pirštus, – kas yra? Gal
kas atsitiko seneliui?
– Ne. – Giliai įkvėpiu. Ką gi, pamanau. Laikas. – Noelės namuose kai ką
radau.
Padavėja atneša taurę baltojo vyno ir pastato priešais mane, raudonojo –
priešais Tarą. Nugeriu didelį gurkšnį, o Tara sėdi ir laukia. Pamažu ima svaigti
galva.
– Radau dėžę su laiškais... Tai daugiausia padėkos atvirukai iš jos pacienčių ir
panašūs daiktai... bei kitokios smulkmenos. – Pabarbenu pirštais į stalą. Ranka
dreba. – Visus perskaičiau. Negalėjau atsitraukti. Norėjau pajusti jos artumą,
supranti?
– Suprantu, – atsako Tara. Ko čia nesuprasi. Po Semo mirties ji man pasakojo
perskaičiusi daugybę nuobodžių jo rašytų teisinių raštų vien tam, kad jaustųsi
jam artimesnė.
– Radau ten du laiškus. – Drėgnomis nuo prakaito rankomis ištraukiu juos iš
rankinuko. Buvau perlenkusi lapus pusiau. Dabar atlenkiu ir ištiesinu; persikų
spalvos laiškas su keliais trumpais sakiniais guli ant viršaus. – Čia Noelės rašyti,
o ne gauti laiškai. Šitame tik viena eilutė. – Palyginu pirštais susiglamžiusį
popierių ir pasilenkiu prie Taros. – „Mieloji Ana, – pradedu skaityti, – jau daug
kartų bandžiau rašyti Jums laišką, štai dabar vėl pradėjau ir nebežinau, kaip
Jums paaiškinti...“
– Kas toji Ana? – klausia Tara. Abi sėdime palinkusios virš staliuko taip arti
viena kitos, kad beveik liečiamės galvomis.
– Nežinau, – nuryju dar vieną gurkšnį vyno. – Bet nujaučiu, ką Noelė norėjo
jai pasakyti, nors ir pati nelabai tuo tikiu. – Persikų spalvos popieriaus lapą
pakišu po baltuoju ir tariu: – O čia antrasis laiškas. Tikriausiai ji parašė jį
kompiuteriu, o paskui atspausdino, bet laiškas nebaigtas, ir aš nežinau...
– Paskaityk, – prašo Tara.
– Data: 2003-ųjų liepos aštunta diena, – skaitau beveik pašnibždomis.

Mieloji Ana,
laikraštyje perskaičiau apie Jus straipsnį ir nusprendžiau parašyti Jums
laišką. Sunku išreikšti žodžiais, ką noriu pasakyti, bet suprantu, kad Jums
bus dar sunkiau visa tai ištverti, ir dėl to labai užjaučiu. Aš esu pribuvėja,
bent jau buvau anksčiau.
Prieš daug metų po stuburo traumos pradėjau gerti
nuskausminamuosius, ir šie veikiausiai paveikė ne tik mano fizines jėgas, bet
ir protą. Netyčia man iš rankų iškrito naujagimis, jis mirė iškart. Apimta
panikos pamečiau galvą. Ligoninėje, kurioje dirbau, paėmiau sveiką kūdikį ir
sukeičiau su savo nužudytuoju. Nekenčiu šito žodžio, nes tai buvo tiesiog
baisi nelaimė.
Dabar man paaiškėjo, kad tas paimtasis kūdikis buvo Jūsų. Nepaprastai
gailiuosi dėl to, ką Jums teko išgyventi. Noriu pasakyti, kad Jūsų dukrelė turi
nuostabius tėvus, yra mylima ir...“

Pakeliu galvą į Tarą. Ji sėdi išplėtusi akis.

– Ir viskas, – pasakiau. – Tik tiek.
ANTRA DALIS

ANA
 16

Ana

Aleksandrija, Virdžinija

Rytais bučiuoju savo dukrą, tarsi tai būtų paskutinis bučinys mano gyvenime.
Kiekvieną kartą eidama į darbą ar išleisdama Heilę pas drauges apkabinu ją, lyg
matyčiau paskutinį kartą. Ji niekada neatšlyja, nors jaučiu, kad tokia diena nebe
už kalnų. Dukrai jau dvylika, netrukus sukaks trylika, ir labai greitai ji man
ištars: „Mama, atstok.“
Nieko čia blogo. Aš noriu, kad Heilė užaugtų ir sulaukusi to maištingojo
amžiaus pasakytų: „Nekenčiu tavęs!“ – juk taip visam pasaulyje amžinai kariauja
motinos ir dukterys. Todėl atėjus dienai, kai ji išlekia iš namų su Brajanu,
užsimaukšlinusi ant galvos šalmą ir pamiršusi atsisveikinti, kai išsivaro iš garažo
dviračius ir abu nurieda, vos susilaikau nepašaukusi, kad sugrįžtų ir apsikabintų.
Kad pasakyčiau: „Būk atsargi.“ Bet tik prikandu lūpą.
Nors Brajanas mūsų gyvenime vėl atsirado tik prieš porą mėnesių, man vis
dar labai nedrąsu išleisti su juo Heilę pro duris. Šiandien jis pakvietė ją
pasivažinėti Potomako upės pakrante. Žinau, kad šis įvykis išskirtinis.
Pirmiausia, Heilė jaučiasi ganėtinai stipri minti dviratį. Eina aštunta gydymo
savaitė – pirma poilsio savaitė po chemoterapijos kurso ligoninėje, ir dabar ji
gali daryti, ką daro visi vaikai. Vien dėl to verta švęsti. Jeigu ne truputį
papilnėjęs nuo steroidų veidelis ir ūmūs irzlumo protrūkiai (širdyje aš jiems tyliai
pritariu, nes man patinka tvirtas, aikštingas Heilės charakteris), mergaitė pirmą
kartą šią savaitę atrodo kaip anais gerais laikais. Antra, Brajanas šalia jos
vaidina šaunųjį tėtušį. Aš prie to dar nepripratau. Du mėnesiai puikaus tėčio
vaidmens man dar negali atstoti dešimties metų išsiskyrimo, ir mano širdis vis
tebetvinksta pykčiu jam. Tiesa, nuo pirmos dienos, kai mus paliko, jis kas mėnesį
siuntė mums alimentus, išrūpintus jo banko saulėtoje Kalifornijoje. Per Heilės
gimtadienius siųsdavo jai dovanas, bet iš jų galėjai spręsti, kad nieko nenutuokia
apie vaiko pomėgius. Juk šie gerokai pranoksta barbes ir papuošalus. Tvardykis,
subaru save nulydėdama žvilgsniu abu dviratininkus, minančius taku į Vernono
kalną. Jis sugrįžo. Labai stengiasi, ir Heilei tai patinka. Jinai jį myli.
Užlipu laiptais ir einu prie savo stalo – tai mano darbo vieta, toli nuo
kontoros. Pro kabineto langus matyti upė; net pragyvenusi mieste septynerius
metus, žvelgdama pro langą kurį laiką vis dar negaliu atplėšti akių nuo upės ir
tolumoje skendinčios Marilando krantinės, apaugusios medžiais. Seniai
beprisėdau prie savo darbo, o ir elektroninių laiškų per pastarąsias kelias
valandas nemažai susikaupė. Brajanui apie Heilės atkritimą irgi pranešiau
elektroniniu laišku: kai gavau liūdną žinią ir kai pagaliau lioviausi raudojusi ir po
trijų dienų pro ašaras jau įžvelgiau kompiuterio ekraną, tada ir parašiau. Po
perkūnais, buvau bemananti, kad liga pasitraukė! Juk dešimt metų sveiko
gyvenimo žmogui šį tą sako. Heilė tokia energinga, veikli ir sumani, su ja taip
smagu, kad aš bet kada galiu vestis ją pas pažįstamus ir linksmai leisti laiką
drauge. Niekada nepasakytum, kad vaikystėje ji sunkiai sirgo, o ir pati Heilė
apie savo košmarišką ligą, kuria sirgo teturėdama vos pusantrų metukų, beveik
nieko neprisimena. Vis dėlto naujos kraujosruvos, karščiavimas ir keistas
negalavimas mane tiesiog varo iš proto. Ilgai nevedžiau jos pas gydytoją, nes
bijojau, ką jis gali man pasakyti. Kai pagaliau ryžausi, ir jis man pranešė, kad
ūminė limfocitinė leukemija vėl atsinaujino, nesakyčiau, kad nustebau. Taip,
mane tai sukrėtė, bet nenustebino.
Vis dėlto Brajano atsakymas į mano laišką suglumino. Anąsyk, po pirmojo
Heilės leukemijos pasireiškimo, jis susikrovė daiktus ir dingo iš namų. Tiesa, ne
vien dėl to, bet leukemija buvo paskutinis lašas, perpildęs taurę. Brajanas
išmainė Virdžiniją į Kaliforniją, kad būtų kuo toliau nuo savo sergančio vaiko ir
persigandusios žmonos, ir aš tikėjausi, kad žinia apie Heilės ligos atsinaujinimą
išvis išbrauks jį iš mūsų gyvenimo, bet anaiptol. Jis man paskambino. Sakėsi
užsivertęs darbais. Nepamenu, kokį darbą tada dirbo. Gal tobulino kokią nors
programinę įrangą Silicio slėnyje? Kad ir kaip ten būtų, pasakė grįšiąs į
Virdžiniją. Norįs man padėti.
Po to skambučio kelias dienas neradau sau vietos. Heilė pradėjo gerti
steroidus didžiulėmis dozėmis ir netrukus jau nebegalėjai pasakyti, katra mūsų
elgiasi kvailiau. Aš pykau, kad Brajanas taip vėlai pasiūlė savo pagalbą.
Pastaruosius dešimt metų ji mums buvo neapsakomai reikalinga. O dabar mudvi
su Heile jau veikiame kaip viena komanda. Mėgstamiausias mūsų posakis, kai ji
man padeda namie dorotis su užsikimšusia kanalizacija ar grėbti kieme lapus,
yra: „Nereikia mums tų susmirdėlių vyrų!“, tad pradėjau nerimauti, ar Brajanas
čia pritaps. Ar staiga neims ir nepareikš pretenzijų į mergaitės globą?
Apsiramink. Ir kaip jį priims Heilė? Jinai jo visai nepamena, jo atsiųsti atvirukai
ir dovanos jai visai nerūpi. Gyvendama Aleksandrijos senamiestyje mergaitė
susidraugavo su vaikais iš išsiskyrusių, mišrių, homoseksualių, juodukų,
Amerikos ispanų ir musulmonų šeimų. Kokių tik nori. Jai niekada nė galvon
nešovė mintis, kad neturėdama tėvo kaip nors išsiskiria iš kitų.
Buvau tvirtai įsitikinusi, kad Brajanas Heilei visai nerūpi, bet ji mane smarkiai
nustebino. Kai paklausiau, ar norėtų, kad jis pas mus atvažiuotų, mergaitė
atsakė: „Dieve, žinoma! Jau seniai laikas.“ Nusijuokiau. Kalbėjo kaip senė, o ne
kaip dvylikametė. Gerai žinau, iš kur tai paveldėta, tad ką čia pridursi?
Brajanas atvažiavo pas mus po dviejų savaičių nuo mūsų pokalbio telefonu.
Tenka tik stebėtis, kaip lengvai Heilė įsileido jį į savo gyvenimą. Didžiuojuosi
savimi – gerai padariau, kad nenuteikiau dukters prieš tėvą, nors man tai sunkiai
sekėsi. Sakydavau, kad gabumus kompiuteriui ji paveldėjusi iš jo, nes aš šioje
srityje visai negabi. Ji kone pati viena sukūrė tinklalapį vaikams, kurių broliai ar
seserys dingę. Man teko visaip teisinti Brajaną, išnykusį iš mūsų padangės.
„Jis nepaprastai tave mylėjo ir negalėjo matyti, kaip kenti, – kalbėjau jai,
aiškindama mūsų skyrybų priežastis. – Be to, gavo darbo Kalifornijoje, jam buvo
sunku kaskart keliauti per visą šalį.“
Esu tikra, ji suprato, kad tai akivaizdi nesąmonė, bet neteikė tam didesnės
reikšmės. Jai reikėjo turėti tėvą.
Mergaitė nieko apie jį neprisiminė. Trečią chemoterapijos savaitę į jos palatą
įžengė kažkoks svetimas žmogus. Laikė prikišęs prie burnos basoną, kai ją
pykino. Sėdėjo prie lovos susirūpinęs, parėmęs rankomis smakrą ir žiūrėjo, kaip
ji krūpčioja per miegus po kaulų čiulpų siurbimo. Pirko citrininius ledinukus, kai
po chemoterapijos mergaitė skundėsi bjauriu skoniu burnoje. Tempė į ligoninę
visokiausių spalvų skareles, nes ji negalėjo žiūrėti į savo pliką galvą. Gaila, kad
jis nebeprisiminė Fredo, seno nudriskusio meškučio, tapusio nuolatiniu Heilės
palydovu – buvo jį padovanojęs per pirmąjį jos gimtadienį.
Heilė iškart lengvai jį priėmė. Daug lengviau negu aš, čia jau galvą dedu. Į
tėvą ji nė kiek nepanaši, užtat didelį panašumą į mane galėjai pastebėti jau pačią
pirmą jos gyvenimo dieną. Jos plaukai šviesiai rudi kaip mano, akys žalios, o
Brajanas tamsiaplaukis, bent anksčiau toks buvo. Dabar jis atrodo kaip
Džordžas Klunis – smarkiai pražilęs. Rudos akys su ilgomis blakstienomis
slepiasi po stačiakampiais akiniais, o nosis kaip romėnų kario, nors šiaip jis yra
britų ir vokiečių palikuonis. Paskutinį kartą mačiau Brajaną trisdešimt penkerių,
tada jis atrodė itin išvaizdus. Dabar, sulaukęs keturiasdešimt penkerių, tapo
kiek apkūnesnis, oda palei akis – kaip ir mano – pradėjusi raukšlėtis, ir turiu sau
pripažinti, kad tasai pyktis, nuolat nešiojamas širdyje, nė trupučio nesumenkino
ankstesnio mano žavėjimosi juo.
Brajanas išsinuomojo butą netoli senamiesčio ir pradėjo ieškotis darbo, kol
kas jam nesisekė, ir aš įsivaizdavau, kad mus visus tris tai tenkina. Esmė ta, kad
jis man tapo dideliu pagalbininku. Neįkainojamu. Kai Heilė atkrito, aš
kandidatavau į Dingusių vaikų paieškos biuro direktorės postą, labai norėjau šito
darbo. Jau daug metų dirbau biure ir baisiai krimtausi dėl netikusios
organizacijos struktūros, ją būtinai reikėjo keisti. Norėjau stoti prie
organizacijos vairo. Heilei susirgus, ketinau perleisti šį postą kitam, bet Brajano
padedama sugebėjau jį gauti. Šiokiadienius Heilė leidžia vaikų ligoninėje, o
savaitgaliais būna namie. Dalį savo darbų pasiimu į ligoninę, bet kartais turiu
dalyvauti susirinkime ar šiaip kur nors, ir mane prie vaiko lovos pakeičia
Brajanas. Šią savaitę jis jau du kartus vežė Heilę pas gydytoją, abukart dėl
eilinės kraujo procedūros. Bet didžiausia pagalba man esti tada, kai jis išsiveda
ją smagiai praleisti laiko, kaip šiandien. Elgiasi su Heile kaip su normaliu, sveiku
vaiku. Kaip su savo dukra. Bet aš vis tiek negaliu juo visiškai pasitikėti. Laukiu,
kada neišlaikys. Kada susikraus daiktus ir vėl spruks į Vakarų pakrantę. Jeigu
vėl šitaip įskaudins Heilę, aš jį užmušiu. Nudobsiu kaip šunį.
Akivaizdu, kad Heilė jam atleidžia už praeities klaidas. Gal ant jo nė
nepyksta. Jis atsirado pačiu laiku. Mergaitei dar neprasidėjo klaikusis paauglių
periodas, kai vaikai ima nekęsti savo tėvų, nors nuo steroidų ji kartais ir darosi
labai irzli. Ūmius nuotaikų pasikeitimus tenka atlaikyti man, o ne Brajanui. Su
juo jinai švelni kaip šilkas, ir aš suprantu, kad bijo vėl jo netekti.
Sėdžiu prie kompiuterio gerą valandą, kol išgirstu juodu pareinant į virtuvę iš
garažo. Nulipu ir randu besijuokiančius. Heilė rišasi ant galvos savo mėlynąją
skarelę. Per vieną dieną jai nuslinko visi plaukai, ir mergaitė raudojo jų nuo
aušros iki saulėlydžio. Bet, kiek pamenu, vėliau nebeišliejo nė ašaros.
– Ar buvo smagu? – klausiu.
– Jinai lekia dviračiu kaip vėjas. – Brajanas išdidžiai paliečia jai petį, tarsi šie
mergaitės pasiekimai būtų jo nuopelnas. Deja, aš ir pati negalėčiau pasakyti,
kiek prisidėjau prie Heilės asmenybės ugdymo. Jau nuo gimimo ji atrodo apsukri,
savarankiška ir pasitikinti savimi. Jos savarankiškumas man kelia nerimą, mat
labai noriu laikyti ją kuo arčiau savęs. Vieną vaiką praradusi bijau netekti ir
kito.
– Tėtis jau seniai nevažiavo dviračiu, – sako Heilė, – bet nugriuvo tik tris
kartus.
– Du, – šypsodamasis pataiso ją Brajanas.
Mačiau, su kokiu malonumu Heilė taria žodį „tėtis“. Dažnai jį kartoja, tarsi
norėtų atsiimti už visą prarastą laiką, kai neturėjo ko taip vadinti.
– Pasiliksi vakarienės? – klausiu Brajano, bet jis papurto galvą.
– Paliksiu, mergaitės, jus vienas. – Prisitraukęs apkabina Heilę. – Ar rytoj vėl
norėsi važiuoti dviračiu? – paklausė.
– Žinoma, – atsako ji.
– Turi namų darbų? – klausiu dukters.
– Nedaug. – Net gulėdama ligoninėje ji stengiasi neatsilikti nuo
moksladraugių. Vargu, ar būdama jos vietoje turėčiau tiek motyvacijos.
Mergaitė nė per plauką nenori atsilikti nuo savo bendraklasių.
– Eik, paruošk pamokas, o aš pabaigsiu savo darbą, tada sėsime
vakarieniauti.
– Gerai, – taria ji ir patraukia prie laiptų. Dirstelėjusi per petį į mus sako: –
Iki, tėti.
– Iki rytojaus, – pamoja jai Brajanas.
Klausomės, kaip ji nutaukši laiptais į viršų.
– Ačiū už pagalbą, – padėkoju.
– Nėr už ką. Patikėk, man irgi buvo malonu.
– Jai patinka artimiau tave pažinti.
– Man dar maloniau kuo daugiau sužinoti apie ją.
Staiga baisiai ant jo supykstu ir atsukusi nugarą čiumpu iš spintelės virš
indaplovės dvi lėkštes. Pirmiau mes ilgai kalbėjomės apie Heilės sveikatos būklę
ir gydymą. Apie ją pačią. Rodžiau jam vaizdo įrašus iš baleto mokyklos, rodžiau,
kaip žaidžia paprastąjį beisbolą, kaip plaukdama krūtine neginčijamai nurungia
varžoves. Bet nė žodeliu neužsiminėme apie jo dingimą. Apie jo baimę. Apie
gėdingą poelgį.
„Aš neištversiu, jeigu neteksiu ir kito savo vaiko“, – pasakė jis man prieš
išvykdamas, kai Heilė pirmąkart susirgo. Būčiau neištvėrusi ir aš, bet tai man
nesuteikė teisės nusigręžti nuo bėdos.
Nė vienas mūsų nedrįsome užsiminti ir apie Lilę. Kai pasakiau, kad esu
išrinkta Dingusių vaikų paieškos biuro direktore, akylai stebėjau jo veidą,
mėgindama įžvelgti nors kokį ženklą, kad suprato, kur lenkiu, bet jis elgėsi taip,
lyg būčiau pasigyrusi, jog tapau kokios nors leidyklos ar pradinės mokyklos
direktore, lyg tai neturėtų nieko bendra su mūsų gyvenimu.
Kada nors vis tiek reikės apie tai su juo pasikalbėti, nes jei nepasikalbėsiu,
sprogsiu iš pykčio; dar mane labai siutina, kad jis vaizduojasi galįs valso žingsniu
grįžti į mūsų gyvenimą, be jokių padarinių. Deja, dabar nedrįstu kelti jam vėjo,
kad nesugadinčiau draugiškų santykių, pradedančių megztis tarp jųdviejų.
Padedu lėkštes ant spintelės ir einu prie durų į garažą.
– Tai rytoj vėl pasimatom? – klausiu atidarydama duris.
– Taip. – Jis žengia prie durų, paskui stabteli ir šypsodamasis atsigręžia į
mane. – Užaugusi ji bus lygiai tokia kaip tu, – sako. – Jau dabar man labai
primena tave.
– Kaip tai suprasti?
– Na, žinai, – gūžtelėjęs pečiais sumikčioja jis. – Tiesiog... Neįtikimai šauni. –
Ir liūdnai nusišypso. Jo akyse įžvelgiu gailestį. – Iki rytojaus, – atsisveikina.
Brajanas išeina, o aš žiūriu, kaip jis žengia pro pakeltus garažo vartus prie
gatvėje palikto automobilio. Tik žiūrėk, nepradėk jo gailėtis, subaru save. Ne, to
nebus. Per daug vandens nutekėjo.
Kai po valandos sučirškia skambutis, mano orkaitėje dar kepa lašiša. Pakeliu
stovinčio prie šaldytuvo telefono ragelį. Visada atsiliepiu į kiekvieną skambutį,
nė nepažiūrėjusi į skambintojo numerį. Šis įprotis atsirado per ilgus metus, kai
labai troškau, kad kas nors man paskambintų. Kai troškau sulaukti atsakymų. Ir
visada atsiliepdavau su viltimi.
– Klausau. – Po puodu su ryžiais sumažinu ugnį.
– Čia Džefas Džeksonas.
Velniava. Heilės onkologas skambina šeštą valandą vakaro. Blogas ženklas.
Visa įsitempiu.
– Kas atsitiko? – klausiu. Ji puikiausiai jaučiasi, noriu pridurti. Dieve, leisk jai
dar šią savaitę ramiai pagyventi.
– Ką tik gavau atsakymą iš laboratorijos, – sako jis. – Kraujo tyrimas prastas.
– O, šūdas. – Persibraukiu ranka plaukus. – Džefai, jinai jaučiasi puikiai.
Šiandien ilgai važinėjosi dviračiu ir...
 – Reikia perpilti kraują.
Užsimerkiu.
– Dabar?
– Manau, kad taip.
– Po perkūnais!
– Paskambinsiu į vaikų ligoninę ir paprašysiu, kad paruoštų jai lovą, – tarė
daktaras, paskui tyliai priduria: – Apgailestauju.
Sugaištu net kelias minutes, kol prisiverčiu nusiraminti, ir užlipu į viršų. Tyliai
stabteliu prie neuždarytų Heilės kambario durų. Ji nepajunta, kaip prieinu, todėl
ir toliau kalba per Skype su viena savo pusseserių. Ekrane matau vieną iš
dvynukių, gal Medison, gal Mendę – niekada jų neskiriu. Medison ar Mendė
čiauška ir garsiai juokiasi. Rankose laiko storą, riebų Vestlando terjerų šuniuką
ir bando pamojuoti jo letena prieš ekraną. Brajano sesuo Merilin Kolier gyvena
Frederiksberge, valanda kelio nuo mūsų, ir nors Brajanas pasitraukė iš mūsų
gyvenimo, mes vis tiek artimai giminiuojamės su ja ir jos mergaitėmis. Heilė myli
savo pusseseres, o jos myli ją. Man klausantis, kaip ji nesustodama čiauška su
Medison-Mende, akyse ima tvenktis ašaros. Nenoriu gadinti šios puikios
akimirkos.
Tyliai pasibeldžiu į praviras duris.
– Oje! – Heilė greitai išjungia monitorių. Su visa kėde atsigręžia į mane, akys
atrodo tokios žalios ir nekaltos. – Pabaigiau matematiką, todėl nutariau kelias
minutes pašnekėti su Mende.
Na ir kas, tegu meluoja. Tegu kalbasi per Skype. Daro, ką tik nori.
– Ir gerai. – Atsidūstu. – Skambino daktaras Džeksonas, meilute. Sakė, tavo
kraujas vėl prastas.
– Šūdas.
– Nekalbėk taip.
– Juk pati nuolat taip sakai.
– Taip, bet daugiau nebesakysiu.
– Nenoriu į ligoninę, mama.
Jos žvilgsnis maldauja, kad leisčiau pasilikti namie, ir man plyšta širdis.
– Apgailestauju, mažute, bet reikia.
Heilė sunkiai pakyla nuo kėdės.
– Kaip nekenčiu.
 – Visai su tavim sutinku.
– Ar tai reiškia, kad kitą savaitę nebereikės važiuot į chemoterapiją?
Negalėjau nuspėti, ar ji mano, kad kitą savaitę nebereikės chemoterapijos, ar
būkštauja, kad ši procedūra vis tiek bus atliekama, tik vėliau.
– Bus matyti, kai žinosime, kaip gerėja tavo kraujas, – atsakau jai. – Pasiimk,
ko reikia, ir lekiam.
Heilė susiraukusi žvilgteli į mane, rankomis tvirtai įsikimba į kėdės kraštus.
– Mama, – tarė, – nesakyk tėčiui, gerai?
Kita mama gal ir nesuprastų, bet aš jos norą iškart perkandu. Jinai lyg
šventoji. Juk tik dėl Heilės ligos Brajanas prieš kelerius metus mus paliko. Dabar
juodu linksmai praleido kartu vos kelias dienas, todėl mergaitė bijo, kad liga vėl
jo neišgąsdintų.
– Nebijok, jis mūsų nebepaliks, meilute, – nuraminu ją ir išeinu iš kambario,
visa širdimi vildamasi, kad šįkart tikrai nepamelavau.
 17

Emerson

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

– Dieve mano, – atsidūsta Tara, paskui griebia iš manęs laišką ir dar kartą tyliai
perskaito.
Galvoje man smarkiai tvinkčioja. Paliečiu laišką jos rankose ir sakau:
– Nežinau, ką man su juo daryti.
Tara pakelia akis nuo laiško.
– Negaliu patikėti, kad Noelė būtų taip padariusi.
Papurtau galvą.
– Ir aš negaliu. Tai neįmanoma.
– Prašom! – Šalia mūsų staliuko vėl išdygsta padavėja, tik šįkart su mano
salotomis ir Taros kepsniu. – Nežinojau, kaip norite, kad patiekčiau padažą, –
ant salotų ar atskirai, – kalba dėdama prieš mane lėkštę.
– Gerai bus šitaip, – atsakau jai, žvilgtelėjusi į padažo dubenėlį. Vis tiek
nevalgysiu salotų, tad koks skirtumas. Noriu, kad padavėja greičiau padėtų
maistą ir eitų sau.
– Gal dar ko pageidausite? – klausia ji.
– Ne, – atsako Tara. – Ačiū, visko užtenka.
Padavėja nueina, o Tara stumteli savo lėkštę į staliuko kraštą, nes ir jai, ko
gero, dingo apetitas.
– Gal dėl to ji ir liovėsi dirbusi pribuvėja? – svarsto ji.
Aišku. Neįtikima, kaip anksčiau apie tai nepagalvojau.
– Rodos, lyg jos visai nebūčiau pažinojusi, – prisipažįstu. – Pastaruoju metu tai
dažnai kartoju, bet dabar man iš tiesų atrodo, kad taip yra. Nežinau, ar man jos
gailėtis, ar nekęsti, kad taip ilgai slėpė nuo mūsų tokią paslaptį.
– Ar kartais negali būti, kad... tai netiesa? – klausia Tara. – Gal ji rašė kokį
romaną... ar apsakymą, gal čia tik kūrybinis eksperimentas?
– Man ši mintis patinka, Tara, – sakau. – Bet ar išties tuo tiki?
Ji palengva papurto galvą.
 – Jinai nužudė kūdikį, – ištaria tyliai ir lėtai, tarsi bandytų įsiklausyti, kaip
skamba šie žodžiai. – Kažkokia moteris, vargšelė, nė nežino, kad jos kūdikis
mirė.
– Ir kad dabar ji augina svetimą vaiką.
– O kitas kūdikis buvo pagrobtas. – Tara kilsteli ranką su laišku. – Kaip manai,
ar ji negalėjo parašyti dar vieno laiško tai Anai? – paklausė. – Gal tas kitas ją
susirado?
– Aš irgi apie tai galvojau, – prisipažįstu. – Bet iš kur mums žinoti? Ir argi tai
nebūtų iškilę aikštėn? Ar Noelei nebūtų buvusi iškelta baudžiamoji byla? – Siekiu
taurės vyno, bet staiga pajuntu, kad ima suktis galva, ir nuleidžiu ranką ant
kelių.
– Ar jos namuose neradai jokių dokumentų, susijusių su kokia nors teismo
byla? – klausia Tara.
– Ne, nieko panašaus, – atsakau.
– O gal ji išsiuntė laišką anonimiškai, jo nepasirašiusi, kad Ana nesusektų, kas
siunčia?
Linkteliu.
– Ko gero, ji ketino ir šitą laišką pasiųsti anonimiškai, – kalbu aš. – Rašo, kad
vaiko tėvai itin geri, norėdama patikinti moterį – Aną, – kad jos duktė pakliuvo į
geras rankas, bet kas tokie, neatskleidžia. Tad abejoju, ar būtų prisistačiusi ir
pati.
– Ką ji turi galvoje minėdama kažkokį straipsnį laikraštyje? – spėlioja Tara.
– Neturiu supratimo.
– O ką mano Tedas?
– Aš jam dar nesakiau. – Gal ir nesakysiu. Ketinau iš viso niekam nė
neprasižioti, nes troškau kuo greičiau pamiršti, ką žinau, betgi negalėčiau
gyventi su tokia paslaptimi. Viena tikrai neištverčiau. – Ką mums su tuo laišku
daryti, Tara? Mest šalin ir nekreipt dėmesio?
– Abejoju, ar įstengtume, – atsako ji.
– Dieve, Tara, kaip baisu! Tedas man neleido neštis namo net kortų malkos,
gaila, kad aš jo nepaklausiau. Jeigu tada būčiau viską išmetusi, nieko apie tai
nežinočiau.
– O dabar žinai. Mudvi abi žinom.
– Tai nepakeliama, – pasiskundžiu. – Jeigu nueitume į policiją... Bet aš nenoriu
spaudos sukelto šurmulio. O Noelė... jos palikimas, šitiek gerų darbų. Ji bus
išvien drabstoma purvais.
– Klausyk, – Tara atsilošia į minkštasuolio atkaltę, – šitas įkaltis labai jau
skystas. Ką mes žinom, gal ji iš tiesų rašė kokį nors apsakymą. Man regis,
pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas toji Ana. Jeigu pavyks sužinoti, kad tokia tikrai
yra, kad tas įvykis nepramanytas, tada galėsime numatyti kitą žingsnį.
Jaučiuosi kalta ir kartu džiaugiuosi įsukusi į šį reikalą ir ją.
– Apgailestauju, kad tau papasakojau. Tau dabar tai turėtų mažiausiai rūpėti,
bet aš nenoriu likti su šia bėda viena.
– Tu ir neliksi, mieloji.
– Vis dėlto... – prisitraukiu laišką, bet žodžiai ima lietis prieš akis, – kaip
išsiaiškinsime, kas toji Ana? Noelė mini skaičiusi apie ją straipsnį laikraštyje, tad
gal galėtume... nežinau. Gal reikėtų pavartyti senus dienraščius?
– Gal tas miręs kūdikis, – ištariusi šiuos žodžius Tara net nusipurto, – buvo
paskutinis Noelės priimtas naujagimis?
Man per kūną perbėga šiurpas.
– Aš turiu jos darbo užrašus, – sakau. Negi dar žingsnis, ir galėčiau sužinoti,
kieno kūdikis iškrito Noelei iš rankų?
Prie staliuko prieina padavėja, matau ją žiūrint į nepaliestą mūsų maistą.
– Ar nieko netrūksta? – klausia ji.
– Ne, ačiū, – atsakau, o Tara lengvai mosteli ranka, lyg prašydama eiti šalin ir
palikti mus ramybėje.
– Reikės perskaityti paskutinį įrašą jos registracijos žurnale, – pasiūlau, kai
padavėja nueina. – Jeigu ten įrašyta mergaitė... – Pažvelgiu į Tarą ir trukteliu
pečiais.
– Jeigu mergaitė, – sako Tara, – tai teks galvoti, ką darysime toliau.
 18

Noelė

Šiaurės Karolinos universitetas Vilmingtone

1988-ieji

Noelė laiminga kaip niekada gyvenime. Medicinos paskaitos ir pratybos jai

einasi puikiai, be to, labai patinka studentų globėjos darbas. Noelės aukšto
merginos nesivaržydamos kreipiasi dėl savo bėdų ir rūpesčių, todėl ją gali dažnai
matyti su būreliu studenčių, sėdinčių ant grindų koridoriaus gale, plepančių apie
savo vaikinus ar dėstytojus, gvildenančių tarpusavio santykius. Tokios sueigos
panėšėja į mažas paramos grupeles, ramius sambūrius maloniam pokalbiui.
Noelė rūpinasi, kad visos merginos būtų vienodai laukiamos. Ji nenori, kad šie
susibūrimai koridoriaus gale virstų savotiška klika.
Kiti studentų globėjai mano ją skiriant per daug dėmesio savo globotinėms.
– Tu joms padėk tik tada, kai reikia, – sako draugės, bet Noelė pernelyg
nekreipia dėmesio į šiuos priekaištus. Ji nori užtikrinti merginoms saugų
prieglobstį. Kai viena studentė padaugina alkoholio ir vos nenusinuodija, Noelė
visą naktį praverkia, nes mano turėjusi tai numatyti. Bet jai pavyksta pastebėti
kitos studentės bulimiją ir laiku įsikišti, ligai nespėjus įsibėgėti; dar kitai
studentei padeda apsispręsti dėl nepageidaujamo nėštumo – bet pačiai plyšta
širdis, kai mergina pasisako nutarusi darytis abortą.
Ką ir kalbėti, savo studentėms ji neabejinga. Tik visaip stengiasi nuslėpti, kad
vieną jų myli labiau už kitas.
Jai pavyksta suvaldyti jausmus Emerson Makgeriti ir elgtis su ja kaip su
kitomis savo aukšto merginomis. Jeigu kartais kuri jų pastebi, kad Noelė daugiau
dėmesio skiria Emerson, kad vien šią pamačiusios Noelės veidas nušvinta, kad ją
daugiau nei kitas mergaites klausinėja apie gyvenimą bendrabutyje, paskaitas ir
artimuosius, nė viena garsiai to nesako. Noelei nebereikia, kad Emerson žinotų
apie jų giminystės ryšius. Užtenka būti šalia, dalyvauti jos gyvenime. Savaime
aišku, Emerson nieko nežino apie ankstyvą savo motinos nėštumą, o Noelės
atsiradimo paslaptis glūdi užrakinta devyniomis spynomis. Ji tvirtai nusprendusi,
kad viskas taip ir liks. Nereikia skaudinti Emerson ir jos šeimos, bet vienaip ar
kitaip ji vis tiek liks neatsiejama jos gyvenimo dalis. Dabar, kai rado seserį,
nebeleis, kad ši vėl pradingtų.
Tara jai irgi pradeda patikti. Jos gyvybingumas yra puiki atsvara ramiai ir
švelniai Emerson prigimčiai, ji gerokai sudėtingesnė asmenybė, nei Noelė
pirmiau manė. Mergaitės motina bene visą gyvenimą praleido psichiatrijos
ligoninėse. Jai nelengva apie tai kalbėti, todėl Taros atvirumas Noelę labai
sujaudina. Ji supranta, kad Tarai teatras tapo prieglobsčiu nuo sunkios vaikystės
ir paauglystės naštos.
Vis dėlto Noelės gyvenime yra dar viena nedidelė, bet įkyri bėda: Semas
Vincentas.
Ji domina daugelį universiteto vaikinų, bet ją pačią yra traukę – rimtai žavėję
– tik du vyrai gyvenime; Semas yra trečiasis.
Susipažįsta su juo antrą mokslų savaitę, vieną vakarą užbėgusi į Taros ir
Emerson kambarį pavaišinti naminiais javainių batonėliais. Randa Semą vieną,
nes Tara su Emerson tuo metu bendrabučio virtuvėje kepa sausainius. Guli
išsitiesęs ant gražiai paklotos Taros lovos ir kažką rašo į sąsiuvinį. Kilsteli galvą
ir maloniai nusišypso. To pakanka. Jo šypsena ją tiesiog perskrodžia. Noelė
pajunta, kad viskas viduje apsiverčia, širdis ima daužytis kaip aną kartą, kai
įėjusi į šį kambarį pirmąsyk išvydo Emerson.
– Tu Semas, – ištaria žvilgtelėjusi į ilgaplaukio nuotrauką ant Taros komodos.
Bet gulintysis atrodo kitoks. Anas nuotraukoje dar vaikas, o šitas trumpaplaukis
ant Taros lovos – suaugęs vyras. Lieknas, ne per daug vyriškas – žaliūkai jai
niekada nepatiko. Mėlynas akis juosia tankios, juodos kaip anglis blakstienos.
Lūpos putlios, truputį surauktos. Tik platus smakras gelbsti nuo idealaus
gražuolio paveikslo.
– Taip, – atsako jis. – Laukiu Taros. Tu irgi gyveni bendrabutyje?
– Aš studentų globėja. Noelė.
– Ak taip. – Jis atsisėda tiesiai, atsiremia nugara į sieną. Pasideda sąsiuvinį
šalia savęs, sukryžiuoja ant krūtinės rankas. – Tara man apie tave pasakojo. Tu
jai labai patinki.
Noelė nusišypso ir sėdasi ant Emerson kėdės.
– Džiaugiuosi, kad taip yra. Man ji irgi patinka. – Žvilgteli į sąsiuvinį. – Ką čia
rašai?
– Dienoraštį. – Vos pastebimai sutrikęs jis šypteli ir paėmęs nuo lovos
sąsiuvinį pasideda ant šlaunies. Rankos tamsiai įdegusios, apaugusios tamsiais
gyvaplaukiais. – Pamaniau, kad laikas pradėti, – prisipažįsta. – Užrašinėti savo
slapčiausias, juodžiausias mintis, supranti.
Atsakymas jai patinka. Ar rastum vaikiną, rašantį dienoraštį? Iki šiol ji nelaikė
Semo retenybe, o dabar jis išties toks atrodo.
Juodu kalbasi apie universitetą ir jo ketinimus studijuoti teisę. Jis sakosi
pažįstąs Tarą jau nuo vaikystės, bet Noelė ir pati tai žino. Apskritai imant, nieko
naujo jai neatskleidžia, juk Tara nuolat apie jį pasakoja. Juodu sako vienas kitam
žodžius, bet tai tik žodžiai. Gali kalbėtis apie orą ar kuris ką vakar valgė
vakarienės, bet ne žodžiai sudaro esmę. Jų bendravimas kur kas gilesnis. Noelė
iš karto tai pajunta visu savo apmirusiu, išalkusiu kūnu ir yra visiškai tikra, kad
jis jaučia lygiai tą patį. Iš to, kaip negali atplėšti nuo jos akių, kaip nesiliauja
šypsojęsis, kad ir ką jai sakytų.
Noelė jam pasiūlo javainių batonėlį ir žiūri, kaip grakštūs įdegę pirštai
nuplėšia popierėlį. Jis atsikanda, nubraukia liežuviu nuo lūpos trupinėlį, o
mėlynos akys lipte prilimpa prie jos. Noelė įsivaizduoja jį savo lovoje, abu
nuogus. Jis taisosi jai tarp kojų, skverbiasi į vidų. Ji nė nebando vyti šalin šių
vaizdinių. Jeigu nebūtų Taros vaikinas, nė nedvejodama tuoj pat jo paklaustų:
„Ar nenorėtum sugulti?“, nes toks jos būdas. Kam dangstytis žodžiais? Ir jeigu jis
nebūtų Taros vaikinas, tikrai atsakytų: „Taip.“
Betgi Semas priklauso Tarai, ir giliai širdyje Noelė žino, kad taip bus amžinai.
 19

Ana

Vašingtonas, Kolumbijos apygarda

2010-ieji

Nedaug ko taip nekenčiu, kaip bendrosios Heilės nejautros. Valandą, dvi ar tris
ji, rodos, guli it numirusi. Visą tą laiką bandau save įtikinti, kad bent jau tuo
metu nejaučia jokio skausmo. Bet mane vis tiek labai gąsdina jos pasyvumas,
neveiksnumas.
Prieš porą dienų jai buvo atliktas kraujo perpylimas, ir raudonųjų kraujo
kūnelių vėl pagausėjo iki normos, bet dabar chirurgas, ištraukęs adatą iš angos
vienoje krūtinės pusėje, įbeda kitoje pusėje, nenutraukdamas kaulų čiulpų
siurbimo. Šitos kančios, kurioms medikai ją pasmerkia, turbūt niekada
nesibaigs. Heilė stojiškai išklauso chirurgo nurodymus, šiam pasakojant, ką jie
šiandien ketina jai daryti, bet aš numanau, kad užpjautų jį klausimais, jeigu ne
Brajanas. Jam esant šalia, ji elgiasi mandagiai. Nors man labiau patinka, kai
būna aikštinga. Patinka, kai pradeda keiksnoti savo daktarus. Negerai, jei
vaikas gniaužia savyje pyktį ir nepasitenkinimą. Mergaitė nori, kad tėtis manytų,
jog jo dukrelė gera ir miela – tiesą sakant, dažniausiai tokia ir būna, jei tik
nereikia gerti šitiek steroidų ir kovoti už gyvybę.
Nemanau, kad Heilė iki galo supranta, kokie esti kaulų čiulpų siurbimo
procedūros padariniai. Mergaitė bus nuolat stebima dėl MLLR – minimalių
liekamųjų ligos reiškinių. Jeigu jų laipsnis bus aukštas, tai rodys, kad
chemoterapija nepadeda, kad reikia persodinti kaulų čiulpus. Šitoks gydymo
būdas mane baisiai gąsdina. Vadinasi, bus atliekama dar sudėtingesnė
chemoterapija ir viso kūno apšvita, sunaikinsiančios mergaitės imuninę sistemą,
bet viso to reikia, kad organizmas būtų paruoštas transplantacijai. Dar, žinoma,
teks rasti donorą. Jeigu mokėčiau melstis, maldaučiau Dievą, kad minėtasis
laipsnis būtų kuo žemesnis. Žemut žemiausias. Nors mergaitė gydoma net
dvejus metus, chemoterapija vis dėlto padėjo nugalėti vėžį, jai būnant dar visai
mažytei. Lygiai to paties tikiuosi ir dabar.
 Pasirūpinu, kad poste visi turėtų mano mobiliojo telefono numerį, o tada
nusileidžiu į kavinę išgerti puodelio kavos ir susiskambinti su kontora. Brajanas
išvykęs į Betesdą pasikalbėti dėl darbo. Kai pasakiau, kad Heilės vėl laukia
operacija, jis pasiūlė atšaukti susitikimą, bet aš vis tiek liepiau važiuoti. Juk esu
įpratusi dorotis su tokiais dalykais viena, jau žiojausi sakyti, tik laiku
susigriebiau. Ne metas kaišioti pagalius į ratus.
Išgėrusi kavos ne iškart traukiu į rytinį pastato sparną, o pasuku į naujagimių
intensyviosios priežiūros skyrių. Jau ne pirmą kartą po Heilės atkryčio vis užeinu
čia, nors dabar naujagimiai saugiai laikomi atskirose uždarose palatose, jų
nebematyti kaip anksčiau, kai prieš daug metų ateidavau į šį skyrių. Iš tiesų
labai džiaugiuosi. Nenorėčiau, kad tie mažyliai būtų visiems po akimis.
Anksčiau man dažnai tekdavo lankytis ligoninėse darbo reikalais. Visada
stengdavausi užsukti pas naujagimius. Mane labai jaudina tie mažulyčiai
kūdikėliai, prijungti vamzdeliais ir laideliais. Įkvėpdamos ir iškvėpdamos
kilnojasi jų mažos krūtinėlės, kiekvienam oro gurkšniui reikia didžiulių pastangų.
Jie tokie silpni. Jų priklausomybė nuo suaugusiųjų globos mane visada labai
glumina.
Kodėl taip darau? Ko čia ieškau? Kam vieną po kito apžiūrinėju naujagimius,
ieškodama panašių į Lilės bruožų? Kartais atrodo, kad niekada iš čia neišeisiu.
Turiu juos saugoti. Seselės neįstengia visą laiką būti šalia kiekvieno kūdikio. Net
ir čia, naujai įrengtame vaikų ligoninės naujagimių skyriuje, dažno sutikto
žmogaus veide ieškau blogų ketinimų ženklų. Paskui pajuntu, kad laikas trauktis.
Tapau Dingusių vaikų paieškos biuro direktore iš dalies todėl, kad pati patyriau
tokį skausmą ir tokią meilę, o dar ir dėl to, kad man tai padėjo išsaugoti sveiką
protą. Norom nenorom reikėjo atsiriboti nuo savo pačios kančios, kad galėčiau
tinkamai vadovauti biuro veiklai. Naujagimių skyrių teko palikti tada, kai
pradėjau vaizduotis, kad kas nors – gal seselė ar visai svetimas žmogus – įeina į
naujagimių palatą, atjungia gležną kūnelį nuo laidelių ir vamzdelių ir vogčia
išsineša.
Vien dėl tos priežasties nusprendžiau gimdyti Heilę namie. Niekada nebuvau
gimdymo namuose šalininkė. Nebuvau ir iš tų, kurios nepasitiki medicinos
sistema ar bijo nereikalingo cezario pjūvio, nors mano ginekologei buvo tas pat –
galėjau gimdyti nors ir golfo aikštyne. Vis dėlto norėjau susilaukti Heilės
patikimų draugų apsuptyje, padedama sumanios pribuvėjos – jos rekomendacijas
kruopščiai nagrinėjau net kelias valandas – ir seniausiai pažįstamos
patronuojančios seselės.
Einant į onkologijos skyrių, suskamba mano mobilusis telefonas. Žvilgteliu į
ekranėlį – skambina Heilės chirurgas. Sustoju kaip įbesta ir spusteliu mygtuką
Atsiliepti.
– Kaip ji? – klausiu.
– Jau pooperacinėje palatoje, – atsako jis. – Šaunuolė mergaitė.
– Tuoj ateinu.
Pakeliui dar paskambinu Brajanui.
– Jinai jau pooperacinėje, – pranešu. Fone girdėti moteriškas balsas. Juokas.
Kas ten per pokalbis dėl darbo? Akimirksnį mane persmelkia baisus
nepasitikėjimas. Bet paskui prisimenu, kad Brajanas sugrįžo į šeimą dėl Heilės,
o ne dėl manęs. Turėčiau nepamiršti.
– Kaip ji laikosi? – klausia jis.
– Sako, puikiai.
– Po poros valandų būsiu pas jus, – pažada. – Ar gerai?
– Žinoma. – Mano balsas dvelkia šalčiu.
– Gal ko atvežti?
– Ne, nieko nereikia. – Artėdama prie pooperacinės palatos spartinu žingsnį.
– Noriu kuo greičiau ją pamatyti.

Palatoje įspraudžiu plaštaką Heilei į delną. Šią akimirką jos veide matau visišką
ramybę. Atsisėdu prie lovos ir laukiu, kada suvirpės blakstienos, sukrutės
suskeldėjusios lūpos. Laukiu bet kokio ženklo, kad suprasčiau ją grįžtant pas
mane. Per pastaruosius keletą mėnesių Heilė net triskart patyrė bendrąją
nejautrą, ir aš kiekvieną sykį vis būgštavau, kad negrįš pas mane tokia, kokia
buvo pirmiau. Labai bijau, kad anestezija jos nepakeistų. Bet Heilė atmerkia
akis, ir aš pamatau jos pavargusį šypsnį.
– Na va, – ištaria ji.
Paliečiu jai skruostą.
– Operacija pavyko kuo puikiausiai, – sakau. – Nuostabu.
Seselė atsmaukia jai ant krūtinės marškinius ir apžiūri odą aplink naujai
įleistą kateterį.
– Kokį jauti skausmą pagal skalę nuo vieneto iki...
– Trys, – įsiterpia Heilė, neleisdama seselei užbaigti klausimo.
 – Heilei trys tai pas pat kaip normaliam žmogui šeši, – pataiso seselė. Jinai
pažįsta mano dukrą. Visi ligoninėje ją gerai pažįsta, vadina nuolatine lankytoja.
Heilė yra viena tų vaikų, kurie nuolat grįžta į ligoninę.
– Na ir kas, – atsako Heilė. Paskui pažiūri man į akis ir klausia: – Kur tėtis?
– Atvažiuoja.
– Gerai, – ištaria, lūpų kampučiai užsiriečia aukštyn, ir ji vėl lėtai nugrimzta į
miegą.

Visą valandą sėdžiu žalsvai geltonoje palatoje. Pooperacinėje ji miegojo

neramiai, tai nubusdama, tai vėl užsnūsdama, o čia jos miegas gilus, ir aš leidžiu
ilsėtis. Kiūtau ant išskleidžiamos į dvigulę lovą sofos ir darbuojuosi nešiojamuoju
kompiuteriu. Tvarkau nuobodžius, bet būtinus administracinius reikalus. Kas
kelias minutes vis stabteliu ir pasižiūriu į Heilę, į perdėm blyškų veiduką,
apvalius skruostelius ir ant kaklo likusį išbėrimą nuo kažkokių vaistų. Jai į
rankas įspraudžiau Fredą, didelės plastikinės jo akys spokso į lubas. Neilgai
trukus į palatą įeina slaugytojas, jaunas afroamerikietis, laibas kaip degtukas,
akiniuotas. Ne iš karto jį atpažįstu.
– Tomai!
– Labas, ponia Naitli. Dar mane prisimenat?
– Kurgi ne! – Atsistoju ir apkabinu jį. Prieš dešimt metų Tomas buvo
mylimiausias mudviejų su Heile slaugytojas. Atrodo nė kiek nepasikeitęs. –
Negaliu patikėti, kad tu vis dar čia! – sakau jam.
– Kurgi galėjau dingti? – nusijuokia jis. – Tiesą pasakius, keletą mėnesių buvau
prapuolęs, tvarkiau šeimos reikalus, – nepatenkintas užverčia akis, – o šįryt
atėjęs į darbą pamačiau mūsų lentoje Heilės Houp Naitli pavardę... – palinguoja
galvą. – Gaila, kad jai vėl tenka patirti šitą pragarą.
– Aš irgi, – pritariu. Prisimenu, kaip prieš dešimt metų vieną dieną jis tyliai
atėjo į palatą ir ėmė pasakoti, kad onkologijos skyriuje gydęsi vaikai po kelerių
metų labai dažnai čia grįžta. Keista, kokie dalykai įstringa atmintin. Tiesiog ima
tave persekioti. Anąsyk Tomas staiga susigriebė, gerai pamenu, puolė taisyti
padėtį ir pasakoti, kad diduma vaikų pasveiksta, jis pats tvirtai tikįs, kad Heilė
bus viena tokių.
Stebiu, kaip Tomas matuoja jai pulsą, pataiso ant stovo kabantį lašinės
maišelį. Paskui jo veidas nušvinta – žvilgsnis užkliūva už Heilės nuotraukos ant
naktinio staliuko, ji nusifotografavusi su mano dukterėčiomis. Maloniai aiktelėjęs
Tomas paima nuotrauką į rankas.
– Pusseserės! – šūkteli. – Tik pažiūrėkit, kaip užaugo.
– Prisimeni jas? – nustebusi klausiu.
– Argi galėčiau pamiršti? Sugužėdavo į palatą kaip klegančių ančių pulkelis,
sukeldavo tokį šurmulį, o ir atrodė kaip tuo pat metu gimęs penketas, o ne kaip
seserys.
– Ketvertas, – pataisau. – Tų mergaičių tik keturios. Tik atrodo, kad labai
daug. Dvi poros dvynukių, antroji pora dvejais metais jaunesnė.
– Prisipažinsiu, labai nemėgdavau tų dienų, kai jos čia ateidavo, – nusijuokia
Tomas. – Subėgdavo kaip padūkėlės, apsėstos vaikiškų mikrobų.
– Bet Heilei labai patikdavo.
Tomas rodo į mergaitę nuotraukos viduryje.
– O štai čia mūsiškė panelė Heilė.
Nuotrauka daryta pernai vasarą Auter Bankse, tolumoje stūkso raudonų plytų
švyturys, o priešais jį vandenyje pozuoja penkios mergaitės su maudymosi
kostiumėliais. Medison su Mende stovi Heilei iš kairės, Megana ir Melanija – iš
dešinės. Tamsūs mergaičių plaukai surišti į arklio uodegą ir permesti per petį.
Heilė iš pirmo žvilgsnio išsiskiria iš savo pusseserių, nes jos plaukai gerokai
šviesesni. Ir akys šviesesnės. Tada taip garsiai kvatojosi, kad man buvo sunku
priversti ją pastovėti ramiai nors kelias akimirkas, kad galėčiau nufotografuoti.
Nuotraukoje Heilė atrodo neįtikimai sveika. Nematyti nė menkiausio ženklo
ligos, jau leidžiančios šaknis į jos kūnelį. Kiekvieną kartą, mudviem vykstant į
ligoninę, ji liepdavo paimti ir tą nuotrauką. Aš nenorėdavau. Kaip turėtų būti
sunku kasdien regėti save tokią linksmą ir gyvybingą!
– Girdėjau, šįkart su jumis atvyko ir tėtis, – taria Tomas. Padėjęs nuotrauką į
vietą jis dabar kažką rašo Heilės ligos kortelėje.
Mano galvoje pralekia keletas įvairiausių atsakymų, bet nusprendžiu likti
geranoriška.
– Taip, – atsakau. – Jis visą laiką gyveno Kalifornijoje, bet vos tik pranešiau,
kad Heilė atkrito, vėl sugrįžo pas mus.
– Pamenu, pastarąjį kartą buvote tik jūs su Heile. – Baigęs rašyti Tomas
žvilgteli per Heilės lovą į mane. – Visi pacientai išdilo iš atminties, bet judvi
atmenu geriausiai, nes ji, net būdama visai maža, elgėsi kaip didelė. Rūpinosi
jumis lygiai taip pat kaip jūs ja.
 Keista, kad jis taip kalba, bet iš tiesų taip ir buvo. Heilė, regis, visada
nujausdavo, kada manyje kažkas pratrūksta, nors aš kaip įmanydama
stengdavausi nuslėpti savo silpnumą nuo viso pasaulio. Ji iš karto tai pajusdavo.
Kai paaugo, ir aš jai papasakojau apie Lilę, viską kuo puikiausiai suprato. Tarsi
pati būtų patyrusi tą netektį.
– Tada jūs platinote vaistus, tiesa? – klausia Tomas.
– Taip. – Užvožiu kompiuterį. – Heilei susirgus, mečiau tą darbą. – Ir taip vos
spėjau suktis, o kai Heilė gimė, atsisakiau komandiruočių, nors kelionės sudarė
didumą mano darbo. Nuolat važinėjau į Vilmingtoną, andai man tas miestas labai
patiko. O dabar jo nemėgstu. – Brajanas tada baigė tarnybą armijoje ir pradėjo
dirbti IBM bendrovėje.
– Aš jo visai nepamenu, – prisipažįsta Tomas.
– Matai, vos tik Heilė susirgo, jis mus iškart paliko. Negalėjo pakelti jos ligos.
– Ir dar dėl daugybės kitų priežasčių, pamanau.
– Kiek metų buvote susituokę? – teiraujasi Tomas. Ant jo piršto pamatau
žiedą. Nepamenu, ar tada, kai matėmės paskutinį kartą, jis jau buvo vedęs, ar
dar ne.
– Šešerius. – Mintyse daliju šį laiką į tris tarpsnius. Dvejus metus buvo
nepaprastai gera, kai gyvenom tik dviese Fort Belvaro karinėje bazėje, aš labai
mėgau savo darbą – pristatinėti ir pardavinėti naujus vaistus. Buvome jauni,
gerokai jaunesni nei dabar. Mūsų draugystė atrodė tokia karšta ir aistringa, kad
sunku net įsivaizduoti.
Paskui viskas ėmė ristis vis blogyn. Brajanas buvo išsiųstas į Somalį, ten vos
nežuvo, gimė Lilė, mane ištiko širdies smūgis, pati vos nenumiriau. Visa atrodė
lyg baisus, nesuvokiamas košmaras. Mūsų santuokinis gyvenimas pasidarė
įtemptas, be meilės; netrukus Brajanas vėl išvyko į užjūrį, manau, su džiaugsmu.
O aš visai nelauktai, gydytojams draudžiant, per vieną Brajano apsilankymą
namie pastojau Heile, ir tai įrodymas, kad kontraceptinės piliulės ne visada
apsaugo nuo nėštumo, įrodymas, kad mylėtis gali net tada, kai siela mirusi. Šis
nėštumas sukėlė ant kojų visus mane gydančius medikus, tačiau kraujospūdis
atitiko normą, ir aš pati jaučiausi puikiai, buvau kupina vilčių. Pirmaisiais Heilės
gyvenimo metais mūsų namus nedrąsiai aplankė džiaugsmas. Brajanas metė
armiją ir pradėjo dirbti IBM bendrovėje, kad galėtų būti arčiau šeimos. Pamenu,
tada maniau, kad jis mus saugo, atsilygina už tai, kad pirmiau buvo taip apleidęs.
Deja, mūsų laimė pasirodė esanti trapi – kai buvom bepatikį, kad vėl viskas
gerai, Heilė pradėjo karščiuoti. Brajanas pabėgo taip greitai, kad aš nespėjau nė
susivokti. Vieną dieną dar buvo namie, o kitą jau dingo. Palikti Heilę ir mane,
atsiplėšti nuo savo vaiko – man buvo ne tiek nesuvokiama, kiek nedovanotina.
– Gerai, kad jis sugrįžo, – sako Tomas. – Jai labai reikia tėčio.
Linkteliu.
– Tu teisus, – tariu nurijusi pyktį. Mokysiuosi kaip nors užmiršti skaudžią
praeitį.

Po dvidešimties minučių vėl dirbu įsijungusi kompiuterį, ir į palatą įžengia

Brajanas. Nė nežvilgtelėjęs į mane traukia tiesiai prie Heilės lovos.
– Kaip ji? – Įdėmiai žvelgdamas į veiduką paliečia mergaitei ranką.
– Atsibudusi ėmė iš karto klausinėti apie tave, – sakau.
– Tikrai? – Jo akinių stikluose atsimuša saulės šviesa nuo didžiulio lango prie
Heilės lovos.
Nesusilaikau. Mane sujaudina į tą vienintelį žodį sutelktas didžiulis jausmas.
– Taip, – patvirtinu. – Kaip sekėsi kalbėtis dėl darbo?
Jis gūžteli pečiais.
– Sakyčiau, neblogai. Laikas parodys.
Prisimenu fone girdėtą juoką. Nesuprantu, kodėl jis taip erzina mane. Aš
sėdžiu prie sergančio vaiko, o jis juokiasi su kažkokia moterim. Na ir kas? Juk nė
pati nežinau, ko iš jo noriu.
– Kada bus nustatytas MLLR laipsnis? – klausia.
– Gal tik po kelių dienų.
– Nori pailsėti? Aš galiu prie jos pasėdėt.
Pasižiūriu į savo miegančią dukterį. Jeigu nemiegotų, gal ir priimčiau jo
pasiūlymą, bet kai tokia išsekusi ir silpna, negaliu jos palikti. Antraip netekčiau
dar vieno bejėgio vaiko. Daugiau šito niekada nebebus.

Kitą dieną paskambina Džefas Džeksonas ir praneša, kokie Heilės kaulų čiulpų
biopsijos duomenys.
– Chemoterapija nepadeda, – sako jis. – Deja.
– Šūdas.
Aš sėdžiu vaikų ligoninės kavinėje ir atsakinėju į elektroninius laiškus, o
Brajanas pasilikęs su Heile palatoje. Man išeinant juodu žaidė Bananagrams.
Nesitikėjau, kad tyrimo rezultatai paaiškės taip greitai, be to, išvis nenorėjau
išgirsti tokios žinios.
– Vadinasi, lieka tik kaulų čiulpų persodinimas, tiesa? – klausiu.
– Kol ieškosime čiulpų donoro, teks skirti nuolatinį chemoterapinį gydymą,
kad būklė neblogėtų. MLLR laipsnis aukštesnis, nei norėtųsi, todėl reikia kuo
greičiau ieškoti tinkamo donoro. Rytoj paskirsiu jums susitikimą su Dagu
Deivisu, transplantologų brigados galva. Jis jums smulkiau paaiškins, ko tikėtis.
– Ar jis galėtų patikrinti mane su Brajanu, gal katras tiktume kaip donorai? O
gal tai galima atlikti tuojau pat?
– Paprašysiu, kad Dagas jums visa tai paaiškintų.
– Tai... – Žiūriu į kompiuterio ekraną, bet nieko nematau. – Šita žinia iš esmės
gera ar bloga?
– Nei gera, nei bloga, – atsako jis. – Tiesiog taip jau yra.
Man nepatinka tokie žodžiai. Įsivaizduoju save kalbant dingusio vaiko tėvams:
„Matot, taip jau yra.“
– Norėčiau išsamesnio atsakymo, – sakau jam.
Daktaras dvejoja.
– Gaila, bet nieko optimistiškesnio negaliu pažadėti, – pagaliau prabyla. Jis
niekuo nebegali man padėti, daugiau iš jo reikalauti beprasmiška.
– Suprantu, – nuraminu jį. Būsiu viena su šia bėda. Paskui prisimenu Brajeną,
paliktą onkologijos palatoje su Heile. Pagalvoju, kaip ji prisirišusi prie jo. Apie
džiugesį mergaitės balse, kai ji pradeda apie jį kalbėti ir kaip jai patinka kartoti
žodį „tėtis“. Prisimenu, kaip po operacijos Brajanas įžengė į Heilės palatą ir
patraukė tiesiai prie jos lovos. Palietė jai ranką. Ir galiausiai pamanau, gal vis
dėlto nesu visiškai viena palikta bėdoje.
 20

Tara

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

Pasijuntu garsiai šaukianti. Staigiai atsibundu, šoku iš lovos ir tik tada suprantu
girdinti ne savo pačios, o Greisės balsą. Vaizduodamasi, kad kas nors ją
skriaudžia, nulekiu koridoriumi į dukters kambarį. Esu pasiryžusi nagais
išdraskyti įsibrovėliui akis.
Bet randu ją vieną. Sėdi lovoje, mėnesienos pusiau apšviestame kambaryje,
susirietusi į kamuoliuką, rankomis užspaudusi ausis; man pripuolus artyn, balsas
pamažu nuslopsta – Greisė ima taip tyliai kuždėti, kad vos begirdžiu.
– Padėkit, padėkit, – kartoja ji.
– Greise! – Apglėbiu ją kaip kokoną. – Meilute, viskas gerai. – Imu sūpuoti, ir
ji prisiglaudžia prie manęs. – Kažką susapnavai, – tariu. – Kažką labai blogo. –
Šitai gerai pamenu – kaip leisdavosi apkabinama, kol buvo maža, – ir nors
nerimauju, kad ją kažkas išgąsdino, vis tiek man labai patinka laikyti apkabinus
tokią nesipriešinančią. – Ką susapnavai, meilute? – imu klausinėti. – Ar nenori
man papasakoti? – Ji visada pasakodavo Semui savo blogus sapnus. Klodavo iki
menkiausių smulkmenų, o jis taip įdėmiai klausydavo, tarsi būtų norėjęs išsaugoti
atmintyje kiekvieną žodį.
Pajuntu sau po smakru krustelint dukros galvą. Greisė keliskart suspaudžia
man ranką ir vėl atleidžia; prisimenu, kaip kūdikystėje žįsdama gniaužydavo
kumštelį man prie krūties.
– Susapnavai tėtį? – paklausiu ir prikandu lūpą. Ji nemėgsta, kai bandau ką
nors išpešti.
– Noelė mirė dėl mano kaltės. – Ji kalba taip tyliai ir neaiškiai, kad pamanau
blogai išgirdusi.
– Dėl tavo kaltės? – nustembu. – Greise, Dieve mano! Kaipgi tu gali būti
kalta?
Ji vėl papurto galvą.
– Papasakok, – paraginu. – Kodėl manai, kad čia tavo kaltė?
 Ji atšlyja nuo manęs, bet nedaug, kad mudviejų kūnai vis dar liestųsi. Ištiesiu
ranką norėdama paglostyti jai nugarą, ir ji nesipriešina.
– Savo žūties dieną Noelė man atsiuntė elektroninį laišką, – ima pasakoti
Greisė. – Visada taip darydavo, kai norėdavo įkalbinti mane imtis savanoriškos
veiklos.
– Aha, – pritariu jai.
– Ir Klivas atsiuntė man laišką. Atsakydama jam parašiau, kad Noelė kartais
būna baisiai įkyri... pripasakojau negražių dalykų... esą ji truputį kuoktelėjusi, ir
visa kita. Nuspaudžiau „siųsti“ ir tik tada susigriebiau išsiuntusi laišką ne Klivui,
o Noelei.
– O ne.
Širdyje džiaugiuosi, kad kambaryje dar tamsu ir ji nemato mano šypsenos. Aš
ir pati ne sykį esu taip padariusi. Kam nepasitaiko? Vis dėlto man gaila ir
Greisės, ir Noelės, gavusios nemalonų laišką iš mergaitės, kurią nepaprastai
mylėjo.
– Mes visi ne kartą esame padarę tokią klaidą...
– O ji ėmė ir nusižudė, – nutraukia mane Greisė. – Ko gero, po kelių valandų...
gal net minučių, vos tik gavusi mano laišką. Perskaitė apie save tas baisybes ir
nusižudė.
– Ne, Greise, – raminu ją. – Negali jos savižudybės priskirti sau. Gal ji tavo
laiško net neperskaitė, o jeigu ir skaitė, tai šis ne iš tokių, kad žmogus pultų
žudytis. Tai, kas nedavė Noelei ramiai gyventi, buvo gerokai rimčiau ir truko jau
daug metų.
Kai Emerson man parodė rastą Noelės laišką, aš ir pati net dvi naktis
negalėjau užmigti. Vien tik apie jį galvojau. Įsivaizdavau kūdikį, sprūstantį jai iš
rankų. Kada? Kur? Kaip jai turėjo būti baisu! Nesėkmingai bandžiau išguiti iš
galvos šį vaizdą. Gaila, negaliu papasakoti Greisei, kas man neduoda ramybės,
nes toji paslaptis kol kas turi likti tik tarp manęs ir Emerson. Gal net amžinai.
Deja, kaip ir anksčiau, man darosi sunku kęsti beįsitvyrančią tylą ir
susvetimėjimą, jai palengva atsigaunant nuo blogo sapno.
– Aš irgi žinau keletą dalykų apie Noelę, – vėl prabylu, kad kuo greičiau
išsklaidyčiau tą tylą ir kuo ilgiau išlaikyčiau Greisę šalia savęs. – Kelios jos
depresijos priežastys galėjo turėti įtakos ir savižudybei, brangioji. Bet, patikėk
manim, jos niekaip nesusijusios su tavimi. Tai galėjo atsitikti ir be tavo laiško –
ar ji būtų jį gavusi, ar ne.
– Kokios tos priežastys? – Ji įtarokai žvilgteli į mane, mėnesienoje sublizga
akys.
– Kol kas negaliu tau atskleisti. Mudvi su Emerson bandom išsiaiškinti, kodėl
Noelė taip blogai jautėsi. Mes manom, kad jai... kad Noelei kažkas atsitiko, tai
buvo labai seniai ir...
– Ji buvo išprievartauta ar dar kas nors?
– Ne. Nieko panašaus.
Nevertėjo prasitarti. Labai tikėtina, kad to, ką sužinojau apie Noelę, Greisei
niekada negalėsiu atskleisti.
– Visų smulkmenų nė pati dar nežinau, sakau tik tam, kad bent kiek
nusiramintum. Neturėtum jausti nė menkiausios kaltės dėl to, kas atsitiko
Noelei. Aišku?
Greisė vos pastebimai linkteli ir atsigula.
– Ar galėsi užmigti?
– Pasistengsiu. – Įsitaisiusi po antklode dukra nusigręžia į sieną. Ta kūno
dalimi, prie kurios ji pirmiau glaudėsi, pajuntu šaltį. Nesinori eiti iš kambario.
Paliečiu jai petį. Paglostau.
– Šiandien po pietų nedirbsi, tiesa? – klausiu.
– Ne. Rytoj.
– Tai galėsiu parvežti tave namo.
– Dženė mane parveš.
Kiek patylėjusi tariu:
– Matau, ir vėl pyksti ant manęs. Tu tokia panaši į tėtį – ilgai nešioji bėdą
širdyje. Tai negerai. Gal šįvakar galėtume...
– Mama! – Greisė atvirsta ant nugaros ir, nors veido neįžiūriu, galiu užtikrinti,
ima svaidyti į mane žaibus. – Aš noriu miego!
– Gerai. – Liūdnai šypteliu. Ji su manim suartėja tik per colį, o aš trokštu visos
mylios. Pasilenkiu ir pabučiuoju ją į skruostą. – Myliu tave, – pasakau. – Labos
nakties.

Kitą dieną tenka ilgai kovoti su noru kuo greičiau pasižiūrėti, kaip Greisė
jaučiasi po sunkios nakties. Savaip naudinga dirbti mokykloje, kurioje mokosi
tavo vaikas: kada panorėjęs gali jį pagauti. Aišku, Greisei nepatinka, kad
maišausi po kojom, tad aš, tiesą pasakius, visą dieną stengiuosi nesirodyti jai
akyse.
Po pamokų grįžtu namo ir virtuvėje pamatau mirksint telefono lemputę.
Surenku kodą ir pakeliu ragelį.
– Labas, Tara, – pasigirsta Jano balsas, prunkštelėjes jis kalba toliau: –
Prisipažinsiu, kiekvienąkart išgirdęs Semo balsą jūsų atsakiklyje net krūpteliu.
Bet man tai patinka. Smagu girdėti jį kalbant. Tiesiog noriu paklausti, kaip
laikais. Tikiuosi, judviem su Greise viskas gerai.
Padedu ragelį.
Aha...
Ką ir kalbėti, visai pamiršau, kad autoatsakiklyje įrašytas Semo balsas.
Praėjus porai savaičių po Semo mirties, man apie tai užsiminė Emerson, bet tada
būtum galėjęs sakyti, kad mano namas nudažytas purpurine spalva – vis tiek
nebūčiau kreipusi dėmesio. Manau, visi kiti tiesiog nedrįso man priminti.
Išskyrus Janą, bet jis tai padarė labai maloniai.
Išsitraukiu iš rankinės mobilųjį ir surenku namų telefono numerį. Šis keturis
kartus sučirškia, o aš stoviu įsikandusi lūpą ir laukiu. Tada pasigirsta balso
įrašas.
„Ei, sveiki! – Rodos, lyg Semas kalbėtų iš gretimo kambario. – Jūs
paskambinote į Semo, Taros ir Greisės namus. Tikimės, kad paliksite mums
žinutę. Iki!“
Ilgai žiūriu į telefoną savo rankoje, paskui pravirkstu ir stipriai prispaudžiu jį
prie krūtinės. Atsisėdu ant kėdės prie baro virtuvėje ir taip graudžiai įsiraudu,
kad ašaros upeliais liejasi ant granitinio stalviršio. Maniau, kad su šituo
sielvartu, šituo alinančiu, gniuždančiu širdies skausmu jau baigta, bet, pasirodo,
dar ne.
Nusiraminu tik po dvidešimties minučių. Tada vėl žvilgteliu į telefoną, šįkart
gerokai ryžtingiau. Reikia kuo skubiau pakeisti įrašą. Bėda, nežinau, kaip.
Dar pagalvoju, ką į tai pasakys Greisė. Puikiai pamenu, kaip andai įžengė į
kambarį, kur aš po Semo mirties traukiau iš spintos jo drabužius ir kišau į juodus
šiukšlių maišus, skirtus labdarai. Po Semo mirties buvo praėjusios tik dvi
savaitės, o aš staiga pajutau keistą norą kuo greičiau atsikratyti drabužių, kurių
jis daugiau niekada nebevilkės. Girdėjau, kai kurios moterys net kelerius metus
laiko savo mirusių vyrų drabužius namie ir negali išmesti, bet man, kas rytą
spintoje matant jo kostiumus, marškinius, kelnes ir treningus, suspausdavo širdį.
 „Tu jį ištrini iš mūsų atminties!“ – suklykė Greisė, pamačiusi tuos drabužių
maišus. Norėjau ją apkabinti, paverkti drauge, bet ji mane atstūmė ir išlėkė į
savo kambarį. Pati sau pagalvojau: niekis, rytoj kalbės kaip įprastai, bet jau
praėjo du šimtai tokių rytojų, o ji prie manęs nė kiek nepriartėjo. Kodėl tada taip
greitai atsikračiau Semo daiktų? Ar tai normalu? Maniau, kad bus lengviau, kai
kas rytą nematysiu spintoje, ir nepagalvojau, kaip bus sunku jų vietoje regėti
tuštumą.
Paimu ragelį ir nuspaudžiu kelis mygtukus – mėginau susigaudyti, kaip
pakeisti pranešimą. Greisė, ko gero, vis tiek nė nepastebės. Ji niekada
neskambina namo.
Man besiklausant instrukcijų, ji įeina į virtuvę. Net pašoku. Nemaniau, kad
šiandien anksčiau už mane grįš iš mokyklos, ir bijau, kad nebūtų išgirdusi mano
raudos. Nuo mažų dienų stengiuosi nepasirodyti dukrai silpna. Iškart išjungiu
telefoną, nes nenoriu keisti pranešimo prie jos.
– Ką čia darai? – Greisė sustoja kitoje stalo pusėje, įtariai žvelgdama į
telefoną.
– Pamaniau, kad jau laikas pakeisti atsakiklio žinutę, – prisipažįstu, – bet
neišmanau, kaip.
– Turi galvoje, ištrinti tėčio balsą?
Bandau įsiklausyti, ar jos balse negirdėti kaltinimo.
– Taip, – atsakiau. – Ko gero, jau laikas.
Užuot žiūrėjusi į mane ji įbeda žvilgsnį į telefoną mano rankoje.
– Ko gero, – pakartoja ir ima iš manęs ragelį. – Jeigu nori, galiu pakeisti už
tave.
– Būčiau dėkinga.
Ji greitai spusteli kelis mygtukus, paskui taria:
– Sveiki, čia Greisė. – Atkiša man telefoną, bet aš spoksau į jį ir nesuprantu,
ką su juo turėčiau daryti. Tada meta į mane žvilgsnį, lyg sakytų „na ir višta“, ir
nuspaudžia mygtuką. – Aš pasakysiu „čia Greisė“, o tu pasakyk „ir Tara“, o aš
vėliau užbaigsiu. Aišku?
– Taip. Gerai. – Pasilenkiu prie jos, mudviejų galvos beveik liečiasi. Užuodžiu
jos plaukų šampūno kvapą. Dieve, kaip aš jo ilgiuosi. Gerklėje pakyla gumulas.
– Labas, čia Greisė.
– Ir Tara.
 – Palikite mums žinutę, – sako ji ir išjungia telefoną. – Na va.
– Ačiū, – nusišypsau.
– Nėr už ką.
Greisė pasiima iš stovinčios ant stalo vazos obuolį ir išeina į koridorių. Noriu
pulti prie jos, parsivesti į virtuvę. Noriu paklausti: „Ar vakar sugebėjai užmigti
po to naktinio košmaro? Papasakok, kaip praėjo diena! Koks tavo mylimiausias
mokytojas? Ar seniai kalbėjaisi su Klivu?“ Bet prisiverčiu kietai sukąsti dantis,
nes tai, kas ką tik tarp mudviejų įvyko, kas pažiūrėti visai nereikšminga, man
atrodo kaip didžiausias stebuklas, ir nenoriu jo sugadinti.
 21

Ana

Vašingtonas, Kolumbijos apygarda.

Mudu su Brajanu sėdime už stalo priešais Dagą Deivisą, vaikų ligoninės

transplantacijos specialistą, ir žiūrime, kaip jis lėtai varto storą Heilės ligos
istoriją. Ištraukia lapą, pasideda ant stalo ir baksnodamas į jį pirštu taria:
– Štai čia yra Heilės kaulų čiulpų tyrimo rezultatai. Apgailestauju, jos kraujo
kūnelių tipas yra ypatingas, ne toks kaip kitų, todėl rasti atitikmenį bus sunku,
bet ne neįmanoma, tad pulti į neviltį tikrai nėra reikalo.
Jis žiūri tiesiai man į akis. Ar aš panaši į tokią, kad pulčiau į neviltį? Žinoma,
esu velniškai išsigandusi. Bet juk tai ne tas pat?
Man buvo keista važiuoti į vaikų ligoninę be Heilės. Palikau ją ilgajam
savaitgaliui pas Meriliną su mergaitėmis ir labai nekantrauju šįvakar išgirsti,
kaip joms sekasi. Džiaugiuosi, kad ji gavo progą ištrūkti iš namų, bet per tris
dienas be dukters imu eiti iš proto. Baisiai pasiilgstu. Bijau ir pagalvoti, kad rytoj
vėl turėsiu ją vežti į vaikų ligoninę eilinei palaikomosios chemoterapijos
procedūrai.
Šįryt ji man paskambino, ir aš supratau, kad mergaitė smagiai leidžia laiką su
savo pusseserėmis. Jos buvo nuėjusios pačiuožinėti į uždarą čiuožyklą, stebėjo
Meganos amerikietiškojo futbolo treniruotę, užkandžiavo vidiniame namo kieme,
buvo nuėjusios į kiną ir ilgai vaikštinėjo po parduotuves. Man nelabai patinka,
kai vaikai trainiojasi po parduotuves, bet dabar noriu Heilei suteikti progą imti
iš gyvenimo kuo daugiau pramogų. Jeigu nori bastytis po parduotuves ir jaučiasi
saugiai su visu būriu pusseserių, tegul sau.
– Ar galite šiandien mus patikrinti? – klausia Brajanas daktaro Deiviso. –
Nesuprantu, kodėl delsiama ką nors daryti. Kodėl niekas neateina ir tuojau pat
nepaima mūsų seilių mėginių?
Daktaras Deivisas šypsosi. Jis atrodo toks jaunas. Vieną rytą atsibudusi
supratau, kad visi daktarai, su kuriais tenka bendrauti, gerokai jaunesni už
mane.
 – Mes būtinai patikrinsime, ar jūs tinkate į donorus, – sako jis, – bet
dažniausiai tėvus tiriame paskutinius, paprastai jie tam netinka. Žinoma,
geriausia būtų brolis ar sesuo. Ar Heilė turi brolių, seserų?
Žiojuosi sakyti, bet Brajanas mane aplenkia.
– Turėjom dar vieną kūdikį. – Atsikrenkščia. Pasitaiso akinius. – Mergaitę, –
priduria. – Bet ji vos gimusi kažkur dingo. Mes net nežinom, ar išvis gyva.
Jo žodžiai mane sukrečia. Jie tarsi ištraukti iš mano lūpų. Paprastai aš šitaip
kalbu. Kiekvieną kartą, kai garsiai juos ištariu, man skaudžiai sugniaužia gerklę.
Jis nė sykio nebuvo užsiminęs apie Lilę per visą laiką, kai prieš du mėnesius
įžengė į Heilės palatą vaikų ligoninėje. Negi aš maniau, kad pamiršo mūsų
prarastą vaiką? Brajano balse išgirstu nuoširdų liūdesį. Skausmą. O šitiek metų
tariausi viena gyvenanti su šia netektimi.
– Kaip baisu. – Daktaras Deivisas nusiima akinius. – Ir dėl tos mergaitės, ir
dėl Heilės, – sako jis. – Paprastai vienas iš keturių brolių ar seserų tinka į
donorus. O ieškant platesnėje aplinkoje, tikimybė esti viena iš dvidešimt penkių
tūkstančių.
Staiga užsiliepsnoju pykčiu ir Brajanui, ir visam pasauliui – tai nustebina mane
pačią, bet mėginu užgniaužti jį savyje. Jeigu nebūtume praradę Lilės, dabar
turėtume vieną iš keturių galimybių išgelbėti Heilę. Kaip paprasta.
– Ji turi pusseserių, – ištariu ir pati susimąstau, kaip mergaitės galėtų įsilieti į
šį painų tinkamo donoro paieškos vaizdelį. – Keturias seseris – Brajano sesers
mergaites.
– Mes būtinai jas ištirsime, – sako daktaras, – bet greičiausiai teks kreiptis į
Pasaulinį donorų centrą. Jeigu paaiškės, kad ten yra atitikmuo, prašysime
atsiųsti kraujo pavyzdį. Donorų visada galima rasti, – jis drąsinamai linkteli, – tik
nežinia, kaip greitai.
Svarstau, kiek man pačiai teko girdėti atvejų, kai nesulaukę transplantato
žmonės numiršta. Prisimenu berniuką, gulėjusį šitoje ligoninėje ir besigydžiusį
nuo vėžio, kai Heilė buvo dar visai mažutė, – jam laiku nebuvo rasta donoro. Imu
drebėti lyg šalčio krečiama.
– Kol ieškosime donoro, skirsime Heilei palaikomąjį gydymą, – toliau kalba
daktaras Deivisas. – Gera žinia ta, kad bent per tą laiką jai ataugs plaukučiai. –
Jis nusišypso. – Nors trumpam.
– Kodėl tik trumpam? – klausia Brajanas, ir aš prisimenu jį nemačius
mergaitės plaukų nuo tada, kai jai buvo metukai. Tada tie plaukai atrodė reti ir
beveik šviesūs. O būdama dvylikos ji nešiojo juos sukėlusi į sušiauštą arklio
uodegą; išsprūdusios iš elastinės gumytės palei veidą raitėsi ilgos garbanos.
Tada Heilei visai nerūpėjo išvaizda. Norėjau, kad dukra kuo greičiau pradėtų ja
rūpintis. Aš ir pati iki tokio lygio dar nebuvau subrendusi, – man ir dabar
išvaizda ne itin svarbi, – dažausi tik eidama į dalykinį susitikimą. Šiandien man
neberūpi, ar Heilė atrodys kaip aš, ar ne. Tegu pati renkasi, kokia bus užaugusi.
– Radę donorą pradėsime ją ruošti transplantacijai. Porą savaičių Heilei bus
skiriama intensyvioji chemoterapija ir apšvita, todėl vėl nuslinks plaukai. Po
operacijos bent mėnesį ar ilgiau reikės gulėti ligoninėje, o paskui keturis
mėnesius gydytis namie.
Paskui jis mums papasakoja apie izoliatorių ir labai griežtas asmeninės
higienos taisykles – jų teks laikytis slaugant Heilę.
– Vajetau, – Brajanas apstulbęs kaip ir aš, nors tai, ką pasakoja daktaras, man
nėra didelė staigmena. Su viskuo esu jau susipažinusi. Mačiau, kaip onkologijos
skyriuje šį siaubą išgyvena kiti vaikai. Vis dėlto karčios tikrovės pojūtis tik dabar
pradeda smelktis širdin. Imu vaizduotis Heilę kenčiant tokį pragarą.

Grįždami į Aleksandriją mudu su Brajanu visą kelią tylime. Senamiestyje

stabtelime išgerti latės. Nešini puodeliais einame prie vandens ir sėdamės ant
suolo. Diena nuostabi. Mums iš kairės prisišvartavusi baltutėlė jachta. Apšviesta
saulės, ji visa tviska, o Potomako upės paviršius nužertas spindulių blizga lyg
sidabrinis. Trokštu, kad visa, ką šią akimirką regiu, matytų ir Heilė. Kad ir ji
galėtų gėrėtis ta jachta. Paplaukioti upe. Sėdėti ant suolo ir grožėtis sidabriniu
upės paviršiumi. Gerti karamelinę kavą. Man sunku ką nors regėti, uosti ar liesti
ir beviltiškai trokšti, kad visa tai patirtų ir Heilė.
Kelias minutes mudu su Brajanu sėdime ir tylime grožėdamiesi vaizdu ir
mintyse darsyk perkrėsdami, ką išgirdome iš daktaro Deiviso.
– Aš bijau, – pagaliau prisipažįstu. – Net jeigu donoras bus rastas, atrodo, vis
tiek nestigs didžiulės grėsmės.
Jis neskuba atsakyti. Gurkšnoja kavą ir žiūri į vandenį. Jau noriu paraginti,
kad ką nors ištartų, bet jis prabyla pats:
– Klausyk, noriu tau pasakyti, kad niekur nebevažiuosiu. Daugiau niekada jūsų
nebepaliksiu.
Ko gero, nori, kad jausčiausi tvirčiau, bet išeina atvirkščiai – jo žodžiai mane
supykdo.
– Geriau nė nemėgintum, – sakau, – juolab dabar, kai leidi Heilei vėl džiaugtis
tavo sugrįžimu.
– To nebebus.
Aš irgi įsmeigiu žvilgsnį į vandenį, kad susitelkčiau tam, ką ketinu pasakyti.
– Nustebau, kai prasitarei apie Lilę.
– Kodėl? Negi manei, kad kada nors ją pamiršiu?
– Labai nuoširdžiai nustebau.
– Ak, Ana, tu rimtai?
Atgręžiu veidą į jį.
– Tu mus palikai, Brajanai, – primenu. – Pradėjai naują gyvenimą. Niekada
apie ją net neužsiminei. Tiesa, kai tai atsitiko, bendravai su policija, su valdžia,
bet per šitiek metų nė sykio nepasikalbėjai su manim.
– Man buvo labai sunkus laikas.
– Sunkus – per menkas žodis.
Brajanas nusiima akinius ir pasitrina nosį.
– Labai dėl to gailiuosi, – prisipažįsta.
Taip tau ir reikia, pamanau.
– Papasakok man, dėl ko, – paprašau. Noriu, kad pateiktų ataskaitą. Kad
išpažintų visą savo kaltę ir nieko nepraleistų.
Jis dirsteli į mane tarsi svarstydamas, ar verti praryti šitą jauką.
– Užvis labiausiai gailiuosi, kad nebuvau Heilei tikras tėvas, – sako. – Šitai
galima paaiškinti tik baime. Jau iš pat pradžių jaučiausi nesąs jai geras tėvas.
Man nepavyko su ja suartėti. Bijojau, kad labiau suartėjęs jos neprarasčiau –
kaip Lilės. Suprantu, tai neprotinga, bet tada išties taip jaučiausi.
Pamenu, kaip mažai jis būdavo su Heile pirmaisiais jos gyvenimo metais. Tada
man atrodė, kad tai normalu. Įsivaizdavau, kad mamos pernelyg prisiriša prie
savo mažylių, ir tėčiai nebeišmano, kaip įsilieti į šį paveiksliuką. Niekada
nemaniau, kad kaip tik baimė ginė jį nuo bendravimo su mergaite.
– O kai ji susirgo, – Brajanas palinguoja galvą, – aš nebeišlaikiau. Turėjau
bėgti. Silpnavalis. Suprantu.
– Tu ir vėl rizikuoji jos netekti, – sakau. – Kodėl viskas pa​sikeitė?
– Tikriausiai mane užgriuvo asmeninė pusamžio krizė, – šypteli. – Vieni vyrai,
matydami savo gyvenimą ritantis į pakalnę, lekia per jį šuoliais, siekia užpildyti
vidinę tuštumą nauja mašina ar gražia mergina, o aš, stebėdamas bėgantį prošal
gyvenimą ir savyje besiveriančią tuštumą, suvokiu, kad man to nė nereikia.
Suprantu, kad man labiausiai trūksta dukters. – Brajanas užsideda akinius. – Kai
tu man paskambinai, ilgai svarsčiau, kaip čia gražiau sugrįžus į jos gyvenimą.
Paskui pamačiau, kad grožis čia niekuo dėtas. Aš turiu tai padaryti. Turiu grįžti
pas ją... ir pas tave. Anksčiau man buvo neapsakomai baisu, Ana. – Jis žiūri į
mane. – Ir dabar ne mažiau bijau, bet jeigu Heilei kas nors atsitiks, o aš
nespėsiu kaip reikiant jos pažinti, niekada sau nedovanosiu. Jau ir taip daug ko
negaliu sau atleisti. Armijoje gavau medalį už narsą, o savo šeimoje esu
didžiausias bailys. Norėčiau atsisakyti to medalio.
Mano širdis ima linkti prie jo. Pradedu juo tikėti.
– Džiaugiuosi, kad visa tai man pasakoji, – tariu. – Gerokai pavėluotai – bet vis
tiek džiaugiuosi.
– Ir dar vienas dalykas, – toliau kalba Brajanas. – Turiu čia vieną draugą.
Juodu su žmona Marilende laiko automobilių saloną. Kai praeitą savaitę sakiausi
važiuojąs į susitikimą dėl darbo, iš tiesų buvau nuvykęs pasikalbėti pas juos.
Prisimenu, kaip jis man tada skambino. Moters juoką, sklindantį iš toli.
Suraukusi kaktą laukiu ir svarstau, kur Brajanas lenkia.
– Prieš daug metų juodu turėjo vaiką, šis susirgo leukemija ir mirė. Prieš
grįždamas pas jus aš jiems papasakojau apie Heilę, ir jie man pažadėjo sumokėti
už kaulų čiulpų donoro paieškos akciją, jeigu jai prireiks transplantacijos. Su jais
ir aptariau tuos reikalus. Jeigu kartais jai prireiktų operacijos. Pasirodo,
prireikė, tad...
– Oho, – pasijuntu kalta, kad juo abejojau. – Ohoho.
– Kaip suprantu, tikimybė rasti donorą per akciją labai menka, bet šio reikalo
esmė ta, kad bus įtraukta daugiau žmonių. Dar jie man sakė, kad būtų galima
suburti daugiau norinčiųjų, jeigu paviešintume Heilės istoriją. Aišku, jeigu judvi
su Heile sutiktumėte. Galite ir nesutikti.
Reikės apie tai pagalvoti. Mes visi trys jau turime skaudžios gyvenimo
patirties – Lilės dingimą ir pirmąjį Heilės leukemijos proveržį. Nežinau, ar
norėčiau kelti viešumon dar ir savo dukters ligą.
– Aš su ja pasikalbėsiu, – sakau jam. – Mudu abu galim su ja apie tai
pakalbėti. Kad ir kaip būtų, esu tau labai dėkinga, kad sumanei tokį dalyką. Ir
atlikai.
Žiūriu, kaip į jachtą lipa grupelė turistų. Niekaip neatsistebiu, kad Brajanas
sumanė tokį donorų paieškos būdą. Kad iš anksto viską apgalvojo.
– Žinai, – vėl prabyla jis, – toji istorija su Lile... Ilgai sukau galvą ir vis tiek
negaliu suprasti... Man lig šiol sunku apie ją kalbėti. Žinau, kad labai pyksti ant
manęs, kodėl tada nenulėkiau į Vilmingtono ligoninę jos aplankyti. Patikėk
manim, labai to norėjau, bet negalėjau palikti tavęs vienos. Maniau, Lilei ten
saugu, o tavęs galiu bet kurią akimirką netekti. Tavo gyvybė kabojo ant plauko.
– Žinau, – atsakau jam. – Anąsyk tavo elgesys buvo pagrįstas. – Bet aš vis tiek
maniau, kad jis per mažai stengėsi. Galėjo kur kas anksčiau paskambinti į
Vilmingtono ligoninę ir pasiteirauti. Pareikalauti smulkesnės informacijos. Ko
nors. Betgi jis nežinojo, kad Lilė tuo metu buvo jau dingusi. Kas galėjo tai žinoti?
– Jaučiuosi tarsi kaltas dėl jos dingimo, – taria jis.
– Tai aš verčiu tave taip jaustis.
Norėčiau, kad pultų manęs atsiprašinėti už visa, kas atsitiko, bet staiga
suvokiu ir savo kaltę. Aš tada kaltinau jį, nes daugiau nebuvo ko kaltinti. Kai
Brajanas buvo iškviestas iš Somalio, aš buvau patyrusi komą ir gulėjau Djuko
universitetinėje ligoninėje, ir jis rūpinosi tik manim. O kai mano koma baigėsi ir
mes sužinojome, kad Lilė kažkaip dingo iš Vilmingtono ligoninės, aš baisiai ant jo
supykau, kam nenuvažiavo jos aplankyti. Tokiu savo elgesiu ir atstūmiau nuo
savęs.
– Mudu abu pridarėme klaidų, – tariau. – Reikėjo abiem gydytis pas šeimos
psichologą.
– Tai jau, – nusišypsojo jis. – Geriausia būtų buvę priimti jį gyventi į namus. –
Brajanas gurkšteli kavos. – Ar tu niekada ne... Ar niekada nesvarstei, kas jai
galėjo atsitikti? – klausia.
Papurtau galvą.
– Kaip žinai, tyrėjai mano, kad ji mirė, – sakau. – Gal kas nors iš medikų bandė
nuslėpti savo klaidą, nors aš niekada šia prielaida netikėjau. Nė artyn
neprisileidau tokios galimybės.
Visos paieškos atsimušdavo kaip į sieną. Kartą, kai Heilė buvo trejų metukų,
man buvo pranešta, esą skambinusi kažkokia moteris iš Pietų Karolinos ir
pareiškusi, kad jos pusseserės mergaitė yra ne kas kita kaip mūsų Lilė. Esą
pusseserė atvykusi pas ją su kūdikiu maždaug tuo metu, kai dingusi Lilė, ir tai
moteriai šis apsilankymas pasirodęs keistokas. Tyrėjai ėmė ją kamantinėti, kodėl
taip ilgai tylėjusi, ko nepaskambinusi anksčiau, o moteris atsakė bijojusi
užtraukti nelaimę savo pusseserei. Nusprendusi paskambinti tik tada, kai
pamačiusi pusseserę blogai elgiantis su savo mergaite. Paaiškėjo, kad giminaitė
iš tiesų buvo pagrobusi kažkieno kūdikį, bet ne mano. Ne mūsų.
Dar ir šiandien jaučiu baisų nusivylimą, kai tyrėjai paskambino ir pranešė
DNR tyrimo rezultatus.
– Aš dėjau į ją visas viltis, Brajanai, – kalbu jam. – Kai sulaukusiai beveik
ketverių metukų Heilei baigėsi gydymas ir man nebereikėjo laukti, kad ji kuo
greičiau pasveiktų, mudvi savaitei nuvažiavome į Vilmingtoną. Vaikščiojom
gatvėmis, o aš dairiausi septynmetės mergaitės, panašios į Lilę. Stoviniavau prie
mokyklų. Elgiausi kaip beprotė, nes ligoninė, iš kurios ji buvo dingusi, aptarnavo
palyginti didelę teritoriją. Lilė galėjo gyventi dievaižin kur. Laikiausi įsikibusi
minties, kad tas, kam labai norėjosi kūdikio, išsirinko ir pasiėmė patį gražiausią
naujagimį ligoninėje. Gal bent dėl to ji bus mylima ir prižiūrima.
– Aš Lilės taip ir nemačiau, – Brajano veidą apniaukia liūdesys.
– Žinau, – sakau. – O man teko palaikyti ant rankų vos kelias valandas.
– Ar Heilė apie ją žino?
– O kaipgi. – Atviravimas Brajanui svetimas. Jis nepratęs prie karčios tiesos,
net du mėnesius kaupė drąsą užsiminti apie Lilę. – Papasakojau jai labai anksti,
ko gero, nesulaukusiai nei penkerių ar šešerių. Brajanai, jinai nepaprastas
vaikas.
– Aš tai žinau, – šypsodamasis patvirtina jis. – Nuostabi mergaitė.
– Gal dėl to, kad ankstyvoje vaikystėje jai teko tiek daug susidurti su
medicina, o gal dėl kitų priežasčių ji visada skyrėsi nuo bendraamžių. Net dabar
padeda man ieškoti Lilės.
Brajanas nustebęs pažvelgia į mane.
– Kaip, kaip?
– Ji žino, kuo užsiima Dingusių vaikų paieškos biuras. Peržiūri visą gaunamą
informaciją ir bando atrinkti, kas tinka Lilei. Kartais eina padirbėti į biurą
drauge su manim. Ieškodamos Lilės jau du kartus buvome nuvykusios į
Vilmingtoną. Mudvi abi širdyje nešiojam didelę tuštumą. Ji pati įkūrė internetinę
svetainę „Dingusių vaikų broliai ir seserys“.
– Juokauji? Pati įkūrė svetainę?
Linkteliu.
– Juk visa į tėvą – kompiuterių maniakė.
Brajanas atsilošia ir užverčia galvą į dangų.
 – Myliu ją, – sako. – Šitiek metų siuntinėjau pinigus ir kalėdines dovanas, bet
nemylėjau. Nejaučiau jai nieko, tik kaltę, kad esu sušiktas tėvas. Dabar aš ją
myliu ir... galiu drąsiai prisipažinti, kad niekada taip puikiai nesijaučiau. Mane
užvaldė geros emocijos. Tą akimirką, kai pamačiau ligoninės palatoje
nuslinkusiais plaukučiais ir vemiančią, – jis žiūri į mane švelniai šypsodamas ir
kiek sutrikęs, – norėjau susikeisti su ja vietomis. Atiduoti savo sveikatą ir ligos
pakirstas gulti į ligoninės lovą.
– Ak, – atsidūstu. – Šis jausmas man pažįstamas.
– Labai ant savęs pykstu.
Nebenoriu girdėti daugiau jokių atgailavimų. Per daugybę metų jų poreikis
seniai išblėsęs.
– Pamirškime praeitį, – tariu. – Dabar tu esi čia ir bandai susigrąžinti medalį
už narsą.
 22

Emerson

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

Kavinės Hot! virtuvė gerokai švaresnė nei mano pačios. Taip yra dėl to, kad pas
mane niekada neužsuka tikrintojai iš Sveikatos departamento, o į kavinę gali
įgriūti bet kada. Mūsų reitingas – devyniasdešimt devyni procentai, o aš siekiu
viso šimto, todėl vakarais prieš išleisdama Dženę namo visad liepiu gerai išvalyti
ledų aparatą ir nublizginti kiekvieną prekystalio colį.
– Iš čia važiuosiu tiesiai į biblioteką, Džene, – sakau jai ir atidariusi šaldytuvą
patikrinu, ar ryt iš ryto užteksime pieno ir grietinėlės mišinio. – Vakarienei yra
indelis likusio nuo pietų aštraus moliūgų troškinio. Ar galėsi parnešti namo ir
pasišildyti su tėčiu?
Dženė pakelia galvą nuo prekystalio.
– Negrįši namo vakarienės? – klausia taip, tarsi būčiau pasakiusi, kad skrendu
į Mėnulį, betgi aš jos nekaltinu. Išskyrus tuos vakarus, kai susitinku su Tara
„mergaičių vakarėlyje“, kasdien grįžtu namo iki vakarienės. O šiandien turiu kitų
planų. Gaila, kad tenka meluoti.
– Noriu paieškoti senų tradicinių receptų, juos galėtume įtraukti į kavinės
pietų valgiaraštį, – tariu. – Per Google nieko gero neradau, o bibliotekoje,
girdėjau, yra.
Mano išsisukinėjimas atsiperka su kaupu. Džeinės akys nušvinta išgirdus žodį
„paieškoti“. Kai pasakiau Tedui, jam tai irgi padarė įspūdį, tik neįtiko žodis
„tradiciniai“. Jaučiu savo šeimynai turėsianti meluoti dar ne kartą. Bent kol
viską išsiaiškinsiu.
– Ar gerai? – klausiu jos nusirišdama prijuostę ir kabindama ant kabliuko prie
durų. – Pasirūpinsi vakariene?
– Galbūt. – Užpurškusi ant stalviršio valiklio Dženė ima įnirtingai jį šveisti. –
Noriu pasikalbėti su tavim apie darbą. Norėčiau čia dirbti trumpiau.
– Mes visi to norėtume, – nusijuokiu.
Ji nežiūri į mane, todėl pamanau: turbūt tikisi, kad čia pat imsiu skaityti
pamokslą. Tiesą pasakius, ji man dabar tikrai nebe taip reikalinga kaip anksčiau.
Dabartinė mano vadybininkė Sandra ir kita padavėja kartu su virėju puikiai
tvarkosi patys. Bet Dženei reikia pinigų, o tomis dienomis, kai ateina padirbėti,
jos pagalba labai praverčia.
– Aš rimtai. – Atitraukusi skrudintuvą nuo sienos ji ima šveisti paviršių už jo, o
aš bandau prisiminti, kada paskutinį kartą buvau atitraukusi skrudintuvą namie.
– Dabar daugiau laiko skiriu kūdikių drabužėliams, nes Noelės... – Dženė
trukteli pečiais, – pati supranti.
– Ir dar tau reikia daugiau laiko su Devonu.
Suglumusi ji nuleidžia galvą ir nusišypso nukaitusiais skruostais.
– Pastaruoju metu nebeturiu jokio laisvalaikio, – priduria.
Džeinė iki ausų įsimylėjusi šitą vaikiną. Aš taip pasinėrusi į savo asmeninį
gyvenimą, kad nebematau, kas dedasi josios padangėje.
– Mažiau valandų – mažiau pinigų tavo kišenėje, – sakau ir pradedu rankioti
dubenėlius nuo lentynos indams džiovinti.
– Žinau.
– Suderink grafiką su Sandra, o aš pažiūrėsiu, kaip toliau eisis, – patariu.
Dženė – puikus vaikas. Labai panaši į mane. Tokia pat lengvai bendraujanti,
turinti daug draugų. Gal ne pati ambicingiausia pasaulyje, bet, atvirai kalbant, aš
manau, kad svarbiau būti mėgstamai nei turtingai. Suprantu, kad atsirastų
žinovų, galinčių ginčytis, bet man tai nesvarbu. Noriu, kad ji būtų mėgstama.
Tad eikit visi velniop. Dženę, regis, myli visi, kas tik pažįsta, – ir vaikai, ir
suaugusieji. Verčiau jau auginti tokį vaiką nei slapuką, dėl asmeninės naudos
galintį smeigti kitam peilį į nugarą.
Vaikinai, su kuriais ji draugauja, irgi gana mieli. Rimčiau draugauti Dženė
nesiryžta nė su vienu, bent kiek man žinoma, – tai labai gerai. Gal tik Devonas
truputį kitoks. Man patinka, kad vasarą jie visur vaikščiojo keturiese – su Greise
ir Klivu. Kuo jų daugiau, tuo saugiau, bet gal aš ir klystu.
– Kaip Greisė? – klausiu uždarydama spintelės dureles.
– Turi galvoje, kaip jai sekasi su Klivu?
– Dabar jai, ko gero, labai sunku, nes tu tebedraugauji su Devonu.
– Ji... – Dženė patraukia pečiais. – Dykinėja. O Klivas tikras mulkis.
– Na, aš jį suprantu. – Išimu iš šaldytuvo troškinį, nes pamanau, kad ji gali
pamiršti. – Jis nori pažinti studentišką gyvenimą ir ištrūkti iš namų, kad niekas
nevaržytų.
 – Ne čia esmė, – taria Dženė. – Tai savaime suprantama, bet kalbu, kaip jis
elgiasi. Nuolat rašinėja Greisei žinutes ir siuntinėja elektroninius laiškus, o ji
gyvena viltimi, kad jis vėl sugrįš.
– Oi, – įsiterpiu. Čia jau nebegerai.
– Matai, ji pati ir pradėjo, – kalba Dženė. – Ėmė rašyti jam žinutes ir visa kita.
O jis visada jai atsako, todėl ji mano vis dar jam rūpinti.
– Neabejoju, kad taip ir yra.
– Bet ne taip, kaip ji norėtų. – Dženė pastato purškiklį į spintelę po plautuve ir
išmeta šlapius popierinius rankšluosčius į šiukšliadėžę. – Manau, jis elgiasi
negražiai, – sako.
– Jai tai dvigubas smūgis. – Įdedu troškinį į polietileninį maišelį. – Pirmiau
tėvas, dabar Klivas. – Vargšelė Greisė. Juodu su Semu buvo tokie artimi. Aš net
pavydėdavau. Tedas su Džene niekada taip artimai nebendravo kaip Semas su
Greise. – Man jos gaila.
– Man irgi. – Dženė nusimazgoja rankas ir šluostydamasi popieriniu
rankšluosčiu atsiremia nugara į stalviršį. – Neįsivaizduoju, kas būtų, jeigu mūsų
tėtis mirtų, mama, – sako. – Sunku ištverti Noelės netektį, o dar ir prosenelis
slaugos ligoninėje.
– Suprantu, vaike.
Rytą man paskambino seselė iš slaugos ligoninės ir pasakė, kad senelis norįs
susitikti su manim viena, be Dženės ir Tedo. Nesuprantu, iš kur toks noras, bet
prašymą teks patenkinti. Dėl jo viską padaryčiau.
Prieinu prie Dženės, nubraukiu nuo veido plaukų sruogą, dengiančią kairę akį,
ir pabučiuoju į smilkinį.
– Myliu tave, – sakau.
– Ir aš tave.
Ji papurto galvą, kad plaukų uždanga užkristų ant veido, tada žvilgteli į
maišelį ant prekystalio ir klausia:
– Jau galim užrakinti?
– Aha.
Apkabinu Dženę per liemenį, ir mudvi patraukiame prie užpakalinių durų.
Labai jos pasiilgsiu, jeigu pradės trumpiau dirbti kavinėje.
– O tu ar labai rimtai draugauji su Devonu? – klausiu.
– Nelabai, – atsako ji.
 Pajuntu, kaip tarp mūsų vėl kyla nematoma siena, ir suprantu, kad motinos ir
dukters artumo akimirka praėjo. Šįvakar ji tikrai nebepasikartos. Ką gi,
atgaivinsiu šių kelių malonių minučių prisiminimus ieškodama medžiagos apie
Aną, moterį, neturėjusią progos pažinti savo dukters dėl to, kad Noelė kažką
padarė ne taip.

Bibliotekoje atsisėdusi prie vieno iš kelių kompiuterių susirandu NC Live

svetainę ir surenku darbuotojos duotą slaptažodį. Namie jau ieškojau per
Google, pasitelkdama žodžius „Ana“, „kūdikis“, „Vilmingtonas“, „ligoninė“.
Pavyko gauti daugybę naudingų nuorodų. Tikiuosi, kad NC Live pasiūlys dar
daugiau.
Pasak Noelės registracijos žurnalo, paskutinis jos priimtas kūdikis buvo
berniukas, tad mūsų prielaida, kad ji metė pribuvėjos darbą po nelaimingo
įvykio, nepasitvirtino. O gal – labai tikėtina –ji tiesiog neaprašė to nesėkmingo
kūdikio gimimo savo žurnale. Noriu rasti straipsnį, kurį Noelė mini savo laiške,
pradėtame rašyti 2003-iųjų liepos 8 dieną. Užduotis, ko gero, neįveikiama, bet
labai norisi pamėginti.
Ilgokai užtrunku, bet padedama bibliotekos darbuotojo galiausiai randu
reikiamą „Vilmingtono žvaigždės“ internetinį puslapį. Noelės laiške neminima,
kada ji skaitė tą straipsnį apie Aną. NC Live svetainėje „Žvaigždės“ numeriai
kaupiami tik nuo 2003-iųjų balandžio, tad viliuosi, kad straipsnis išspausdintas
vėliau nei ši data. Gal jis pasirodė kaip tik tą liepos 8 dieną, ir tai paskatino
Noelę rašyti laišką.
Viltingai nusiteikusi nusprendžiu peržiūrėti visus 2003-iųjų birželio ir liepos
„Vilmingtono žvaigždės“ numerius, kuriuose minimas Anos vardas. Ar daug tokių
galėtų būti? Kaip paaiškėja, net penkiasdešimt septyni. Mane užgriūna Anų
lavina. Imuosi atrinkti reikiamus straipsnius – su nekrologais, paieškos tarnybų
rezultatais, apie kažkokį sukčių šerifą, su keletu gimimo faktų. Paskui susiaurinu
paiešką iki moters, pagal amžių galėjusios būti gimdyve tuo metu, kai Noelė
dirbo pribuvėja. Randu straipsnį apie Aną, gražiausios mėnesio sodybos
konkurso laimėtoją, apie dvidešimt septynerių metų Aną, neįgaliųjų olimpiados
sportininkę, ir apie dar vieną moterį, vogusią alų iš IGA parduotuvės. Užsirašau
gražiausios sodybos konkurso nugalėtojos pavardę – kažkokia Fišel, – nes ji man
pasirodo tinkamiausia kandidatė. Ši Ana gyvena centre. Vaizduojuosi, kaip ji visą
savo energiją skiria kiemo priežiūrai, kad užpildytų sieloje tuštumą po kūdikio
netekties.
Paieškau internete informacijos apie ją. Randu tik vieną Aną Fišel, iš tiesų
gyvenančią Vilmingtone, bet iš duomenų, kuriuos man pavyko rasti baltuosiuose
puslapiuose, sužinau, kad jai jau šešiasdešimt aštuoneri.
Pamėginu Vilmingtono laikraštyje ieškoti kitu būdu – nurodau kelis žodžius:
„ligoninė“, „kūdikis“, „dingęs“, bet nė vienas iš atsakymų nieko gero nežada.
Atsilošiu kėdėje ir suraukusi kaktą žvelgiu į ekraną.
Laikas surimtėti. Noelė buvo pamišusi dėl naujienų. Vienu metu net buvo
užsiprenumeravusi „New York Times“; laikraštis būdavo kas rytą pristatomas į
Vilmingtoną ir numetamas jai prie durų, bet tai vyko labai seniai, o vėliau ji
pradėjo skaityti jį internete. Žinau, kad dar skaitė ir „Washington Post“, nes
nuolat skųsdavosi, esą šis pasidaręs be galo konservatyvus. Bet vis tiek skaitė.
Noelei patikdavo kritikuoti tariamus mokslavyrius, šie ją baisiai nervino.
Pirmiausia susirandu „Washington Post“ ir paleidžiu Anos paiešką nuo 2003-
iųjų birželio iki liepos 8 dienos. Netrukus man pasiūlomi dešimt puslapių su
dviem šimtais dviem rezultatais. Užverčiu galvą į bibliotekos lubas. Mūšis be
pergalės. Kvaila ieškoti „Post“ laikraštyje, dar kvailiau naršyti „New York
Times“. Naujagimis dingęs iš Vilmingtono ligoninės. Be jokios abejonės,
straipsnis turi būti išspausdintas Vilmingtono laikraštyje. Jau ketinu grįžti prie
„Vilmingtono žvaigždės“, bet akys užkliūva už vienos antraštės beveik pačioje
pirmojo rezultatų puslapio apačioje: ginamieji policijos veiksmai teismo byloje
dėl dingusios trejų metukų mergaitės. Žiūriu įbedusi akis į antraštę, nes man
įstringa žodis „dingusios“. Deja, straipsnis ne apie tai – juk Noelė pagrobė ką tik
gimusį vaiką. Pasiklydusi informacijos sraute ir nebeišmanydama, ką toliau
daryti, spusteliu pelę ant antraštės ir imu ieškoti straipsnyje Anos vardo.
2003-iųjų birželio 3 dieną iškylaudama Šenandojos slėnyje kartu su savo
šeima prapuolė trejų metukų mergytė iš Marilendo. Matyt, spaudoje vyko aštri
diskusija dėl to, kaip policija pateikė mergaitės dingimo versiją, nes kaip tik
todėl čia minima Ana. Aptinku šį vardą pačiame paskutiniame straipsnio
sakinyje.

Dingusių vaikų paieškos biuro atstovė Ana Naitli, gindama policijos

veiksmus, sako: neužtenka skelbti apie dingusio vaiko paiešką vien tik
pateikiant jo fizinių duomenų aprašymą.
 Nelabai tikėtina, kad ši Ana yra mano ieškomoji, bet vis tiek paieškau per
Google informacijos apie ją. Pasirodo, Anų Naitli tiek daug, kad aš net
nustembu. Jos veisia šunis, pliurpia internete apie siuvinėjimą kryželiu ir privatų
mokymą. Prie savo paieškos pridedu žodį „dingęs“ ir gaunu straipsnį, kokio nė
nesitikėjau. Jis išspausdintas „Washington Post“ 2010-ųjų rugsėjo 14-osios
numeryje – tą dieną Noelė nusižudė, – o jo antraštė skelbia apie naujos Dingusių
vaikų paieškos biuro direktorės paskyrimą. Trumpas, bet labai iškalbingas
straipsnis.

Dingusių vaikų paieškos biuro direktore išrinkta Ana Naitli, šiame biure
einanti įvairias pareigas jau nuo 2001 metų, kai iš Šiaurės Karolinos
ligoninės dingo jos pačios naujagimė. Nuo tos dienos Ana Naitli visą savo
gyvenimą skiria dingusių vaikų tėvų ir jų atžalų suvienijimui.

Atsilošiu kėdėje, kūną išpila šaltas kaip ledas prakaitas. Iki šios akimirkos
nelabai tikėjau Noelės pradėtu rašyti laišku. Neįsivaizdavau jos vagiant
kramtomosios gumos pakelį iš parduotuvės, ką jau kalbėti apie kūdikį.
Neįsivaizdavau gyvenant su amžinu melu. Ir vis dėlto taip buvo. Prieš akis turiu
įrodymą.
Ką man dabar su juo daryti?
 23

Noelė

Raitsvilio paplūdimys, Šiaurės Karolina

1989-ieji

– Sveikos, Galloway merginos! – sušunka Semas ir žengia pro užpakalines

namelio, stovinčio ant jūros kranto, duris. – Aš irgi prisidedu prie šios dienos
vakarienės.
Iš abiejų pusių lydima Emerson ir Taros Noelė pereina pelėsiais trenkiančią
svetainę ir dirsteli į kibirą Semo rankoje. Ant dugno viena ant kitos guli keturios
liūdnos sidabrašonės žuvys.
– Oho, nuostabu! – sušunka Tara.
– Kas čia? – klausia Emerson.
– Žuvys. – Semas išdidžiai šypsosi.
Emerson pliaukšteli jam per ranką.
– Klausiu, kokios rūšies?
– Koks skirtumas, – nusijuokia Semas.
Visas ketvertas jau dvi dienas leidžia paplūdimy, ir Semo oda spėjusi įgauti
gražų karamelinį atspalvį, o akys atrodo vaiskiai mėlynos kaip dangus virš
galvos.
Noelė pamato, kad viena žuvis tebėra gyva ir žiopčiodama gaudo orą.
Nusipurčiusi pakelia akis nuo kibiro į Semą.
– Koks tu žiaurus, – ištaria.
Jis dirsteli į kibirą.
– Nemanau, kad joms labai skaudėjo, – sako jis, bet dabar atrodo truputį
sunerimęs, ir tai ją sujaudina. Semas minkštos širdies.
Pasilenkęs jis pakšteli Tarai į skruostą.
– Išdorosiu lauke, – pasisiūlo. – Tik pirma norėjau jums parodyti.
Poilsio namelis Raitsvilio paplūdimy mažas, bet nuostabus ir įrengtas
naujoviškai. Tara su Semu apsistoja didžiausiame kambaryje, o Emerson
glaudžiasi pačiame dailiausiame iš mažesniųjų. Siūlo Noelei traukti burtus,
katrai ten įsikurti, bet Noelė ir taip užleidžia jį Emerson. Dėl šios ji bet ką
padarytų. Sako, jai vis tiek, kokiame kambaryje gyventi, ir tai tiesa. Jaučiasi
laiminga gavusi progą leisti laiką paplūdimyje su draugais, kuriuos per
pastaruosius dešimt mėnesių yra taip karštai pamilusi. Noelei neteko patirti
tokios artimos ir glaudžios pirmakursių draugystės, kokia sieja Tarą ir Emerson,
nes ji net trejais metais už jas vyresnė, kone metus buvo jųdviejų globėja, ir vis
dėlto abi jaunesnės merginos tapo jai artimiausiomis draugėmis. Anksčiau
Noelei dingojosi, kad jos pamanys ją per daug lendant į asmeninį gyvenimą, bet
ilgainiui pajuto, jog merginos nuoširdžiai ja žavisi. Priima tokią, kokia yra, su
visomis keistybėmis, o taip elgėsi tik nedaugelis.
Tam tikra prasme ji dar labiau suartėja su Semu.
Paaiškėjo, kad jis dirba dėstytoju asistentu medicinos mokykloje ir semestro
pradžioje dėstė teisę. Dar Noelė pastebi, kad jo ne tik gražus veidas.
Profesorius daugiau dėmesio skiria medicinos personalo savisaugai, o Semas
savo ruožtu daugiau rūpinasi ligoniais, ir Noelei tai labai patinka. Jis įsilieja į jos
gyvenimą ne tik per paskaitas, bet ir po jų. Juodu dažnai susitinka po paskaitų
studentų draugijos restoranėlyje, jinai jam pasakoja apie savo pacientus, su
kuriais tenka dirbti per medicinos praktiką, ir jį tai nepaprastai žavi. Jis viskuo
rūpinasi. Anksčiau ji laikė teisininkus apsukriais sukčiais, iškraipančiais tiesą
taip, kad ši tenkintų jų klientų poreikius, bet Semas visai ne toks. Noelė viliasi,
kad teisės studijos jo nesugadins. Rudenį Semas tęs mokslus, tad ji bent kartą
per savaitę vis jį perspėja, kad neišsižadėtų savo vertybių ir laikytųsi jų, kaip ji
medicinos mokykloje laikosi savųjų.
Paprastai jų pokalbiai studentų draugijoje nuklysta nuo dalykinių prie
asmeninių temų, ir Noelė dažnai jam atskleidžia didžiausias savo paslaptis. Apie
tėvo išėjimą iš namų. Apie motinos pribuvėjos darbą. Dar papasakoja apie keletą
vaikinų, su kuriais teko gulėti ir kuriuos ji atstūmė kaip neįdomius.
„Tau patinka keisti kvaileliai“, – sykį pasakė jis.
„Kaip suprasti?“
„Tie, su kuriais gulėjai. – Ir linkteli galvą į vieną jų, sėdintį prie gretimo
staliuko, susikūprinusį prie knygos, persimetusį per petį ilgą, sulig juosmeniu,
kasą. – Juk jie tarsi nenormalūs.“
Tikra tiesa. Betgi iš dalies toks ir Semas, ir jeigu jis tebebūtų vienišas, jinai ir
iš jo tikėtųsi šio to daugiau. Semas jaučia, kad jinai jam neabejinga, bet jo
draugystė su Tara tokia stipri, lyg juodu nuo gimimo būtų davę vienas kitam
įžadus.
Rudenį viskas pasikeis, todėl ši vasara ir tas laikas, leidžiamas su draugais, jai
nepaprastai brangūs. Rudenį Semas lankys Veik Foresto teisės mokyklą, o ji
išvyks mokytis akušerijos į Grinvilį. Kuo labiau Noelė džiaugiasi netrukus
pasieksianti savo tikslą, tuo smarkiau ją slegia liūdesys, kad teks skirtis su
Emerson, Tara ir Semu.
Liūdniausia, žinoma, dėl Emerson.
Nors mama žino, kad Noelė susidraugavo su Emerson, ji įsitikinusi, jog
mergaitė susitaikė su esama padėtimi ir viską pamiršo. Taip, Noelė iš tiesų viską
pamirš, nes nenori nieko skaudinti, bet ar nusiramins? Juk nusiraminti
neįmanoma.
Visus metus tikėjosi, kad iš Kalifornijos aplankyti Emerson atvažiuos tėvai, ir
Noelei pagaliau pavyks pamatyti savo biologinę motiną. Bet įvyko kitaip. Sykį
visai netikėtai Emerson aplankė seneliai iš Džeksonvilio, o kai Noelė grįžo į
bendrabutį, jie prieš kelias minutes buvo jau išvykę. Ironiška, bet ji tik
apsidžiaugė. Bijojo, kad netikėtas susitikimas su seneliais gali paakinti leptelėti
nesąmonę, ir dėl jos paskui tektų gailėtis. Noelė būtų mielai su jais susitikusi, tik
turėjo būti tam pasiruošusi.

Ketvirtą naktį Raitsvilio paplūdimio poilsio namelyje ji smarkiai krūpteli ir

atsibunda. Tyliai gulėdama lovoje spėlioja, kas galėjo taip staigiai prižadinti.
Balsai? Telefono skambutis? Bet visur atrodo tylu, ramu.
Staiga atsilapoja jos kambario durys.
– Noele, kelkis! – Semas žengia prie jos lovos. Papurto už peties, ir ji
atsisėda, rankomis braukdamasi plaukus nuo veido.
– Kas atsitiko? – klausia.
– Žuvo Emerson mama! – sako jis. – Ji...
– Ką?
– Ką tik paskambino tėvas. Juodu važinėjosi dviračiais, ir ją partrenkė mašina.
Emerson dabar...
– O ne.
Nuleidusi kojas per lovos kraštą ji drebančiomis rankomis užsimauna šortus.
Negali būti.
– Kur Emerson? – klausia.
 – Nubėgo į paplūdimį. – Semas išeina į svetainę. – Ją ištiko isterija. Tara ją
nusivijo, aš irgi lekiu pas jas.
– Aš su tavim, – sukrunta Noelė.
Pro svetainę juodu išbėga į priebutį. Semas atidaro stiklines suveriamąsias
duris, ir Noelė bėga paskui jį į paplūdimį. Jai niekaip netelpa galvoje. Motina
žuvo? Ne, ne, ne!
Lauke tamsu kaip pragare, oras troškus ir drėgnas, jūra tokia rami, kad gali
girdėti Emerson žingsnius, dar jos nematydamas. Nelė staiga neapsakomai
panūsta ją pamatyti. Juodu randa Emerson sukniubusią ant smėlio, Tara laiko ją
apkabinusi kaip vaiką.
– Negaliu patikėti! – rauda Emerson. – Aš negaliu patikėti!
Noelė su Semu parpuola ant kelių šalia jos ir apkabina jas abi. Semas su Tara
beria paguodos žodžius, o Noelė negali prasižioti. Balsas stringa gerklėje, ji
džiaugiasi, kad tamsa slepia jos ašaras dėl motinos, kurios jau niekada
nebepamatys.

Tą naktį nė vienas jų nemiega. Pasipila skambučiai, reikia daug ką suderinti,

aptarti, užsakyti ir nupirkti lėktuvo bilietus. Tara nusprendžia skristi su
Emerson į Kaliforniją. Noelė kažkaip praleidžia pro ausis žinią, kad Emerson
seneliai atvažiuos jųdviejų paimti ir nuveš į oro uostą, tad kaip tyčia atidaro
namelio duris ir akis į akį susiduria su vyriškiu, jo didelės, išraiškingos mėlynos
akys lygiai tokios pat kaip jos. Noelė iš karto supranta, kas jis toks, ir sustingsta
svetainėje it mietą prarijusi, ranka įsitvėrusi durų rankenos.
– Aš Emerson senelis, – prisistato ateivis. – Ar jos jau pasirengusios? – Palei
akis iš šonų jam susimetusios gilios juoko raukšlės, tarsi žmogus dažnai ir iš
širdies juoktųsi. Dabar nesijuokia.
Noelės burna išdžiūva kaip dykumos smėlis. Ji jaučia, kad reikia ką nors
sakyti, – užjaučiu dėl netekties, – bet žodžiai įstringa gerklėje.
– Tuoj pakviesiu, – pagaliau išlemena ji. Apsigręžia eiti ir pamato Semą
artėjant prie durų. – Pasakyk Emerson, kad atvažiavo senelis, – prašo jo ir
smunka į vonios kambarį. – Man pasidarė bloga.
Norėtų apkabinti Tarą su Emerson ir palinkėti geros kelionės, bet užsirakina
mažame vonios kambarėlyje, atsisėda ant klozeto ir laukia, kol visi išeis. Pro
uždaras duris girdėti prislopinti balsai – jos sesers, jos senelio. Noelė lindi tol,
kol vonios lango stiklą suvirpina užtrenkiamų automobilio durelių garsas.
Bet vis tiek nesiskubina išeiti. Sėdi ten ilgai, kol Semas pagaliau ima belsti į
duris ir šaukti:
– Noele! Kas tau?
Ji apsišlaksto veidą šaltu vandeniu ir išeina į koridorių.
– Nieko, – atsako nežiūrėdama į jį. Neaišku, ką išduoda jos veidas, bet geriau,
kad Semas nieko nematytų.
– Tara ir Emerson norėjo su tavim atsisveikinti.
– Man... mane kažko supykino.
Jis žvilgteli į laikrodį.
– Sunku patikėti, kad dar tik antra valanda. O juk atrodo, kad nuo šios nakties
skambučio praėjo kelios dienos.
– Taigi. – Pajunta Semą žiūrint į ją. – Einu į savo kambarį paskaityti, – pasako.
– Ar tikrai tau viskas gerai? – pasiteirauja jis.
– Negi kam nors iš mūsų dabar gerai?
Semas papurto galvą.
– Turbūt ne, – pasako žvelgdamas su tokiu rūpesčiu ir smalsumu veide, kad jai
tenka nusigręžti.

Nori paskambinti mamai ir papasakoti, kas atsitiko, bet yra nepasirengusi.

Pradės raudoti, ir mama susijaudins, bet, Noelė tikra, neužjaus. Ne taip, kaip ji
norėtų. Mama iš pat pradžių labai keistai reagavo į slaptą Noelės draugystę su
savo biologine šeima.
Kelis kartus ima į rankas ragelį ir pradeda rinkti panelės Vilson telefono
numerį, bet kaskart vėl padeda į vietą. Galiausiai išeina į paplūdimį ir randa
Semą sėdint atlenkiamoje kėdėje su atversta knyga ant plikų kelių. Atsiklaupia
ant smėlio šalia jo kėdės, lyg rengtųsi maldai. Apsiveja rankomis jam petį, tokį
karštą po jos delnais.
– Ar galim pasikalbėti? – klausia.
Semas užverčia knygą, ir ji, nors nematydama akių pro saulės akinius, pajunta
itin susirūpinusį jo žvilgsnį.
– Aišku, galim, – atsako jis.
Pakėlusi ranką ji kilsteli jam akinius ant kaktos.
– Nematau tavo akių, – taria. – Noriu žiūrėti į jas.
Semas prisimerkia ir kelias minutes įdėmiai žvelgia į ją.
 – Tau viskas gerai?
Noelė papurto galvą.
– Eime į vidų.
Paduoda jai knygą, o pats atsistoja ir sulanksto kėdę, tada suskanta nešti,
laisvąja ranka apkabindamas Noelę per pečius, ir abu traukia į namelį.
Noelei gniaužia ir baisiai skauda gerklę. Ar ji išdrįs? Ar papasakos? Ar išvis
pavyks ką nors ištarti? Ar būtina tai daryti?
Semas mosteli į du supamuosius krėslus įstiklintame priebutyje, juodu abu
sėdasi.
– Pasakok, – paragina.
Noelė žiojasi sakyti, bet, balsui įstrigus gerklėje, užsidengia veidą delnais.
Semas prisitraukia kėdę artyn, ir ji pajunta ant savo galvos jo rankas, jo lūpas
sau prie smilkinio. Kaip tik šito jai ir reikia – draugo užuojautos. Draugo, kuris,
kaip žinia, ją myli.
Ji pakelia galvą, pirštais nusišluosto ašaras. Semas atsilošia kėdėje, bet
nesišypso. Laukdamas, kol ji suvaldys jausmus, pirštais lengvai liečia jai pliką
kelį.
– Tai, ką dabar tau pasakysiu... – Noelė papurto galvą, paskui vėl žiojasi
kalbėti: – Jeigu tau viską papasakosiu, Semai, ar pažadi niekam nieko nesakyti?
Nei Tarai, nei kam nors kitam?
Jis tyli, tarp antakių įsimeta gili susirūpinimo raukšlė.
– Taip, – pagaliau sako. – Pažadu.
Noelė apsilaižo lūpas.
– Emerson yra man netikra sesuo, – ištaria.
Raukšlė jo kaktoje pasidaro dar gilesnė.
– Jinai... – Jis krypteli galvą, tarsi ne visai suprasdamas, ką ji pasakė. – Apie
ką tu čia?
– Mudviejų motina ta pati.
– Betgi aš esu matęsis su tavo mama, – nesupranta jis.
– Su įmote.
Žodžiai lėtai gula jo galvoje. Kurį laiką Semas sūpuojasi kėdėje.
– Jėzau Marija, – pagaliau ištaria.
– Niekas šito nežino, – kalba Noelė. – Tik mano įmotė ir aš. Dabar dar ir tu.
Paskui ji viską jam paaiškina. Papasakoja apie rastus dokumentus. Kaip
jautėsi Galloway studentų sąraše pamačiusi Emerson pavardę, kaip davė mamai
žodį niekada niekam apie tai nepasakoti.
– Ar tavo įvaikinimas juridiškai teisėtas? – klausia Semas.
– Taip, nors gal ir esama kokių... Spėju, mano įtėviai turėjo kokių nors
lengvatinių sąlygų, nes mano įmotė dalyvavo man gimstant. Nežinau. Bet dabar
tai nesvarbu.
– Vadinasi, tu... Velniava! – Jo akys išsiplečia. – Šiąnakt netekai savo tikrosios
motinos ir niekam negali pasiguosti?
Noelei ima trūkčioti lūpa.
– Išskyrus vieną žmogų.
– Savo tėvą? – klausia jis. – Ar žinai, kas jis?..
Ji žiūri nudelbusi akis į savo baltus kelius, ant kurių guli įdegę jo pirštai, ir
papurčiusi galvą sako:
– Viso labo kažkoks vaikinas, jos sutiktas vakarėlyje. Aš net jo vardo nežinau.
– Supykusi Noelė trenkia kumščiu sau per kelį. – Ten, už durų, buvo mano
senelis! – surinka. – Mano senelis. O aš stovėjau ir spoksojau į jį.
– Labai tave užjaučiu, Noele, – sako Semas.
– Šitai šeimai aš esu niekas. Nieko negaliu jiems pasakyti.
– Gal... – Semas žvelgia pro durų stiklus į pakrantę. – Juk žinai, kartais
moterys, atidavusios savo vaikus įvaikinti, vėliau prašo paviešinti dokumentus, ir
jeigu abi šalys sutaria...
– Ji to nepadarė, – nutraukia jį Noelė. – Aš jau domėjausi. Esu tik didžiulis,
bjaurus jos jaunystės klaidų priminimas. Tiek to. Turiu puikią mamą, tad man
dar sekasi. Tik maniau, kad... – Balsas užlūžta, nors ji dega noru kalbėti toliau. –
Labai tikėjausi kada nors susitikti su savo biologine motina. Maniau, tas laikas
jau nebetoli.
Semas atsistoja ir atkiša jai ranką.
– Eikš, – pakviečia. Noelei atsistojus, Semas ją apkabina ir priglaudęs prie
savęs laukia, kol išsiverks. Diduma vyrų, ko gero, išsigąstų jos pasakojimo.
Daugelis pabūgtų tokios atvirumo akimirkos arba nepakeltų paslapties naštos.
Bet Semas jai atrodo kaip bokštas, į kurį gali laikytis įsikibusi. Gali atsiremti. Su
juo gali kalbėti apie viską. Atverti jam didžiausius savo troškimus. Baisiausias
paslaptis. Jis bus tas, kuriam ji išdrįs nevaržomai atvirauti. Visada.

Kitas tris dienas juodu leidžia namelyje dviese. Tara turi grįžti trečios dienos
vakarą, o Emerson dar savaitę ketina pasilikti Kalifornijoje su savo artimaisiais.
Noelė niekada nepamirš tų trijų su Semu praleistų dienų, nepamirš draugystės,
sulig kiekviena valanda vis stipresnės. Sunkiausia jai suvokti tai, kad Semas yra
tik vienas ir priklauso ne jai. Anksčiau manė, kad ir be vyro galima lengvai
gyventi. Vis dėlto be šito vyro vargu ar tai įmanoma.
Trečios dienos rytą jos veide vėl nušvinta šypsena. Juodu su Semu verda valgį,
kartą eina vakarieniauti į miestą, vienas kitam trina kremu nuo saulės nugarą,
maudosi jūroje ir kalba, kalba, kalba. Jo žodžiai Noelę veikia kaip afrodiziakas,
bet jai sekasi valdyti savo aistrą. Jisai ne jos. Niekada gyvenime nenuskriausk
moters taip, kaip Dorina nuskriaudė mane – taip ją mokė motina. Niekada, sako
ji sau, naktį gulėdama lovoje viena ir trokšdama, kad šalia būtų Semas. Niekada.
– Noriu tau pasakyti vieną dalyką, – prabyla jis tą vakarą, kai turi grįžti Tara.
Ant smėlio prie jūros juodu, sukrovę nedidelį šiaip jau draudžiamą lauželį, kepa
namelyje rastus zefyrus, pamautus ant bambukinių lazdelių.
– Kokį? – klausia Noelė, plėšdama baltą lipnią masę nuo lazdelės.
– Ogi tokį, kad aš tave myliu. – Semas žiūri į savo lazdelę, o ne į ją. – Bet man
skirta Tara. Manau, tau tai ne naujiena. – Jis žvilgteli į ją.
Nuo nakties karščio ir nuo jo prisipažinimo Noelei ima svaigti galva.
– Ar irgi tave myliu, – ištaria ji.
Semas linkteli. Jo tai nė kiek nestebina.
– Juk supranti, kokie mano ir Taros santykiai, tiesa? Žinai mūsų istoriją. Žinai,
kad mudviejų jau seniausiai nuspręsta būti kartu.
Noelė linkteli.
– Aš irgi myliu Tarą, – nuoširdžiai sako ji. – Jeigu man nelemta turėti tavęs,
teturi ji.
– Tokį gyvenimą, kokį vaizduojuosi, galėsiu sukurti tik su Tara. – Jis kalba
užsisvajojęs. – Ramų, sėslų.
Noelė pajunta dilgtelint širdyje.
– O kas aš? – paklausė. – Nevykėlė?
Semas nusijuokia.
– Tu kitokia, Noele. Visiškai, neapsakomai kitokia. Tu niekada nenorėtum
turėti didelio namo su balta pinučių tvora, dviejų vaikų ir šuns.
Ji pamanė: įdomu, ar jis iš tiesų šito trokšta. Juk diduma sielos Semas
Vincentas visai neatrodo panašus į baltųjų pinučių tvorų mėgėją. Bet Noelė
nenori skaudinti nei jo, nei Taros, o diskusija apie sėslaus gyvenimo sampratą
neabejotinai tuo baigtųsi.
– Tada lik mano amžinu draugu, gerai? – paprašo ji.
Semas pakelia prie jos burnos savo lazdelę ir pasiūlo itin gražiai apskrudusį
zefyrą.
– Pažadu, – atsako.
Noelė pirštais nutraukia nuo lazdelės zefyrą ir įsimeta burnon. Didžiuojasi
savimi, kad neprašo nieko daugiau. Ji neįskaudins Taros – neleis sau pripažinti,
kad amžinai reiškia neįtikimai ilgai.
 24

Tara

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

2010-ieji

Kai įvažiuoju į Noelės kiemą, namukas man atrodo labai liūdnai. Nuo priekio
dažytojai jau nugramdę bene visus mėlynus dažus, šonai irgi atrodo dėmėti,
bjaurūs. Ką tik patekėjusi saulė rausvai atsimuša namuko languose. Šiandien
šeštadienis, ir aš nežinau, ar ateis dažytojai. Tikriausiai ne. Atvažiavau paplušėti
sode, be to, man reikia laiko pamąstyti.
Emerson surado Aną. Ši vadovauja dingusių vaikų organizacijai. Man Ana
atrodo didi moteris, išgyvenusi neįsivaizduojamą siaubą, bet likusi stipri ir
nepalaužiama. Mane net supykino, kai Emerson paskambino ir papasakojo, ką
sužinojusi. Sulig kiekvienu nauju informacijos žiupsniu šios moters gyvenimo
istorija darosi vis aiškesnė, o mūsų poreikis imtis veiksmų vis labiau
nenumaldomas. Šiandien po pietų pas mane atvažiuos Emerson, mudviem teks
spręsti, kas toliau. Žinau, ji labai gailisi atidariusi tą laiškų dėžę.
Išlipu iš automobilio ir apžvelgiu Noelės sodelį. Atrodo labai netvarkingas,
prižėlęs ir peraugęs. Ji visiškai netvarkydavo kiemo, išskyrus savo sodelį. Nors
esu už jį atsakinga, kol namukas bus kam nors išnuomotas, turėjau laiko tik
keliskart palaistyti gėles ir išpešti kelias piktžoles. Dabar, prabėgus beveik trim
savaitėms po Noelės mirties, sodeliui reikia rimtos priežiūros. Įsivaizduoju, kaip
žmonės, važiuodami pro apleistą namą ir kiemą, tyliai kuždasi: „Tikriausiai čia
atsitiko kažkas negero.“ Betgi jie nežino nė pusės to, kas iš tiesų įvyko.
Emerson palikusi Noelės sodo įrankius dideliam kibire ant užpakalinių laiptų,
bet aš atsivežiau savo. Sėduosi ant laiptų, apmetu akimis kiemą ir imu segtis
antkelius, mautis pirštines. Kiemas nedidelis, žolė reta, vienintelis medelis
sunykęs ir skurdus. Kažkas neseniai nupjovęs veją, matyti žoliapjovės palikti
rėžiai. Gretimi kiemai abipus Noelės namo jungiasi tarpusavyje. Vaizdas
apgailėtinas, tik ne sodelyje. Tekanti saulė, regis, stabteli virš jo, kad nutviekstų
spinduliais kaip brangenybę.
 Noelės namukas man už nugaros stūkso it vaiduoklis. Nusipurtau ir atsistoju.
Einu tolyn nuo jo į sodelį. Jeigu turi draugą, svarstau, gerą draugą, moterį, kurią
labai myli, ir staiga sužinai, kad ji padarė kai ką nedovanotina, ar tavo meilė jai
užgęsta? Kad ir ką naujo sužinome apie Noelę, aš vis negaliu pamiršti, ką ji
mums reiškė. Man. Mane it vaiduoklis persekioja jos paliktas raštelis su
vieninteliu prašymu – rūpintis jos sodeliu. Padarysiu tai dėl Noelės, kurią gerai
pažinojau ir mylėjau. Dėl Noelės, melavusios, apgaudinėjusios ir sunkiai
sirgusios; kaltinu mus visus, kad to nepastebėjome ir per mažai ja rūpinomės.
Gėlynas susodintas trikampiu, šoninės jo kraštinės yra maždaug septynių
pėdų ilgumo; net spalio vidury čia viskas mirga įvairiausiomis spalvomis. Visokio
pavidalo vazonuose auga chrizantemos, veikiausiai pasodintos Noelės prieš pat
mirtį. Kimbu į darbą, imu pjaustyti nudžiūvusius astrus ir rudbekijas bei
didžiažiedes ramunes, apraviu spriges. Iš namų atsivežiau našlaičių, atsinešu jų
padėklą iš mašinos ir susodinu aplink paukščių girdyklėlę. Nesijaučiu visiškai
viena – ant pirštų galiukų pasistiebusios bronzinės mergaitės skulptūrėlė atrodo
tarsi gyva, tad imu garsiai kalbėtis su ja.
– Tu tik pažiūrėk, kiek čia visokiausių prieskoninių žolelių, – sakau jai
ravėdama petražoles. Noelės prisodinta trispalvių ir ananasinių šalavijų bei
rozmarinų. Čia auga nuostabusis tailandinis bazilikas. Nusiskinu po kelias
šakeles šitų augalų. Kai popiet susitiksiu su Emerson, atiduosiu jai.
Gnaibydama nuvytusius chrizantemų žiedus prisimenu vieną mudviejų su
Semu pokalbį prieš pat jo mirtį.
„Kaip ten tas Noelės sodelis?“ – vieną vakarą paklausė jis, kai jau gulėjome
lovoje.
„Ką turi galvoje? – Klausimas atrodė toks netikėtas lyg perkūnas iš giedro
dangaus. – Jinai man apie jį pasakojo.“
Semui neteko dažnai svečiuotis pas Noelę. Tikriausiai niekada to sodelio ir
nebuvo matęs.
„Na, nedidelis, bet labai gražus, – atsakiau. – Jinai labai jį mėgsta ir moka
prižiūrėti, nors apie kiemą niekada to nepasakytum.“
„Man sakė turinti ypatingą paukščių girdyklėlę.“
Papasakojau jam apie tą girdyklėlę ir dar pridėjau apie žurnalistus, norėjusius
parašyti apie ją straipsnį, tik Noelė jiems neleido. Man tada nė trupučio
nepasirodė keista, kad Semas klausinėja apie jos sodelį. Pamaniau, gal Noelė
buvo užspeitusi jį į kampą kokiame nors vakarėlyje ir išūžusi ausis. O dabar,
deja, sumoju, ar tik tas pokalbis nevyko per pietus Raitsvilio paplūdimyje. Mane
vis dar liūdino, kad jie kartkartėm susitikdavo. Ne, nemanau, kad rezgė romaną
– šito nė neįsivaizduočiau, – bet man buvo neramu, kad nė vienas jų man apie tai
neužsiminė. Ko gero, Janas neklysta sakydamas, kad tai veikiausiai buvo susiję
su Noelės testamentu, todėl spėju, kad dėl to Semas man nieko ir neprasitarė.
Kad ir kaip ten būtų buvę, atsakymo jau niekada nebesulauksiu. Turbūt tai man
labiausiai ir ėda širdį.

Po kelių valandų savo virtuvėje verdu kavą ir laukiu Emerson. Iš vakaro esu
paruošusi vaisių salotų, kelis jų šaukštus šįryt bandžiau įsiūlyti Greisei, prieš
pavėžėdama į gyvūnų globos namus, bet dukra užsigeidė perteptų sausainių,
nors tu ką.
Emerson žadėjo atsivežti savo gaminto cukinijų apkepo su griujero sūriu ir
naminio pyrago prie kavos. Aš niekaip negaliu suvokti, kaip ji dar gali ką nors
gaminti, kai pastaruoju metu tiek visko vyksta. Matyt, valgio gaminimas ir pats
valgymas jai nuo seno yra būdas kovoti su stresu. Aš kovoju su savuoju puldama
tvarkytis, taigi pirmiausia virtuvėje nuvalau langus, o tik paskui stoju plakti
mimozos koktelių. Tada atsidarau spintelę virš kavos aparato ir ketinu išimti
savo mėgstamus baltus puodelius su mėlynomis gėlytėmis. Už jų lyg koks
pūliuojantis pirštas styro senas, bjaurus kelioninis puodelis, išmargintas
purpurinėmis juostomis, iš kurio Semas kasdien gerdavo kavą. Kaskart jį
pamačius man dilgteli širdį, niekaip nesuprantu, kodėl jo neatsikračiau tada, kai
kroviau į dėžes jo drabužius ir daiktus iš rašomojo stalo, vėliau atiduotus
labdarai. Išimu du žydrus puodelius ir padedu ant stalo. Tada atsargiai įkišu
ranką už kitų puodelių ir ištraukiu tą didįjį, kelioninį. Nunešu į pagalbinę patalpą
rūsyje ir įmetu į dėžę, ketinamą šią savaitę išvežti į labdaros įmonę. Dėžė jau
pilna, paruošta gabenti. Tai, kad atsikratau Semo puodelio, tam tikra prasme
reiškia daugiau nei ištrinti jo balsą iš atsakiklio; neskubėdama imu lenkti
kartoninės dėžės kraštus, ir man pasidaro truputį liūdna. Sugrįžusi į virtuvę
prisimenu, kaip jis kasryt lėkdavo iš namų su šituo puodeliu rankoje – išskyrus
aną lemtingąją dieną.
Jeigu nečirkštų durų skambutis, gal vėl ištraukčiau puodelį iš dėžės.

Mudvi su Emerson nusinešame lėkštes su apkepu ir kavos puodelius į svetainę,

susėdame ant sofos. Emerson sukrauna vieną ant kito Noelės registracijos
žurnalus ant kavos staliuko ir šalia padeda laikraščio straipsnį apie Aną Naitli,
rastą bibliotekoje. Jau kelis kartus esu jį skaičiusi, bet atsisėdusi darkart
perskaitau. Tos kelios eilutės priverčia mane suvirpėti.
– Sakyčiau, dabar jau aišku, kad ši moteris yra mūsų ieškomoji, – pareiškiu. –
Mūsų Ana. – Nežinau, kodėl pradėjau taip vadinti, tarsi būtume už ją atsakingos.
– Dabar reikia išsiaiškinti, kas augina jos vaiką, – taria Emerson.
– Jeigu taip toli eisime, teks susidurti su valdžia.
Ji atsidūsta.
– Žinau. Tik aš... Tikra painiava. Man niekaip nepavyksta rasti kokių nors
žinių, kada tas vaikas buvo iš jos paimtas. Straipsnyje lyg ir kalbama apie 2000-
uosius, o Noelė savo laiške sako „prieš daug metų“, kitaip tariant, labai seniai.
– Betgi ji tą laišką rašė 2003-iaisiais, – primenu aš.
– Tikrai, – pritaria Emerson. – O man vis tiek atrodo, kad labai seniai.
Paklausiu, kuris registracijos žurnalas naujausias, ir ji man paduoda viršutinį.
– Mes jau žinom, kad „paskutinio kūdikio“ teorija nepasiteisino, nes gimė
berniukas, – svarsto ji, – bet reikia pasakyti, kad pastarųjų šešių mėnesių įrašai
šiek tiek... tiesiog nežinau, nebe tokie išsamūs ir tvarkingi kaip ankstesni.
Perskaitau paskutinį įrašą.
– 1998-ieji. – Pakraipau galvą. – Man vis tiek sunku patikėti, kad ji taip seniai
metė pribuvėjos darbą, o mes apie tai nieko nežinojom.
– Atidžiau žvelgiant gali pastebėti, kad prieš pabaigą ji buvo gerokai
sumažinusi spartą. Žurnalo gale tarp gimdymų atsirado net kelių savaičių tarpai.
Dar gali būti, kad gal ji vedė kitus užrašus ir laikė kažkur paslėpusi. Bet aš
peržiūrėjau visus jos namuose rastus popierius. Mudu su Tedu viską išvežėm ir
nieko daugiau neradom.
– Gal prieš mirtį Noelė kai kuriuos įrašus sunaikino? – spėlioju versdama
žurnalo lapus. – Juk išties nebūtų norėjusi, kad mes vartytume šituos žurnalus. –
Atsiverčiu lapą, kone visą užtepliotą juodu spalvikliu. – Gal čia kaip tik ir yra tas
įrašas, kaip manai? – klausiu. – Kam gi būtų šitaip jį užtepliojusi?
– Man irgi taip atrodo, – sako Emerson. – Žiūrėk. – Ji atkiša ranką, ir aš
atsistojusi paduodu jai žurnalą. Emerson pasideda jį ant kavos staliuko ir
atskleidžia ties siūle. Prisikišusi pamatau, kad vienas lapas išplėštas.
– Ar išplėšta šalia užtepliotojo? – pasiteirauju.
 – Taip, – atsako Emerson.
– Taigi mūsų spėjimas teisingas. – Perbraukiu pirštu per išplėšto lapo kraštą.
– Ar nebandei įskaityti, kas po ta teplione?
– Neįmanoma įžiūrėti, – pasiskundžia Emerson.
– Kelinti čia metai? – pasidomiu.
– Prieš šį įrašą ir po jo eina 1997-aisiais gimę kūdikiai, – atsako ji.
– Kodėl ji neišplėšė ir šito lapo?
– Ko gero, dėl to, kad antroje jo pusėje yra įrašas apie kitą naujagimį.
– Gal tas naujagimis berniukas nebuvo paskutinis jos priimtas kūdikis? Gal ji
išplėšė ir tuos lapus, kuriuose buvo įrašas apie jį?
– Ne, neišplėšė, – patikina Emerson. – Daugiau išplėštų lapų po įrašo apie tą
berniuką nėra.
– Ar galiu išsiplėšt šitą? – parodau į juodai užtepliotą puslapį. – Gal prieš
šviesą ką nors perskaitytume.
– Gerai.
– Tuoj atsinešiu peilį.
Pašoku ant kojų. Virtuvėje iš peilių stovelio išsitraukiu duonriekį ir grįžtu į
svetainę. Emerson paima iš manęs peilį. Atsargiai perbrėžia jo smaigaliu palei
vidinį lapo kraštą, paskui gražiai nuplėšia lapą, lyg kasdien tai darytų.
– Štai.
Paimu lapą jau stovėdama. Nusinešu jį prie lango ir prispaudžiu prie stiklo.
Raidės po juodu spalvikliu neįžiūrimos, liejasi su raidėmis iš įrašo kitoje lapo
pusėje.
– Man regis, čia parašyta R-a-b-a-e-k-a. Oi, tikriausiai Rebeka.
Emerson stovi man už nugaros taip arti, kad sprandu juntu jos alsavimą.
– Ar neįskaitai pavardės? – klausia Emerson. Nuo įtemptų pastangų įžvelgti
raides man jau ašaroja akys. – Kokia čia pirmoji raidė? B?
Žengiu į šalį, kad užleisčiau jai vietą prie lango.
– Beiker? – bando spėti ji. – Rebeka Beiker?
– Šaunuolė! – pagiriu. – Dabar, aišku, teks sukti galvą, ką su ta pavarde
daryti.
– Niekaip neperskaitau adreso. – Neatsitraukdama nuo lango Emerson toliau
bando įžiūrėti žodžius prispaustame prie stiklo lape.
– Galim paieškoti apie ją informacijos internete. – Aš vėl grįžtu prie
registracijos žurnalo. – Vis tiek manau, kad po tos nelaimės Noelė turėjo mesti
savo darbą. O kaip tau atrodo, Ema? Vis dėlto po šio įrašo dar yra keli jos
priimti kūdikiai. Po Rebekos. Ar skaitei apie paskutinę jos priimtą mergaitę?
– Skaičiau, – atsako Emerson. – Paskutinis įrašytas berniukas, bet prieš jį
buvo gimusi mergaitė. Įrašai irgi tvarkingi, tik truputį... skubotai daryti.
Perskaitau priešpaskutinės Noelės pacientės pavardę.
– Denisė Abernati. Mergaitės motina, – tariu. – Manau, ieškant žinių apie
Rebeką reikėtų pasidomėti ir ja.
Emerson sėdasi ant sofos, nepaleisdama iš rankos juodai užteplioto lapo.
Kitos rankos pirštais pabaksnoja sau per lūpas.
– O kaip mes tai atliksime? – paklausia. – Susitiksime su jomis ir pažiūrėsime,
ar motina panaši į dukterį?
Sėdžiu ir kramtau lūpą. Ką mudviem su tom pavardėm daryti?
– Na, – vėl prabylu, – ko gero, pirmiausia reikia sugalvoti dingstį joms
pakalbinti. Suprantu, bus nelabai malonu, bet kitos išeities nematau.
Emerson linkteli.
– Aš paieškosiu Denisės, o tu – Rebekos.
Ji kalba labai neryžtingai, o aš, nors ir žinodama, kad mudviejų bendras
reikalas gerokai keblus, pajuntu malonų jaudulį prieš naują užduotį. Paskui
prisimenu Greisės žodžius: „Tu imiesi bet kokios veiklos, kad tik apie nieką
negalvotum. Kad pamirštum, koks suknistas tavo pačios gyvenimas.“
O kas, pamanau sau, čia blogo?
 25

Ana

Aleksandrija, Virdžinija

Sekmadienio rytą Heilė sėdi virtuvėje už stalo ir ruošia pamokas, o mudu su

Brajanu po vėlyvų pusryčių plauname indus. Šiandien ji apsirišusi galvą savo
mėgstamiausia mėlyna skarele su geltonais taškučiais. Gyvendama namie jau
visą savaitgalį Heilė kartu su Brajanu laksto dviračiais, padeda man tvarkytis
biure ir su drauge žiūri filmus mūsų rūsio poilsio kambaryje. Šiandien turi
atvažiuoti Koljerių mergaitės. Jos svečiuojasi kasmet, kai Aleksandrijoje vyksta
rudens mugė, ir ji labai jų laukia. Aleksandrijos senamiestis bus užtvertas, čia
įsikurs daugybė palapinių su maistu ir meno dirbiniais bei įvairiausiais
rankdarbiais. Mūsų namas stovi vos už kelių kvartalų nuo senojo miesto centro,
ir mergaitės galės pačios aplankyti mugę, o mes su Merilina ir Brajanu
pasiliksime namie. Anksčiau šitaip vakarodavome tik mudvi su Merilina, tad
svarstau, ar Brajanas pritaps prie mūsų. Merilina, kaip ir aš, išsiskyrusi, bet mes
visad puikiausiai sutardavome ir dažniausiai kalbėdavomės tik apie vaikus.
Pirmaisiais metais po skyrybų užjausdavome viena kitą, keikdavome Brajaną,
kam paspruko nuo Heilės ir manęs, bet ilgainiui jis išnyko iš mūsų pokalbių ir
gyvenimo. Merilina irgi neapsakomai nustebo, kai prieš du mėnesius Brajanas
grįžo pas mus. Ji tebepyksta ant jo, bet aš pasakiau jau seniai nieko Brajanui
nebejaučianti. Gyvenimas labai trumpas, praeitą savaitę rašiau jai
elektroniniam laiške, bet jis grįžo ir labai myli Heilę. O man tai dabar
svarbiausia.
Pirmoji kraujo čiulpų donoro paieškos savaitė praėjo bergždžiai, bet daktaras
Deivisas bando mus raminti, esą dažniausiai taip ir būna, ir pataria nepasiduoti
panikai. Aš buvau patyrusi didžiulę paniką tik kartą gyvenime, kai sužinojau, kad
Lilė dingo kaip į vandenį, tarsi niekada ir nebūtų gimusi. Nepuoliau į paniką, kai
Heilė pirmą kartą susirgo leukemija nei kai ši liga jai buvo diagnozuota antrą
kartą. Rodos, jau niekada nebepasieksiu to baisaus nerimo lygio, kokį patyriau
tada, kai dingo Lilė. Dabar esu įsibaiminusi, tai tiesa, bet nereikia skubėti,
juolab kad Heilė kol kas jaučiasi gerai. Jos kraujo tyrimai neblogi, ir pati atrodo
puikiai. Kartais pasvarstau, gal daktarai suklydo nustatydami jai diagnozę.
Suprantu, taip galvoti paika, bet kai Heilė savo išvaizda ir elgesiu nesiskiria nuo
sveikų vaikų, sunku patikėti ją sunkiai sergant.
– Pažiūrėkit, kokie kardinolai! – sušunka Brajanas, stovėdamas prie
plautuvės. Mudvi su Heile pažvelgiame pro stiklines duris ir pamatome
lesyklėlėje du paukščius – patiną ir patelę.
– Kokie gražūs, – sako Heilė, atsistoja nuo stalo ir eina prie stiklinių durų. –
Kardinolai niekada neatskrisdavo į mūsų lesyklėlę. Juos čia atviliojo naujosios
mūsų kruopos, mama.
– Turbūt, – pritariu jai, bet žiūriu ne į kardinolus, o į Brajaną. Jis net palinkęs
spokso pro langą į paukščius. Brajenui grįžus dar nė sykio neatkreipiau daugiau
dėmesio į jo išvaizdą. Pastebiu tik kelias raukšles veide ir bepradedančius žilti
plaukus. Taip Brajanui stovint prie kriauklės, jo akis apšviečia saulė, ir aš pirmą
kartą nuo Lilės gimimo, nuo tada, kai mano pasaulis staiga ėmė griūti, pajuntu jo
geidžianti. Taip seniai nebuvau patyrusi ko nors panašaus, kad ir pamiršau, koks
tai jausmas.
Kai Brajanas išvyko, didžiausiu rūpesčiu mano gyvenime tapo vaikai –
augindama Heilę ir ieškodama dingusių vaikų bandžiau kovoti su savo pačios
pirmojo kūdikio netektimi. Vyrai man nerūpėjo. Turėjau ištekėjusių ir
netekėjusių draugių, bet jos visos čiauškėjo vien tik apie vyrus. Moterys kraipė
galvas, kodėl aš jais nė kiek nesidomiu. O aš tik svajojau greičiau užauginti Heilę
sveiką ir gražią, svarsčiau, ką daryti, kad Dingusių vaikų paieškos biuro veikla
būtų efektyvesnė, kad persigandusios šeimos sulauktų stebuklo.
Bet kaip moteris tikrai dar nenuvytau – vis dėlto yra keletas garsių vyrų, nuo
kurių man linksta keliai. Tiesiog dar nesu pasirengusi susitikinėti su
sudėtingomis ir dažnai nepatikimomis vyriškosios lyties asmenybėmis.
Ir staiga grįžta Brajanas. Per kelias pastarąsias savaites, kai mano jausmai
jam ima po truputį atgimti, juntu, kad jis man pradeda patikti ir savo išvaizda.
Aišku, čia nebe tas gražuolis, kurį pamilau būdama dvidešimt vienų, ir nebe tas
vyras, kuris paliko mane, kai Heilė susirgo. Dabar jis visai kitoks: vyresnis,
brandesnis, drąsesnis, gailestingesnis. Dabar jis itin rūpinasi Heile, ir mergaitės,
būnančios su juo, saugumo jausmas kasdien stiprėja. Pamanau, gal ir tarp mūsų
vėl atsirastų koks nors ryšys. Ne toks, koks siejo anksčiau, o geresnis.
Jis visai rimtai kalba, kad mūsų nebepaliks. Prieš kelias dienas buvo nuvykęs į
Vašingtoną tartis dėl darbo, ir dabar bendrovė kviečia jį į San Franciską, į savo
būstinę, antrojo pokalbio. Brajanas sutinka tik su sąlyga, kad dirbs Vašingtone.
Ir tikrai mūsų nebepaliks.
– Kiek valandų? – Heilė vėl atsisėda prie stalo.
– Beveik vienuolika, – atsakau. – Joms jau metas atvažiuoti.
– Galėtų paskubėti! – Ji užverčia istorijos vadovėlį ir pakyla nuo stalo. Šįryt
Heilė tiesiog nenustygsta. Rytoj reikės važiuoti į vaikų ligoninę, kad gautų
palaikomosios chemoterapijos procedūrą, ir aš jaučiu, kad jai tai neišeina iš
galvos.
– Tau sunku, nes rytoj vėl reikės važiuot į ligoninę, – sakau pildama vandens į
kavos aparatą.
Heilė susiraukusi pasižiūri į mane.
– Kaip tik todėl aš apie tai ir negalvoju, mama, – atšauna. – Kam visąlaik
primeni?
– Atleisk, – atsiprašau jos, o Brajanas užjaučiamai man šypteli. Steroidų
sukeltas Heilės irzlumas pasiekęs viršūnę, bet aš ant jos nepykstu, kad
atžarauja. Pastaruoju metu ji geriau išnaudoja kiekvieną gyvenimo akimirką nei
aš. Šiandien į jos organizmą dar nešvirkščiami bjaurūs nuodai, tad turiu leisti
mergaitei gardžiuotis laisvės gurkšniu.
Prieš man nuspaudžiant kavos aparato jungiklį, mudvi išgirstame, kaip
didžiajame kieme trinkteli automobilio durelės.
– Jos atvažiavo! – sušunka Heilė ir išlekia į svetainę. Nuseku įkandin ir
pamatau, kaip ji atidaro duris ir staiga sustingsta.
– Jėzau Marija! – Dukra surinka taip garsiai, kad turbūt girdėti net kitam
Aleksandrijos gale. – Mama, žiūrėk!
Prieinu prie jos ir pamatau iš automobilio išlipant Meriliną ir keturias
skustagalves mergytes. Visos tekinos pasileidžia takeliu prie mūsų.
– Dieve mano! – sujaudinta ir priblokšta pratrūkstu juoktis. Heilė neria pro
duris ir bėga takeliu pas jas, o aš stoviu ir žiūriu, kaip penkių galvų – keturių
plikų ir vienos aprištos mėlyna su geltonais taškučiais skarele – savininkės ima
šokinėti iš džiaugsmo ir glėbesčiuotis.
– Brajanai! – grįžtelėjusi pašaukiu jį iš virtuvės. – Atsinešk fotoaparatą.
Brajanas prieina prie durų.
– Tu tik pamanyk, – sako nustebęs ir ima spragsėti aparatu. Paskui apkabina
mane – pasidaro taip gera. Spustelėjęs petį vėl nuleidžia ranką.
Merilina apeina strakaliojančių ant keliuko mergaičių būrį ir lipdama laiptais
taria:
– Čia buvo jų idėja.
Ji karštai mane apkabina, o paskui šaltėliau ir gerokai trumpiau sveikinasi su
broliu.
– Kaip miela, – džiaugdamasi rodau į mergaites, nes viena iš dvynukių –
nežinau, katra, – padalija savo sesėms ir Heilei po žalsvai mėlyną beisbolo
kepuraitę. Šią savaitę buvo paimti visų mergaičių seilių mėginiai. Tiriami buvo ir
visi mano pažįstami žmonės, bet nė vienas jų netiko būti donoru. Nė iš tolo.
Heilė nusiriša skarelę, tada visos penkios plikagalvės užsideda kepuraites ir
džiūgaudamos, juokais baksnodamos pirštais viena kitą traukia prie mūsų.
– Mergaitės, – sakau dukterėčioms, – jūs mane tiesiog išvertėt iš klumpių.
– Kaip gražiai sumanėt, – pagiria Brajanas.
Sunkiai galėjai atskirti dukterėčias, kol dar turėjo plaukus, o dabar tai visai
nebeįmanoma. Gal iš visų jų greičiau atpažinčiau dvylikametę Melaniją –
lieknesnę ir mažesnę, ne tokią krūtingą kaip kitos seserys, bet vis tiek rudakę,
dailiasmakrę, su keliomis strazdanėlėmis ant nosies.
– Mums teko apvažiuot didelę apylanką, kol pas jus patekom, nes dėl mugės
visos gatvės miesto centre užtvertos, – praneša viena iš mergaičių.
– Mama, ar duosi mums pinigų? – prašo Merilinos Melanija. – Tikriausiai
reikės daug ko nusipirkti.
Merilina padalija savo mergaitėms po dvidešimt dolerių; aš jau siekiu
rankinės, užmestos ant laiptų stulpelio, bet Brajanas, greitesnis už mane,
įspraudžia Heilei į saują banknotą.
– Ačiū, tėti, – plačiai nusišypso ji.
Ir mergaitės dingsta iš kiemo lygiai taip pat greitai, kaip ir atvažiavo, viesulu
nurūksta šaligatviu; Heilė bėga būrelio vidury.
– Dieve, kaip gerai ji atrodo! – sako Merilina, kai mudvi paskui Brajaną
žengiame į virtuvę. – Jeigu ne papilnėjęs veidukas ir tie plaukai – tiksliau, jų
nebuvimas, – nė nepasakyčiau, kad serga.
– Taigi, – pritariu aš. – Kieta kaip titnagas.
– O kaip tu laikaisi? Kas geresnio tavo padangėje? – Merilina stabteli,
atsigręžia į mane, suima už pečių ir įdėmiai pažvelgia į veidą. Pasilenkusi tyliai
sušnibžda: – Ar nuo tada, kai grįžo, Brajanas tau padeda ar tik kliudo?
 Jis nuostabus, pamanau.
– Dar ir kaip padeda, – atsakau jai. – Kitą savaitę vyks kaulų čiulpų donoro
paieškos akcija. Jis viskuo rūpinasi pats vienas.
– Labai džiaugiuosi, kad jis tau padeda, – sako Merilina.
– Apie ką judvi čia plepat? – klausia Brajanas, mudviem įėjus į virtuvę.
– Apie tave. – Merilina apkabina brolį per pečius. – Papasakok apie kaulų
čiulpų donoro paieškos akciją. Gal ir aš galiu kuo nors prisidėti?
– Gal pirmiausia išgeriam kavos, gerai? – siūlau aš, ir ji linktelėjusi įsitaiso ant
aukštos baro kėdės prie stalo.
– Na... – Brajanas išsitraukia kėdę ir atsisėda kitoje stalo pusėje, priešais
seserį. – Norėtume įtraukti ir spaudą. Šią savaitę „Washington Post“ dienraštis
ketina atsiųsti žurnalistą į vaikų ligoninę, kad šis paimtų interviu iš Heilės ir
Anos. Paskui prieš pat akciją kažkuri televizijos stotis parengs apie jas
reportažą.
– Tikrai? – Merilina atrodo kiek sunerimusi. – Ir Heilė tam nesipriešina? –
klausia atsigręžusi į mane.
Papurtau galvą.
– Jinai supranta, dėl ko tai darome. Jei vykdydami akciją ir nerasime jai
donoro, tai bent keli šimtai naujų žmonių užsiregistruos į Pasaulinį donorų
duomenų banką ir galbūt kada nors padės kitam vaikui.
Dėl viešinimosi aš vis dėlto turiu tam tikrų nuogąstavimų. Niekada netylėjau
apie savo pačios nelaimę – visiems pasakojau, kaip Lilės netektis paskatino imtis
veiklos, susijusios su dingusių vaikų paieška. Tik nenorėčiau vilkti į dienos šviesą
Heilės gyvenimo istorijos, kad visas pasaulis narstytų. Vis dėlto žinau, jog
Brajanas teisus. Suprantu, kad asmeniniu pavyzdžiu grindžiamas noras rasti
tinkamą kraujo čiulpų donorą gali paskatinti daugybę žmonių dalyvauti paieškos
akcijoje.
Gerdami kavą dar pasikalbame, paskui Merilina pažvelgia pro langą ir sako:
– Kokia nuostabi diena. Ar nieko prieš, jeigu ir mes apsilankytume mugėje?
Būtų smagu.
Taip ir padarome. Kartu su kone puse šiaurinės Virdžinijos dalies gyventojų ir
šventės svečių neskubėdami žingsniuojame Karaliaus gatve palei prekybininkų
kioskus. Retsykiais vienur kitur minioje šmėsteli penkios turkio spalvos
kepuraitės, bet mes sukame priešinga kryptimi, kad netrukdytume vaikams
jaustis savarankiškiems. Kai kiekvienąkart pamatau mergaites, man dilgteli
širdį. Žinojau, kad šiandien paskutinė diena, kai Heilė jaučiasi sveika. Dar vieną
dieną gali gyventi kaip visi normalūs vaikai. Šiandien ji niekuo nesiskiria nuo anų
mergaičių su turkio spalvos beisbolo kepuraitėmis.
Vaikščiodama minioje aš, kaip ir mano duktė, stengiuosi gyventi šia akimirka.
Mėginu negalvoti apie rytojaus grįžimą į vaikų ligoninę, godžiai uodžiu dešrainių,
spragintų kukurūzų ir upės kvapus. Mėgaujuosi brolienės draugija ir netikėtai
atsinaujinusiais santykiais su buvusiu vyru. Šią akimirką pasaulis man atrodo
mielas ir kupinas vilties.
 26

Tara

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

Sėdėdama savo automobilyje priešais Rebekos Beiker namą imu staiga abejoti
mūsų sumanymu. Mudvi su Emerson apsikeitėme gal visa dešimčia laiškų, kol
sugalvojome, kaip prisistatyti moterims, kurias ketiname aplankyti.
Mano galva, reikia joms iškloti, ko norime, tik neatskleisti visko, ką žinome.
Prisistatysime moterims artimiausiomis Noelės draugėmis ir pasiguosime, kad
jos savižudybė mus smarkiai sukrėtė. Esą mums žinoma, kad ji turėjusi
asmeninių sunkumų, kai gimė jų vaikai; šias moteris su ja anuo metu siejo
glaudūs ryšiai, tai gal jos galėtų paaiškinti, kas tuo metu vyko Noelės gyvenime.
Pasisakysime tiesiog norinčios geriau pažinti savo draugę – juk tai tiesa. Turime
vilties, kad mums pasiseks pamatyti tų moterų dukterų nuotraukas, jei įvyks
stebuklas – rasti tokių, kad būtų nepanašios į savo motinas, ir išaiškinti tiesą.
Deja, Denisei Abernati tai netiko.
Anot Emerson, prireikė daug ryžto prieiti prie Abernačių namų durų, bet kai
ji pasisakė Denisei, ko atėjusi, ši pakvietė užeiti vidun ir tiesiog išūžė ausis
pasakodama apie Noelę.
Nemanau, kad čia ta, kurios mudvi ieškom, – po vizito parašė man Emerson.
– Ji turi keturis vaikus, visi žaliaakiai blondinai, kaip ir jų mama. Denisė su
Noele puikiai sutarė, jiedvi įgijo puikios patirties. Noelė priėmė ir vyriausiąją
Denisės dukterį, paskui moteris prisipažino labai nusiminusi, kai sužinojo, kad
Noelė metė pribuvėjos darbą, mat ketino gimdyti dar du vaikus. Dedu galvą,
kad reikia ieškoti tavosios Rebekos.
Manosios Rebekos.
Gaila, kad negaliu pasinaudoti Semo, kaip advokato, konsultacijomis. Ar tai,
ką mes darom, teisėta? Kad neetiška, tai tikrai, betgi ko griebtis? Net jei Semas
tebebūtų gyvas, aš vis tiek negalėčiau su juo pasitarti, juolab negaliu prašyti
Jano pagalbos. Šita našta slegia tik mano ir Emerson pečius.
Taigi sėdėdama mašinoje priešais Rebekos namą bandau save įtikinti, kad esu
aktorė. Kad moku vaidinti.
Po pamokų kelias valandas tempiau laiką nieko rimto neveikdama. Iki
Siuzanos jubiliejaus liko trys dienos. Spėjau susitikti su maisto tiekėjais,
suderinome paskutines smulkmenas, paskui užsukau į švenčių reikmenų
parduotuvę ir užsakiau kelias dešimtis helio balionų. Nebeliko darbų,
atitolinančių nuo susitikimo su ta moterim.
Išlipu iš automobilio ir patraukiu ilgu takeliu prie namo, vildamasi, kad nieko
nebus namie.
Man buvo gerokai sunkiau rasti, kur gyvena Rebeka Beiker, nei Emerson
ieškoti Denisės. Ši gyveno tuo pačiu adresu, kurį Noelė buvo užrašiusi savo
registracijos žurnale. O Rebekos adresas, kaip ir pavardė, buvo užteplioti
juodai. Galiausiai Emerson pavyko rasti jos adresą specializuotame LinkedIn
tinklalapyje. Rebeka Beiker dirba apskaitininke. Nėra jokių žinių nei apie vyrą,
nei apie vaikus, tik pagal amžių ir gyvenamąją vietą ji atitinka mūsų ieškomą
moterį.
Stovėdama ant prieangio laiptelių spaudžiu durų skambutį ir išgirstu
trūksmingai aidint visame pastate. Kažkas yra namie. Išgirstu lojant šunį, paskui
žingsnius. Po akimirkos duris atidaro keleriais metais jaunesnė už Greisę
mergaitė.
– Labas, – pasisveikina smulkutė atletiška rudakė pakeltais antakiais, tarsi
klausianti: „Kas jūs tokia?“
– Labas, – atsakau. – Mano pavardė Tara Vincent. Ieškau Rebekos Beiker.
– Palaukit. – Apsisukusi ant kulno mergaitė žvaliai žingsniuoja per didžiulį
koridorių į virtuvę. Išgirstu tarškant puodus ir lėkštes. – Mama! – šaukia ji. – Čia
pas tave.
Galiausiai ateina treningu apsirengusi moteris. Ji lygiai taip pat kaip duktė
pakelia antakius, bet neatrodo į ją bent kiek panaši – moters plaukai visiškai
balti, akys skaisčiai mėlynos.
– Atleiskite, kad trukdau ramų vakarą, – sakau. – Suprantu, jums tai gali
pasirodyti keista ir nemandagu, bet esu artima Noelės Dauni draugė, mano
pavardė Tara Vincent.
Moteris susiraukia, tarsi ko nesuprasdama. Nekaltinu jos.
– Girdėjau, Noelė nusižudė, – ištaria.
– Taip, – patvirtinu. – Jeigu turite laiko, norėčiau kelias minutes šnektelėti. O
jeigu ne, galėčiau užsukti kitą dieną...
 – Apie ką šnektelėti? – klausia moteris.
– Ar turite laiko?
Ji dirsteli sau per petį ir taria:
– Na, jūs man sutrukdysite tvarkytis virtuvėje, bet aš dėl to tikrai nesupyksiu.
– Ačiū.
Išeiname į lauką, ten stovi supamosios kėdės. Jos atrodo apdulkėjusios ir
nešvarios. Vilkiu ilgą baltą megztinį, todėl kyla noras prieš sėdantis nušluostyti
kėdę servetėle.
– Turiu prisipažinti, manęs nė kiek nenustebino žinia, kad Noelė nusižudė, –
sako Rebeka, palengva sėsdamasi į supamąją kėdę. – Jūs esate jos draugė,
užjaučiu dėl netekties, bet manęs toji mirtis tikrai nenustebino.
Moters žodžiai rėžia man širdį. Visi artimiau pažinoję Noelę liko smarkiai
nustebinti. Ką ši nepažįstamoji apie ją žino, kas mums tebėra paslaptis?
– Tikrai? – klausiu. – Kodėl?
– Kai mačiau ją pastarąjį kartą, atrodė tokia išsiblaškiusi.
– Kada tai buvo?
– Oi, labai seniai. Ji priėmė pirmuosius du mano vaikus. Sūnų ir dukrą – tą
mergaitę, kuri atidarė jums duris. Petrą. Nors, tiesą sakant, kaip tik jos Noelė ir
nepriėmė. Ilga istorija. Tai ką norite sužinoti?
Mintys veja viena kitą. Noelė nepriėmė Petros? Kurion vieton dėti šitą
dėlionės dalelę?
– Mes su draugais esame sukrėsti, kad Noelė nusižudė, – sakau. – Rodos, jūs
apie ją žinote, ko nežinome mes. Bandome išsiaiškinti, kodėl Noelė taip padarė.
Metė pribuvėjos darbą daugiau nei prieš dešimt metų, ir mes manom, gal anuo
metu kas nors įvyko, ir tai davė pradžią žlugimui. – To žlugimo mes nė
nepastebėjome. – Taigi nusprendėme pasikalbėti su paskutinėmis Noelės
pacientėmis, pamėginti išsiaiškinti, dėl ko ją apniko depresija.
Tokia kalba man pačiai atrodo lėkšta ir nenuoširdi, bet Rebeka linkčioja
galvą, tarsi viską puikiausiai suprastų.
– Na, pirmiausia turiu pasakyti, kad man gimdant sūnų jinai priėmė jį puikiai.
Tada Noelė man labai patiko. Norėjau, kad priimtų ir Petrą. Bet kai gimdymas
prasidėjo, ir ji atėjo, atrodė tokia išsiblaškiusi. Aš tuomet irgi mažai ką suvokiau.
– Moteris nusišypso. – Man jau kelias dienas laužė nugarą, labai prastai
jaučiausi, tad nieko nebūčiau pastebėjusi, net jeigu Noelei būtų išdygusi antra
galva. Bet mano vyras viską matė.
– Ką turite galvoje sakydama „išsiblaškiusi“?
– Sulėtėjusių judesių.
– Sulėtėjusių judesių? – pakartoju. Galvoje man viskas susijaukia.
– Ji buvo kažko prisigėrusi ir vos krutėjo. O kai gimdžiau sūnų, atrodė tokia
susikaupusi, rami, ir aš jaučiausi patekusi į geras rankas.
Linkteliu.
– Matot, kai man gimdant Petrą prasidėjo sąrėmiai, pas mus atvyko nebe ta
moteris, kurią pirmiau pažinojau. Jai pynėsi kojos, akys buvo lyg stiklinės. Jeigu
nebūčiau išsigandusi dėl savęs, tai būčiau puolusi gelbėti jos. Prisipažinsiu,
nebežinojau, ką daryti. Buvo trečia valanda nakties, tad pamaniau, gal dar
nespėjo atsibusti iš miegų, užtat tokia lėta, todėl visą valandą ar ilgiau nelabai
jos paisiau. Bet jos savijauta negerėjo. Galiausiai mano vyras neištvėrė ir liepė
jai išeiti. Žinojau, kad jis elgiasi teisingai, bet labai išsigandau. Pabūgau, kad
teks važiuoti į ligoninę ir gimdyti prie visai nepažįstamo daktaro. Girdėjau, kaip
vyras, uždaręs kambario duris, kalbasi su ja koridoriuje: atvirai prisipažįsta
manąs, kad ji apsikvaišinusi, ir labai bijąs patikėti mano sveikatą, todėl
nusprendęs vežti mane į ligoninę.
– Ką į tai atsakė Noelė? – klausiu.
– Ji kalbėjo labai tyliai, aš beveik nieko negirdėjau, bet paskui vyras sakė, kad
ji neprieštaravo. Beveik jam pritarė. Atsiprašė ir prisipažino kenčianti stiprius
nugaros skausmus, todėl veikiausiai padauginusi nuskausminamųjų. Ji labai
krimtosi ir atsiprašinėjo, mano vyras net ėmė ją guosti. Tada Noelė paskambino
kitai pribuvėjai, Džeinei Rodžers, pasisakė sunegalavusi ir paprašė, kad toji
perimtų jos darbą. Džeinė iš karto atskubėjo ir puikiai susitvarkė.
– Kartais jai iš tiesų reikėdavo gerti vaistus, – patvirtinu. – Gaila, kad jums
taip nepasisekė.
– Vyras pamanė, kad ji narkomanė.
– Nemanau, jog Noelė vartojo narkotikus, – sakau, nors ir nesu tuo tikra.
Mūsų teorija, kad užtepliotos pavardės savininkei buvo sukeisti kūdikiai, ima
pamažu byrėti. Jos pavardė buvo užtepliota, nes Noelė nepriėmė gimdymo. Ir vis
dėlto Petra nė iš tolo neatrodo panaši į išėjusią iš šios grakščios moters įsčių.
Gal kas nors atsitiko, kai Džeinė priėmė kūdikį, ir Noelė padėjo sumėtyti pėdas?
Maga paklausinėti, ką moteris prisimena apie savo gimdymą. Ar kūdikis nebuvo
nors trumpam išneštas iš jos kambario? Ar Noelė nebuvo grįžusi pas ją? Bet
šitie klausimai nieko neduotų tam reikalui, dėl kurio čia atėjau.
– Bent jau gerai, kad Noelė susivokė pakviesti kitą moterį, – sakau.
– Teisybė, – pritaria Rebeka. – Tuokart aš baisiai pykau. Vyras norėjo skųstis
teismui, bet moteris pasistengė, iškvietė kitą pribuvėją, ir mums gimė šauni
mergytė – tada tai buvo svarbiausia.
– Ji išties nuostabi, – pagiriu. – Aš taip pat turiu paauglę dukterį.
Rebeka nusišypso.
– Taigi žinote, ką reiškia tokią auginti.
Šilti moters žodžiai mane paguodžia. Žinia, ne man vienai tenka dorotis su
paauglių keliamomis problemomis. Emerson ir Dženė jų beveik neturi, todėl
manęs neatjaučia.
– Dar ir kaip, – ištariu stodamasi. – Labai dėkoju, kad skyrėte laiko pokalbiui.
– Ar bent kiek padėjau? – klausia Rebeka.
– Taip, padėjot. Jūs pastebėjote joje tai, ką mes praleidome pro akis. Man dėl
to labai gaila.
– Suprantama, – sako moteris. – Pernai nusižudė viena Petros draugė, tai ji
visus metus kaltino ir save, ir kitus, kad nepastebėjo jokių ženklų. Juk žmogui
nepadėsi, jeigu jis kratosi pagalbos.

Grįždama namo aš jau galvoju nebe apie Noelę, o apie Rebekos paminėtą Petros
draugę. Paaugliai irgi žudosi. Prisimenu blogą Greisės nuotaiką. Naktinius
košmarus. Visą laiką suku galvą, kas galėjo nutikti Noelei, o juk mano pačios
duktė yra gerokai didesnis ir svarbesnis rūpestis. Staiga mane suima klaiki
baimė. Gal, dukrai šmirinėjant man po nosimi, nepastebiu, kas dedasi jos sieloje?
Bet kaip man tai sužinoti?
Įsileisk mane, Greise, pamanau važiuodama. Labai prašau atsiverti, širdele.
 27

Emerson

Džeksonvilis, Šiaurės Karolina

Kai įžengiu į senelio palatą slaugos ligoninėje, jis atrodo visai gerai. O gal aš
tiesiog imu priprasti prie išsekusio, sunykusio jo veido bruožų.
– Labas, brangute, – pamatęs mane senelis nusišypso ir tiesia gležną ranką,
kad apkabintų ir prisitrauktų artyn, man lenkiantis virš lovos pasisveikinti.
– Atrodai puikiai, – pagiriu ir prisitraukiau kėdę prie lovos.
– Leidausi nuskutamas, – jis drebančia ranka pasiglosto smakrą. – Tavo
garbei.
– Atvežiau tau moliūgų duonos, – sakau. – Padaviau slaugutei, pažadėjo
atnešti su vakariene.
– Man labai patinka tavo moliūgų duona, – taria jis.
– Nes pats mane ir išmokei ją kepti.
– Et, nesąmonė. – Senelis šypsodamasis papurto galvą. – Jau būdama
dešimties tu viską kepdavai gerokai skaniau už mane. – Paskui jis pasižiūri man į
akis, ir mudu abu surimtėjame. Seselė minėjo, kad jis nori susitikti su manim akis
į akį, be Dženės ir Tedo, ir aš suprantu, kad senelis veikiausiai šį mano
apsilankymą linkęs laikyti lyg ir atsisveikinimu. Nuo šios minties akyse ima
tvenktis ašaros.
– Tik jau neverk, – paprašo jis. – Aš tau dar nieko nepa​sakiau.
– Norėjai susitikti su manim akis į akį.
Per lovos kraštą pasiekiu jo ranką.
Jis linkteli.
– Noriu su tavim pasikalbėti. Bet bijau, kad tai gali gerokai tave nustebinti.
Kietai sučiaupiu lūpas nė neįsivaizduodama, kur link jis suka. Lyg dėl manęs
jaudintųsi.
– Nieko, ištversiu. Gali pasakoti, ką tik nori.
– Tu turi puikią draugę, – sako senelis. – Noelę Dauni.
Per daugelį metų juodu su Noele buvo kelis kartus susitikę, bet aš niekaip
nesumojau, kodėl jis dabar prakalbo apie ją. Juk andai neprasitariau, kad ji mirė.
Nematau reikalo sakyti ir dabar, be to, keista gaida jo balse savo ruožtu verčia
tai nutylėti.
– Taip, – linkteliu.
– Noelė tau yra netikra sesuo.
Pasilenkiu arčiau jo, susiraukiu. Pastarosiomis savaitėmis iš senelio teko
išgirsti keletą sunkiai suvokiamų dalykų. „Vonioje skraidžioja peteliškės“, arba:
„Per pusryčius man vis atnešama spagečių.“ Daktarai sako, kad tokį
nusišnekėjimą sukelia vaistai. Gal ir dabar tas pat?
– Ką turi galvoje, seneli? – klausiu.
– Tai ir sakau. Jinai tau netikra sesuo, o man anūkė. Bet šito jūs neturėtumėt
žinoti.
– Aš... gal gali paaiškinti?
– Taip. – Jis nusigręžia į langą ir įsmeigia žvilgsnį į skrupulingai sutvarkytą
kiemą. – Negaliu numirti nepapasakojęs tau visos tiesos apie Noelę. – Iš mėlynų
jo akių ištrykšta po didelę ašarą. Paėmusi servetėlę nuvalau. Mintyse bandau
suvokti, kas man kalbama.
– Tavo mama būdama penkiolikos pagimdė kūdikį, – sako jis.
Įkvėpiu oro ir atsilošiu kėdėje.
– Ak, ne. – Mėginu įsivaizduoti mamą paauglystėje. Kaip ji laukėsi. Kaip jai
reikėjo apsispręsti. – Nori pasakyti... kad tai buvo Noelė?
Senelis aplaižo suskeldėjusias lūpas.
– Tuo metu Siuzana draugavo su Frenku, bet pastojo nuo kito vaikino. Mes tai
sužinojom, kai buvo jau kelis mėnesius nėščia. Frenkas šito nenumanė. Ir niekas
kitas, nes Siuzana taip norėjo. Išsiuntėme ją pas tavo senelės seserį Letą į
Robsono apygardą. Frenkui Siuzana pasakė... Žinai, dorai ir nebepamenu, ką ji
Frenkui tada pasakė. Regis, kad Leta serga ir kad ji turinti jai padėti. Leta
parūpino pribuvėją, ši pasirūpino tavo mama ir, taip sakant, greitai išsprendė
problemą.
Pribuvėja? Noelė? Staiga man galvoje viskas susipainioja. Pasitrinu kaktą.
– Niekaip nesuprantu, kodėl...
– Pribuvėjai reikėjo vaiko, – kalba jis. – Jinai su savo vyru įsivaikino tą kūdikį.
– Bet... iš kur žinai, kad tai buvo Noelė? – klausiu. Staiga paširdžiuose
pajuntu baisų skausmą, nes pačios artimiausios draugės praradimas ūmiai gresia
virsti dar didesne, tiesiog neįsivaizduojama netektimi.
 – Kai tavo tėvai išvažiavo gyventi į Kaliforniją, tavo mamai šovė galvon
susirasti dukterį. Bet ieškoti ji neskubėjo. Net ir po tiek laiko bijojo prisipažinti
vyrui. Būgštavo, kad dėl tokio melo jis gali labai supykti. Bet žinojo, kad
pribuvėjos pavardė Dauni, žinojo, kur ji gyvena, tad, spėju, buvo nesunku
sužinoti ir dukters vardą – Noelė. Visa tai ji išsiaiškino prieš pat mirtį, bet mes
nežinojome, kad tu draugauji su Noele. Tai paaiškėjo tik jai mirus. Kai tu pirmą
kartą paminėjai jos vardą, mudu su tavo senele buvome priblokšti. Anoks čia
sutapimas, kad abidvi mokėtės Šiaurės Karolinos universitete Vilmingtone, bet
kai susidraugavot... – Senelis pakraipo galvą ir ilgai, įdėmiai žvelgia į mane. –
Kaip manai, ar ji ką nors žino? – galiausiai klausia.
Prisimenu Noelės testamentą. Jo vykdytoją. Kaip tąsyk nustebau sužinojusi,
kad septyniasdešimt penkis procentus pinigų ji paliko Dženei. Prisimenu, kaip
mudvi su Tara pirmą kartą ją pamatėme universiteto bendrabutyje, savo
kambaryje. Net po daugelio metų vis dar juokaudavome prisiminusios, kokia
keista Noelė tądien mums atrodė, vis klausinėjo apie mano šeimą, giminių
pavardes, senelius.
– Žinojo, – vos išlemenau. – Negaliu pasakyti, iš kur, bet tik​rai žinojo.
– Mudu su tavo senele buvome nusprendę laikyti tai paslaptyje, nes tavo tėvas
nieko apie ją nebuvo girdėjęs. Nenorėjom teršti Siuzanos vardo jo
prisiminimuose. Bet dabar tavo tėvo nebėra, o aš irgi greitai paliksiu šią ašarų
pakalnę, todėl manau, kad laikas atskleisti tiesą. – Jis viltingai žiūri į mane.
Visada mylėjau jo akis, ir staiga dabar jose išvystu Noelę. – Noriu tavęs
paprašyti paslaugos, Emerson, – taria. – Jeigu tu prieš, taip ir sakyk, gerai?
Suprantu, kad tai labai didelis prašymas.
Linkteliu.
– Prašyk, – paraginu.
– Noriu, kad ir ji žinotų tiesą. Norėčiau bent kiek laiko praleisti su ja. Su savo
anūke. – Jo lūpos taip tirta, kad aš nebegaliu tverti. – Ar tai įmanoma?
– Ak, seneli.
Vėl paimu jo plaštaką, suspaudžiu tarp savo delnų ir papasakoju apie Noelės
gyvenimą – tą jo dalį, kuri man žinoma. Apie jo pabaigą.
 28

Tara

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

Mudvi su Emerson sėdime susiglaudusios ant Noelės namuko laiptelių vidiniame

kieme ir apkabinusios viena kitą per pečius žiūrime į sodelį. Laukiame Siuzanos,
ji žadėjo užsukti ir apžiūrėti namuką. Viliamės, kad ji čia apsigyvens. Dabartinė
jos būsto nuomos sutartis sudaryta iki pavasario, bet Emerson su Tedu sutinka
palaukti, mat jiems reikia laiko namui suremontuoti.
Siuzanai šiame namuke teko lankytis net kelis kartus, bet čia buvo taip
netvarkinga, kad anąsyk, kai Emerson pasiūlė jį išsinuomoti, moteris susiraukė ir
atšovė: „Pagalvosiu.“ Jai ir dabar teks užsimerkti, kad nepastebėtų subraižytų
virtuvės grindų, ištepliotų sienų bei tuščių vietų, kuriose turėtų stovėti nauja
virtuvės įranga. Ko gero, vienintelė Siuzana supras, kodėl jai tai siūloma – mes
norime, kad šiame name gyventų Noelę mylintis žmogus.
Mums dar knieti pakedenti Siuzanos prisiminimus, pasiaiškinti, ar ji nežino
daugiau už mus apie Noelės medicininės praktikos saulėlydį. Daug išgirsti
nesitikime, nes Siuzana irgi gerokai nustemba sužinojusi, kad Noelė nebedirbo
pribuvėja, ir vis dėlto ketiname užduoti keletą klausimų.
Labiausiai mudvi su Emerson prislegia žinia, kad Noelė buvo Emerson sesuo.
Gerą pusvalandį sėdime ant laiptų ir dalijamės prisiminimais apie bendrabučio
laikus, kai Noelė susidraugavo su mumis. Tada labai puikavomės prieš kitas
bendrabučio merginas, kad ši gerokai už mus vyresnė mergina – veikiau moteris
– iš tokios daugybės studenčių išsirinko kaip tik mudvi artimai draugystei. Kodėl
ji neatskleidė Emerson savo paslapties? Kaip gaila, kad to nepadarė. Kaip gaila,
kad jiedvi su Emerson negalėjo viešai džiaugtis savo seseryste. Tai daug ką
paaiškina. Nieko nuostabaus, kad aš jų draugėje visada jausdavausi šiek tiek
atstumta. Nieko keisto, kad Noelė mylėjo Emerson truputėlį labiau nei mane.
Gaila, nebėra Semo, negaliu jam to papasakoti. Tai jam būtų staigmena.
Mes nusprendėme kol kas nieko nesakyti Dženei su Greise. Šiuo metu
gyvenimas ir taip visiškai sujauktas, be to, Emerson reikia laiko apsiprasti su
žinia. Aišku, ji pasipasakojo Tedui, taip pat leido, kad aš papasakočiau Janui.
Vakar, Greisei su Džene išėjus į kiną, jis mane aplankė. Pastarosiomis dienomis
jaučiuosi lyg katė, šmirinėjanti aplink Janą. Kol kas mudu sieja tik šilti ir maloniai
besimezgantys santykiai, bet Greisė taip nusiteikusi prieš Janą, kad man tenka
vengti prie jos minėti jo vardą.
Janas baisiai nustemba, kai papasakoju apie Noelę ir Emerson. Stovi vidury
virtuvės ir kraipo galvą. „Buvau susižiedavęs su moterim ir visai jos nepažinojau,
– sako jis. Paskui persibraukia šviesius retėjančius plaukus ir priduria: – Įdomu,
ar išvis kas nors ją pažinojo? Tikriausiai Noelės gyvenime būta labai daug
vienatvės.“ Pirmą kartą po tiek laiko suprantu, kad jis ją tebemyli. Tos meilės
likę labai nedaug, bet ji vis tiek atsispindi jo žvilgsnyje, girdėti liūdname balse.
– Sveiki!
Mudvi su Emerson išgirstame nuo namuko ataidint Siuzanos balsą. Buvome
jai palikusios neužrakintas duris.
– Mes čia, kieme, Siuzana! – stodamasi šūkteli Emerson, tada pasižiūri į mane
ir mostelėjusi ranka į sodelį pasiūlo: – Gal pirmiausia parodykim, kas geriausia?
Siuzana praveria suveriamąsias stiklines duris ir išeina pas mus į terasą. Kaip
visada žvelgia didelėmis, tarsi nustebusiomis akimis.
– Sveikos! – Ji apkabina mus abi, paskui nutaiso nepatenkintą veidą. –
Klausykit, mielosios! Leiskite ir man bent kiek prisidėti prie jubiliejaus.
– Viskas jau sutvarkyta, – sakau aš. Tai beveik tiesa.
– Mes norime, kad tau būtų smagu, – įsiterpia Emerson. Jos akys atrodo
paraudusios, bet viliuosi, kad Siuzana nepastebės.
– Be Noelės daiktų namas atrodo visai kitaip, – taria ji. – Ar galiu padėti
išrinkti sienų spalvas?
– Žinoma, – sako Emerson. – Kaip ir grindų spalvą bei virtuvės sienų plyteles.
– Tik pažiūrėkite, koks sodelis! – Siuzana ima lipti priebučio laipteliais, o mes
įkandin jos. – Pamenu, kaip įspūdingai atrodė pavasarį.
– Visas Noelės pasididžiavimas ir džiaugsmas, – pritaria jai Emerson.
– Štai ta girdyklėlė. – Siuzana rodo į mergaitę, pasistiebusią ant pirštų galų. –
Argi ne miela, ką? O kiek prieskoninių žolelių! – Ji pasilenkia ir paglosto
tailandinį baziliką. – Noelė visada man jų paskindavo. O dabar pati galėsiu dalyti
kitiems.
Emerson jai už nugaros iškelia nykščius.
– Mes ir tikėjomės, kad tau patinka darbuotis sodelyje, – pasakė.
 – O taip, labai patinka, bet dabartinis mano kiemas toks mažas, kad nėr kur
apsisukti. – Siuzana atplėšia žvilgsnį nuo sodelio ir klausia: – Ar tikrai
palauktumėt iki kovo, kol galėsiu išsinuomoti? Juk tai labai negreit.
– Kam klausi, – atsako jai Emerson.
– Ar vasarą Klivas gyvens su tavim? – pasidomiu. Namukas tinka tik vienam
nereikliam gyventojui. Jei čia atsikraustytų ir paauglys, vargu ar abu išsitektų.
– Jis dalyvaus kažkokiame humanitarinės pagalbos projekte, be to, girdėjau,
ketina paviešėti pas tėvą Pensilvanijoje ir dar dievažin kur, – atsako ji. – Jei
norės, galėsiu pastatyti sulankstomą lovelę antrajam kambary, o darbo kampą
veikiausiai įsirengsiu svetainėje. Juk aišku, kad Klivas visą laiką su manim tikrai
negyvens. – Žiūrėdama į mane ji klausia: – Kaip Greisė? – Balse girdėti
užuojauta.
– Neblogai, – atsakau. Nesu linkusi daug pasakoti. Nenoriu, kad Siuzana
žinotų, kaip mano duktė ilgisi jos sūnaus.
– Ji tokia nuostabi mergaitė, puikių manierų, – pagiria ji.
– Ačiū, – nusišypsau. Greisė iš tiesų labai miela, ir aš džiaugiuosi, kad kitiems
patinka jos manieros.
– Siuzana, noriu tavęs paklausti, ar nepažįsti tokios Džeinės Rodžers, –
smalsauja Emerson. – Pribuvėjos, dirbusios su...
– Taip, pažįstu, – atsakė Siuzana. – Buvusi Šeimos planavimo centro
darbuotoja, prieš kelerius metus išėjo iš darbo ir persikėlė gyventi į Australiją.
– Į Australiją! – sušunka Emerson.
– Norėjai jai pranešti apie Noelę? – klausia Siuzana.
Žvilgteliu į Emerson, mintyse svarstydama, kiek tiesos atskleisti.
– Žinai, mudvi kalbėjomės su viena sena Noelės paciente. Ji mums minėjo, kad
prieš gimdymą Noelė atvyko pas ją prastai jausdamasi ir iškvietė Džeinę, kad ši
ją pavaduotų. Tad ir svarstom, kas toji Džeinė.
Siuzana linkteli.
– Visai suprantama. Jiedvi dažnai vaduodavo viena kitą. Deja, tada man
nelabai tai rūpėjo, mat buvo gimęs Klivas, ir aš stengiausi būti jam gera mama. –
Ji pasilenkia, nusiskina šalavijo lapelį ir pauosto. Po kiek laiko vėl prabyla: – Man
vis neduoda ramybės vienas dalykas. Jeigu Noelė metė pribuvėjos darbą, tai ko
retkarčiais vis važiuodavo į tuos kaimus? Kelerius metus vis praleisdavo ten po
porą mėnesių. – Siuzana žvilgteli į mane, paskui į Emerson. Ši, kaip ir aš, atrodo
nustebusi, suprantu, kad galvoja tą patį, ką ir aš. Ar registracijos žurnaluose
esama įrašų apie tas moteris, kurias ji aptarnaudavo kaime kaip tik tuo metu?
– Nežinau, Siuzana, – atsakau. – Klausimų tiek daug, kad abejoju, ar mums
pavyks į visus juos atsakyti.
– Ar nežinai, kur ji vykdavo? – klausia Emerson.
– Visada maniau, kad grįžta į tėviškę, kur gimė ir augo. Minėjo tą vietovę
esant labai varganą. Daugiausia gyvenamą indėnų.
– Lambių, – patikslinu. – Ji užaugo Robsono apygardoje.
Ar Noelė tikrai ten važiuodavo? Ar pati mums taip sakė, ar mes tiesiog
prisigalvojome? Jinai mums nuolat rašydavo elektroninius laiškus ir skambindavo
mobiliuoju, bet tikslaus adreso taip ir nežinojome.
– Klausykit, – Siuzana vėl pauosto šalavijo lapą, – norėčiau apeiti namą ir
pažiūrėti, kur bus galima statyti mano baldelius, gerai?
– Žinoma, – atsako jai Emerson. – Jei ko prireiks, šūktelėk.
Luktelime, kol ji įeina į namą, atsigręžiame viena į kitą, ir aš sakau:
– Kokios mudvi kvaišos. Ar tais mėnesiais, kai ji būdavo išvykusi, registracijos
žurnalai būdavo pildomi?
– Bijau, kad ne. Iš karto būčiau pastebėjusi adresus ne iš mūsų apylinkių.
Manau, kaip tik ten tai ir įvyko.
– Tu teisi. – Staiga prisimenu straipsnį apie Aną Naitli ir papurtau galvą. – O
gal ir ne. Anos kūdikis buvo pagrobtas iš Vilmingtono ligoninės, – primenu jai. –
Kiek iki Robsono apygardos? Pusantros valandos kelio?
Emerson susiima rankomis už galvos. Jau manau, kad tuoj ims klykti.
– Aš vis tiek šitą dalyką išsiaiškinsiu iki galo, – tvirtai pareiškia ji.
Mano telefonas išvinguriuoja styginiais instrumentais griežiamą „Vien tik
džiazas“ melodiją, ir jos garsai užlieja Noelės sodelį. Išsitraukiu iš permestos
per petį rankinės telefoną ir žvilgteliu į numerį. Janas.
– Labas, Janai, – sakau.
– Kur esi? – Jis kalba kone atžariai, ir aš susiraukiu.
– Mudvi su Emerson atvažiavom pas Noelę. Siuzana dabar apžiūrinėja...
– Gal galit abi tuoj pat atvažiuoti į mano kontorą? – klausia.
– Dabar? – pasižiūriu į Emerson. – Dar turime sutvarkyti keletą reikaliukų
rytdienos jubiliejui.
– Tai labai svarbu, – sako Janas. – Aš sužinojau, kada Noelė pagimdė vaiką.
 29

Noelė

Raitsvilio paplūdimys, Šiaurės Karolina

1992-ųjų rugsėjis

Nieko beprotiškesnio ir bjauresnio dar nesu iškrėtusi gyvenime, keiksnoja save

Noelė, eidama ilgu, tamsiu Blockade Runner viešbučio keliuku. Ką tik, antrą
valandą nakties, visiems jau miegant, ji tyliai įriedėjo į aikštelę prie didžiulio
pakrantės viešbučio Raitsvilio paplūdimyje. Reikia pabūti vienai. Ir gerai, kad
visi miega. Tik norėtųsi, kad vienas žmogus nemiegotų.
Įžengia į tuščią fojė, čia ją pasitinka didžiulis plakatas „Sveikiname LSAS
dalyvius“. Visai neaišku, ką tos raidės reiškia. Bet ir nesvarbu. Konferencija jos
visai nedomina. Pasukusi į kairę Noelė žingsniuoja koridoriumi tolyn.
Šiomis dienomis jos gyvenimas tiesiog kunkuliuoja. Pagaliau ji gali daryti tai,
apie ką svajoja jau nuo dvylikos metų – dirbti pribuvėja. Įsikūrė vos per dešimtį
minučių kelio nuo Emerson ir jos vyro Tedo, mažame namelyje Sanset Parke,
kuriame iki vedybų glaudėsi Tedas. Sanset Parke Noelei labai patinka, čia
gyvena įvairiausi žmonės, visiškai nepretenzingi, palaikantys tolydžio
tvirtėjančius bendruomeninius ryšius. Emerson jau laukiasi, ji atrodo itin
laiminga, ir vien dėl to Noelei gera.
Keista, kad Emerson su Tedu, kurių pažintis trunka vos metus, jau susituokę,
o Tara su Semu vis dar viengungiai – nors nebeilgai. Iki jųdviejų vestuvių liko dvi
savaitės. Tara labiau norėtų tuoktis kitą dieną po universiteto baigimo ir
diplomų įteikimo, gal dar anksčiau, bet Semas bemeilija neskubėti. Sakosi prieš
vesdamas norįs tvirtai atsistoti ant kojų. Pirmiau išsilaikyti advokatūros
egzaminus, susitvarkyti teisinės praktikos reikalus ir tik tada parsivesti žmoną ir
galvoti apie šeimą. Regis, dabar juodviem viskas klojasi kaip iš pypkės. Tara
pirmus metus mokytojauja, o Semas, lengvai išlaikęs advokatūros egzaminą,
pradėjo dirbti gerai žinomo advokato Jano Katlerio kontoroje. Metas liautis
išsisukinėjus, bent jau taip Noelė vertina jo nenorą skubinti vedybas. Semas ilgai
dvejoja, ir, nors niekad niekam nėra prasitaręs, ji numano esanti to dvejojimo
priežastis. Kaip jis gali vesti moterį, jeigu myli kitą? Šito Noelė jam neleis. Nieku
gyvu nesudės ginklų. Kad ir koks visko kupinas jos gyvenimas, trūksta vieno
dalyko – Semo. Būsimų jo vestuvių diena jos kalendoriuje juoduoja kaip mirties
data.
Lengvai randa jo kambarį. Pirmas aukštas, langai į jūrą. Galės atsidaryti duris
ir klausytis vandenyno bangų ošimo. Kambario numerį Noelė išpešė iš Taros –
pasakė ketinanti pasitarti teisiniais klausimais dėl reikalo, susijusio su
pribuvėjos darbu. Jautėsi gana nesmagiai, meluodama Tarai dėl to numerio.
Deja, melas būtų buvęs dar skaudesnis, jei būtų pridėjusi tai, kam dabar
rengiasi. Bet Tarą, visada tokią patiklią, jos aiškinimai tenkina. Jau ne pirmą
kartą Noelė konsultuojasi su Semu dėl vienos ar kitos savo lankomos šeimos. Jis
specializuojasi medicinos teisėje, ir jai tai labai tinka. Noelė dažnai pamano, kad
Semas pasirinko kaip tik šią sritį dėl jos, mat susitikusi nuolat ūždavo jam ausis
apie motinos ir vaiko sveikatą. Kai susibėga krūvon visi penki, juodu su Semu
neretai gvildena profesines temas, kitiems diskutuojant apie vestuvių planavimą
ar nekilnojamojo turto rinką. Noelė jaučiasi esanti jam labai artima. Jis
vienintelis žino, kad ji yra Emerson sesuo, jam vieninteliam ji gali pasipasakoti,
jog ši giminystė kelia ir džiaugsmą, ir skausmą.
Noelė pabeldžia į Semo kambario duris ir tyliai lukteli. Nieko. Pabeldžia dar
kartą, stipriau.
Semas atidaro duris, ji pamato išvertusi jį iš lovos. Tamsūs plaukai susivėlę,
džinsai neužsegti, krūtinė plika. Išvydęs ją Semas iš nuostabos išplečia akis. Jo
blakstienos tokios ilgos, kad koridoriaus šviesoje nuo jų ant skruostų krinta
tamsūs šešėliai.
– Kas atsitiko? – klausia jis. – Kas nors Tarai?
– Nieko neatsitiko, – nuramina ji. – Norėjau su tavim pasimatyti.
Semas dvejoja. Noelė supranta, kad jis bando suvokti, ką reiškia jos žodžiai.
Ką ji čia veikia antrą valandą nakties, likus vos dviem savaitėm iki jo vestuvių?
Suėmęs už riešo Semas įsitraukia ją į kambarį. Noelė eina tiesiai prie lovos ir
sėdasi ant krašto toje pusėje, kur jo miegota. Pajunta, kaip veidą užlieja blausi
lempos, stovinčios ant naktinio stalelio, šviesa, ir klausia savęs, kokia ji Semui
atrodo.
Tasai žiūri į ją įsirėmęs rankomis į šonus, akimirką abu tyli.
– Ak, Noele, – galiausiai prabyla jis keistu, tarsi pavargusiu balsu. Ištaria tai
lyg pasiduodamas. – Ką čia sumanei?
 – Noriu apsaugoti tave nuo didelės klaidos, – sako ji. – Judviejų abiejų – tavo ir
Taros. Taip pat ir mano.
Noelė nuryja seilę. Pirmą kartą nuo tada, kai tam pasiryžo, pradeda nervintis.
Semas nusuka žvilgsnį į suveriamąsias stiklines balkono duris, užtrauktas
užuolaidomis.
– Nenoriu apie tai kalbėtis viduje, – pasako ir linkteli lovos pusėn, tarsi ši
galėtų ką nors išgirsti. Užgesina šviesą, tada atitraukia užuolaidas. Pro stiklą
matyti balzganas raibuliuojančio vandens paviršius, bangos gena viena kitą į
krantą. Semas užsisagsto džinsus ir atidaro stiklines duris.
– Eime pasivaikščioti, – kviečia.
Noelė nusispiria sandalus ir pasikabina ant dviejų pirštų, ketindama neštis
tabaluojančius prie šono. Abu išeina į terasą, perlipa metalinį turėklą ir
žengdami per žolę patraukia į paplūdimį. Čia, tamsoje, oras minkštas ir sūrus,
girdėti besiritančių bangelių ošimas. Sidabrinis mėnesienos takas dalija
vandenyną pusiau. Semas paima ją už rankos. Taip. Jai labai šito reikia. Noelė
nori žinoti, ar jis nepyksta, kad ji atlėkė pas jį.
– Šiandien niekas negimdo? – klausia jis.
– Ne. Bet vakar teko priimti man padedančios seselės pirmagimį. –
Gimdymas, palyginti ramus, vyko mažame žvakių apšviestame kambarėlyje,
kuriame Siuzana gyveno su savo vyru Zeku. Jis nė minutei nesitraukė nuo jos.
Naujagimis, kuriam buvo duotas ilgas ir sudėtingas vardas – Klivlendas Ezekijas
Džonsonas – įslydo Noelei į rankas lengvai kaip ir visi pirmagimiai. – Viskas
praėjo sklandžiai. – Noelė ima pasakoti apie gimdymą namie. Paprastai į
pribuvėją, padedančią gimdyvėms iš savo giminių aplinkos, žiūrima kreivai, bet
kai jai dingteli, kad reikės priimti savo dukterėčią ar sūnėną, lūpose nušvinta
šypsena. Gal ką ir pergudrautų, tik ne Semą.
– Kai ateis laikas, tu padėsi mudviem su Tara, tiesa? – lyg bandydamas jos
lojalumą klausia jis.
Visas Noelės dėmesys sutelktas į pojūtį, kad jo delnas guli jos saujoje.
– Semai, – prabyla ji, – tu dar gali apsigalvoti. Žmonės taip daro, kai suvokia,
kad jų klaidos gali nepataisomai sugadinti kitiems gyvenimą. Tu gali...
– Ša. – Semas dar stipriau spūsteli jai ranką. – Būk žmogus, nebekvaršink
man galvos, gerai? Pastaruosius kelerius metus aš vien apie tai tegalvoju, Noele.
Tu juk žinai. Žinai, kad ilgai svarsčiau ir galiausiai apsisprendžiau. Tad būk gera,
gerbk mano sprendimą.
– Tu myli mane, – ištaria ji.
Jis to nepaneigia, bet atsako:
– Galvoti reikia ne tik apie meilę.
– Nesutinku.
– Myliu ir Tarą, o su ja mudu būsime geresnė pora nei su tavim. Juk pati žinai.
Aš noriu namo užmiestyje, noriu...
– Baltos pinučių tvoros. Šuns. Vaikų. Žinau, tu taip sakai, bet...
– Tu man pati geriausia iš visų pažįstamų žmonių, – nutraukia ją Semas. –
Tarp pačių šauniausių moterų prilygsti Tarai. Kai kuriais atžvilgiais net
pranoksti ją. Bet ji nori to, ko ir aš, Noele. Juk tau nepatiktų namuose šokinėti
apie advokatų šutvę, tiesa? Juk nenorėtum suktis visuomeniniame Vilmingtono
gyvenime, bet tai būtų neišvengiama, ir mano žmona turės man padėti siekti
karjeros.
Noelė nieko jam neatsako. Visa tai tiesa. Šitų dalykų ji nenorėtų, bet giliai
širdyje jaučia ir Semą nelabai to trokštant.
Jis stabteli, atsigręžia į ją. Noelė pamato Semo akyse atsispindint mėnesieną
– du mažus sidabro pinigėlius.
– Tu esi mano fantazijose, – sako jis, – o Tara – mano tikrovėje. Kai aš šalia
tavęs, man atrodo, kad... štai ištiesiu ranką, norėsiu tave paliesti, o ji pereis
kiaurai. Tu man tarsi apsireiškimas.
Noelė paima jo ranką ir pasikiša po palaidine, priglaudžia prie nuogos
krūtinės.
– Ar čia tau panašu į apsireiškimą? – klausia. Tada paleidžia jo ranką, bet jis
jos neatitraukia. Ji pajunta, kaip jo nykštys brauko krūties spenelį, ir supranta,
kad Semas mėgina apsispręsti. Širdimi jaučia, kad jo sprendimas vis dėlto
nenulems vedybų, turinčių įvykti po dviejų savaičių, baigties. Sprendimas susijęs
su šia naktimi. Su šia akimirka.
Jis palinksta prie jos, prispaudžia lūpas prie josios lūpų. Per sijoną Noelė
pajunta sustandėjant jo džinsuose. Čia ji atvyko ne dėl šios akimirkos. Jai reikia,
kad taip būtų amžinai. Bet jo pirštai tebeglosto krūtų spenelius, o tarpkojyje ima
smarkiai tvinkčioti, ir žodis „amžinai“ nuslenka užmarštin. Šiąnakt ji paims visa,
ką jis jai pasiūlys. Ir tai turi trukti visą gyvenimą, turi peržengti jo
įsivaizduojamos baltųjų pinučių tvoros, brangių šukuosenų, švarių, gražiai
išlygintų kostiumų bei jos pasaulio su aplūžusiais baldais ir naktiniais bėgiojimais
pas gimdyves, kupino skausmo ir kraujo, ribas. Jeigu šiąnakt jai lemta paimti iš
jo tiek, kiek galima, ji tai padarys, kad prisimintų visą gyvenimą.

Paskui juodu ilgai guli smėlyje aukštielninki ir žiūri į žvaigždžių nusėtą dangaus
skliautą. Savo sijoną ji suvyniojusi į ritinėlį ir pasikišusi po galva, o Semas
pasiklojęs savo džinsus. Pasivertusi ant šono ir prisiglaudusi prie jo Noelė
pajunta, kaip bangos teškia purslus ant nuogo kūno. Glostydama jam krūtinę
klausia:
– Kaip tau?
Jis nieko neatsako, tik švelniai suleidžia pirštus jai į plaukus.
– Turėčiau jaustis blogiau, bet nesijaučiu, – pagaliau atsiliepia.
– Esi kaltas, kad nejauti kaltės? – nusišypso ji.
– Nemanau, kad ji ką nors pastebės. Suprask, aš niekada Taros
neapgaudinėjau. Septynerius metus draugavau ir nė sykio neišdaviau.
– Nevartok žodžio „išdavystė“, gerai? Labai prašau.
– Juk supranti, kad šitai nieko nepakeis, tiesa? – kalbėdamas jis brūžuoja
smakru jai per smilkinį.
– Man kai ką gal ir pakeis, – atsako ji. – Turėsiu brangų prisiminimą apie tave.
Semas užsivynioja jos plaukų sruogą sau ant piršto ir taria:
– Galėtum turėti šimtus tavęs geidžiančių vyrų. Pavyzdžiui, Janą.
Noelė jo pastabą nuleidžia negirdomis. Pati žino, kad naujasis Semo partneris
advokatų kontoroje jai neabejingas. Tačiau jo žavėjimasis lieka be atsako. Janas
atrodo ganėtinai mielas, išvaizdus ir be galo tvarkingas, šmaikštaus kaip botagas
proto. Ji ketino su juo pergulėti, bet nusprendė, kad tai būtų didelė klaida. Jis iš
tų, kuriems reikia daugiau, o ji, jei jau ryžtųsi gyventi su vyru, tai tik su Semo
klonu. Deja, Janas ne toks.
– Nenoriu, kad dėl to suktum sau galvą, – sako ji. – Dėl šios nakties. Niekada
gyvenime daugiau tavęs to neprašysiu. Jeigu manai, kad vesdamas Tarą elgiesi
teisingai, aš tau pritarsiu visu šimtu procentų, nes myliu judu abu. – Noelė
visiškai netikėtai išgirsta trūkčiojant savo balsą. Semas paglosto jai petį. –
Nueisiu kelis kartus su Janu į pasimatymą ir suteiksiu jam viltį, gerai?
– Gerai, – pritaria jis. – Padarysi Janą laimingą.
Noelė atsidūsta ir atsisėdusi ima rankioti drabužius.
– Man jau metas, – pasako maudamasi palaidinukę per galvą. Atsistojusi
nusipurto smėlį nuo šlaunų, Semas taip pat pradeda rengtis. Gerai, kad taip
padariau, pamano ji. Taip, išdavė savo geriausią draugę, dabar ši išdavystė slėgs
jos sąžinę, bet to būtinai reikėjo, kad galutinai atsisakytų Semo. Kitaip jo ilgėtųsi
metų metus. Dešimtmečius. O toks ilgesys ilgainiui tik pakenktų jųdviejų
draugystei su Tara. Dabar jau viskam galas, sakė sau segdamasi sijoną.
Gyvenimo ilgesio puslapis užverstas.
Noelė parodo ranka į automobilių aikštelę už viešbučio.
– Mano mašina aikštelės gale, – sako.
Jis apkabina ją per pečius, ir abu eina per smėlį. Semo tylėjimas ją baugina,
bet, juodviem priėjus automobilį, jis ją apkabina ir ilgai laiko glėbyje, o ji tvirtai
spaudžia delnus jam prie plikos nugaros.
– Nesigailėk, Semai. Labai prašau, – ištaria ji.
Jis lėtai atšlyja nuo jos, palengva paglosto petį, paskui atidaro mašinos
dureles ir palinki:
– Lik sveika.
– Tu irgi.
Noelė sėdasi prie vairo ir nesigręžiodama į jį nuvažiuoja.
Nustemba, kaip greitai akyse ima tvenktis ašaros. Kūnas trūkčioja nuo
raudos, pro ašaras ji beveik nemato kelio. Naktis tamsi, nors į akį durk. Tiltu
grįžusi į žemyną Noelė stabteli prie šviesoforo ir pamato, kad kelyje nėra nė
vienos mašinos. Tada rankomis užsidengia veidą. Jai taip norisi išsinerti iš savo
kūno.
Staiga išgirsta garsiai cypiant stabdžius, ją apakina priešpriešiais atlekiančio
automobilio šviesos. Suklikusi Noelė staigiai sukteli vairą į kairę ir užmina
akceleratoriaus paminą. Atlėkusi mašina kliudo dešinį buferio šoną, apsuka jos
automobilį ir sviedžia tolyn, o ji, neprisisegusi saugos diržo, skaudžiai teškiasi į
prietaisų skydelį. Tada staigiai spūsteli stabdžio paminą ir pajunta, kaip visi
stuburo slanksteliai, automobiliui stojant, tarsi skyla perpus.
Iš kitos mašinos iššoka vyras ir pasileidžia prie jos. Jis garsiai šaukia ir
mostaguoja rankomis. Noelė užsirakina dureles. Gal koks beprotis? Gal labai
supykęs? Tik po geros minutės supranta, kas jai šaukiama:
– Kodėl neįsijungusi šviesų, višta tu! – barasi vyras. – Kur, velniai rautų, tavo
šviesos?
Neįjungtos šviesos? O varge! Kas čia jai darosi? Noelė drebančia ranka
spusteli artimųjų šviesų mygtuką. Pamato vyrą traukiant iš kišenės telefoną.
Skambins policijai. Galvoje kirba įvairiausios mintys, bet viena jų užvis
svarbiausia: dabar ji nieku gyvu nenorėtų kam nors aiškintis, ką vidury nakties
veikė Raitsvilio paplūdimyje.
Noelė vėl užmina akceleratoriaus paminą ir visu greičiu nuskrieja per
sankryžą, sprukdama nuo to vyro, nuo jo riksmų, vildamasi, kad nakties tamsoje
jis nespės įsidėmėti jos automobilio numerio. Pralėkusi keletą kvartalų pasuka į
apleistą automobilių aikštelę, išjungia variklį ir ilgai sėdi laukdama, kol
apsiramins širdis. Kai ši ima rimti, jai ūmiai sutraukia nugaros raumenis, tarsi
susuka į didelį, žiauriai aštrų ir skaudulingą mazgą, ir tada Noelė supranta, kad
visą gyvenimą kaip baisus šios nakties priminimas ją persekios ne tik tai, kad
išdavė Tarą.
 30

Tara

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

2010-ieji

Po Semo mirties dar nė karto nebuvau užėjusi į jo kontorą. Per dvi savaites
Janas atvilko man į namus dvi didžiules dėžes jo asmeninių daiktų, bet galėjo to
ir nedaryti. Ten buvo atsarginiai akiniai nuo saulės, keletas tarnybinių
apdovanojimų, įrėmintos mano ir Greisės nuotraukos bei kiti niekučiai – man
būtų buvę mieliau jų nematyti.
Mudvi su Emerson sėdime senajame Semo kabinete ant sofos prie lango ir
laukiame Jano. Ant Semo stalo tebėra monitorius ir klaviatūra, daugiau nieko.
Dar šiame kabinete stovi trys siekiančios lubas knygų spintos, prigrūstos
teisinės literatūros, ir trys tviskančios spintelės su bylų segtuvais. Prie jų Janas
pastaruoju metu ir darbuojasi, lėtai versdamas bylą po bylos ir ieškodamas,
kurią pasiimti tolesniam nagrinėjimui.
– Gal norėsit atsigerti ko nors šalto? – klausia jis, žengdamas į kabinetą. –
Vandens? Mineralinio? – Rankose laiko didelį rudą vidutinio storumo dokumentų
segtuvą apspurusiais kampais, lyg jau ilgokai naudojamą.
– Ne, ačiū, – atsakau už mudvi abi. Juk abi trokštame, kad jis kuo greičiau eitų
prie reikalo.
Janas sėdasi į vieną iš kelių odinių krėslų priešais Semo stalą.
– Na, – tarsteli jis ir pasižiūri į mane. Man pasirodo, lyg atsiprašomai. – Noelė
ir toliau nesiliauja mus stebinusi.
– Janai, – nekantrauja Emerson, – sakyk, ką sužinojai?
Jis pakelia aplanką.
– Šitą radau prie senų Semo bylų. Užrašyta „Šeron Bajerton“. Neabejoju,
pavardė pramanyta.
– Iš kur žinai? – klausiu.
– Aš ir pats taip darau, – atsako Janas. – Jei dirbdamas su klientu noriu
apsaugoti jo asmenybę nuo visų tų, kuriems į rankas netyčia pakliūtų byla, duodu
jam kitą pavardę. Bet atvertęs šitą aplanką... – Jis pakraipo galvą, veide įsirėžia
tokia grimasa, tarsi pats negalėtų patikėti, ką ten radęs. Tada atverčia aplanką,
ir aš pamatau krūvelę storų, gelsvų popieriaus lapų, ant kurių Semas
spausdindavo teisinius dokumentus. – Pamenate, kaip Noelė vis važinėdavo
padirbėti į kaimą? – galiausiai klausia mūsų.
Abi linktelime.
– Tada ji jau nebedirbo pribuvėja, – sako jis. – Nebent pribuvėja pačiai sau.
– Ką čia šneki? – nustemba Emerson.
– Štai sutartys. – Janas iškelia ranką su dokumentais. – Jinai buvo pakaitinė
motina.
– Kas tokia? – Negaliu pakartoti tų žodžių.
– Net penkis kartus. Sakydama, kad vyksta darbuotis į kaimą, iš tiesų
važiuodavo į Aševilį, Rolį ar Šarlotę išbūti paskutinių nėštumo mėnesių ir atiduoti
kūdikio biologiniams tėvams.
Aš neįstengiu praverti burnos, o ir Emerson, regis, netekusi žado. Per daug
viskas netikėta. Galvon netelpa.
– Ar taip gali būti? – Emerson žiūri į mane. – Nejaugi tai įmanoma? Kam jai to
reikėjo?
– O... Dieve... šventas... – išlemenu. – Ar tikrai?
Janas palinksta į priekį ir paduoda mudviem po sutartį. Sklaidau lapus su
teisiniu tekstu. Skiltyse „Genetinis tėvas“ , „Genetinė motina“ perskaitau
negirdėtas pavardes. Ir Noelės pavardę skiltyje „Embriono nešiotoja“. Pakeliu
akis į Janą ir klausiu:
– Kas šitie žmonės?
Jis papurto galvą.
– Žinau tik tiek, kiek rašoma šitose sutartyse. Jos sudarytos puikiai, bet
nepriskirtinos tipinėms pakaitinių tėvų sutartims. Pastarųjų esu matęs gana
daug. Paprastai pakaitiniai tėvai esti susituokę, turi savo vaikų, o sutartį
dažniausiai pasirašo ir moters vyras. Bet čia viskas kitaip. Ji sudarydavo sutartį
dar prieš dirbtinį apvaisinimą. Mane tai džiugina. Ji apdairiai apsidrausdavo. Ar,
spėju, tai už ją darė Semas. Visais atvejais tėvai padengdavo išlaidas ir dar
sumokėdavo po penkiolika tūkstančių, nors šiais laikais už tokią paslaugą tai
visiškai menka suma. Matyt, Noelei tiek užteko. Jinai gyveno kukliai, be didelių
asmeninių išlaidų.
– Mes ir už nuomą iš jos ėmėme visai nedaug. – Emerson balsas prikimęs.
 – Pakaitiniams tėvams paprastai keliami griežti reikalavimai vėliau nesikišti į
vaiko auklėjimą ir nereikšti pretenzijų į tėvystės teises. Be to...
– Kada ji šito ėmėsi? – klausia Emerson.
– Pirmoji sutartis pasirašyta 1998-ųjų balandį.
Janas atsikosi ir nudelbia akis į šūsnį sutarčių sau ant kelių. Kai vėl prabyla,
balsas skamba kimiai.
– Paprastai pakaitinės tėvystės sutartyse pateikiamas ir psichiatrinis
pakaitinės motinos įvertinimas. O čia tokio punkto nėra, ir aš... – Jis nutyla,
nunarina galvą ir pasitrina smakrą. Už akinių stiklų nervingai blyksi akys. Man
jo labai gaila, tad atsistoju, prieinu ir apkabinu.
– Ji nebuvo visiškai sveika, Janai, – sakau. – Ją tikrai kažkas graužė, tik mes
nei matėm, nei apie tai žinojom.
– Norėčiau pasikalbėti su kuriais nors iš šitų tėvų, – pareiškia Emerson. –
Bent jau su paskutine pora. Ar tai įmanoma?
Janas pakelia galvą ir šiek tiek susitvardęs iš dėkingumo spusteli man ranką.
– Pamėginsiu su jais susisiekti ir paklausiu, ar norėtų susitikti, – pažada.
Stoviu prie jo krėslo uždėjusi ranką ant peties. Mano akys irgi ašaroja, bet ne
dėl Noelės, o dėl jo, ir tada suprantu, kad Janas man rūpi labiau, nei galiu
įsivaizduoti.
– Mes nepastebėjome, kada ji būdavo nėščia, – taria Emerson. – Net penkis
kartus!
– Noelė taip rengdavosi, kad ne kažin ką galėjai pamatyti, – sakau aš.
– Ar ji ne dėl šito susitikinėdavo su Semu Raitsvilio paplūdimio restorane? –
klausia Emerson.
– Gali būti, – atsako Janas. – Paskutinė sutartis pasirašyta 2007-aisiais, o
Noelė mirė keturiasdešimt ketverių, taigi manau, kad laikė save jau...
nebetinkama. Vargu ar kas būtų norėjęs tokios senos pakaitinės motinos.
– Betgi ją vis tiek samdė – ir netekėjusią, ir neturinčią savo vaikų, – primenu ir
vėl atsisėdu šalia Emerson. – Kaip Semas šitaip galėjo? – neatsistebiu. Esu
tiesiog priblokšta, kad jis tvarkė šį reikalą, be to, šitiek žinojo apie Noelę, o mes
visi nieko neįtarėm. – Ar tai buvo suderinama su jo etika? Ar jam nederėjo
bandyti jos atkalbėti?
– Gal Semas ir bandė, – atsako Janas. – Spėju, kad tik parengdamas sutartis ir
galėjo jai padėti. Man atrodo, kad čia viskas nuodugniai apgalvota. – Jis iškelia
ranką su aplanku. – Kelia nerimą, kad ji turėjo psichologinių problemų, o nė
vienas mūsų apie tai nieko nežinojome. Bet jeigu Noelė ryžosi būti pakaitine
motina ir atsisakė gydytis, aš įtariu, kad Semas visais įmanomai būdais siekė
apginti jos interesus. Šiomis sutartimis... – Jis vėl atverčia aplanką. – Jis nepaliko
jokių užrašų apie susitikimus su ja, bet taip kartais būna. Aš ir pats dažnai
išmetu užrašus, juolab jei juose kalbama apie opius dalykus. Be sutarčių, esama
dar kai ko. – Janas paduoda mums aplanką, atverstą ties paskutiniu lapu. Iš savo
sėdimos vietos matau kažkokį užrašą pieštuku, bet negaliu perskaityti.
– Kas ten parašyta? – klausiu Jano.
– Tik vienas žodis su klaustuku, – atsako jis, – „Atgaila?“
 31

Noelė

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

1993-ieji

Ji sėdi ligoninėje, motinos ir vaiko poilsio kambaryje, ir laukia Taros. Noelei

plyšte plyšta širdis, bet ji visaip stengiasi susitvardyti, nes laukiamajame pilna
žmonių, – susirūpinusių tėvų su mažyliais, – o jai visai nesinori verkti jų
akivaizdoje.
Emerson su Tedu ji palieka pooperacinėje palatoje. Emerson po bendrosios
nejautros ir cezario pjūvio gaiveliojasi gan sunkiai. Pirmasis jos nėštumas
nutrūko vos tryliktą savaitę, o šįkart ištempė iki aštuoniolikos, ir atrodė, kad
viskas eisis kuo puikiausiai. Kitąsyk Noelė nė už ką nebesutiks talkinti jai kaip
pribuvėja. Labai jau sunku, kai tavo pacientė nesulaukia nėštumo pabaigos. O
kai šitaip atsitinka Emerson, esti dar liūdniau.
Tara kone tekina įlekia į poilsio kambarį, atrodo visa sudirgusi ir
susijaudinusi.
– Pralėkiau pro raudoną šviesoforą, – garsiai pareiškia apkabinusi Noelę ir
pasisveikinusi. – Kur ji?
– Pooperacinėje. Tedas su ja.
Tara susmunka ant kėdės šalia Noelės. Plaukai sukelti į netvarkingą arklio
uodegą, nepasidažiusi – aiškiai matyti, kad išlėkė iš namų skubėdama.
– Negaliu patikėti, kad jai vėl tenka tiek ištverti, – aimanuoja ji. – Pastarąjį
kartą atrodė neapsakomai sunku, Noele. Šįkart bus dar blogiau. Labai bijau dėl
jos.
Ji teisi. Po pirmojo persileidimo Emerson patyrė sunkiausią depresiją, ši truko
net kelias savaites. Emerson ilgai negalėjo padėti Tedui darbuotis nekilnojamojo
turto kontoroje, o juk buvo dirbusi tą darbą dar anuomet, kai juodu nebuvo
susituokę. Nevaliojo net į parduotuvę nueiti ar tvarkyti namus. Rytais kartais
neįstengdavo išlipti iš lovos.
– Tai tik hormonai, – taria Noelė. – Pogimdyminė depresija. Šįkart jai gali
tekti vartoti vaistus. Atsiklausiau Tedo, ar negalėčiau pagyventi pas juos, ir jis
sutiko.
– Nuostabu! – Tara sugriebia ją už rankos. – Kaip gera žinoti, kad tu visą
laiką būsi šalia jos. O aš galėsiu atnešti jums maisto.
– Gerai, – pritaria Noelė. – Mudvi abi ja pasirūpinsime. – Noelė pasimuisto
kėdėje. Jai ir vėl suskausta nugarą, nebe pirmą kartą po anos avarijos. Kartais
sunkiai sekasi net atsisėsti, kad neskaudėtų.
Tara žvilgteli į skyrių.
– Kaip manai, ar jau galiu užeiti pas ją?
Noelė linkteli ir atsistoja.
– Eime, – pakviečia. – Paprašysiu, kad tave įleistų.
Jiedvi eina per skyrių į pooperacinę palatą.
– Tie persileidimai mane labai baugina, – sako Tara. – Ji taip savimi rūpinasi ir
prisižiūri, viską daro, kaip reikia, o... Ko gero, aš neištverčiau.
– Dar ir kaip ištvertum, – prieštarauja Noelė ir tapšnoja jai per nugarą. – Esi
tvirta. Bet tikėkimės, kad tau niekada nereikės to patirti.
Ji žino, kad Tara su Semu jau kurį laiką bando pradėti kūdikį, ir linki jiems
didžiausios sėkmės. Jųdviejų vestuves, atšoktas bene prieš aštuonis mėnesius,
Noelė prisimena kaip pačią sunkiausią dieną gyvenime. Iš ryto ją labai pykino, ji
nežinojo, ar išvis galės važiuoti į vestuves, ką jau kalbėti apie pirmosios
pamergės pareigą. Deja, tai nebuvo fizinė negalė. Ją pykino iš pasidygėjimo
savimi. Kodėl žmonės netenka galvos dėl sekso? Kodėl taip sunku imti ir ištarti
„ne“? Kai tąnakt Raitsvilio paplūdimyje paaiškėjo, kad Semas niekada nepaliks
Taros, kodėl nepasakė suprantanti jį ir nenuvažiavo sau? Nereikėtų dabar kęsti
nepaliaujamo nugaros skausmo ir nuolatinio kaltės jausmo.
O svarbiausia, ji nebūtų sugadinusi pačios brandžiausios draugystės savo
gyvenime. Dabar Semas laikosi nuo jos kuo atokiau. Visaip stengiasi nelikti su ja
vienas. Net Tara pastebi, kad tarp jųdviejų kažkas ne taip.
„Gal judu su Semu susipykot?“ – paklausė ji Noelės, prabėgus kelioms
savaitėms po vestuvių. Tara labai būgštauja, kad dviejų mylimiausių žmonių
gyvenime neatsirastų povandeninių srovių, juk yra tokia atviraširdė. Tokia
patikli, kiek tai susiję su Semu. Tąsyk Noelė juokais nuleido jos klausimą. „O ko
mums pyktis?“ – atsakė ir tvirtai apkabino Tarą, o mintyse ištarė: atleisk man.
Dovanok.
Ji nuveda Tarą į pooperacinę palatą, bet pati neužeina. Seselės pyks, jei
pamatys prie Emerson lovos iškart kelis žmones. Apsigręžusi smunka į tualetą ir
praryja kelias nuskausminamųjų tabletes, atsineštas kišenėje. Atsiremia į vėsią
sieną ir užsimerkusi laukia, kada skausmas ims slūgti.
Noelė visiems pasakoja, kad neblaivus vairuotojas perlėkė sankryžą, degant
raudonai šviesai, ir rėžėsi į jos, grįžtančios namo po naktinio gimdymo
Vilmingtone, automobilį. Janas, su kuriuo po Semo ir Taros vestuvių ji pradėjo
bičiuliautis, įtikinėja, kad avarijos kaltininką būtina duoti į teismą, bet ji atsako,
esą tuokart įvykis pasirodęs visai nereikšmingas, ji nė nepasiteiravusi to
vairuotojo pavardės. Prašo Jano daugiau to nebepriminti. Nori kuo greičiau
užmiršti ąną naktį.
Į tualetą įeina moteris, ir Noelė atšlyja nuo sienos. Nusimazgoja rankas,
išeina iš tualeto ir patraukia koridoriumi, pereina laukiamąjį ir pasuka tiesiai į
automobilių aikštelę. Reikia parvažiuoti namo, įsimesti į lagaminą keletą daiktų
ir kraustytis pas seserį.
Automobilyje pajunta pradedant veikti valiumą ir perkosetą. Ačiū Dievui.
Pastarosiomis dienomis ji vartoja gerokai daugiau vaistų, ryja juos kaip kokteilį.
Tiesa, daro tai atsargiai, stengdamasi, kad nuskausminamųjų poveikis
netrukdytų dirbti įprastinį darbą. Ji nieku gyvu nenorėtų sukompromituoti savo
profesinių gebėjimų ar rizikuoti pacienčių sveikata. Pažįsta kelias stiprius
vaistus vartojančias seseles ir gydytojus, todėl davė sau žodį niekada tokia
nebūti. Bet po šitos nelaimės, per kurią susižalojo nugarą, ėmė labiau juos
užjausti. Noelė išbandė viską – akupunktūrą, reiki masažą, dažną poilsį, dėjo
karštus ir ledo pavilgus, bet niekas taip negelbėjo kaip gera dozė narkotinių
vaistų. Stengiasi pasilikti jų tiems atvejams, kai nebegalės iš skausmo normaliai
priimti kūdikio ar pasirūpinti paciente. Kitais atvejais malšina skausmą
natūraliai, nes yra įsitikinusi, kad kenčia jį pelnytai.

Atvykusi pas Tedą su Emerson Noelė įsikuria svečių kambaryje. Atsigabena šiek
tiek drabužių, medicinos reikmenų, elektrinį kilimėlį, vaistų ir registracijos
žurnalų. Pirmą kartą per aštuonerius metus, nuo tada, kai iškeliavo iš namų, vėl
pasijunta gyvenanti šeimoje. Verda valgį, skalbia, tvarko, perka maistą ir
palengva grąžina savo seserį į kasdienį gyvenimą. Klausosi Emerson kalbų apie
prarastą kūdikį, apie jos lūkesčius ir viltis, jei būtų jo sulaukusi, – būtų gimęs
berniukas, – kaip būtų leidusi jį į mokyklą, laukusi, kada baigs mokslus, ves ir
susilauks savo vaikų. Emerson vaizduotėje sūnus turėjęs būti muzikalus ir
meniškos prigimties, nors juodu abu su Tedu, atvirai kalbant, į menus nelinkę. Jis
būtų buvęs švelnus ir mielas. Emerson aklai tuo tiki, o Noelė nė kiek neabejoja.
Mano sūnėnas – ji irgi sielojasi dėl jo netekties.
Iš visų pažįstamų pribuvėjų ji vienintelė neturi savų vaikų, todėl sulig
kiekvienu priimtu kūdikiu noras turėti vaikelį, sukurti šeimą vis labiau stiprėja.
Šis troškimas verčia žvelgti į Janą kitomis akimis.
– Žaviuosi tavimi, – taria jis vieną vakarą, juodviem sėdint svečių kambaryje
pas Emerson. Jie ką tik pasimylėjo dvigulėje lovoje, labai tyliai, kad niekas
išgirstų. – Tu taip nuoširdžiai ištiesei pagalbos ranką Emerson su Tedu.
Janas ne tik žavisi, jis tiesiog dievina Noelę, visai kaip keletas kitų vyrų, su
kuriais ji yra draugavusi. Tačiau dievinimas jos visai nejaudina. Ar jinai jį myli?
Taip, myli kaip ir kitus savo draugus, to jai visiškai užtenka. Semo klonų vis tiek
neatsiras, o Janas bus puikus tėvas ir ištikimas vyras, kokio ji vargu ar verta.
– Emerson pagelbėti nesunku, – atsako ji, padėjusi galvą jam ant peties. – Aš
ją myliu ir noriu, kad būtų laiminga.
– Juodu su Tedu puikiai sutaria.
– Taip, – patvirtina Noelė. – Neabejoju.
Tedas iš tų, kurie niekada garsiai nekalba apie savo jausmus, ir vis dėlto
kartais ji pastebi jį darant tai, kas gerokai jaudina. Žiūrėdamas televizorių jis
ima švelniai glostyti Emerson skruostą, kartą liūdnu veidu suvyniojo į plastikinį
maišą nebereikalingą automobilinę kūdikio kėdutę ir išnešė į palėpę. Tokiomis
akimirkomis ji ima trokšti kažko daugiau, nei gyvenimas gali duoti.
– Ar gyvenant tokioj idiliškoj aplinkoj negimsta naujų minčių? – paerzina ją
Janas.
Paprastai ji tokias pastabas nuleidžia juokais. Jis jau porąkart jai piršosi, bet
ji vis atšauna, kad kalbėti apie santuoką juokingai anksti. Bet šįvakar,
galvodama apie Tedą ir Emerson, kaip puikiai juodu vienas kitam tinka, nors iš
esmės yra labai skirtingi, Noelė ima savimi abejoti.
– Būsiu atvira – man čia labai patinka, – atsako ji.
– Oho, – nustemba jis. – Tokio atsakymo nesitikėjau. Tai gal jau tekėsi už
manęs?
Noelė tik nusijuokia ir pasirėmusi alkūne pažvelgia jam į veidą.
– Padaryk man, Janai, paslaugą, – paprašo.
Jis nusibraukia nuo peties plaukų sruogą ir klausia:
 – Kokią?
– Nesiliauk klausinėjęs, gerai? – Ji nusišypso. – Gal vienąkart imsiu ir smarkiai
tave nustebinsiu.
 32

Emerson

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

2010-ieji

Po Jano pasakojimo apie Noelės, kaip pakaitinės motinos, veiklą guliu lovoje
visiškai išsekusi ir negaliu užmigti. Išėjusi iš jo kabineto dar nulėkiau į
Džeksonvilį senelio aplankyti, bet šis, man sėdint šalia, visą laiką miegojo. Tiek
jau to. Supratau, kad labai kremtasi nesuradęs laiko Noelei, ir man buvo skaudu
regėti jo liūdesį ir širdgėlą.
Grįžusi namo, atsakiklyje radau Jano paliktą moters telefono numerį – tos,
kuriai Noelė pagimdė paskutinį kūdikį. Apsidžiaugiau, kad Tedas su Džene dar
negrįžę. Atsisėdau virtuvėje prie stalo ir paskambinau. Moteris, vardu Andžela,
kalbėjo su manim verksmingu balsu; aš jai paaiškinau, kas esu ir dėl ko
skambinu.
„Advokatas man minėjo, kad ji nusižudė, – pasakė Andžela. – Mane tai be galo
pribloškė. Mes ją taip mylėjome. Jeigu ne ji, nebūtume susilaukę savo dviejų
vaikučių.“
„Ar Janas jums neminėjo, kad mes nežinojome, jog Noelė verčiasi pakaitine
motinyste?“ – paklausiau.
„Minėjo. Bet manęs tai nestebina, nes ji buvo be galo uždara. Mudu su Robu
mažai ką apie jos gyvenimą težinojom. Iš pradžių truputį būgštavom, kad neturi
savų vaikų. Visur kalbama, jog pakaitinė motina negalinti neturėti šeimos. Bet
mes pasišnekėjome su kita sutuoktinių pora, kuriai ji buvo pagimdžiusi vaiką, ir
jie mums taip gerai apie ją atsiliepė, kad pasirinkome nedvejodami.“
„Prašom pasakyti... – man sunkiai sekėsi regzti klausimus, nors prieš
skambindama buvau gerai juos apgalvojusi, – kur ji paprastai gyvendavo prieš
gimdymą?“
„Kai nešiojo mūsų sūnų, mes apgyvendinom ją viešbutyje, bet kai buvo
pradėta mūsų dukrytė, tiek prie jos prisirišome, kad paskutinius tris nėštumo
mėnesius leidome gyventi su mumis. Žinot, ji man buvo didelė pagalbininkė.“
 „Ar ji neminėjo, dėl ko taip daranti?“
„Esą toks jos pašaukimas. Taip ir pasakė – pašaukimas.“
„Ar jums niekada neatrodė, kad ji bent kiek apkvaitusi nuo vaistų?“ –
Nenorėjau šito klausti, bet žodžiai tarsi savaime išsprūdo man iš burnos.
Andžela neskubėjo atsakyti.
„Kodėl to klausiate? – galiausiai prabilo. – Sutartyje buvo aiškiai parašyta,
kad jai negalima vartoti jokių vaistų be gydytojo ir mūsų sutikimo.“
„Ji buvo susižalojusi stuburą ir kurį laiką gėrė nuskausminamuosius, tad man
keista, kaip išsivertė be jų.“
„Aš žinojau apie jos nugaros skausmus, – atsakė Andžela. – Mačiau, kad jai
kartais skauda, bet ji kantriai kentė. Be to, ištisus tris mėnesius kasdien buvo
mums po akių nuo ryto iki vakaro. Jeigu būtų vartojusi vaistus, mes tikrai
būtume tai pamatę. Aš ja visiškai pasitikėjau.“
„Ar nemanote, kad Noelė buvo nestabilios psichikos?“
Andžela nusijuokė.
„Sakyčiau, ji buvo stabiliai kuoktelėjusi, jeigu suprantate, ką turiu galvoje.
Meiliai kuoktelėjusi. Tikrai nesirgo psichikos liga. Tiesiog... – moteris garsiai
atsiduso, – jai patiko tai daryti. Ir ji buvo laiminga. Duodu galvą nukirsti.
Užjaučiu, kad jos netekote. Visiškai nesuvokiu, kaip galėjo pakelti ranką prieš
save.“
„Ar Noelė nekalbėdavo apie savo artimuosius? – paklausiau. – Atsiprašau, kad
užverčiu jus klausimais, bet...“
„Ne, viskas gerai. Aš irgi taip jausčiausi, jeigu staiga sužinočiau, kad kas nors
iš mano artimųjų gyvena slaptą gyvenimą. Taip, ji pasakodavo apie savo seserį –
apie jus. Netgi gan dažnai. Be paliovos gyrė jūsų kulinarinius gebėjimus.“
„Vadino mane seserimi?“
„Taip. Juk jūs jos sesuo, tiesa?“
„Taip, bet pati tik neseniai sužinojau.“
„Oho. Noelė visada sakydavo, kad jūs jos sesuo. O gal turėjo kitą seserį?“
„Tik mane, – atsakiau aš, nors pati sau pagalvojau: kas žino, ką dar ji galėjo
nuo mūsų slėpti? – Turiu jums dar vieną klausimėlį. Ar ji niekada neminėjo Anos
Naitli?“
„Anos Naitli, – pakartojo Andžela, tarsi bandydama prisiminti. – Turbūt ne. Ar
tai dar viena motina iš tų, kurioms Noelė padėjo?“
 Užsimerkiau. Vargu, pamaniau.
„Ne, – atsakiau. – Tiesiog aš jos ieškau.“
Dabar gulėdama lovoje galvoju tik apie Noelę bei jos paslaptis, spoksau į
mėnesienos atspindį lubose. Pagaliau šalia manęs ilgai galynėjęsis su nemiga
užmiega ir Tedas. Kad ir kokia keista man atrodo Noelės, kaip pakaitinės
motinos, veikla, jam tai suvokti šimtąkart sunkiau. Vos spėjusiam atsigauti nuo
žinios, kad mudvi su Noele seserys, aš sudaviau dar vieną smūgį, paaiškindama
tikruosius Noelės „kaimiškosios veiklos“ tikslus. Ilgai nėjome miegoti ir vis
kalbėjomės apie tai, bet nemaniau, kad ir atsigulus katram iš mūsų ta tiesa
tampa bent kiek priimtinesnė. Deja, jis nežino nė pusės to, ką žinau aš. Gaila,
negaliu jam papasakoti apie Aną Naitli. Noriu apsaugoti Noelę, nes kaskart
tardamas jos vardą Tedas jau pradeda raukytis. Įsivaizduoju, kokia būtų jo
reakcija, jeigu papasakočiau visa, ką apie ją žinau.
Mudvi su Tara tarėmės pagaliau išsiaiškinusios Noelės motyvaciją:
pagrobtasis kūdikis. Imdamasi pakaitinės motinystės ji manė radusi būdą jį
grąžinti. Tokia turėjo būti jos atgaila. Bet pagimdyti vieną kūdikį jai neužteko,
kad išpirktų kaltę. Teko duoti, duoti ir duoti. Tikriausiai Noelei kasdien
vaidendavosi abu kūdikiai, netyčia nužudytasis ir pagrobtasis, kol galiausiai ji
sumanė, kaip nuo jų išsivaduoti visiems laikams. Mane tai labai liūdino. Juk
žinojau, kaip ji troško turėti savo vaikų. Ir kaip labai juos mylėjo. Ko gero,
jautėsi neverta jų susilaukti. Gaila, neprisipažino, kad mes seserys. Gaila, kad
nepatikėjo šitos paslapties man. Gal būčiau kaip nors jai padėjusi.
Galvoje vis sukasi tos pakaitinės motinystės sutartys, bandau įsivaizduoti
Semą, tvarkantį šiuos reikalus. Jis juk žinojo, kuo užsiima Noelė. Ką dar žinojo?
Imu galvoti apie Noelės registracijos žurnalus. Įdomu, ar tos moters, kurios
kūdikis mirė, asmenybė negali būti kaip nors užšifruota tuose registracijos
žurnalų puslapiuose, o gal mes ieškome visai ne ten, kur reikia? Pradedu manyti,
kad iš registracijos žurnalo išplėštame lape turi būti mūsų ieškomas atsakymas,
bet to lapo jau nebėra. Mes taip ir nesužinosime, kas ta jos pacientė. Šeimos
planavimo centras mums tokios informacijos nepateiks, net jei ir turėtų. Jeigu
imtumės ieškoti per teismus, būtų peržiūrimi visi naujagimių registravimo įrašai,
o mudvi su Tara tam dar nepasirengusios. Aš ir vėl būčiau linkusi viską neigti.
Tenka nuolat sau priminti Noelės laišką Anai Naitli, kad patikėčiau, jog visa tai
ne pramanas.
 Man iš galvos niekaip neina žaliaakiai, šviesiaplaukiai Denisės Abernati
vaikai. Denisės duktė buvo paskutinis Noelės priimtas kūdikis. Gulėdama šalia
Tedo plačiai atsimerkusi įsivaizduoju, kaip Noelė beviltiškai ieško naujagimio,
kad akys būtų žalios kaip motinos ar vyresnės sesers. Kliaudamasi šeštuoju
jausmu ji visada galėdavo tiksliai nuspėti, ko neįstengdavo kiti – kokios spalvos
bus kūdikio akys, kai šis paūgės. Tarsi regiu ją vidury nakties slampinėjančią po
ligoninę, plėšiančią kūdikiams vokelius ir žiūrinčią, kokios spalvos jų akys. Šitai
atrodo visiškai kvaila ir sunkiai suvokiama. Juolab kai ji net penkis kartus buvo
pakaitinė motina.
Gaila, kad nežinome tikslios Anos Naitli kūdikio gimimo datos. Mums ji
smarkiai pagelbėtų, tiesa? Tada būtų aišku, ar žaliaakė, šviesiaplaukė Denisės
Abernati duktė yra tikrai jos. Ir bent jau žinotume, ar Noelė užregistravo savo
žurnale gimdymą, pasibaigusį šitaip nesėkmingai. Ūmiai atsisėdu lovoje. Ar
negalima rasti naujagimių gimimo datų internete?
Iššoku iš lovos. Tuoj viską išsiaiškinsiu.
Nulipusi į virtuvę pasigriebiu iš šaldytuvo įdarytą grybuką, skirtą Siuzanos
jubiliejui, ir pasidėjusi ant servetėlės nusinešu į darbo kambarį. Kompiuteriui
jungiantis, imu pamažu kramsnoti. Kiek panaršiusi veikiai surandu Šiaurės
Karolinos apygardos naujagimių registravimo puslapį, bet neturėdama tikslaus
vardo ir pavardės negaliu išpešti jokių duomenų.
Ilgai žiūriu į ekraną ir galvoju apie Aną Naitli, Dingusių vaikų paieškos biuro
direktorę. Juk ji irgi ėmėsi padėti kitiems po asmeninės netekties. Man toji
moteris patinka, nors ir labai nedaug apie ją žinau. Kaip jautėsi patyrusi, kad jos
kūdikis dingo? Kaip tai ištvėrė? Kaip Noelė galėjo jai šitaip padaryti?
Man visai nesinori daug žinoti apie ją pačią, tiesiog reikia išsiaiškinti tikslią
kūdikio dingimo datą. O Ana tegu lieka beveidė būtybė. Kai sužinosime, kas
augina jos vaiką, tada tegu tvarkosi valdžia. Viliuosi, kad mano ir Anos gyvenimo
keliai niekada nesusikirs.
Bet iš naujagimių registravimo puslapio nieko nepešu, tad vienintelis kelias
sužinoti jos kūdikio dingimo datą – rasti ją pačią. Susirandu internete Dingusių
vaikų paieškos biurą. Ir anksčiau buvau užmetusi akį į šitą internetinę svetainę,
tikėdamasi kokios nors asmeninės informacijos kitose jos skiltyse, bet neradau.
Svetainė labai paini, visko tiek daug, kad nė nenumanau, nuo ko pradėti. Čia
gausu informacijos apie nukentėjusias šeimas, įvairių anketų, kurias gali
užpildyti, jei pastebi vaiką, panašų į dingusį, ir daug medžiagos apie skelbimus
dėl dingusių vaikų Amerikos spaudoje ir televizijoje. Dar panaršiusi aptinku
keletą televizijos pranešimų, juose Ana Naitli kalba apie tam tikrus vaikų
dingimo atvejus, bet nieko nerandu apie jos pačios netektį.
Galiausiai man kai kas topteli.
Kokiam laiko intervale galima ieškoti dingusių vaikų? Atsidarau paieškos
anketą ir surašau visą informaciją, kokią tik turiu: „Šiaurės Karolina; moteriškoji
lytis; Naitli“. Prieš kiek metų dingo? Įrašau: „Prieš trylika“, nes Noelė buvo
metusi pribuvėjos darbą prieš dvylika metų, be to, tais pačiais metais pirmą
kartą tapo pakaitine motina. Tada spusteliu Ieškoti, ir netrukus man išmetamas
atsakymas: „Rasta rezultatų: 0“. Gal kūdikio kitokia pavardė?
Atsilošiu kėdėje ir ilgai žiūriu į ekraną. Staiga puslapio apačioje pamatau
užrašą žaliomis raidelėmis: „Svetainės naršyklė“. Spusteliu – atsiveria paieškos
langas. Pagaliau! Langelyje surenku Anos Naitli pavardę, ir netrukus man
išmetamas rezultatas: trumpa biografija su nuotrauka. Noriu nuotrauką
paslėpti, bet negaliu atplėšti akių. Žiūriu lyg pakerėta. Veidas apvalus.
Nenutukusi, tiesiog putloka ir miela moteris trumpais, vos siekiančiais pečius
šviesiai rudais garbanotais plaukais. Didelės ir žalios akys. Žalios kaip Denisės
Abernati vaikų. Bet mane labiau traukia jos išraiška – ne platus, atviras šypsnys,
o drovi, valdininkiškai nuotraukai skirta šypsena. Šilta, pasitikinti, bet santūri.
Tarsi moters lūpos bylotų: „Aš dirbu rimtą darbą. Man rūpi rasti jūsų dingusius
vaikus.“
Perskaitau kelias eilutes po nuotrauka.

Dingusių vaikų paieškos biuro direktorė Ana Naitli, 44 m., biure dirba jau
dešimt metų. Jos naujagimė dukrelė Lilė dingo iš Vilmingtono ligoninės
Šiaurės Karolinos apygardoje 1994 metais. Ji augina dar vieną dukterį,
vardu Heilė.

Ak! Ana turi dar vieną dukterį. Kaip gerai.

1994-aisiais? Taip seniai? Mums visai nesiseka su datomis. Vėl įsijungiu
dingusių vaikų paieškos anketą ir ištaisiau „trylika“ į „septyniolika“. Tada gaunu
atsakymą apie Lilę Aną Naitli.
Be nuotraukos – tik vieną ilgą sakinį.
 Lilė Ana Naitli gimė 1994 metų rugpjūčio 29 dieną ir netrukus dingo iš
Vilmingtono ligoninės Šiaurės Karolinos apygardoje.

Širdis krūtinėje ima garsiai dunksėti. 1994 metų rugpjūčio 29 diena.

Atsistumiu su visa kėde nuo kompiuterio ir einu prie ilgo stalo palei langą, ant jo
esu sukrovusi Noelės registracijos žurnalus. Pasiimu tą, ant kurio užrašyta
„1994 m. kovas–1994 m. lapkritis“. Sulaikiusi kvapą lėtai atsiverčiu ir imu
sklaidyti lapus.
– Ne! – garsiai sušunku atsivertusi ieškomą puslapį, nors puikai numaniau, ką
ten rasiu. Viršuje užrašyta pacientės pavardė: Tara Vincent. Data: 1994
rugpjūčio 31-oji. Tą dieną po cezario pjūvio man gimė Dženė, o Tara namie
atgulė gimdyti Greisės. Pirmą kartą gyvenime puolu dėkoti Dievui, kad man
nebuvo lemta gimdyti namie, ir Noelė negalėjo nė iš tolo prieiti prie mano
dukters. Kelis kartus perskaitau Noelės užrašus apie ilgą ir siaubingą Taros
gimdymą, lemtingai pasibaigusį tik rugsėjo pirmosios rytą. Paskubomis
perverčiu lapus tikėdamasi aptikti dar vieną maždaug tomis dienomis priimtą
gimdymą, bet kitas įrašas darytas tik rugsėjo penkioliktą, tada buvo gimęs
berniukas. Vėl grįžtu prie Taros gimdymo aprašymo ir lapas po lapo imu
nagrinėti Noelės įrašą. Paskutines eilutes skaitau itin atidžiai, akimis ieškodama
tos vietos, kur pasikeitusi Noelės rašysena galėtų išduoti, kad rašo nebe atsargi,
savimi pasitikinti pribuvėja, o išsigandusi moteris, netyčia išmetusi iš rankų
geriausios draugės naujagimį. Moteris, pasirengusi tuoj pat lėkti į ligoninę ir
surasti pakaitą mirusiam kūdikiui. Ilgai tyrinėju rašyseną, bet Noelės puikiai
sugebėta paslėpti jaudulį. Darsyk perskaitau paskutinį sakinį: „Kokia ji gražutė!
Tėvai žada pavadinti Greise“ – ir pagalvoju: ar tuo metu ji rašė apie tą Greisę,
kurią pagimdė Tara, ar apie tą, kurią tiek metų pažįstu ir labai myliu?
Apie Greisę, kuri nepriklauso nė vienai iš mūsų?
TREČIA DALIS

GREISĖ
 33

Greisė

Atsibundu šeštą ir jau nebemėginu užmigti. Po kelių valandų Klivas turi

parvažiuoti į savo mamos jubiliejų! Vakarykščiame elektroniniame laiške man
rašė, kad kažkoks draugas žada jį parvežti, tad tikisi būti namie jau apie pietus,
tik manęs drauge pietauti, deja, nepakvietė. Vis dėlto pastarosiomis dienomis jis
siunčia daug daugiau laiškų ir rašo gerokai daugiau žinučių, tarsi prieš
grįždamas namo būtų pradėjęs daugiau galvoti apie mane. Vakar parašė: „Iki
greito!“ Iki šiolei negaliu pamiršti tų dviejų žodžių. Labiausiai man patinka
šauktukas.
Jau iš anksto suplanavau, kaip praleisime dieną. Jeigu bus gražus oras,
galėsime eiti pasivaikščioti krantine ir pasiplepėti. Tiksliau – rimtai pasikalbėti,
kaip būdavo anksčiau. Žinoma, aš labai viliuosi, kad mudu ir vėl suartėsime.
Prieš akis ilgasis savaitgalis, tad jeigu man šiandien iki vakaro nepavyks Klivo
įtikinti, kad mudviem lemta būti drauge, turėsiu dar dvi dienas jam pulti.
Apie aštuntą, man jau naršant Facebook tinklalapį, mama kyšteli galvą pro
duris ir nustebusi klausia:
– Tu jau atsikėlei?
– Klausimas perdėm retorinis, – atsakau.
– Vyturėlis, – maloniai šypteli. Pastarosiomis dienomis elgiasi labai keistai. Ir
ta jos šypsena netikra. – Gal nori man padėti sutvarkyti keletą reikaliukų? –
paprašo. – Iki šio vakaro jubiliejaus turiu dar milijoną darbų.
– Atleisk, negaliu. Turiu parašyti rašinį. O netrukus parvažiuos ir Klivas.
Kam jai tai sakau? Nesusituriu, ir tiek. Dabar apipils visokiausiais klausimais.
– Ketini su juo susitikti? – Matau, jai tai nelabai patinka. – Na, turiu galvoje,
ne šįvakar, per jubiliejų, o šiaip, – priduria.
Patraukiu pečiais, lyg man tai nė kiek nerūpėtų, ir atsakau:
– Gal.
– Paklausinėk jo apie mokslus ir pasiteirauk nuomonės apie Čapel Hilą.
Pažvelgiu tarsi į ateivę iš kitos planetos.
– Aš ir pati žinau, kaip man su juo kalbėtis, mama, – atkertu.
 – Ką šįvakar apsirengsi?
Ją vėl apsėdusi ta nepaliaujamo kamantinėjimo manija, bet aš paprastai žinau,
kaip mamą nutildyti, tik šiandien taip džiūgauju dėl naujos suknelės, kad
nusprendžiu jai parodyti. Pirmadienį po pamokų mudvi su Džene vaikščiojome po
parduotuves, ir man labai patiko viena suknutė. Ištraukiu iš spintos pakabą ir
numaunu nuo jo baltą celofaninį maišą. Mama net aikteli. Kai pamačiau suknelę
parduotuvėje, mano reakcija buvo lygiai tokia pat.
– Ak, Greise, kokia graži!
Man reikia ne tik gražios, bet gundančios ir madingos, ir vis dėlto žinau, ką ji
nori pasakyti. Suknutė raudona, trumpa ir be petnešėlių. Pasiūta iš atlasinio
šilko, su sidabriniu diržu per liemenį. Ant pakabo ji atrodo gal ir gražiai, o ant
manęs – gundomai. Dženė visais šventaisiais man prisiekinėjo, kad taip išties
yra.
– Ačiū, – padėkoju.
– Kokius batelius apsiausi?
Ištraukiu iš spintos raudonas basutes su raišteliais. Joms paaukojau bene
visas santaupas.
– Nuostabu, – pagiria mama. – Ir pakulnė ne per aukšta. Tu tikrai nuovoki. O
aš dar nė nesvarsčiau, kuo pasipuošti. – Dirsteli į laikrodį. – Ar jau valgei?
– Dar ne.
– Gal norėtum, kad aš...
– Ne, ačiū, nenoriu.
Vėl grįžtu prie kompiuterio.
– Ar tikrai nenori man padėti? Iki pietų parvežčiau tave namo.
– Man būtinai reikia parašyti rašinį, mama.
Gerai, kad iš ten, kur ji stovi, nematyti ekrano su Facebook tinklalapiu.
– Ką gi, geros tau dienos, – palinki mama.

Aišku, jokio rašinio aš nerašau, nė nemėginu rašyti. Pasprendžiu matematiką,

suvalgau bananą, išsitrenku galvą, gal milijoną kartų pasitikrinu telefoną, ar
tikrai neišjungtas, ir parašau keletą komentarų savo Facebook draugams, kurių
šiaip nesu mačiusi. Apiepiet nebeištveriu ir siunčiu Klivui žinutę telefonu: „Ar jau
namie?“
Greičiau nei po minutės jis man atrašo: „Grįžau prieš valandą. Pasimatom
vakare?“
Širdis nusirita į kulnis. Ar jis čia rimtai? Pasimatom vakare? Gal juokauja?
Kodėl ne dabar? Galėtume praleisti drauge visą popietę. Galėtume pavaikščioti
krantine. Pakalbėti. Pasijuokti.
Abiem nykščiais piktai surenku jam klausimą: „Galim susitikti dabar? Aš
nedirbu.“
„Turiu padėti mamai. Vėliau.“
Atsisėdu ant lovos ir apsiverkiu. Nieko nesuprantu. Pasijuntu bjauriai kaip ir
tada, kai jis nutraukė su manim draugystę. Skambinu Dženei, bet ji neatsiliepia.
Pradeda inkšti Tviteris, ir aš leidžiu jam užšokti ant lovos. Pamato, kad
nusiminusi, ir užsigeidžia susirangyti ant kelių. Įsikniaubiu jam į kaklą ir
įsiraudu.
Po geros valandos pakylu nuo lovos ir apsižiūriu veidrodyje. Viskas raudona –
nosis, akys, skruostai. Reikia susiimti, kitaip mano veidas šįvakar per jubiliejų
bus tokios pat spalvos kaip suknelė. Nusiraminu, suvilgau šaltam vandenyje
rankšluostį ir prispaudžiu prie akių.
Valgyti nesinori, bet baisiai panūstu kavos. Nulipu į virtuvę ir randu jos
kavinuke, tik šaltos. Bus gerai ir tokia. Atsidarau spintelę, kad išsiimčiau
puoduką. Kažkas čia kitaip. Mano mėgstamiausias juodasis puodelis yra, aš jį
paimu, bet jaučiu, kad kažko trūksta. Mama amžinai viską perdėlioja, ir mane tai
erzina. Paskui man topteli: ogi trūksta to purpurinio kelioninio puodelio, kurį
buvau dovanojusi tėčiui. Kaip jis man patiko. Mėgdavau kas dieną regėti tą
malonų priminimą apie tėtį. Vieną po kitos atsidarau ir apžiūriu visas spinteles,
bet niekur jo nerandu.
Na jau ne, neverksiu. Ką tik susitvarkiau veidą, jis vėl padoriai atrodo. Užuot
verkusi čiumpu telefoną ir skambinu mamai.
 34

Tara

Mano furgonėlis pilnas balionų. Parduotuvėje jauna, auskarais apsivarsčiusi

pardavėja manęs paklausė, kokios pageidaučiau spalvos, ir aš jai pasiūliau mane
nustebinti. Šiaip jau būčiau pasitarusi, bet šįkart mano mintys skriejo tūkstančių
mylių per minutę greičiu: apie Siuzanos vakarėlio reikalus, apie Noelės
pakaitinę motinystę ir apie tai, kad Semas viską žinojo. Tiesiog protu
neaprėpiama. Šitiek metų žinojo ir tylėjo! Dieve mano. Įsivaizduoju, kaip jam
magėjo papasakoti man. Semo darbo etika man kelia siaubą. Nežinau, ar būčiau
ištylėjusi jo vietoje. Kita vertus, džiaugiuosi, kad Noelė kreipėsi pagalbos kaip
tik į Semą. Kad juo visiškai pasitikėjo.
Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje matau tik didelę krūsnį balionų. Lėtai
važiuoju į kepyklą, iš ten turiu paimti Siuzanos gimtadienio tortą. Važiuoti su
pilna mašina balionų nė kiek ne saugiau kaip rašyti žinutę prie vairo, pamanau
statydama automobilį už pusės kvartalo nuo kepyklos. Įjungusi atbulinę pavarą
lėtai, colis po colio, įspraudžiu jį į laisvą tarpą, žiūrėdama tik į šoninio vaizdo
veidrodėlius.
Man vos spėjus išjungti variklį, suskamba telefonas – turbūt Emerson nori,
kad grįždama pakeliui dar ko nors jai nupirkčiau. Nežvilgtelėjusi į numerį
atsiliepiu:
– Labas, Ema.
– Kaip tu išdrįsai? – Greisė taip garsiai suspinga, kad aš net atitraukiu
telefoną nuo ausies. Nesuprantu, ko esu pridirbusi, bet iš karto pasijuntu kalta.
– Apie ką tu čia? – klausiu.
– Ar negalėjai namie palikti bent vieno tėčio daikto? – Jos balse tiek pykčio,
kad gali manyti, jog su manim kalba svetimas žmogus. Ką vėl jai padariau?
Pagalvoju apie Semo spintos pusę, kurioje dabar taip tuščia, kad net aidi. Jo
stalčiukas spintelėje prie lovos anksčiau buvo pilnas knygų, rašiklių ir skaitymui
skirtų lempučių, o dabar jame likę tik žibintuvėlis ir kelios baterijos. Semo
dokumentų spintą atidaviau labdaros organizacijai. O rašomojo stalo stalčiuose
dabar laikau savo rašymo reikmenis ir mokymo priemones.
 – Ką turi galvoje? – pakartoju klausimą.
– Puodelį, – atsako ji. – Tą purpurinį kelioninį, mano dovanotą.
Pamėginu įsivaizduoti puodelį. Prieš akis regiu save siekiančią to
neišvaizdaus, niekam nebereikalingo daikto, tik užimančio mano spintelėje vietą.
Kam laikyti niekada nenaudojamą daiktą? Matau save dedant jį į kartoninę dėžę,
skirtą labdarai.
– Oi, – ištariu. – Ak, mieloji, tikrai nepagalvojau. Pamačiau – tu gi žinai, kaip
nemėgstu senų daiktų, – ir buvau visai pamiršusi, kad jis...
– Tu visada galvoji tik apie save, ką? – šaukia ji. – Nepatinka seni daiktai, tai
nusprendi jų atsikratyti? Tu net manęs neatsiklausei, ar galima. Jeigu tau jis taip
nepatiko, galėjai atiduoti man, būčiau pasidėjusi savo kambary, nes aš galiu
pakęsti bet kokią netvarką, mama. Man į tavo tvarką nusispjaut!
Greisė išjungia telefoną, o aš sėdžiu tebespausdama savąjį delne. Dar niekada
ji su manim taip baisiai nekalbėjo, šitaip piktai ir tokiais žodžiais. Pasistengiu
nepaisyti jų geluonies ir suprantu, kad ji teisi. Kokia aš savanaudė. Ir kvaila. Tas
puodelis buvo jos Semui dovanotas. Man kaskart pažvelgus į spintelę, jis keldavo
skaudžius prisiminimus, o Greisei reiškė šventą ryšį su žmogumi, kurį labai
mylėjo. Ašarų gniaužiama gerkle skambinu dukrai, bet ji neatsiliepia. Išklojo
man visa, ką norėjo.
Išsuku iš automobilių aikštelės. Tortas palūkės. Važiuoju iki labdaros
organizacijos ir išlipu iš balionų prigrūsto automobilio. Bėgte nubėgu prie
įstaigos durų. Paliekamų daiktų patalpoje moteris siūlo virtuvės kėdę aukštam,
laibam jaunuoliui, o jis pildo priėmimo kvitą.
– Atsiprašau, – prabylu aš. – Anądien atvežiau jums daiktų, bet norėčiau vieną
jų atsiimti. Ar galima?
– Ne, ponia, – atsako jaunuolis. Paėmęs iš moters pastato kėdę ant šone
sukrautos kartoninių dėžių krūvos. – Negalima.
Pažvelgiu pro atlapas duris jam už nugaros į didžiulę patalpą, joje pirštinėtos
moterys traukia iš polietileninių maišų, dėžių ir visokių kitokių talpyklų daiktus,
čia pat juos rūšiuoja. Akimis ieškau savo kartoninės dėžutės, bet suprantu, kad
tai tuščias reikalas. Adata šieno kupetoje.
Grįžtu į automobilį ir neskubėdama važiuoju į kepyklą. Pakeliui bandau
įsivaizduoti, ką jautė Greisė, atidariusi spintelę ir pamačiusi, kad nebėra
paskutinio daikto, siejančio ją su tėčiu. Pamėginu atsidurti dukters kailyje. Man
taip skaudu, kad negaliu tverti.

Išlipusi iš automobilio skriste nuskrieju iki Emerson durų, nes mane išties neša
virš galvos pakibęs didžiulis balionų debesis. Durys neužrakintos, įeinu niekieno
nepasitikta. Balionus palieku erdvioje svetainėje.
– Ema! – pašaukiu.
– Esu virtuvėje!
– Aš tuoj. Tik dar kai ką atnešiu iš mašinos.
Antru žygiu paimu iš automobilio tortą ir nunešu į virtuvę pro šonines duris.
Šešėlis su Mėlynąja uostinėja mane, statančią ant granitinio stalviršio dėžę su
tortu. Emerson plautuvėje skalauja plaktuvo indą.
– Labas, – išsiblaškiusi dėbteli į mane. – Šaldytuve palaisvinau vietos tortui.
Ačiū, kad paėmei.
Padedu tortą ant tuščios apatinės šaldytuvo lentynos. Kitos dievaižin ko
prikrautos. Emerson šaldytuvas niekada nedžiugina akies tvarkingumu.
– Balionus nunešiau į svetainę, – sakau. – Vėliau išdėliosiu.
– Turim šiokią tokią bėdą. – Emerson it paklaikusi šveičia plaktuvo vidų,
suprantu, kad ji kažko gerokai nervinasi. – Siuzanos sesuo atsiuntė Dženei
keletą nuotraukų, kad padarytų iš jų koliažą, bet Dženė sunegalavo ir nuėjo
prigulti. Ar neturi laiko jų peržiūrėti? Nuotraukos ir visa kita mano darbo
kambary.
– Gerai, – atsakau. – Džiugu, kad galėsiu kuo nors užsiimti ir nereikės
galvoti... apie nieką. – Šypteliu Emerson, bet ji pernelyg sunerimusi. – O kas
nutiko Dženei? – klausiu.
– Turbūt kur nors peršalo. – Ji nuskalauja plaktuvo indą ir deda į indų
džiovyklę. – Sakė jau rytą atsibudusi skaudama gerkle. Padėjo man serviruoti
stalą valgomajame ir nuėjo prigulti. Mačiau, kad neturi jėgų man padėti. Gal iki
vakaro pasveiks.
Pamatau kavinuke šlakelį kavos ir siekdama jo klausiu:
– Ar galiu?
– Pati pasišildyk, gerai?
Emerson nusišluosto rankas į virtuvinį rankšluostį ir traukia į sandėliuką, nė
nežvilgtelėdama mano pusėn.
– Kas nors atsitiko? – klausiu imdama iš spintelės puodelį. Nesusilaikau
nepagalvojusi, kad dabar mano spintelė atrodo gerokai tvarkingiau, kai joje
nebėra to bjauraus purpurinio daikto, stypsančio virš visų kitų.
– Ne, nieko, – atsako ji, imdama nuo lentynos popierinių servetėlių pakelį. –
Tiesiog... – pakraipo galvą, – pati supranti...
– Taip.
Apkabinu draugę per pečius. Ji man jau pasakojo apie savo pokalbį su
moterimi, kurios kūdikį įsčiose nešiojo Noelė. Ši žinia man atrodė ganėtinai
keista, o Emerson ji tiesiog pribloškė. Mums neužteko laiko, kad deramai ją
suvirškintume, tad dabar tai baisiai slegia mudvi abi. Kai praeis tas jubiliejus,
turėsime laiko atsipūsti ir pasikalbėti. Rodos, prireiks dar vienų gedulingų mišių
už Noelę. Pirmosios buvo aukojamos už moterį, kurios visai nepažinojome.
– Žinai, – tariu pildamasi kavos, – man regis, aš ir vėl prisidirbau.
Emersona išsima iš stalčiaus žirkles ir ruošiasi kirpti pakelio kraštą. Ranka
sustingsta pusiaukelėje.
– Kaip, kaip? – Pirmą kartą per šiandienę mano viešnagę ji pažvelgia tiesiai į
akis.
– Išmečiau Semo kelioninį kavos puodelį. – Įkišu puodelį su kava į mikrobangų
krosnelę ir įjungiu. – Pamiršau, kad jį buvo padovanojusi Greisė. Tiksliau, man
nė nedingtelėjo, kad tas puodelis – jos dovana. Vėliau, kai važiavau paimti torto,
jinai man paskambino ir taip išdėjo į šuns dienas, kad tik laikykis. Dar niekada
negirdėjau jos taip nirštant.
Emersona prakerpa pakelį ir įmeta žirkles į stalčių.
– Niekis, praeis, – paguodžia. – Atslūgs jai tas pyktis.
– O kas tau? – domiuosi. – Man tu atrodai labai nuliūdusi.
– Na, aš tiesiog... – Emerson perplėšia pakelį ir apsimeta skaičiuojanti
servetėles.
– Jei neklystu, jų dvidešimt keturios, – sakau. Ant pakelio aiškiai parašytas
skaičius, bet nedrįstu jai to priminti.
– Labai noriu, kad šįvakar viskas eitųsi sklandžiai.
– Taip ir bus, mieloji. – Skambtelėjus mikrobangų krosnelei, išsitraukiu
puodelį su kava. – O aš truputį nerimauju dėl Greisės ir Klivo.
– Ar galėsi padaryti nuotraukų koliažą? – klausia ji, tarsi neišgirdusi mano
žodžių.
– Jau einu, – skubiai atsakau. Dabar ji elgiasi labiau kaip aš, jaudinasi dėl
smulkmenų, nori, kad viskas būtų tobula. Greitai padarysiu tą koliažą, kad
daugiau nekvaršintų mums galvos, ir imsiuosi kitų darbų.
Bendrame Tedo ir Emerson darbo kambaryje ant vieno iš kelių stalų randu
jau pradėtą koliažą ant balto didelio vatmano lapo. Susirenku nuotraukas,
pasiimu klijus bei vatmaną ir nešuosi į virtuvę, kad dirbdama galėčiau kalbėtis su
Emerson.
Man įeinant ji ima iš indaujos vyno taures. Nustemba mane pamačiusi.
– Pamaniau, geriau bus darbuotis čia, – sakau.
– Juk darbo kambaryje gerokai daugiau vietos.
– Bet man vienai liūdna, – paaiškinu, pasidedu daiktus ant virtuvinio stalo ir
atsisėdu. Tada paimu nuotraukas į rankas ir imu žiūrinėti. Keliose jų matyti
Noelė su seserimi Siuzana, ir man sunku į jas žiūrėti. Ar šitoj nuotraukoj Noelė
ne nėščia, klausiu savęs. O anoj?
Dar čia gausu įvairaus amžiaus Klivo nuotraukų. Karijų spalvos oda. Tamsiai
juodi kaip tėvo plaukai ir mėlynos kaip motinos akys. Gražus vaikas. Dar
žavesnis jaunuolis.
– Koks mielas atrodo tas Klivas, – sakau Emerson.
Virtuviniu rankšluosčiu ji blizgina vyno taures ir, regis, negirdi, ką kalbu.
Kartą Greisė priekaištavo, kad man nebūtinas pašnekovas – galiu kalbėtis ir pati
su savimi, tačiau šįkart yra kitaip. Imu Klivo nuotrauką ir einu prie plautuvės –
prie jos stovi Emerson ir pakėlusi taurę prieš šviesą žiūri, ar nelikę dėmelių nuo
vandens lašų.
– Jam čia turbūt kokie treji, ką? Gražus berniukas, tiesa?
Ji nė nežvilgteli į nuotrauką. Staiga stato ant stalo taurę ir numetusi šalin
pašluostę apkabina mane. Gerokai nustembu. Ji stipriai spaudžia mane glėbyje,
gal net per stipriai.
– Ei, – lošteliu nuo jos, – kas atsitiko?
– Myliu tave, – sako. – Atleisk, kad tokia paskendusi mintyse.
Išsivaduoju jai iš glėbio. Draugės akyse žiba ašaros, ir aš imu ją už rankos.
– Emerson, kas tau? – klausiu tyliai, kad neišgirstų Tedas ar Dženė, jeigu šiuo
metu yra namie. – Ar tu vis dėl Noelės? – Paskui man topteli. – Tavo senelis! Ar
jis?..
– Jam viskas gerai, – atsako ji. – Man turbūt paaštrėjo PMS ar dar kas nors.
– Suprantu, – palengva ištariu, nors ir nelabai tikėdama jos žodžiais. Emerson
man niekada nesiskųsdavo dėl PMS. – Gal nori prigulti? Aš viską suruošiu.
– Tikrai? – Jai net akyse pašviesėja. – Naktį blogai miegojau, ir dar...
 – Eik, – švelniai stumteliu ją į koridorių. – Aš viską padarysiu, nesijaudink.
– Gerai, – sako ji. – Einu.
Žvilgsniu palydžiu einančią koridoriumi draugę. Jai reikia snustelėti,
pamanau, o kaip reikiant išsimiegoti galės tik rytoj, kai praeis šitas jubiliejus.
Emerson per daug pavargusi. O dar visos tos negeros naujienos apie Noelę.
Senelis, gulintis slaugos ligoninėje. Siuzanos pokylis. Nenuostabu, kad vargšelė
nebeišlaiko.
Vėl atsisėdu prie nuotraukų. Pabaigsiu koliažą, tada pažiūrėsiu, ar viskas
paruošta patiekalams priimti, ir važiuosiu namo persirengti. Norėčiau
nufotografuoti Greisę su naująja raudona suknele, bet jaučiu, kad ji man to
neleis. Mėginu įsivaizduoti, kaip mudvi abi važiuosime vienu automobiliu pas
Emerson į pokylį. Aš visą kelią plepėsiu, o ji sėdės pikta ir tylės. Reikėtų iki
pobūvio užbaigti tą nelemtą ginčą, manau sau klijuodama apatiniame koliažo
kampe bendrą Siuzanos ir Noelės nuotrauką. Išsiaiškinti iki galo ir užraukti.
Išsiimu iš rankinuko telefoną ir pakartoju pirmiau rinktą numerį. Bet Greisė
neatsiliepia. Šįsyk man su ja bus nelengva.
 35

Noelė

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

1994-ieji

– Noriu, kad jos būtų labai paprastos, – pareiškia Noelė. Jinai su Janu sėdi savo
svetainėje Sanset Parke ir kalbasi su Tara ir Emerson, turinčiomis padėti rengti
vestuves, įvyksiančias lapkritį. Šioje srityje Noelė neturi nei patirties, nei
gebėjimų.
– Jos turi būti paprastos, bet stilingos, – sako Janas. – O aš labai norėčiau
pakviesti visus mūsų draugus.
Noelė žino varanti Janą iš proto savo atkakliu siekiu, kad viskas būtų kuo
paprasčiau. Jai jau pavyko atkalbėti jį nuo santuokos bažnyčioje, – to jis be galo
troško, – atsisakyti ir pokylių salės nuomos. Sužieduotuvių žiedas, kurį jis įteikė
jai piršdamasis, dėl deimantinės akies didumo pasirodė per sunkus jos rankai, ir
ji užsigeidė ko nors kuklesnio. Janas norėjo susituokti rugpjūtį, bet ji nukėlė
vestuves iki lapkričio, kad Tara su Emerson būtų ganėtinai sustiprėjusios po
gimdymų. Tarai reikės gimdyti rugpjūčio pabaigoje, dar visas mėnuo, o Emerson
– rugsėjo viduryje. Jiedvi abi turės būti Noelės pamergės. Ji apsieis be pirmosios
pamergės. Noelė visada stengėsi nė vienos jų neišskirti.
– Gal pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kaip kiekvienas jūsų suprantate tą
paprastumą, – pasiūlo Tara. Ji sėdi viename senos Noelės sofos gale, pasidėjusi
ant kelių bloknotą kietu pagrindu, žibančiomis iš jaudulio akimis, džiūgaujančia
širdimi, kad gali padėti draugei rengti vestuves. O Emerson įsitaisiusi kitame
gale, ir Noelei jiedvi abi atrodo kaip dvi imtynių dalyvės – pilvotos storulės,
apkėtusios visą sofą. Šįkart Emerson turėtų pasisekti. Jos nėštumas ištampė
moterims daug nervų, bėda vijo bėdą, ir nors ji labai trokšta gimdyti namie,
Noelė nė už ką nesutinka prisiimti tokios atsakomybės. Jei Emerson gimdytų
ligoninėje, ji mielai asistuotų tenykštei akušerei ir padėtų priimti kūdikį. Ji nori,
kad būtų tik taip, be jokių kalbų. O Tara, kurios nėštumas nekelia jokių rūpesčių,
galėsianti gimdyti namie.
 – Man žodis paprastai reiškia, kad noriu susituokti jaukioje aplinkoje, –
pareiškia Noelė. – Na, pačios suprantate, apsirengusi tokiais drabužiais, kokius
vilkiu kasdien.
Janas tyliai sudejavęs pasižiūri į Tarą ir Emerson.
– Matot, su kuo tenka taikstytis?
Jo balse justi tiek meilės, kad Noelė pasilenkia ir pabučiuoja į skruostą. Janas
nepaprastai mielas. Jų santuoka bus puiki. Noelė tvirtai siekia, kad taip būtų.
– Trumpam surimtėkime, gerai? – Tara spragteli rašikliu į bloknotą ant savo
kelių. – Lapkritį kelti vestuves lauke jau per šalta, o jeigu tu, Noele, nenori
ceremonijos bažnyčioje, tai gal švęskime pas mane? Turime pokyliams skirtą
kambarį. Per ceremoniją visų gal ir nesusodinsime, bet vietos stovėti tikrai
užteks.
– Aš galėsiu pagaminti ko nors skanaus, – pasisiūlo Emerson. – Ir dar...
– Nenoriu, kad užsikrautumėt sau vargo, – sako Noelė. Jai darėsi nejauku,
kad po visko, kas įvyko tarp jųdviejų su Semu, dar teks sumainyti žiedus jo
namuose. – Judvi abi jau auginsite kūdikius ir, patikėkit manim, kiekvieną laisvą
minutę norėsite snūstelėti.
– Niekis. Leisk mums tai, – Tara nesutinka su jos argumentais. – Juk žinai,
kaip laukiam tos progos.
Janas pažvelgia į Noelę ir taria:
– Man patinka pasiūlymas kelti vestuves pas Tarą ir Semą. Galėsime
pasamdyti žmones, kad sustumdytų baldus prieš vestuves ir po jų, kad
sutvarkytų namus. O tu galėsi apsirengti kuo tik širdis geidžia.
– Ne, negalėsi, – užginčija Tara. – Mudvi su Emerson tau visko nupirksim.
Jeigu pamatysiu ją einat prie altoriaus su kokiu nors senu sijonu, nežinau, ką...
– Gal dar ir altorių pastatysit? – nutraukia ją Noelė. – Jokių altorių aš nenoriu.
– Ji išties nenori atkreipti bent kiek dėmesio į save.
– Čia tik posakis, – atšauna Tara. – Galėsite sumainyti žiedus kad ir prie mūsų
židinio.
Gražus būtų vaizdelis: juodu su Janu stovi prie židinio susiėmę už rankų
artimų draugų apsuptyje. Noelė net pati nustemba vos nepravirkusi nuo tokios
minties.
– Gerai, – pagaliau ištaria. – Bet tu pirmiau pasitark su Semu, ar leis kelti
vestuves jūsų namuose. Ar jis tikrai ne prieš.
 – Ką tu, Semas kaipmat sutiks, – patikina Tara.
Bet Noelė abejoja. Paskutiniaisiais nėštumo mėnesiais jos draugystė su Tara
gerokai sustiprėjo, o ir ji pati įsitikino, kad artimas bendravimas tampa dar
nuoširdesnis, jei pacientė yra ir geriausia tavo draugė. Vis dėlto jųdviejų su
Semu santykiai liko įtempti. Pastaraisiais mėnesiais, jam skiriant vis daugiau
laiko besilaukiančiai žmonai, tie santykiai gal kiek ir pagerėjo, bet Noelė jaučia,
kad jis vis tiek nenorėtų, kad ji priimtų Emerson kūdikį. Ne dėl to, kad
nepasitikėtų jos gebėjimais, tikrai ne, bet jam esti nesmagu, iškilus kokių nors
emocinių sunkumų, būti šalia Noelės. Aišku, garsiai Semas to nesako, nes nuo
ano karto juodu niekada nuoširdžiai ir nebesikalba. Kaip tik tasai nesikalbėjimas
ir rodo, kad jam su ja kažkodėl nejauku. Noelė jo ilgisi ir dėl tokio jųdviejų
atitolimo kaltina save.
Apie tą naktį paplūdimyje jai vis primena menkiausio neatsargaus judesio
sukeliamas nugaros skausmas ir bemiegėmis naktimis užeinantys raumenų
traukuliai. Ją gąsdina tolydžio didėjantis nuskausminamųjų poreikis. Šiuo metu,
sėdėdama svetainėje ir planuodama savo vestuves, ji jaučia malonų perkoseto
sukeltą svaigulį galvoje ir neįsivaizduoja, kaip galėtų gyventi ir dirbti be šio
vaisto. Gal tasai skausmas ne tiek fizinis, kiek emocinis, keliamas niekada
nebeapleisiančios kaltės ir ilgesio?
Laikas jo atsikratyti.
– Žinai ką? – Noelė grįžteli į Janą. – Man vis vien, kaip atšvęsime mūsų
vestuves. Viską atiduodu į tavo rankas. Tik noriu būti tavo žmona.
– Valio! – Emerson net suploja rankomis.
– Šitaip ir reikia! – sušunka Tara ir kažką pasižymi bloknote.
Janas nusišypso Noelei. Skruostuose iš nuostabos atsiranda dvi gilios
duobutės.
– Tai gal sutiksi ir tuoktis bažnyčioje? – nedrąsiai klausia.
– Taip. – Noelė džiugiai jam linkteli. – Nori bažnyčioj? Ten ir tuoksimės.
Koks skirtumas? Ji nori už Jano ištekėti. Myli jį, kaip moka, ir pasistengs
padaryti laimingą. Jeigu pasiseks, po kelerių metų gal ir šeimą pasididins.
Sėdėdama su ją dievinančiu vyru ir dviem geriausiomis draugėmis, į valias
prisigėrusi nugaros skausmą malšinančių vaistų ji ima jausti kone pasitenkinimą,
ir tai visa, ko šiuo metu galima prašyti iš gyvenimo.
 36

Emerson

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

2010-ieji

Ką, po galais, man dabar daryti?

Noriu, kad Siuzanos jubiliejus būtų ypatingas, bet pati esu taip susirūpinusi
dėl to, ką sužinojau apie Tarą ir Greisę, kad, pradėjus rinktis svečiams, paskui
visiems susėdus ir ėmus vaišintis, gerti, kalbėti, juoktis, pasijuntu, tarsi visa tai
regėčiau plūduriuodama vandeny. Matau veidus, bet man jie neryškūs, girdžiu
žodžius, bet negaliu suprasti, kas ką sako. Trokštu, kad šis vakaras kuo greičiau
baigtųsi, ir labiausiai nenoriu likti viena su savo žinojimo našta. Slampinėju po
namus širdgėlos ir neryžtingumo draskoma širdimi. Ką man daryti?
Regis, svečiai smagiai leidžia laiką. Visi susibūrę aplink Siuzaną kelia tostus ir
krečia juokelius, sveikina su ilgai ir sunkiai lauktu penkiasdešimtmečiu. Net
jeigu mano galva ir nebūtų užgožta minčių apie Tarą ir Greisę, vis tiek jausčiausi
nelaiminga. Vakarėlis, į kurį susirinko tiek daug savanorių iš naujagimių rėmimo
programos, man labai panėšėja į vos prieš tris savaites surengtas Noelės
šermenis. Tik trys savaitės, o atrodo kaip visa amžinybė. Man laikas slenka
nenusakomai lėtai. Rodos, nieko nebegaliu suvaldyti.
Tedas prieina prie manęs, stovinčios svetainės ir valgomojo tarpduryje.
Rankoje laiko taurę ir paglosto man petį.
– Šaunuolė tu, Ema, – pagiria. – Kaip jautiesi? Žinau, kad šiąnakt beveik
nesumerkei akių.
– Viskas gerai, – nusišypsau. Bent jau įsivaizduoju, kad šypsausi, nes ir pati
nežinau, kaip atrodau. Iš jaudulio ir nuovargio jaučiuosi it apkvaitusi. Vakar visai
nemiegojau, o kai šiandien perpiet prisipažinau Tarai norinti snūstelėti, iš tiesų
pamelavau. Man norėjosi pabėgti nuo jos. Negaliu į ją žiūrėti. Lyg žinočiau, kad
mano draugė greitai mirs, o aš stovėčiau ir negalėčiau nei įspėti, nei jai padėti,
nei užkirsti ligai kelio.
Keikiu save, kam kišau nosį į Noelės praeitį. Kodėl neišmečiau tos kartoninės
dėžės su jos atvirukais ir laiškais, kaip siūlė Tedas? Betgi galėčiau išmesti
dabar. Atsikratyčiau to laiško, straipsnių iškarpų, registracijos žurnalų. Galėčiau
nutraukti ši košmarą. Tereikia laikyti liežuvį už dantų. Bet žinau negalėsianti
gyventi su tokia paslaptimi.
Tara su Greise atvažiavo gerokai anksčiau už kitus, kad galėtų man padėti
atlikti paskutinius ruošos darbus. Matau, kad tarp jųdviejų perbėgusi juoda katė,
ir Tara kremtasi negalinti susitaikyti. Akivaizdu, jog Greisė nenori atleisti
motinai už... Pala, ką gi ši padarė? Išmetė lauk Semo puodelį? Dieve, kokia
smulkmena! Koks apgailėtinas niekalas. Bet Greisė vis tiek labai ant jos pyksta.
Murmtelėjo po nosim man „labas“ ir nulėkė į viršų pas Dženę. Tara įleido maisto
tiekėjus ir baro padavėją, o aš lyg medinė slampinėjau po namą, apsimečiau
dirbanti.
Į viršų užbėga visi vaikai – Klivas, Dženė ir Greisė. Mandagiai pasėdi, kiek
priklauso, su suaugusiais ir dingsta nuo stalo. Dženė gripuoja ir šniurkščioja
nosimi, nors šiaip jaučiasi neblogai, bet aš žinau ją liūdint, kad šalia nėra
Devono. Šis ilgąjį savaitgalį kažkur išvažiavęs su tėvais. Prieš pusantro mėnesio
ištrūkęs iš namų Klivas atrodo dar labiau išgražėjęs. Bet aš, aišku, negaliu prie
stalo atplėšti akių nuo Greisės ir vis tyrinėju jos bruožus, ieškau panašumų į
Tarą ar Semą. Graži mergaitė. Niekada anksčiau nevartojau šito žodžio
kalbėdama apie Greisę. Patraukli – taip. Bet graži? Vis dėlto raudona suknelė,
apnuoginanti pečius, jai labai tinka. Neatrodo provokuojamai, bet dailiai
paryškina nedidelį krūtų iškilumą, ir Klivas nuolat varsto jį žvilgsniu. Vešlūs
plaukai lyg stora šilkinė uždanga krinta jai ant nugaros. Greisė pasidariusi
padūmavusių akių makiažą, nė kiek nepersistengusi, tik paryškinusi veido
bruožus. Akys kaip visada atrodo labai išraiškingos. Rudos kaip Taros, bet
įdėmiau pažiūrėjęs gali įžvelgti tarsi žalsvai žvilgančių taškelių. Šįvakar
sumaniai atliktas makiažas daro jas dar žalesnes nei įprastai.
Staiga ji pasirodo visai kitokia nei anoji Greisė, prie kurios buvau pripratusi;
apima liūdesys, kad šioje jaunoje moteryje neberegiu savo mylėtos mergaitės.
Anksčiau maniau, kad ji man labai panaši į Semą – veikiau savo manieromis nei
veido bruožais. Ta pati šelmiška šypsenėlė, Semui teikdavusi draugiškumo ir
šilumos, Greisės veidą daro sutrikusį. Regint, kaip ji jaudinasi kalbėdama
pokylyje su beveik nepažįstamais suaugusiaisiais, man tiesiog gniaužia širdį. Šita
mergaitė – mūsų gyvenimo dalis, ir mes ją labai mylime. Visi ją auginome.
Niekada niekam jos neatiduosime. Aš neleisiu, kad Tara netektų dar ir dukters,
vos tik praradusi vyrą. Juk ji anaiptol jos nepraras, tiesa? Bent jau fiziškai –
nieku gyvu. Niekas negali atimti Greisės iš motinos, kai jai jau šešiolika. Tik ar
bent ką išmanau apie teisinę šio keisto reikalo pusę? Ogi nieko, ir tai mane
gąsdina. Maža to, imu vaizduotis, kaip jaustųsi Tara, jei sužinotų, kad jos
pagimdytas kūdikis mirė. Kaip Noelė su tuo vaikeliu pasielgė? Apie vargšę visų
užmirštą ir neapgedėtą mergaitę nesinori nė galvoti.
Galėčiau tai nuslėpti, vėl pamanau sau. Niekam nieko nesakyti. Galėčiau
viena gedėti Taros kūdikio. Laikyti visą tiesą apie Greisę paslaptyje. Kad ir ką
nuspręsčiau, akimis vis tiek ieškau Jano. Reikia šią naštą su kuo nors pasidalyti –
su tuo, kas Tarai neabejingas, o aš žinau, kad Janui ji labai rūpi. Dar toks
žmogus turėtų išmanyti teisinę šio reikalo pusę.
Pamatau Janą besišnekučiuojantį su Tara ir dar keliais svečiais valgomajame,
nenuleidžiu akių tol, kol lieka vienas ir patraukia prie improvizuoto baro. Ten jį
ir pasigaunu.
– Turiu su tavim pasikalbėti vienu reikalu, – sakau.
Janas kilsteli antakius.
– Dėl pokalbio su Andžela? – klausia.
– Su kuo? – Tą akimirką net pamirštu, kas toji Andžela. – Oi, ne. Apie kitką.
Dabar negaliu sakyti. Ar neužbėgtum rytoj pas mane? Iki pietų. – Tedas rodys
klientams namus, o Dženė, be abejo, bus išlėkusi su Devonu ar Greise.
– Ar negalėtum palaukti, Ema? – klausia jis. – Rytoj vakare išvykstu ir dar
turiu sutvarkyti keletą svarbių reikalų. – Papurtau galvą, ir jis turbūt pastebi
mano akyse besitvenkiant ašaras. Paliečia man ranką. – Gerai, ateisiu, – pažada.
– Tik nesakyk Tarai, gerai? – Nervingai dirsteliu per petį į besilinksminančius
svečius – vildamasi, kad manęs niekas neišgirdo.
Janas susiraukia.
– Kas atsitiko?
– Papasakosiu rytoj.
Pasitraukiu nuo jo ir vėl įsiterpiu į svečių būtį. Tai va, pamanau. Pagaliau
nuspręsta.
Tik širdyje nė kiek nepalengvėja.
 37

Greisė

Klivas visai kitoks. Kaip galima šitaip pasikeisti vos per pusantro mėnesio?
Rimtai. Jis net atrodo kitaip. Kai ateina į jubiliejų su Siuzana, pasijuntu, lyg visai
jo nepažinočiau. Atrodo gerokai aukštesnis, ir veidas tarsi kitoks. Iškart prieina
prie manęs ir apkabina.
– Puikiai atrodai, – pagiria. Nepasikeitęs tik jo kūno kvapas. Norėčiau taip ir
stovėti apsikabinusi, vien juo alsuoti.
Pasėdėję prie stalo visi trys – aš, Dženė ir Klivas – pakylame ir užlipame į
laisvą kambarį antrame aukšte. Rodos, vėl viskas kaip anąsyk, kai mes visi
draugavom, bet galvoje sukasi mintys, ką ketinu jam kalbėti. Abi su Džene
pasisakome dalyvaujančios kūdikių rėmimo programoje, parodome net
naujagimių kraitelius – juos aš jau išmokau sukrauti. Klivas mus pagiria, bet
matau, kad jam tai neįdomu. Jis mums papasakoja apie mokslus, apie visą savo
laiką, skiriamą krepšiniui ir universiteto sporto klubui Tar Heels.
– Aš irgi noriu stoti į universitetą, – prisipažįsta Dženė. – Smagu būtų gyventi
Čapel Hile.
Nusispyrusios batelius abi sėdime ant atlenkiamos sofos. Mano suknelė labai
tinka stovėti ar vaikščioti, bet sėdėti visiškai nepatogi, todėl aš nuolat tampau ją
už kraštų žemyn. Dženė vilki laisvą suknelę, ši labai jai tinka, bet pati Dženė
atrodo baisiai. Ją krečia šaltis, balsas užkimęs, sauja pilna vienkartinių
nosinaičių.
– Kol neapsisprendei, kokį kelią rinktis, Džen, negali važiuoti gyventi į Čapel
Hilą. – Klivas išsidrėbęs ant sėdmaišio. Pasiėmęs iš naujagimių krepšelio kurį
laiką mėsčioja čiulptuką iš rankos į ranką. – Mokykloje gal ir esi labai
mėgstama, bet tavo pažangumas prastas, tiesa? – galiausiai klausia.
– Eik švilpt, – nusijuokia Dženė. – Jeigu jau tu įstojai, tai aš tikrai įstosiu.
– Mano vidurkis penki ir dvi dešimtosios.
– Esi pusiau juodukas, – varo savo Dženė. – Užtat ir įstojai.
Basa koja spiriu jai į blauzdą.
– Kokia tu nemandagi, – burbteliu. Tai bene pirmieji mano žodžiai, mums
atėjus į šitą kambarį. Kodėl staiga šalia Klivo pasijutau tokia drovi?
Jis plačiai nusišypso.
– Neatrodo, kad labai skaudėtų, – pareiškia.
– Dar bus laiko apsispręsti, – sako Dženė. – Bet gerai žinau, kad rinksiuosi
socialinę profesiją.
– Kas, po galais, ta socialinė profesija? – nustemba Klivas. – Gal medicinos
sesers?
– Arba gydytojos. O gal seksologės, asile tu. – Dženė vėl nusijuokia. Juodu
visada taip kalbasi. – Gal mokytojos, o gal psichologės. Tokios, kad padėtų
žmonėms. Tik ne architekto, nes architektūra tarnauja vien pastatams.
– Dieve, kokia tu višta, – meta jai Klivas. – Kas gi tuose pastatuose gyvena ir
dirba, jei ne žmonės?
Stebiu jo rankas, mėsčiojančias čiulptuką iš saujos į saują. Jaučiu, kaip būtų
gera, jeigu glostydamas šlaunis jis jas pakištų man po sijonu. Visai rimtai, jeigu
nebūtų Dženės, pašokčiau nuo sofos, atsisegčiau suknelės užtrauktuką ir
griūčiau ant jo. O gal ir ne. Bet labai norėčiau.
– Gerai, kad Greisė ambicinga. – Ištaręs mano vardą Klivas mane išgąsdina. –
Ar daug pažįsti žmonių, taip puikiai valdančių plunksną?
– Taip, bet iš rašymo vargu ar pragyvensi, – atkerta jam Dženė.
– Ir pragyvens, ir nenumirs. Užtat darys, kas jai prie širdies. – Juodu kalbasi
apie mane, tarsi manęs čia nebūtų, bet aš nekreipiu dėmesio. Klivas žvelgia į
mane ir šypsosi. Kokia miela jo šypsena. Aš jam vis dar patinku, pamanau.
Noriu, kad Dženė dingtų iš kambario. Jeigu liktume dviese, man su juo kalbėtis
būtų lengviau.
Jis gan aukštai išmeta į orą čiulptuką ir sugauna kita ranka.
– Eime pasivaikščioti į parką, – pasiūlo stodamasis.
Taip, į parką! Jame praleista tiek vakarų. Išvakarėse tos dienos, kai Klivas
man pasakė nutraukiąs draugystę, mudu ten pirmąkart pasimylėjome. Nuo tada
ėmiau būgštauti, kad seksas man visada atrodys susijęs su išsiskyrimu.
– Nuostabu, – Dženė pašoka ant kojų.
– Aš tuoj, – taria jis ir išeina į koridorių. Ko gero, prireikė į tualetą. Sugriebiu
Dženę už rankos, kol nespėjo nudundėti į apačią.
– Ar nepasiliktum čia, Džene? – paprašau. – Būk tokia gera. Man žūtbūt reikia
su juo pasikalbėti akis į akį.
Regis, ji nustemba, bet neilgam.
 – Gerai, – atsako. – Vis tiek prastai jaučiuosi. Pasakyk jam, kad mama prašo
padėti prie stalo.
– Tu man pati geriausia, – pasakau ir apkabinu draugę.
– Tik žiūrėk, – suraukia nosį, – neprisidaryk bėdos, ką?
Pusiaukelėje ant laiptų sušunku:
– Nebijok!
Man nė galvon netopteli, kad galėčiau prisidaryti bėdos.

Laukiu jo didžiojo kiemo pievelėje ir pamatau ateinant keliuku nuo vidinio

kiemelio. Tikriausiai išsmuko pro užpakalines duris, kad nematytų svetainėje
susirinkę žmonės.
– Dženė liko padėti Emerson, – sakau, kai Klivas prieina prie manęs.
– Puiku, – atsako jis, bet aš jaučiu, kad ištarė taip, lyg būtų norėjęs pasakyti:
„Ką gi, gal ir neblogai.“ Patraukiame į parką. Žingsniuojame žibintų apšviesta
gatve.
– Gal geriau Dženė būtų ėjusi su mumis, – po kokios minutės ištaria Klivas.
– Kodėl?
– Na... tiesiog nelabai gerai, kad mudu likome dviese.
Nusijuokiu.
– Manai, mums reikia palydovų?
– Atvirai kalbant, taip ir manau. Juolab kai šįvakar tu atrodai tokia viliojanti.
O Dieve.
– Ačiū, – padėkoju.
– Aš rimtai. Žiūriu šįvakar į tave ir galvoju, koks esu kvailys, kad
nusprendžiau išsiskirti.
Ar jis vėl nori draugauti? Paklausčiau, bet išsigąstu, kad galiu jį atbaidyti.
– Taip, tikrai, – patikinu.
– Bet vis tiek gerai padariau, Greise, – sako. – Šįvakar tu atrodai puikiai, bet
jeigu mudu vėl sueitume, vėliau, ko gero, tektų gailėtis. Iki manęs dabar trys
valandos kelio, aš noriu leistis į naujas pažintis ir nesijausti dėl to kaltas.
– Turi galvoje naujas merginas, tiesa?
Toks mudviejų pokalbis kadaise jau buvo.
– Merginas, vaikinus, naujus žmones. – Jis susigrūda rankas į kišenes. –
Tiesiog dabar aš noriu būti laisvas.
 – Viską suprantu, – atsakau aš. – Geriau nekalbėkim. – Tokios šnekos man
primena tą dieną, kai jaučiausi smarkiai įskaudinta po pirmojo pokalbio. – Aš
viską suprantu. Neverta vėl apie tą patį.
– Puiku, – pritaria jis.
Mudu kurį laiką tylime. Tarsi autopiloto vedami abu įeiname pro parko vartus
ir traukiame į žaidimų aikštelę. Nesumoju, ką čia jam pasakius, nes galvoje kirba
vien mintis, kad noriu vėl būti kartu. Kol mūsų draugystė nebuvo subyrėjusi į
šipulius, galėdavau ilgai ir atvirai su juo kalbėtis, o dabar nesugalvoju, ką ištarti
ir nepradėti verkti.
Jis sėdasi ant sūpuoklių, aš nusispiriu basutes ir taip pat įsitaisau ant kitų,
esančių arčiausiai jo.
– Manęs nebaugina didelis atstumas, – pasakau negal​vodama.
– Greise, nepradėk.
– Gali susitikinėti ir su kitom merginom, tik... pats supranti. Aš gi žinau, kad
tau reikia draugų, ir visa kita.
– Klausyk, – taria jis. – Kas žino, kaip bus ateity? Bet dabar mums reikia
pažinti platųjį pasaulį. Mudviem abiem. Kol nepažinsime daugiau žmonių, kaip
žinosime, kuris kuriam skirtas?
Iškart perprantu slaptą jo mintį. Tarsi išgirstu sakant: „Aš tavęs geidžiu, bet
norėčiau susitikinėti ir su kitom merginom, prieš galutinai apsispręsdamas grįžti
pas tave.“ Abu sėdime ant sūpuoklių, bet nesisupame. Laikomės už grandinių ir
palengva siūbuojame pirmyn atgal, atsispirdami į smėlį duobę po kojomis. Aš
nebegaliu ilgiau tverti fizinio mudviejų atitolimo. Atsistoju ir einu prie jo
sūpuoklių. Žinau, kaip tai daroma. Sugebėsiu viską pakeisti greičiau nei per
minutę. Suimu grandines virš jo rankų ir pasilenkiu bučiniui. Jis nė kiek
nesipriešina. Žinau, kad nesipriešins, o kai pagaliau atsiplėšiu nuo jo lūpų,
belieka tik ištiesti ranką ir paliesti tai, kas sustandėjo kelnėse. Jis sugriebia
mane už rankos, bet nenubloškia, laiko prispaudęs. Aš žingteliu atgal, pasikeliu
suknelę ir užkišu nykščius už kelnaičių gumelės.
– Ak, Greise, nereikia, – sako jis, bet nenuoširdžiai, ir kai užsiropščiu ant
sūpuoklių, tiksliau, ant Klivo, šis, kaip ir aš, atrodo visiškai netekęs galvos.
 38

Greisė

– Nenoriu šiandien į bažnyčią, – sakau mamai kitą rytą po jubiliejaus, mudviem

sėdint už stalo ir pusryčiaujant. Tiesą sakant, valgo ji viena. Avižinius dribsnius
su bananais. Aš per daug susinervinusi, kad bent paliesčiau savo skrebutį.
– Vis dėlto eime drauge, – prašo mama. – Šiandien atlieku solo partiją.
Jinai jau pasirengusi eiti – mūvi tamsias kelnes, vilki baltą palaidinukę ir
mėlyną švarkelį, ryši languotą baltos ir mėlynos spalvų skarelę ant kaklo. O aš
vis dar esu su pižamos kelnėmis ir medvilniniais marškinėliais.
– Aš tikrai labai pavargusi, – teisinuosi. – Leisk man pabūti namie, gerai?
Mama nusivylusi, gal net įsižeidusi žvilgteli į mane, bet man tikrai nepatinka
vaikščioti į bažnyčią. Labiausiai nekenčiu, kai po pamaldų reikia stoviniuoti ir su
visais plepėti. Mamai tai mėgstamiausia dalis. Vienintelė paguoda, kad ten
dažnai sutinku Dženę. Šiandien esu tikra, kad ji liks namie, mat serga, be to, aš
pati laukiu Klivo skambučio. Noriu dar sykį susitikti, prieš jam išvažiuojant. Nors
šis savaitgalis ilgesnis nei paprastai, jo draugui reikia grįžti šiandien, todėl
neturėdamas kitos išeities Klivas turi taikytis prie jo.
Vakar vėlai vakare paskambinau Dženei ir pasigyriau, kaip puikiai viskas
klojosi.
– Judu vėl kartu? – paklausė ji. Dženės balsas buvo toks užkimęs, kad vos
girdėjau, ką ji kalba.
– Na, galutinai dar nenuspręsta, – atsakiau. Vakar vyko veiksmas, o ne liejosi
kalbos. Knebinėdama skrebučio kampą paslapčia šypsausi. Prisimenu prieš porą
savaičių sakytus mamos žodžius: „Turi imtis veiksmų.“ Ką gi, mama, kaip liepei,
taip ir padariau.
Jėzau Marija, kaip buvo gera! Kai viskas baigėsi, Klivas ilgai nesiliovė
kartojęs: „Jėzau, mano Jėzau!“ Laikė mane glėbyje ir bučiavo plaukus. Tai buvo
nuostabiausias vakaras mano gyvenime.
– Kaip tau vakar sekėsi su Klivu? – domisi mama, ir aš išsigandusi kilsteliu
galvą. Tarsi mama būtų perskaičiusi mano mintis. Ką ji sužinojo?
– Ką turi galvoje? – klausiu.
 – Na... kai susitikot, – paaiškina. – Bijojau, kad tau gali būti labai sunku.
– Nieko ten sunkaus, – atsakau. – Viskas gerai.
Ji taip žiūri į mane, lyg netikėtų tuo, ką pasakiau, ir aš pakylu nuo stalo, kad
nuneščiau lėkštę į plautuvę ir pabėgčiau nuo jos žvilgsnio.
– Malonu girdėti, – ištaria mama. – Ką manai apie pokylį?
– Puikus.
Skrebutį išmetu į šiukšlių dėžę po plautuve.
– Man labai slegia širdį dėl to kelioninio puodelio, Greise.
– Dabar nenoriu apie tai kalbėti. – Nuo to jinai taip lengvai neišsisuks.
Mama stojasi nuo stalo ir žvilgteli į laikrodį. Nekantriai laukiu, kada išeis.
Bijau, kad Klivas nepaskambintų jai tebesant namie. Mano telefonas guli ant
spintelės; vis žvilgčioju į ekraną, ar nenušvito.
– Šiandien po pietų vyks choro tarybos susirinkimas, – sako ji. – Susitinkam
Port City Java kavinėje, bandysime parinkti giesmių metų galui. Gal nori ateiti?
Galėtum ten paruošti pamokas, paskui abi pavakarieniautume.
Niekaip nesuprantu, kaip ji gali vaikščioti į Port City Java kavinę, kurioje prieš
pat mirtį lankėsi tėvas.
– Ne, ačiū, – atsakau. – Verčiau pabūsiu su Džene.
Nusimazgoju rankas ir atsiplėšiu popierinio rankšluosčio. Juk negaliu mamai
prisipažinti, kad susitiksiu su Klivu. Vėl pasipiltų ištisa tirada nereikalingų
klausimų.
– Būk gera, išsiplauk vonią, gerai? – eidama prie durų paprašo ji. – Ten taip
baisu.
– Gerai, – pažadu, nes noriu, kad mama kuo greičiau dingtų.

Pusę vienuoliktos nusinešu telefoną į svetainę ir išsitiesiu ant sofos. Jis jau turėtų
būti atsikėlęs. Pasiunčiu žinutę: „Jau gyvas?“
Po kelių akimirkų jis man atsako: „Lekiu į ČH.“
Ką? Staigiai pašoku ir įbedu akis į ekranėlį. „Sakei važiuosiąs vakare! “
parašau jam ir tvirtai sugniaužiu telefoną.
„Draugas turėjo anksti išlėkti. Atleisk.“
Negaliu atplėšti akių nuo ekranėlio. Velniop tas žinutes! Skambinu Klivui.
– Ei, – atsiliepia jis.
– Negaliu patikėti, kad išlėkei nieko man nesakęs! – šaukiu.
 – Klausyk, Greise, – taria jis. – Apgailestauju dėl vakarykščio.
– Kaip suprast – apgailestauju?
– Nederėjo man... Aš tavim pasinaudojau.
– Nieko panašaus! Pati to norėjau.
– Žinojau, kad nori, todėl ir pasinaudojau.
– Klivai! Aš...
– Tu to nori, nes trokšti, kad vėl būtume kartu, bet aš to visai netrokštu.
– Priešingai, trokšti, – atkertu.
– Niekas nepasikeitė, supranti, Greise? Visa, ką tau kalbėjau, – kad noriu
pažinti daugiau žmonių, noriu būti laisvas, – yra tiesa.
– Klivai!
– Klausyk, juk žinai, kad aš tavimi rūpinuosi, tiesa?
– Taip.
– Ir toliau rūpinsiuosi. Kad ir kas būtų, supranti? Bet viską sugadinau, kai po
išsiskyrimo vėl puoliau rašyti tau laiškus ir siųsti žinutes.
– Kaip, kaip?
– Maniau, viskas bus gerai, – kalba jis. – Nenorėjau kaip peiliu nurėžti mūsų
draugystės, bet spėju, dėl to susirašinėjimo pamanei, kad mudu vis dar pora.
Mudviem reikia pailsėti vienam nuo kito. Mažiausiai kelis mėnesius nepalaikyti
jokių ryšių.
Kelis mėnesius? Pagalvoju, kad negalėsiu su juo bendrauti, ir pasijuntu lyg
patyrusi dar vieną netektį. Puolu į ašaras. Iš pradžių nenoriu išsiduoti, bet, man
negalint ištarti nė žodžio ir tylint, jis supranta. Gyvenimas atrodo tuščias kaip
rėtis. Tėčio nebėra. Dženė vis daugiau laiko leidžia su Devonu. Dabar ir Klivo
nebeturėsiu. O jis man buvo kaip gelbėjimosi ratas.
– Greise, nepradėk, – sako jis. – Nurimk. Apgailestauju, bet mes elgiamės,
kaip dera. Anksčiau taip reikėjo. Anot mano draugo, čia kaip su pleistru. Reikia
plėšti iškart, o ne lupti po truputį. Kelias minutes smarkiai paskaudės, bet geriau
taip, negu... Aš pats tave suklaidinau nesiliaudamas bendrauti.
– O vakar dar ir išdulkinai!
– Nekalbėk šitaip.
– Deja, kitaip pavadinti negaliu. Pats ką tik patvirtinai.
Išgirdau, kaip jis nusivylęs garsiai atsidūsta.
– Tai beviltiška, – sako. – Tiesiog neišmanau, kaip viską užbaigti. Turime
padėt tašką, ir tiek. Išjunkim telefonus, tai pabaiga. Daugiau jokių skambučių ir
žinučių. Tau taip bus geriausia pradėti visavertiškai gyventi be manęs.
– Tai tu nori gyventi be manęs, – atšaunu jam.
– Taip, noriu. Nes dabar man taip reikia.
Išjungiu telefoną, vėl įjungiu ir tuoj pat jam skambinu, bet jis nebeatsiliepia.
Parašau žinutę: „Atleisk, kad išjungiau.“
Laukiu nenuleisdama akių nuo užtemusio ekrano. Nieko. Jis nebeketina man
atsakyti.
Prisimenu, kaip gera buvo vakar. Kai mudu kartu, jam manęs reikia. O kai tik
atitrūksta nuo manęs, iš karto patiria savo kvailų draugų įtaką.
Man būtinai reikia su juo susitikti.
Turiu imtis veiksmų.
 39

Tara

Grįžusi iš bažnyčios randu Greisę virtuvėje. Sėdi prie stalo, pasistačiusi puodelį
kavos priešais save.
– Kaip solo partija? – klausia manęs.
Net nemaniau, kad galėjo išgirsti, kai iš ryto prasitariau apie tą partiją.
– Puikiai, – atsakau. – Visi mane gyrė už gražų dainavimą, o aš jau buvau
pamiršusi malonumą, kai tavo balsas sklinda toje nuostabioje erdvėje. Tačiau
širdyje jutau tuštumą ir tik važiuodama namo supratau, kodėl: ten nebuvo Semo.
Semas man visada sakydavo, kad mano dainavimas jį labai jaudina. Kalbėdavo
mažai, bet kai grįždavau į klauptą ir jis paimdavo mane už rankos, viską
suprasdavau.
– Kada eisi su draugais? – klausiu. Greisė apsimovusi patrumpintas kelnes ir
apsivilkusi dryžuotus ilgarankovius marškinėlius. Ką tik išsitrinkusi galvą.
– Tuoj, – atsako. – Vonią išploviau.
– Šaunuolė!
Pasilenkiu ir pabučiuoju ją. Šlapių plaukų sruoga prilimpa man prie skruosto.
Keista, kad užteko paprašyti tik kartą.
Greisė suneria ant stalo rankas ir taip tvirtai suspaudžia pirštus, kad net
krumpliai pabąla.
– Klausyk, mama, – pakelia į mane akis. – Žinau, kad pulsi prieštarauti, bet
būk žmogus, išklausyk visa, ką noriu pasakyti, iki galo, gerai?
Tai pats ilgiausias jos sakinys per keletą pastarųjų mėnesių.
– Gerai.
Atsiremiu nugara į stalviršio kraštą. Visai neblogai. Tikrai nepulsiu
prieštarauti. Tegu kalba.
– Šiandien aš išvažiuoju į Čapel Hilą. Su nakvyne. Aš...
– Į Čapel Hilą? Šiandien? Ko?
Greisė piktai perlieja mane žvilgsniu.
– Viena mergina, – toliau kalba ji, – jau studentė, Dženė ją pažįsta. Tai va... ji,
toji mergina, nori aplankyti savo draugus Čapel Hile, bet neturi mašinos, todėl
važiuos su manim ir bus antroji vairuotoja. Grįšiu ryt rytą.
Pirmą kartą gyvenime netenku amo. Greisė kaip ugnies bijo sėsti prie vairo, o
aš ne ką mažiau linkusi regėti, kaip ji vairuoja.
– Na, pirmiausia, – vėl prabylu, – niekur tu nevažiuosi.
– Mama, aš gi prašiau, kad nepultum iškart prieštarauti! – Ji dar tvirčiau
suneria pirštus ir išpūtusi akis įremia žvilgsnį į mane. – Išklausyk mano prašymą
iki galo.
– Ar tai kaip nors nesusiję su Klivu? – klausiu, nors ir pati nelabai tuo tikiu.
Klivas grįžęs namo visam savaitgaliui, tad ko jai lėkti į Čapel Hilą?
– Susiję, – atsako ji. – Klivas išvažiavo šiandien rytą, o aš turiu žūtbūt su juo
susitikti. Be to, noriu pasižvalgyti po universitetą, nes greičiausiai ten stosiu.
Žinau, kad meluoja. Gal ji ir bandys stoti į universitetą, bet toks staigus
sumanymas pasižvalgyti po jį – labai jau netikusi dingstis. Greisė nusuka žvilgsnį,
nes nedrįsta pažvelgti man į akis.
– Juk žinai, kad tai nesąmonė, Greise, – tariu. – Jeigu tau reikia pasimatyti su
Klivu, tai būk gera, sakyk man tiesiai ir atvirai, o ne sek čia pasakas, kad nori
pasižvalgyti po universitetą.
Greisė atsiremia į stalą delnais.
– Klivas nežinojo, kad teks išvažiuoti anksti rytą, o mes vakar nespėjome
užbaigti pokalbio, todėl jis pasikvietė pas save.
– Ar judu vėl draugausit?
Jaučiu, kaip ji svarsto, kiek tiesos atskleisti.
– Jis ir pats gerai nežino, kokie mūsų santykiai, – galiausiai atsako. – Mano,
kad draugystė ir toliau turi likti nutraukta, bet mums vis tiek reikia kai ką
išsiaiškinti, vakar nesuspėjom. – Ji piktai pasižiūri į mane ir sušunka: – Aš ant jo
pykstu, mama! Man reikia pasikalbėti akis į akį!
– O kur apsistosi? – paklausiu.
– Pas Dženės draugę.
– Kuo ji vardu?
– Elena.
– Iš kur Dženė gali turėti draugę studentę?
– Ji iš... nežinau. Kažkokia kaimynė, ar kaip ten. Gal nori su ja pasikalbėti?
Galiu...
– Nereikia, nes tu vis tiek niekur nevažiuosi.
– O jeigu vairuos Elena, o ne aš?
 – Ne, Greise. Užjaučiu, kad tau su Klivu nesiseka, bet judviem teks išsiaiškinti
santykius telefonu. Jeigu kada sumanysi pasidairyti po tenykštį universitetą,
suplanuosime kelionę iš anksto. Pirmiausia tu man turėsi parodyti, kad nebebijai
vairuoti automobilio, o tada...
– Elena gali vairuoti.
– Tavo planas labai skylėtas, supranti? Niekur tu nevažiuosi. Atleisk, bet
prašymas atmestas.
Greisė pašoka nuo kėdės.
– Nieko tu nesupranti! – užrinka ir čia pat pravirksta.
– Tai padėk man tave suprasti. – Suimu ją už pečių ir tvirtai suspaudžiu, nes
ima muistytis, norėdama ištrūkti. – Kodėl judu su Klivu negalite kaip reikiant
išsikalbėti telefonu?
Greisė atplėšia mano rankas sau nuo pečių.
– Aš noriu nuvažiuoti pas jį, ir tiek! – Apsigręžia ir lekia prie laiptų.
– Greise! – šaukiu. – Nebėk nuo manęs. Pasikalbėkime.
Bet jos žingsniai jau aidi laiptų viršuje, o aš susmukau ant kėdės. Vėl viską
sugadinau, bet nebeišmanau, ką dera sakyti ar daryti kitaip. Viskas gerai,
raminu save. Motinos ir dukros visada pykstasi.
Paliečiu ranka skruostą, kurį ką tik lietė jos plaukai. Kaip norėčiau darkart
pajusti tuos drėgnus plaukus prie savo odos. Tai primena laikus, kai Greisė dar
visai mažutė užšokdavo man ant kelių, prisiglausdavo, o aš ją apkabindavau ir
sūpuodavau. Būdavo tokia laiminga mano glėbyje.
Seniai, labai seniai.
 40

Emerson

Kol kas mano planas eina šuniui ant uodegos. Nesitikėjau, kad Dženė taip
sunegaluos ir neįstengs išeiti iš namų, tad gerokai nerimaudama stoviu
svetainėje prie lango ir laukiu įriedant Jano automobilio. Žemai danguje plaukia
tamsūs debesys. Netrukus jie pratrūks lietumi. Rankose tvirtai spaudžiu Noelės
registracijos žurnalą ir ploną aplanką su jos laišku Anai bei medžiaga,
atspausdinta iš interneto, iš Dingusių vaikų paieškos svetainės.
Tik kelias akimirkas atsitraukiu nuo lango, einu į virtuvę išimti iš orkaitės
pyrago su špinatais, likusio po vakarykščio pokylio, o grįžusi išvystu Jano
automobilį didžiajame kieme, bet jo paties nematyti. Suprantu, kad jau eina palei
namą prie užpakalinių durų.
Paprastai visi nesibelsdami vaikšto pas mane pro virtuvės duris, todėl nubėgu
per namą pasitikti jo prie durų. Atidarau, ir Janas iškart įžengia vidun.
– Dženė namie, – tyliai perspėju. – Tikėjausi, kad kur nors išeis, bet susirgo,
todėl šok pagal mano dūdelę.
Janas susiraukia.
– Kas čia vyksta? – paklausė.
Prispaudžiu pirštą prie lūpų ir nutildau.
– Tuoj papasakosiu...
– Labas, – pasisveikina Dženė iš virtuvės tarpdurio. Tebėra su pižamos
kelnėmis ir marškinėliais, plaukai sukelti ant šono.
– Sveika, Džene, – atsako jai Janas. – Prastai jautiesi?
– Vakarykštis pokylis man buvo per daug linksmas, – sugergždžia ji, pirštais
trindamasi gerklę, ir klausiamu žvilgsniu – ką Janas čia veikia? – žiūrėdama į
mane.
– Mudviem su Janu reikia aptarti keletą klausimų, susijusių su Noelės
nuosavybe, – atsakau. Dingteli, kad ji gan įtariai žiūri į registracijos žurnalą ir
aplanką mano rankose, bet šitai, ko gero, dera priskirti mano paranojai. – Gal ko
norėtum, Džene? – klausiu jos. – Arbatos su medumi ir citrina?
– Turbūt vėl griūsiu į lovą, – atsako ji.
 – Gera mintis. Gal nori nusinešti sulčių?
– Taip. Ko gero.
Dženė pasuka prie šaldytuvo, bet aš ją aplenkiu. Padėjusi registracijos
žurnalą ir dokumentų aplanką ant stalo, greitai įpilu apelsinų sulčių. Janas stovi
vidury virtuvės, atsišliejęs į spintelių bloką, ir aš numanau, kad nežino, kaip
elgtis, kaip nepasakyti, ko nereikia. Paduodu Dženei stiklinę.
– Ačiū, – padėkoja ji. – Gal dar pasimatysim.
– Prastai ji atrodo, – sako Janas, mudviem nulydėjus ją akimis iki laiptų.
– Matau. – Perdedu pyragą su špinatais nuo skardos ant lėkštės. – Sušveisim,
kas liko nuo pokylio, – sakau dėdama lėkštę į stalo vidurį.
– Tau rankos dreba, – tarsteli Janas, o paskui gerokai tylesniu balsu priduria:
– Ar mes tikrai kalbėsime apie Noelės testamentą, ar apie kokius nors kitus su ja
susijusius dalykus?
– Nei viena, nei kita.
Atsiremiu delnais į stalą, kelis kartus giliai įkvepiu ir iškvepiu.
– Tuoj tau papasakosiu, – pagaliau ištariu žvilgčiodama į koridorių ir į laiptus,
vedančius į antrą aukštą. Labai norėjau, kad vykstant šiam pokalbiui namie
nieko nebūtų. Juolab negaluojančio vaiko, kuriam staiga gali manęs prireikti.
Pakviečiu Janą prie stalo. – Sėskis. Turiu kavos. Nori? Šaltos arbatos? Jei
pageidauji, išvirsiu be kofeino. O gal pasiūlyti taurę vyno, nes išgirdęs mano
pasakojimą tikrai užsimanysi išgerti.
– Užteks ir kavos.
Jis sėdasi ant kėdės prie stalo, nė akimirksnį nenuleisdamas nuo manęs akių.
Pripilu jam kavos, tada atsisėdu kitame stalo gale ir dar kartą dirsteliu į
koridorių.
Janas pasižiūri į gulintį ant stalo registracijos žurnalą ir dokumentų aplanką,
bet jų neliečia.
– Kas čia? – klausia.
Giliai atsikvepiu ir tyliai atsakau:
– Atidariau didžiulę dėžę su kirminais ir dabar neišmanau, kaip suvaryti juos
atgal. Norėjau išlaikyti paslaptyje, bet negaliu. Ir nežinau, kam dar galėčiau
pasipasakoti. – Pirštais suspaudžiu smilkinius. – Man reikia tavo pagalbos.
Patark, ką toliau daryti.
– Ar tai teisinis reikalas? – klausia jis.
 – Ir taip, ir ne.
Ištraukiu iš aplanko Noelės laišką Anai ir padedu priešais. Beskaitant Jano
veidas ima balti.
– Jergau... – Jis pakelia akis į mane ir pakreipia galvą. – Kas toliau? Klausiu
visai rimtai. Ką dar Noelė mestelės mums po nosim? Kas toji Ana?
Paaiškinu jam, kaip radau tą laišką ir kaip mudvi su Tara išsiaiškinome apie
Aną.
– O jeigu klausi, kas toliau, tai galiu pasakyti.
Rodos, jam kur kas mažiau norisi žinoti, kas bus toliau.
Pasilenkiu arčiau jo ir sušnibždu:
– Spėju, kad Noelei iš rankų iškritęs kūdikis buvo Taros duktė.
Jis taip staigiai lošteli atgal, tarsi būčiau įgėlusi.
– Ką čia... Kas tave verčia taip manyti?
– Internetinėje Dingusių vaikų paieškos svetainėje radau Anos Naitli
naujagimio dingimo datą, – sakau. – Tiksliau, mergaitės gimimo datą. Apie tą
laiką Noelė buvo priėmusi tik vieną kūdikį – Greisę. Ar naujagimį, kuris... Kitaip
tariant, tikrąją Greisę. – Ištraukiu iš aplanko dar vieną lapą. – Šį atsisiunčiau iš
Dingusių vaikų paieškos tinklalapio. Čia rašoma, kad Lilė Ana Naitli gimė 1994
rugpjūčio 29 dieną ir netrukus dingo iš Vilmingtono ligoninės Šiaurės Karolinos
apygardoje.
Janas pakelia akis nuo skaitinio, kaktoje vis dar įsirėžusi gili raukšlė.
– Juk Dženė irgi gimė panašiu metu, tiesa?
– Dženė gimė rugpjūčio trisdešimt pirmąją, o Greisė – rugsėjo pirmąją, bet aš
Dženę gimdžiau ligoninėje, ir Noelė tame gimdyme nedalyvavo. Kol man buvo
daromas cezario pjūvis, Tara gimdė namie.
Janas užverčia galvą į lubas ir sako:
– Gerai prisimenu tą naktį, kai gimė Greisė. Mudu su Noele tada jau buvom
susižiedavę, pameni?
Linkteliu.
– Jinai man kelis kartus skambino iš Taros ir Semo namų, guodėsi, kad labai
sunkiai einasi. Baisiai nerimavo. Sakė norėjusi gabenti Tarą į ligoninę, bet
paskui kažkaip pati susitvarkiusi. – Janas staigiu judesiu kresteli galvą. – Aš vis
dėlto nieko nesuprantu, Emerson. Juk Tara būtų iškart pajutusi, jeigu jai būtų
pakištas svetimas kūdikis.
 – Nedaug kas išliko atmintyje, nes ir pati tuomet gimdžiau, bet gerai
įsidėmėjau, kad Tara man sakė po tokių kančių nė nepamenanti, kaip laikė
Greisę ant rankų. Ji atsitokėjo tik kitą rytą.
– Betgi Semas visą laiką buvo šalia, – stebisi Janas. – Budėjo prie jos lovos ir
nė minutę nesumerkė akių, todėl iškart būtų pamatęs, kad kūdikis mirė.
– Nekalbėk taip, – net nusipurtau.
– Argi ne apie tai dabar kalbamės? – Staiga Janas supyksta. Galėtų kalbėti
kiek tyliau, pamanau. – Noelė pražudė kūdikį ir kažkokiu būdu jo atsikratė,
paskui sumanė šitą... – jis mosteli ranka į laišką, – surezgė apgailėtiną planą,
nuskubėjo į ligoninę, surado tinkamą pakaitą, parlėkė namo, ir sakyk dabar man,
kada visa tai galėjo įvykti? Kai Tara su Semu nuostabiausią savo gyvenime naktį
pūtė į akį? Man netelpa galvoje.
– Betgi mes žinom, kad taip buvo, – tariu aš. – Tai patvirtinta pačios Noelės
žodžiais.
– Gal Noelė registravo ne visus savo priimtus kūdikius, – bando spėlioti Janas.
– Tada tikriausiai turėtų būti išplėštų puslapių, bet nuo 1994 metų tokių nėra.
– Judviem su Tara reikėjo iš karto kreiptis į mane.
– Mes... Žinai, Janai, andai nė nenumanėme, kaip toli visa tai pažengs. Turbūt
nesiliovėme tikėjusios, kad galiausiai paaiškės, jog tai didžiulis nesusipratimas.
Janas nusiima akinius ir pasitrina akis.
– Kiek žino Tara?
– Jinai nė neįtaria, kad tai galėtų būti Greisė, – sakau. – Noelė metė
pribuvėjos darbą 1998 metais, ir mums visą laiką savaime piršosi išvada, kad
pacientė neteko kūdikio maždaug tuo laiku.
Janas paima registracijos žurnalą.
– Parodyk man įrašą apie Greisės gimimą, – prašo.
Esu pasižymėjusi tą vietą, todėl iš karto atverčiu ir paduodu. Įdėmiai seku
akimis skaitantį aprašymą, kaip begimstanti Greisė įstrigo. Sėdyninė pirmeiga –
taip vadino Noelė. Procesas truko kelias valandas, buvo ilgai bandoma kūdikį
apgręžti, Tara kentė baisius skausmus, o aš klaikiai nerimavau dėl jos ir Noelės.
Pirmąsyk skaitydama aprašymą pamaniau, kad ši, sugebėjusi sėkmingai užbaigti
gimdymą, padarė tikrą stebuklą.
– Kaip klaiku, – Janas net krūpteli. – Tik nieko nerašoma, kad kūdikis iškrito
jai iš rankų.
 – Kaip matyti, šią dalį ji praleido, – tariu. – Suklastojo įvykį. Jeigu iki šiol dar
nepastebėjai, tai dabar turėtum įsitikinti, kad mano sesers Noelės būta
išradingos melagės.
– Tai kur tasai kūdikis? – klausia Janas. – Tikrasis Taros vaikas... tas, kurį
jinai pagimdė?
– Bijau apie tai net pagalvoti. – Pajutau imant dilgčioti akis. Tara man buvo
daugiau sesuo nei draugė, ir mane kausto siaubas dėl to, kas galėjo atsitikti jos
kūdikiui. Ar mergaitė guli nežinomame kapelyje? Ar bet kur numesta ir užkasta?
Kur tas kūdikis, kurį mums buvo lemta pamilti ir apraudoti? Užsidengiu
rankomis veidą. – Ką man daryti, Janai? – klausiu.
– Na, pirmiausia visa tai turi sužinoti Tara, – atsako jis.
– O Dieve. – Aišku, turi. Žinau, kad turi, bet man reikia, kad tai pasakytų kas
nors kitas. – Kaip žiauru.
Man regis, išgirstu tylutėliai girgžtelint ant laiptų ir žvilgteliu į koridorių, bet
Janas lyg ir nieko negirdi.
– Sakykim, mudu su Tara žinome, kad Dženė nėra tavo biologinis vaikas, –
taria jis. – Ar norėtum, kad tau tai pasakytume?
– Taip, žinoma, bet aš... – Užsimerkiu bandydama įsivaizduoti, kaip sutikčiau
tą žinią. – Turbūt širdis plyštų paaiškėjus, kad mano kūdikis mirė, o aš nieko apie
tai nežinojau. Kad Dženė pagrobta iš kitos moters. – Papurtau galvą. –
Švenčiausias Dieve, ko gero, vietoj numirčiau.
– Ne, nenumirtum, nes turi Tarą, – ramina Janas. – Judvi drauge perėjot ir
ugnį, ir vandenį, todėl būtinai padėtumėte viena kitai, tiesa? Aš irgi jai padėsiu.
– Betgi jinai taip neseniai neteko Semo, Janai, – primenu kone verkdama. –
Kaip galime iš jos atimti dar ir dukterį? – Esu labai nusiminusi, bet apsidžiaugiu
vietoj „aš“ pasakiusi „mes“.
– Kalbame ne apie kieno nors vaiko atėmimą, – pataiso jis. – Jeigu atvirai, tai
man derėtų pasidomėti, kaip tinkamai pateikti šį faktą, ir tai darysime
neskubėdami, žingsnelis po žingsnelio. Nebus sunku rasti pareigūnus, 1994-
aisiais tyrusius tą bylą. Gal aš juos net pažįstu.
– Mano galva, reikėtų viską papasakoti Tarai, kol dar niekam nepranešei, –
pasiūlau. – Bijau, supyks, kad pirmiausia pasakiau tau, o ne jai. Prisipažinsiu, gal
ir nusikaltau. Kita vertus, juk mes neturime jokių įrodymų, tiesa? Pasakysiu jai
tik tiek, kiek žinau. Gal aš paprasčiausiai ką nors ne taip suprantu.
 – Tiesa akivaizdi kaip ant delno, – patvirtina Janas. – Pasipils DNR tyrimai ir
apklausos, bet, kaip jau minėjau, eisime žingsnelis po žingsnelio.
– Kada jai pasakysim – šiandien? – Kalbu nedrąsiai. Siaubingai bijau to, kas
mūsų laukia.
Janas suneria rankas ant krūtinės.
– Ar negalėtum palaukti dar kelias dienas? – paklausė. – Šįvakar išvažiuoju į
Šarlotę, rytoj man visą dieną golfo turnyras.
Pirmą kartą nuo savo atėjimo jis man nusišypso, paskui uždeda delną ant
registracijos žurnalo ir sako:
– Nepamanyk, kad golfo turnyras man svarbesnis už šitai, tikrai ne, bet rytoj
šventė, o šitai laukia jau šešiolika metų. Paskambinsiu tyrėjams tik po pokalbio
su Tara, tad jeigu ištversi ir palauksi, antradienį, jai grįžus iš mokyklos, visi
galėsime susėsti ir pasikalbėti.
Dar kartą išgirstu silpną girgžtelėjimą ant laiptų – šįkart mudu abu su Janu
žvilgtelime koridoriaus pusėn.
– Džene! – pašaukiu, bet niekas neatsiliepia.
Atsigręžiu į Janą. Aplaižau sukepusias lūpas.
– Taip, – sakau. Šįkart vos girdimai. – Aš palauksiu.
 41

Greisė

Jaučiuosi taip, lyg krūtinę slėgtų didžiulis spygliuotos vielos ritinys. Skausmas
nepakeliamas. Rodos, palūšiu ir nebeatsitiesiu. Taip tikėjau, kad mudu su Klivu
vėl susieisime. Vilčių neprarandu ir bet kokia kaina noriu kuo greičiau su juo
susisiekti. Gal aš jį suerzinau? Gal derėtų paskambinti ir atsiprašyti, kad
užknisau savo skambučiais? Nesiliauju ieškojusi dingsties, kaip su juo vėl
susisiekti. Ir jaučiu, kad taip daryti nevalia, kad galiu visai jį atstumti nuo savęs.
Guliu ant lovos užmetusi kojas ant medinio galvūgalio krašto ir visą popietę,
kol nėra mamos, rašinėju trumpąsias žinutes Dženei. Papasakoju, kaip sumečiau
planą važiuoti į Čapel Hilą ir kokia paika šiuo požiūriu pasirodė esanti mano
motina. Pasisakau išgalvojusi kažkokią draugę Eleną, jeigu kartais mama
sumanytų Dženę pakamantinėti. Paprastai aš niekada nemeluoju. Visi mano
pažįstami be perstojo meluodavo tėvams, o aš to niekada nedarau, ir šįkart
pameluoti buvo stebėtinai lengva. Mano mama labai patikli. Turiu prisipažinti,
mano sumanymas ganėtinai kvailas, nors vis tiek neketinu jo atsisakyti.
Šniokščiant lietui sugebėčiau nuvažiuoti į Čapel Hilą tik iki sutemų. O ir važiuoti
būtų labai sunku. Turiu Klivo bendrabučio adresą, bet mintis vis tiek niekam
tikusi. Jo akyse būčiau tokia apgailėtina. Juk aš jam tokia ir atrodau.
Dženė man skubiai atrašo, kad kelias minutes išlekia atsinešti sulčių, tad kurį
laiką lieku tik su savo telefonu. Tai pavojinga. Vėl parašau Klivui: „Atleisk, kad
tave taip erzinu“, bet neišsiuntusi ištrinu.
Dženė su savo sultimis užtrunka visą amžinybę. „Ar jau atsinešei?“, parašau
jai, bet ji man neatsako. Belaukdama nejučia užsnūstu, o kai nubundu, telefonas
garsiai skamba, ekranėlyje matyti Dženės numeris.
– Buvau prisnūdusi, – nė nepasisveikinusi sakau jai.
– Lekiu pas tave. – Dženės balsas skamba klaikiai, ir aš suprantu, kad ji vos
gali kalbėti.
– Ką tu čia? Lauke baisiai lyja, o tu gi sergi.
– Turiu tau kai ką pasakyti. Parodyti. Ar tavo mama dar negrįžo?
– Ne. Ką tu su...
 – Atlekiu pas tave, supranti?
Nukeliu kojas nuo galvūgalio atlošo ir atsisėdu.
– Ar dėl Klivo? – klausiu, bet ji jau išjungusi telefoną.

Kai po kelių minučių atidarau Dženei duris, ji stovi visa susigūžusi, drebanti iš
šalčio, pasislėpusi po didžiuliu skėčiu. Čiumpu už rankos ir įsitraukiu vidun.
– Ką tokio svarbaus man turi? – nedelsdama klausiu.
– Tavo mama dar negrįžo, tiesa? – Dženės balsas tylus, užkimęs, nosis
raudona. Rankose ji laiko plastikinį pirkinių maišelį su knyga ar dar kažkuo.
– Ne. Tai dėl Klivo, tiesa?
Gal jis pakliuvo į avariją? Dieve brangus, tikrai numirčiau.
Dženė stumteli mane prie laiptų ir paragina:
– Ne dėl Klivo. Eime į tavo kambarį.
Leidžiuosi stumiama per visą koridorių.
– Tu mane gąsdini, Džene, – sakau jai, mudviem lipant laiptais.
– Lipk, lipk, – paragina ji.
Mano kambaryje Dženė pasičiumpa nuo spintelės, stovinčios šalia lovos,
dėžutę popierinių nosinaičių ir sėdasi ant mano patalo, vienoje pusėje
pasidėdama nosinaites, kitoje pirkinių maišelį. Išpeša iš dėžutės nosinę ir
išsišnirpščia nosį, o aš stoviu prie durų, grąžau rankas ir laukiu, kada eis prie
reikalo.
– Klausyk, – pagaliau prabyla ji, – viskas labai ne laiku, ir aš kaip reikiant dėl
to apgailestauju, bet aptikau vieną dalyką ir būtinai turiu tau parodyti. Tai susiję
su tavim. Su tavo kilme.
– Ką tai reiškia – su mano kilme? – Gal ji kalba apie mano asmenybę? Gal
turiu kokį nors bruožą, dėl kurio jai tenka kaip išvarytam šuniui lėkti pas mane
per bjaurų orą ir kuo skubiau pranešti itin svarbią žinią? Turbūt taip ir yra.
Betgi Klivui vis tiek, kokia esu. Ir mano mamai. Netgi man pačiai.
– Įdėmiai klausykis, – paliepia ji. – Ir nepamiršk, kad aš visada ir visur būsiu
geriausia tavo draugė, supranti? Visada visada, kad ir kas nutiktų, Greise, ar
aišku?
Jos akyse sužvilga ašaros, ir aš kažin kodėl pradedu verkti. Jeigu jau jinai taip
susijaudinusi, mane toji žinia irgi neabejotinai priblokš.
– Pasakok, – skubinu.
 – Prieš valandą pas mus buvo atlėkęs Janas.
– Janas? – Kuo čia dėtas jis? – Gal vėl dėl testamento? – Aš nepykstu, kad
Noelė didesnę dalį savo santaupų paliko Dženei, o ne man. Dženė to nusipelnė.
Aš – ne.
– Ne, ne dėl testamento. Iš pradžių ir aš taip maniau, bet tikrai ne dėl jo. Kai
abi siuntinėjom viena kitai žinutes, sėdėjau savo kambary, o kai sumaniusi
atsinešti sulčių ėmiau lipti laiptais, išgirdau juos kalbantis. Gerai nepamenu, ką
jam sakė mama, bet stabtelėjau ir ėmiau slapčia klausytis pokalbio. Juodu
šnekėjosi apie... – Dženė nutyla. – Man labai apmaudu tau tai pasakoti.
– Ką turi man pasakyti?
– Jie kalbėjo, kad tu nesi tikra savo motinos duktė. Kad buvai pagrobta iš
kitos moters.
– Ką? – Ką Dženė čia pliauškia? – Ar neabejoji, kad jie kalbėjo apie mane?
– Nė kiek.
– Kodėl jie taip kalbėjo? Juk tai nesąmonė.
– Žinau. Man irgi buvo keista ta jų šneka, mane tai pribloškė. – Dženė vėl
išsišnirpščia nosį. – Stovėjau ir klausiausi, bandžiau suprasti, ką jie sako. Tavo
mama dar nieko apie tai nežino, bet jie netruks jai pranešti.
– Ko nežino? Iš kur jiems žinoti apie mane, ko nežino nė mano pačios mama?
– Bandau nuleisti tai juokais. – Nieko kvailesnio nesu girdėjusi.
– Suprantu, bet...
– Ar nesuvoki, kad visa tai velniškai kvaila? Ką tik paminėjai, kad mama mane
iš kažkur pavogė, – juk tai didžiausia kvailystė, – bet jeigu ir pavogė, tai kaip
galėjo nežinoti, kad aš esu pavogta? – Noriu ką nors griebti į rankas ir sviesti į
Dženę. – Kokio velnio kvaršini man galvą?
– Atleisk. Suprantu, kodėl pyksti. Tuoj viską paaiškinsiu.
Dženė paima maišelį ir ištraukia iš jo didelę, storą knygą rudais viršeliais ir
rusvą dokumentų aplanką. Rankos jai siaubingai dreba.
– Sėdėjau ant laiptų, kol Janas išvažiavo, paskui lyg niekur nieko nulipau
įsipilti sulčių, – toliau kalba ji. – Man regis, mama išsigando, kad nebūčiau
nugirdusi jų pokalbio, bet aš apsimečiau ką tik nulipusi iš savo kambario ir
įsipyliau gerti. Mačiau, kaip ji sumetė į virtuvės stalčių šituos daiktus. Žinai gi tą
stalčių, kuriame laiko savo popierius?
– Kas čia per knyga? – Atsisėdu greta jos ant lovos.
 – Joje aprašyti visi Noelės priimti naujagimiai. Perskaičiau visus kūdikių
aprašymus, apimančius maždaug tą laiką, kai tu gimei, bet nieko keisto
neaptikau. Užtat radau keletą labai svarbių dokumentų.
Dženė atverčia aplanką ir išima iš jo mašinėle rašytą popieriaus lapą.
– Šis laiškas... nebaigtas. Jį rašė Noelė, – ji duoda jį man.
Perskaitau, bet negaliu patikėti.
– Juk tai klaiku! – Pasibaisėjusi sušunku. – Neįtikima, kad Noelė galėjo šitaip
padaryti.
– Suprantu, man irgi sunku patikėti, bet...
– Kodėl manai, kad aš esu tasai jos pagrobtas kūdikis?
– Pati nelabai suprantu, iš kur jie tai žino, bet taip jau yra, – patvirtina Dženė.
– Tikriausiai dėl šitos datos. – Ji vėl ištraukia iš aplanko du atspausdintus lapus ir
parodo vieno jų viršuje užrašytą datą. – Matai apačioje raides? Universalusis
ištekliaus adresas. Tai paimta iš Dingusių vaikų paieškos biuro tinklalapio. Tik
viena eilutė. – Pakimusiu balsu ji garsiai perskaito. – „Lilė Ana Naitli gimė 1994
metų rugpjūčio 29 dieną ir netrukus dingo iš Vilmingtono ligoninės Šiaurės
Karolinos apygardoje.“
Lėtai kraipau galvą. Mane ima pykinti.
– Gal buvo kitų... gal Noelė priėmė kitą kūdikį? Kodėl visi tokie tikri, kad tai
aš? Tavo gimimo data arčiau jos nei mano. – Lilė. Tai toks turėjo būti mano
vardas?
– Bet Noelė mano gimime nedalyvavo.
Dženė apkabina mane viena ranka. Mudvi pamažu pradedame suvokti tiesą.
Abi matome, kad nesu panaši nė į vieną iš savo tėvų. Akys rudos kaip ir jų, betgi
pusė vaikų mūsų šalyje rudakiai. Visi sako, kad esu tyli ir protinga kaip tėvas,
betgi daugelis vaikų yra ramūs ir protingi. O į motiną aš išvis nepanaši. Nė iš
tolo.
– Negaliu patikėti, – tyliai pakartoju.
– Apgailestauju, – sako Dženė. – Pamaniau, jog turi teisę žinoti. Nesu tikra,
kad jie man būtų visa tai pasakę.
Paliečiu atspausdintą popieriaus lapą. Lilė Ana Naitli. Lilė.
– Kas aš? – klausiu.
Dženė priglaudžia skruostą man prie peties ir dar tvirčiau apkabina.
– Tu esi Greisė, – atsako. – Geriausia mano draugė. Niekada to nepamiršk.
 Mano galvoje sukasi įvairiausios mintys.
– Visada jaučiausi nepritampanti prie jų. Mano mama... regis, nori, kad
būčiau kitokia, – tyliai prabylu. – Kad būčiau tas kitas, miręs kūdikis. Juk jinai
turėjo jį auginti. – Pašoku nuo lovos ir imu mostaguoti rankomis ore. – Dieve
mano, Džene. Naujagimis mirė. Nekenčiu Noelės. Kaip galima šitaip daryti?
– Jeigu ji nebūtų tavęs pagrobusi, tu niekada nebūtum tapusi geriausia mano
drauge, negaliu apie tai nė pagalvoti.
Teisybė. Aš irgi negaliu įsivaizduoti gyvenimo be Dženės. Bet tai tik viena
vienintelė vertybė mano gyvenime.
– Kada jie ketina apie tai pranešti mano mamai?
Juk tai turėtų įvykti, pamanau. Tą pat akimirką mama išbrauktų mane iš savo
širdies. O dabar turi gyventi su manimi ir dar taikytis prie manęs. Nieko keisto,
kad ji visai į mane nepanaši, tikriausiai dažnai sako sau. Ar galėtų nesakyti?
Negi tyliai širdyje nesvarsto, kokia nuostabi ir visiškai kitokia būtų buvusi tikroji
jos duktė?
– Manau, kad antradienį, – atsako Dženė. – Tik neprasitark jai, kad aš tau
pasakiau, gerai? Mama mane užmuštų už slapukavimą. Turiu kuo greičiau
parnešti šituos daiktus namo ir padėti į vietą, kol ji nepasigedo.
– O kas tuose kituose lapuose? – parodau į kitus du kompiuteriu spausdintus
lapus, gulinčius jai ant kelių.
– Nieko svarbaus, – taria Dženė ir sugrūda juos atgal į dokumentų aplanką.
– Parodyk, – prašau. Ji visai nemoka meluoti.
Kiek padvejojusi ji paima iš aplanko lapą su atspausdintu tekstu iš Dingusių
vaikų paieškos biuro tinklalapio ir paduoda man.

Dingusių vaikų paieškos biuro direktorė Ana Naitli, 44 m., biure dirba jau
dešimt metų. Jos naujagimė dukrelė Lilė dingo iš Vilmingtono ligoninės
Šiaurės Karolinos apygardoje 1994 metais. Ana Naitli augina dar vieną
dukterį, vardu Heilė.

Man atima žadą. Mano mama? Ir dar sesuo?

– Kur jiedvi gyvena? – pagaliau išlemenu. – Gal Vilmingtone?
– Vargu. Ji direktoriauja Dingusių vaikų biure, bet nemanau, kad jis įsikūręs
ten.
– Jinai manęs ilgai ieškojo, – tyliai ištariu. – Visą gyvenimą ieškojo manęs. –
Imu labai jos gailėtis. Ilgesys savo motinai tvinsta iš pačių širdies gelmių ir liejasi
iki pirštų galiukų. – Tikriausiai mano, kad aš mirusi.
Dženė paima iš mano rankų lapą ir įdeda atgal į aplanką.
– Klausyk, man reikia skubėti namo. Pasakiau mamai einanti į vaistinę vaistų
nuo kosulio. Manęs gali bet kada pasigesti.
– Palik man tuos popierius, – prašau.
– Negaliu. Pastebės, kad nėra.
– Labai prašau, Džene. Man jų reikia.
– Negaliu.
Dženė jau tiesia ranką, kad įsidėtų aplanką atgal į maišelį, bet aš jį išplėšiu ir
prispaudžiu prie krūtinės.
– Greise! Aš būtinai turiu grąžinti juos į vietą! – sušunka ji.
– Aš juos pasiliksiu. Jie mano. Jie skirti man.
– Greise, maldauju! Jinai mane užmuš.
Ji vėl siekia aplanko, bet aš greitai nusigręžiu, atidarau komodos stalčių,
įmetu jį ten ir vėl uždarau.
– Greise! – Dženė puola prie stalčiaus, bet aš ją sulaikau. – Tuos duomenis ir
pati gali rasti internete, – sako. – Dingusių vaikų paieškos biuro tinklalapyje.
Išskėtusi rankas neleidžiu jai prisiartinti prie komodos. Ji teisi, galiu tai
susirasti ir internete, bet man reikia kaip tik šitų lapų. Staiga pajuntu
neištversianti nė minutės, jeigu iš manęs bus atimti dar ir jie.
– Leisk man juos pasilikti, Džene, – paprašau dar kartą. Juntu, kaip skruostais
pasrūva ašaros. – Tebūnie jie mano.
Ji ilgai žiūri į mane, paskui stipriai apglėbia abiem rankomis.
– Pasidaryk kopijas, – tyliai sušnibžda man į plaukus. – Rytoj man atiduosi.
Nežinau, katra mūsų dabar rauda garsiau.

Dženei išėjus, gerą valandą sėdžiu viena savo kambaryje, pasidėjusi ant kelių
abu popieriaus lapus. Ilgai žiūriu į juose atspausdintą tekstą; kai pradeda temti
ir nebesimato raidžių, aš, regis, neturiu jėgų atsistoti ir užsidegti šviesą.
Pargrįžusi mama užeina į mano kambarį pasakyti, kad vakarienei parnešė
sumuštinių. Tik tada uždegu šviesą, nes noriu pamatyti, ar ji kaip nors
nepasikeitusi. Tikrai neatrodo. Ji ne iš tų, kurios pasikeičia per kelias valandas.
Kai mama nulipa į apačią, įsijungiu internetą. Susirandu Dingusių vaikų
paieškos biuro svetainę ir su universalaus ištekliaus adreso pagalba atsiverčiu
puslapį apie Aną Naitli. Man užima kvapą. Nuotrauka! Kokia ji graži. Veidas
atviras ir nuoširdus. Kiek daug galima spręsti apie žmogų vien iš nuotraukos. Ji
atrodo tokia švelni ir kupina meilės. Žaliaakė. Štai iš kur tie žalsvi taškeliai
mano akyse. Deja, daugiau bendrų bruožų neįžvelgiu. Mano mama, tikriau, ta,
kuri mane užaugino, tiesą sakant, atrodo panašesnė į mane nei Ana Naitli.
Pasidėjusi priešais save veidrodį bandau įžvelgti jos veide sau artimų bruožų, vis
dirsčiodama tai į atvaizdą veidrodyje, tai į nuotrauką. Esu kaip iš akies lupta
tėčio dukrelė. Užvis labiau panaši į jį. Nusipurtau, nes gerokai išsigąstu
pagalvojusi, kad galiu turėti dar vieną tėvą, be to, su kuriuo užaugau ir kurį
mylėsiu, kad ir kas nutiktų.
Kelis kartus perskaitau sakinį: „Jos naujagimė dukrelė Lilė mįslingai dingo.“
Kaip motinai buvo pranešta, kad dingo jos kūdikis? Įsivaizduoju, kaip ši graži,
švelnaus veido moteris ateina į naujagimių skyrių norėdama vežtis savo dukrelę
namo, seselės eina atnešti kūdikio ir akimirksniu puola į paniką, nes vaiko
nebėra. Manęs nebėra. Vis dar negaliu suvokti esanti Lilė. Įsivaizduoju, kaip
turėjo jaustis Ana Naitli, kai jai buvo pranešta apie vaiko dingimą. Kaip ji gedėjo
mergaitės. Manęs. Mano gyvenimas galėjo susiklostyti visiškai kitaip.
Dingę vaikai paprastai atsiranda nebegyvi. Šitaip visada pranešama per
žinias. Tikriausiai visą laiką Ana Naitli šito tikėjosi. Žinojo tik, kad aš dingau. O
kaip susiklostė mano gyvenimas, nė nenumanė.
– Aš gyva, – tariu nuotraukai kompiuterio ekrane. – Aš esu čia.
Kur ji gyvena? Ar galima kaip nors gauti jos telefono numerį? Gal galėčiau jai
tuoj pat paskambinti? Tą pačią akimirką? Noriu jai pasakyti, kad aš esu gyva.
Jeigu netyčia ji rytoj mirs, mes niekada nebesusitiksime.
Tinklalapyje randu Dingusių vaikų paieškos biuro telefoną ir užsirašau.
Pateikiamas ir adresas – Aleksandrijos miestas Virdžinijoje, gretimoje valstijoje.
Mano mama – mano biologinė mama – gyvena kaimyninėje valstijoje.

Naktį negaliu užmigti. Akyse vis stovi žemėlapis. Aleksandrija yra šiaurinėje
Virdžinijos dalyje, tiesa? Netoli Vašingtono? O iki Vašingtono kiek – penkios
valandos kelio? Man žūtbūt reikia pasimatyti su Ana. Reikia išsiaiškinti, kas aš iš
tiesų esu. Rytoj galėčiau paskambinti jai į Dingusių vaikų paieškos biurą, bet
būtų kur kas geriau susitikti akis į akį. Sėdžiu lovoje kaip ant žarijų. Turiu
pamatyti ją kuo greičiau, pamanau, kuo greičiau, tuo geriau. Gyvenimas labai
trumpas. Rytoj važiuodama į darbą Ana gali patirti avariją ir žūti. Juk gyvenime
visko būna.
Čiumpu į rankas telefoną ir greituoju būdu surenku Klivo numerį. Kai jis
atsiliepia – jis man atsiliepia!, – pratrūkstu raudoti.
– Nemesk ragelio! Būk geras, neišjunk telefono! – maldauju. – Man reikia su
tavim pasikalbėti. Ne apie mudu, nesijaudink. Turiu tau kai ką pasakyti, kitaip
išprotėsiu.
– Greise, jau beveik vidurnaktis. – Jo balsas skamba žvaliai. Fone girdėti
pašnekesys. Merginos juokas. – Rytoj pasakysi, gerai?
– Aš ką tik sužinojau, kad vaikystėje buvau pagrobta iš kitos moters!
Klivas tyli.
– Ką čia, po galais, paistai?
Aš jam paaiškinu, kaip Dženė nugirdo savo motinos pokalbį su Janu. Apie
Noelės laišką Anai Naitli. Apie pavogtą kūdikį. Ir apie Dingusių vaikų paieškos
biurą.
– Netikiu nė vienu tavo žodžiu, – atšauna jis. – Ar čia pati sugalvojai?
– Ne. Jeigu manim netiki, rytoj paskambink Dženei ir įsitikinsi. Antradienį jie
ketina pranešti mano mamai. Mama jau ir taip mano, kad aš... – Mano balsas
užlūžta, ir aš išsigąstu. – ...nesu tokia duktė, kokią ji norėjo užauginti. O tasai
miręs kūdikis tikriausiai būtų buvęs labai panašus į ją.
– Luktelėk, – paprašo Klivas. Išgirstu jo žingsnius. Regis, virsteli durys. –
Išėjau į koridorių, – po minutės taria jis. – Mano kambario draugas turi svečių.
Klausyk, nelabai suprantu, kas ten dedasi, bet tavo mama tikrai tave myli. Visi
turi bėdų su tėvais, Greise. Aš irgi vos ne kaskart susipykęs trokštu, kad mamos
nebebūtų. Betgi ji man vienintelė, myli mane lygiai taip, kaip ir taviškė.
– Didžiulis skirtumas: Siuzana yra tavo tikroji mama. O manoji – ne. Noriu
pasimatyti su savo tikrąja motina ir viską jai papasakoti. Važiuoju pas ją.
– Kur?
– Į Virdžiniją. Turiu su ja susitikti.
– Kada? Ir kaip ten nuvažiuosi?
– Pati. Rytoj.
Jis ima juoktis.
– Greise, tau nebe dvylika.
Jo žodžiai mane užgauna.
 – Tu nenutuoki, kaip dabar jaučiuosi, – sakau jam.
– Klausyk, rytoj papasakok mamai, ką tau sakė Dženė, ir tada...
– Įvelčiau Dženę į didelę bėdą. Man nevalia šito žinoti.
– Nebijok, Dženė išsisuks. Būtinai viską papasakok mamai. Jeigu tai, ką dabar
pasakei, yra tiesa, – aš tuo labai abejoju, – tai judviem su mama prireiks gero
advokato. Janas yra teisininkas, tiesa? Jums teks susidurti su devyniomis
galybėmis teisinių reikalų.
– Advokatai tik viską sugadina, – prieštarauju jam.
Mano tėvas buvo puikus advokatas, bet kai reikėdavo tvarkyti klientų
reikalus, jo, būdavo, neparaginsi. Dedu galvą, ir Janas toks. Tėtis nenorėjo, kad
būtų dirbama skubotai. Nėra reikalo verstis per galvą, sakydavo. Įdomu, kaip
pasielgtų šiuo atveju, jeigu tebebūtų gyvas?
– Ak, Klivai, – tariu, – ir mano tėvas man jau nebe tėvas!
– Ir tavo tėvas tikras, ir motina tikra. Jeigu tave pagimdė kita moteris, tėvai
vis tiek yra tie, kurie tave augino.
– Man labai baisu, Klivai, – prisipažįstu, bet mano mintys jau skrieja be galo
toli. Prieinu prie kompiuterio ir įsijungiu internetinį žemėlapį.
Klivas atsidūsta ir taria:
– Pažadėk man, kad rytoj viską papasakosi mamai ir nekrėsi kvailysčių. Aš
rūpinuosi tavimi, Greise. Ir visada rūpinsiuosi. Tai ką, pažadi?
– Pažadu, – atsakau jam, bet mano pirštai jau renka Dingusių vaikų paieškos
biuro adresą.
 42

Ana

Vašingtonas, Kolumbijos apygarda

– Kaip aš tau atrodau, tėti? – klausia Heilė Brajano, kai šis atitraukia užuolaidą
nuo jos lovos. Mes prieš kelias valandas parvežėme ją į palatą, buvo jau labai
vėlu, bet ji atrodo tik bepradedanti atsigauti po didelės steroidų dozės. Heilė
pakelia sukiojamojo metalinio staliuko, įtaisyto virš lovos, viršų ir lyg veidrodyje
žiūrėdama į save perbraukia ranka šią savaitę sudygusių tamsių plaukų ežiuką.
– Jėga! – atsako Brajanas ir stovėdamas prie lovos paglosto švelnius
mergaitės plaukučius. Aš jau žinau, kaip tie šeriukai kutena delną. Man tasai
kutenimas teikia apgaulingą saugumo jausmą, turiu nuolat sau priminti, kad
ataugantys plaukeliai terodo ramybę prieš audrą.
Rytoj jai bus atliekama dar viena palaikomosios chemoterapijos procedūra, ir
tokio režimo bus laikomasi tol, kol rasime donorą. O tada jai skirta
chemoterapijos ir apšvitos dozė sunaikins gerokai daugiau nei tik plaukučius,
mat reikės paruošti organizmą transplantacijai. Aš bijau net vaizduotis, kad
galime nespėti rasti donoro, ir mirtina liga netruks ją pasiglemžti. Net tokios
minties neprisileidžiu. Šįvakar labai noriu, kad Heilė kuo ilgiau gėrėtųsi savo
atvaizdu, atspindimu metalo, ir paskutinėmis keliomis valandomis su Brajanu. Aš
pasiliksiu nakvoti su ja, o Brajanas netrukus grįš į savo butą. Rytoj skris į San
Franciską tartis dėl darbo Vašingtone. Nė kiek nesidžiaugiu, kad išvyksta. Visą
gyvenimą rūpinausi Heile viena, tad man jo pagalbos nelabai ir reikia, bet vis
tiek buvo labai gera, kad man padeda. Mudvi su Heile labai prie jo pripratome.
Norime, kad būtų šalia.
– Sveika, mergyt! – sušunka į palatą įėjęs Tomas, mylimiausias Heilės
slaugytojas. – Atnešiau tau vaistukų prieš miegą.
Heilė paima iš jo rankos plastikinę stiklinaitę.
– Žinojau, kad šįvakar atvažiuosi pas mus, – taria Tomas, kol Heilė geria
vaistus. – Todėl iškirpau dar vieną, kad turėtum ką prisiminti. – Jis paduoda
Heilei atšviestą penktadieninio „Washington Post“ straipsnį apie kaulų čiulpų
donorų paieškos akciją.
Heilė puikiai pasišnekėjo su „Washington Post“ žurnalistu, dar geriau su
Vašingtono WJLA televizijos kanalo reporteriu. Mergaitė pasakojo, ką patyrė,
kai jai buvo pirmą kartą diagnozuota leukemija. „Tada aš maniau, kad visi maži
vaikai turi gerti tuos mirtinus vaistus, – atvirai kalbėjo ji. – Maniau, taip reikia. –
Dar ji papasakojo apie Lilę ir kalbėjo taip, kad negalėjau įsivaizduoti, ar pati
šitaip sugebėčiau. – Mama neteko mano sesers. Nenorėčiau, kad prarastų ir
mane.“ Po tokių jos žodžių aš net susigūžiau, pabūgau, kad žmonės nepamanytų,
jog ji kalba nenuoširdžiai. Bet žinojau, kad ji šneka iš širdies, ir kiekvienas žodis
mane smarkiai jaudino. Kaip ir visus kitus klausytojus. Rytojaus dieną į
automobilių saloną ėmė plūsti žmonės, gera valia siūlantys savo seilių mėginius.
Tomui išėjus, Heilė paprašo atlenkti galvos atlošą ir guli visiškai išsitiesusi.
– Kada, sakei, grįši? Trečiadienį? – klausia ji Brajano.
– Trečiadienį lygiai ketvirtą, – atsako jis ir išjungia ryškią elektros lemputę,
stovinčią ant staliuko. Aš esu šalia lovos kojūgalio ir stebiu po marškinėliais
judant jo rankų raumenis. Šią savaitę supratau, kad man gali pradėti linkti keliai
ne tik nuo garsių kino aktorių. Jeigu kas anksčiau būtų pasakęs, kad vyras,
kuriam šitiek metų jaučiau neapykantą, sugebės sukelti man tokį pat jausmą,
būčiau atrėžusi, jog tam žmogui ne visi namie.
– Ką tau parvežti iš San Francisko? – klausia jis Heilės.
– Tik pats grįžk, – atsako ji, o aš pastebiu Brajano veide šmėstelint stiprų
jaudulį. Pastarosiomis dienomis Heilė itin laisvai reiškia jausmus. Ji niekada
nesidangstė kauke, nors dažnas mūsų į tai linkęs. Jautėsi silpna ir pažeidžiama,
tarsi nujaustų, kad apsimetinėti nėra kada. Rytojus gali ir nebeišaušti – ne tik jai,
bet ir mums. Man teko daug ko pasimokyti iš savo dukters.
– Tu labai miela, – sako jai Brajanas. – Bet aš rimtai. Gal norėtum Žirardelio
šokolado?
Heilė susiraukia.
– Dabar gal ir būtų skanu, bet bijau, kad trečiadienį tikrai nenorėsiu.
– Padėsime, kol grįš apetitas, tada ir suvalgysi. – Jis žvilgteli į laikrodį. – Man
jau metas.
– Aš tave palydėsiu, – pasisiūlau ir atsigręžiu į Heilę. Ji jau palindusi po
antklode ir guli susirietusi, apsikabinusi meškutį Fredą. – Ar kurį laiką pabūsi
viena? – paklausiu.
Mergaitė žiovaudama linkteli. Brajanas pasilenkia, pabučiuoja ją į skruostą, o
ji ištraukia ranką iš po apkloto ir apkabina jam kaklą.
– Nepamiršk mūsų, – tyliai paprašo.
Brajanas atsitieia, suima abiem delnais jos rankytę ir pažada:
– Niekada.
Mes tyliai einame iki lifto ir leidžiamės į požeminę automobilių aikštelę, šiuo
metu beveik tuščią. Palydžiu jį iki mašinos. Nenoriu, kad išvažiuotų. Turbūt
baimingas Heilės virpulys persidavė ir man. Sujaudino žodžiai „Nepamiršk
mūsų“. Ko gero, ne tik tai. Man norisi kuo ilgiau pabūti su juo. Atėjo laikas
nusimesti kaukę.
Brajanas atrakina mašiną ir atsigręžia į mane.
– Pasistenk greičiau grįžti, – sakau.
Jis nusišypso ir apkabina mane. Ilgai laiko glėbyje. Mane užplūsta praeities
prisiminimai. Malonūs prisiminimai, kai dar buvome jauni ir ateitis mums teikė
daug vilčių.
– Palauk, – pasako jis, paleisdamas mane iš glėbio. Tada atidaro užpakalines
automobilio dureles, įlipa pats ir įtraukia mane už rankos į vidų. Aš imu juoktis ir
įvirstu šalia jo. Brajanas pradeda mane bučiuoti, ir netrukus mudu
glamonėjamės kaip du paaugliai, paskui imame juoktis iš savęs, kad, ko gero,
kvailai atrodome, – du keturiasdešimtmečiai, besimyluojantys ant užpakalinės
sėdynės automobilių aikštelėje, – bet po kurio laiko juokas mašinos salone
liaujasi aidėjęs, ir netrukus jį pakeičia duslus mūsų abiejų alsavimas bei
glamonės, duodantys pradžią naujai, brandžiai meilei.
 43

Greisė

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

Trečią valandą nakties dar nemiegu, guliu lovoje ir numatau tolesnius veiksmus.
Kuo daugiau galvoju, kad reikia važiuoti į Aleksandriją, tuo labiau to trokštu.
Atsispausdinu kelionės maršrutą iki Dingusių vaikų paieškos biuro, jis man
atrodo visiškai lengvas. Bene nosies tiesumu iš Vilmingtono iki Aleksandrijos, tik
visa bėda, nelabai įsivaizduoju savęs vykstančios tuo maršrutu, o ir kelionė, ko
gero, turėtų trukti ilgiau, nei manau. Pagal internetinį žemėlapį reikia važiuoti
šešias valandas be dešimties minučių. Po kone šešių valandų turėčiau susitikti su
savo biologine motina. Kai pagalvoju, kad kaip greitai, tos šešios valandos
atrodo vienas juokas.
Turiu išvažiuoti vos saulei patekėjus. Rytoj dar šventadienis, mamai nereikia į
mokyklą, bet ji vis tiek keliasi anksti. Sunku bus išlipti iš lovos dar iki jai
nubundant. Buvau nustačiusi žadintuvą šeštai, bet dabar perstatau penktai
valandai. Reikia išjudėti dar su tamsa. Jeigu išvažiuosiu pusę šešių, tai apiepiet
turėčiau būti vietoje. Vien nuo minties, kaip įžengsiu į Dingusių vaikų paieškos
biurą ir pasisakysiu jo direktorei, tai yra savo mamai, kas esanti, jau dabar širdis
ima smarkiai mušti krūtinėje.
O jeigu ji bus išėjusi pietauti? Jeigu per pietus turės ilgą susitikimą su klientu,
kaip dažnai būdavo mano tėčiui? Nuo staliuko prie lovos pasiimu mobilųjį
telefoną ir nuspaudusi mygtuką, kad nušvistų ekranėlis, žvilgteliu, kelinta
valanda. Dešimt po trijų, o aš vis dar negaliu sudėti bluosto. Dar niekada nesu
taip ilgai naktinėjusi. Lyg būčiau išmaukusi visą kibirą kavos. Jeigu išvažiuočiau
tuojau pat, tai biure būčiau gerokai prieš pietus. Betgi lauke taip tamsu, o už
lango vis dar girdėti, kaip pliaupia lietus. Man yra tekę tik kelis kartus važiuoti
per lietų – buvo taip baisu, kad daugiau niekada nebesėdau prie vairo.
– Pirmyn! – garsiai paliepiu sau.
Greitai išlipu iš lovos, apsimaunu tas pačias pakirptas kelnes ir užsitempiu
megztuką, vilkėtą vakar. Iškratau ant lovos knygas ir sąsiuvinius iš kuprinės, jų
vieton įsimetu švarių apatinių pamainą, dantų šepetėlį su pasta ir Dženės paliktą
dokumentų aplanką. Sukuosi greitai, tarsi mane kas vytųsi. Iš dalies taip ir yra.
Noriu įveikti būgštavimą, kad manasis planas ne tik kvailas, bet ir pavojingas. Po
tėvo mirties dar nė karto nebuvau sėdėjusi prie vairo, juolab viena, o ir važiuoti
kelias valandas be sustojimo teko vos kelis kartus. Pasičiumpu lapus su
atspausdintu maršrutu, užsimetu ant pečių kuprinę ir tyliai nulipu žemyn. Iš
raktų spintelės pasiimu hondos raktelius ir išskubu iš namų, kol neapsigalvojau.

Pirmą valandą važiuoti sekasi palyginti gerai. Jaučiu, kad riedu per lėtai, bet dėl
tamsos nieko nesimato. Nuo lietaus kelias blizga kaip veidrodis, ir aš visą laiką
vaizduojuosi, kad priešais mano mašiną ims ir iššoks briedis. Kelyje esu visiškai
viena, iš dalies tai gerai, nors ir baisu.
Paskui staiga lietus ima pilti kaip iš kibiro. Net toks palyginimas atrodo per
silpnas. Vanduo kliokia per automobilio stiklus ir taip garsiai beldžia į stogą, kad
net radijo nebegirdėti. Nustatau didžiausią valytuvų greitį, bet vis tiek galiu
įžiūrėti vos kelias pėdas prieš nosį. Sulėtinu greitį iki keturiasdešimties mylių
per valandą, paskui iki trisdešimties ir važiuoju kone kelkraščiu. Kelyje randasi
ir daugiau mašinų, tik kitiems vairuotojams lietus, regis, nė motais, dumia pro
mane visu greičiu. Kažkuris man keliskart pypteli, gal kad per lėtai važiuoju.
Delnai prakaituoja, bet vis tiek laikausi abiem rankom įsitvėrusi vairo, palinkusi į
priekį, lyg būdama kuo arčiau stiklo galėčiau ką nors įžiūrėti.
Jau ketinu sukti į šalikelę ir pastovėti, kol liausis lietus, bet lyti staiga nustoja.
Palengvėjusia širdimi atsilošiu ir ramiau atsikvepiu. Vėl girdėti radijas. Spusteliu
akceleratoriaus paminą ir padidinu greitį iki penkiasdešimt penkių mylių per
valandą. Tokiu greičiu tikiuosi važiuoti, kol patekės saulė. Apie penkias valandas
ir penkiasdešimt minučių galiu nė nebesvajoti.
Man įvažiuojant į Virdžinijos valstiją išaušta, bet vis tiek tebelynoja. Svarstau,
ar nepaskambinus Dženei ir nepasakius, ką sumaniau, kai staiga persmelkia
baisi nuojauta. Prisimenu, kaip perstačiau telefono žadintuvą penktai valandai, ir
prieš akis regiu jį gulint ant spintelės šalia lovos, tik niekaip neprisimenu, kad
būčiau pasiėmusi ir įsimetusi į kuprinę. Dievulėliau tu mano. Minu stabdį ir suku
į šalikelę. Už manęs garsiai sucypia sunkvežimio stabdžiai, ir pajuntu, kaip, jam
pralekiant dideliu greičiu pro pat mane, honda siūbuote susiūbuoja. Randu
avarinių šviesų mygtuką ir tuoj pat įjungiu, kad mirksėtų, tada čiumpu į rankas
kuprinę ir imu ieškoti telefono, nors gerai žinau, kad jo ten nėra. Kodėl taip
kvailai pasielgiau?
Esu už kelių valandų kelio nuo namų, visiškai viena ir dar be telefono. Kelias
minutes sėdžiu lyg suparalyžiuota ir vis dirsčioju į grindis bei keleivio sėdynę, lyg
telefonas per stebuklą būtų galėjęs ten atsirasti. Ką man daryti? Nuvažiuota du
trečdaliai kelio. Turiu įveikti likusią dalį. Nurijusi seiles išjungiu avarinius
žibintus ir tykau didesnio pravažiuojančių automobilių tarpo. Tada vėl įsuku į
pagrindinį kelią.
Po poros valandų jau visai nebesusigaudau, kur esu, bet apsižiūriu stovinti
didžiulėje automobilių spūstyje. Vilmingtone žmonės skundžiasi didelėmis mašinų
grūstimis po darbo, bet vertėtų pamatyti, kas dedasi čia. Penkias minutes
pastoviu, tada pavažiuoju kokias dešimt pėdų ir vėl stoviu. Man iš abiejų pusių
rieda milžiniški sunkvežimiai, pasijuntu suspausta, išsigandusi. Sunkvežimiai
tokie dideli, kad pro jų apačią matyti mašinos kitoje kelio juostoje. Gerai, kad
važiuodama tamsoje per lietų neturėjau laiko galvoti apie ką kita, tik kaip išlikti
gyvai. O dabar sėdžiu pavargusi, nusikamavusi, ir mano sumanytas planas, trečią
valandą nakties atrodęs toks tobulas, pradeda kvailai žlugti.
Reikėjo palikti mamai raštelį, nors ir neįsivaizduoju, ką būčiau parašiusi. Kai
pajus, kad manęs nėra, pamanys, jog išlėkiau į Čapel Hilą. Na ir tegu. Vis tiek
vienaip ar kitaip prisidariau bėdos iki kaklo.
Staiga prisimenu, ką tėtis kartą sakė, kai labai supykau ant mamos. „Negi
nematai, su kokia meile tavo mama dėlioja apelsinų skilteles ant lėkštelės tavo
futbolo komandos draugams ar iki smulkmenų planuoja tavo gimtadienį prieš du
mėnesius? – paklausė jis manęs. – Šitaip ji tau rodo savo meilę, Greise.“ Kodėl
dabar tai prisimenu? Taip aiškiai išgirdstu tėčio balsą, tarsi jis sėdėtų ant
užpakalinės sėdynės ir kalbėtųsi su manimi. „Šitaip ji tau rodo savo meilę,
Greise.“
Ji mane myli. Niekada tuo neabejojau. Jai bus labai skaudu, kai sužinos, kad
nesu jos duktė ir kad jos pagimdytas kūdikis mirė. Prieš akis matau, kaip
Emerson pasisodina ją ir iškloja visą tiesą, ir mano mamos veidas skausmingai
persikreipia.
Pagaliau mašinų virtinė pajuda. Leidžiuosi sunkvežimių aplenkiama ir
netrukus priekyje išvystu senus apgriuvusius pastatus, dūmų stulpus ir kranų
strėles. Vaizdas visai išskydęs pro ašaras.
Stipriai sugniaužiu vairą.
– Ką tu darai? – klausiu savęs. – Ką tu čia veiki?
 44

Tara

Greisė nesikelia, ir aš pamanau, kad tai į gera, tegu pamiega. Užvakar buvo taip
susikrimtusi dėl Klivo, o ir aš nė kiek nepataisiau padėties. Aišku, teko griežtai
treptelėti koja dėl kelionės į Čapel Hilą, bet kaipgi kitaip? Ką daryti, kad visai
nesugadinčiau mudviejų santykių? Kokių santykių? Mudvi vos besusišnekam.
Kitą savaitę reikės paskambinti psichologei, keliskart mums padėjusiai po Semo
mirties. Greisė, aišku, su ja nekalbės, bet gal moteris mestelės man kokių naujų
minčių, kaip pagerinti santykius su dukra. Mudviem su Greise reikia
atsišviežinti.
Atsisėdusi virtuvėje prie stalo imuosi pirkinių sąrašo, mėgindama galvoti apie
ką nors malonesnio nei šlyjantys mano ir Greisės santykiai. Palieku jai ant stalo
raštelį, kad važiuoju į parduotuvę apsipirkti, ir pro pagalbines patalpas traukiu į
garažą.
Čia sustingstu kaip žaibo trenkta. Senosios Semo hondos nebėra. Man net
kojas pakerta. Sukirba kvaila mintis, kad Semas gyvas ir ką tik išvažiavo į
darbą. Kad pastarieji septyni mėnesiai tėra baisus košmaras. Vis dėlto esu
pernelyg didelė realistė, kad veikiai neatsitokėčiau nuo tokių fantazijų. Mašina
arba pavogta, arba ja išvažiavo Greisė. Nesuprantu, kuri prielaida priimtinesnė.
Grįžtu į vidų ir pasibeldžiu į Greisės kambario duris. Nesulaukusi atsakymo
atidarau jas ir įeinu. Kambaryje kaip visada baisi netvarka, ant lovos tiek daug
knygų ir drabužių, kad turiu juos prastumdyti, ir tik tada įsitikinu, jog dukros
tikrai nėra namie. Nesupykstu, tik apima grynas, neperdėtas siaubas. Ką ir
kalbėti, mano mergaitė dabar lekia į Čapel Hilą. Lauke lyja, ji baisiai supykusi,
pametusi galvą dumia keliu, o prie vairo nėra sėdėjusi ištisus septynis mėnesius.
Skrieja greitkeliu smarkiai įniršusi ir lenkia mašinas, dar neatsigavusi po
vakarykščio barnio. Semas panašiomis aplinkybėmis žuvo Beždžionių
sankryžoje. Ar yra vilties, kad Greisė laimingai pasieks Čapel Hilą?
Ištiesiu ranką prie telefono ant Greisės stalo ir jau noriu skambinti, bet
susilaikau. Nereikia, kad atsilieptų vairuodama automobilį. Paskui prisimenu,
kad su ja važiuoja Dženės draugė ir tikriausiai sėdi prie vairo. Lengviau
atsikvepiu. Bent jau nereikės krimstis, kad Greisė vairuoja. Gaila, nepažįstu tos
Dženės draugės ir nežinau, ar ji patikima.
Surenku Greisės mobiliojo numerį ir net krūpteliu išgirdusi skambant čia pat,
ant spintelės prie lovos.
– O ne, – sudejuoju ir čiumpu jį. Ekranėlyje aiškiai šviečia mūsų namų
numeris. Išlėkė be telefono? Padedu ragelį ir susmunku ant lovos mėgindama
susigaudyti, kas čia vyksta. Greisė nė kojos iš namų nekelia be telefono.
Adresų knygelėje susirandu Dženės numerį ir skambinu. Dženė atsiliepia po
kelių pyptelėjimų, suprantu pažadinusi ją iš miego.
– Visą naktį galvojau apie tave, – prabyla ji mieguistu, užkimusiu balsu. – Kaip
laikaisi?
Akivaizdu, kad ji viską žino apie naktinį įvykį.
– Čia Tara, Džene, – prisistatau.
Stoja trumpa tyla.
– Oi, atsiprašau, – murma ji. – Kodėl skambinat Greisės telefonu?
– Man reikia tavo draugės, su kuria išvažiavo Greisė, telefono numerio, –
griežtai sakau jai. – Nepamenu jos vardo.
Dženė vėl ilgokai patyli.
– Nelabai suprantu, apie ką jūs čia. O kur Greisė? Ne namie?
– Ne. Išlėkė, man miegant, ir spėju, kad... – O gal aš apsirinku? – ... sėdo į
hondą ir išdūmė nepasiėmusi telefono. Tikriausiai lekia susitikti su Klivu. Vakar
man sakė važiuosianti pas jį su ta tavo drauge, vyresne mergina, kaip lydinčiuoju
asmeniu.
Dženei tylint suprantu, kad ji nuo manęs kažką slepia arba lygiai kaip ir aš
nieko nežino.
– Džene! – šaukiu. – Ar nežinai, kur Greisė?
– Nieko nesuprantu, – atsako ji.
– Kas ta tavo vyresnė draugė? Helena ar... Elena? – Staiga prisimenu vardą. –
Taip, tikrai Elena.
– Neturiu supratimo, kas čia dedasi.
Pašoku ant kojų
– Džene! – surinku iš visų plaučių, smaugiama panikos. – Ką tu žinai? Klausiu
visai rimtai! Ar ji tau sakė važiuosianti į Čapel Hilą?
– Ne! – atšauna ji. – Aš tikrai nežinau, kur ji. Ar nebandėte jai skambinti?
– Juk sakiau, kad pamiršo telefoną. Paskambinsiu Klivui. Jeigu ką nors
sužinosi iš jos arba Elenos... Ar turi draugę, vardu Elena?
Dženė neatsako.
– Džene!
– Ne, – prisipažįsta.
Po perkūnais!
– Jeigu ką sužinosi, skambink, – paprašau ir padedu ragelį.
Greisės telefone randu Klivo numerį ir skambinu, bet atsiliepia balso paštas.
– Klivai, čia Tara, – prisistatau. – Kuo skubiau man paskambink. Reikalas
labai rimtas! – Padiktuoju savo mobiliojo numerį, kad jam nereikėtų ieškoti.
Išjungiu telefoną ir pasižiūriu į laikrodį. Truputis po dešimtos. Greisė
tikriausiai išlėkė dar prieš septynias, kol aš tebemiegojau. Tikėtina, nors ir
nelabai, kad jau galėtų būti Čapel Hile.
Pro miegamojo langą matau, kaip lietus talžo šoniniame kieme augančio klevo
lapus. Žiūriu į juos ir liūdnai linguoju galvą. Sunku prieš akis regėti ją važiuojant
net per mūsų rajoną, o vaizduotis kelyje per tokį lietų atrodo visiškai
neįmanoma.
Dieve, būk geras, pasergėk ją.
Paskui aš dar kartą skambinu Klivui.
 45

Greisė

Aleksandrija, Virdžinija

Važiuoju Beltway greitkeliu ir dar niekada nesu mačiusi tiek daug viena kryptimi
riedančių mašinų. Lyg būčiau įstrigusi automobilių aikštelėje, lekiančioje
šešiasdešimt penkių mylių per valandą greičiu. Mano koja, myganti greičio
paminą, virpčioja iš baimės, kad neatsilikčiau. Apsidžiaugiu pamačiusi išvažą į
Aleksandriją. Navigacijos įrenginys porą kartų liepia sukti į šalį, ir netrukus aš
atsiduriu judrioje nedidelio miestelio gatvėje. Reikia prisipilti degalų, o dar
labiau išgerti kavos. Pamatau degalinę ir sustoju. Už dvidešimt dolerių perkuosi
degalų ir šukas. Vienintelės, kokias čia randu, skirtos vyrams ir turi tokius
tankius dantis, kad man, ko gero, nepavyks susišukuoti. Nusiperku puodelį
kavos, neskanios ir seniai ataušusios, bet vis tiek keliais gurkšniais išgeriu čia
pat, bjaurioje degalinės parduotuvėje.
Kai išvažiuoju į kelią, mano navigacijos įrenginys praneša, kad iki tikslo liko
vos mylia. Paskui pusė mylios. Keturi šimtai pėdų. Imu manyti, kad, ko gero, esu
klaidinama. Argi Dingusių vaikų paieškos biuras neturėtų būti įsikūręs dideliame
viešajame pastate? Visą kelią aš tik taip ir vaizdavausi susitikimą su mama:
ketvirtame ar penktame didžiulio pastato aukšte. Bet abiejose šios gatvės
pusėse niūkso maži namai, panašesni į krautuvėles ar privačius būstus nei į
valdiškas įstaigas.
Stabtelėjusi prie raudono šviesoforo vos už vieno namo pamatau vėliavą. Ji
kabo aukštai ir plevėsuoja vėjyje virš visos gatvės. Kolumbo dienos paradas! Ak,
tik ne tai. Buvau visai užmiršusi, kad šiandien šventė. Turbūt Dingusių vaikų
paieškos biuras irgi bus uždarytas.
Mano įrenginys praneša, kad artėju prie tikslo. Esu tikra, jog susimoviau, bet,
mašinų srautui lėtai judant, imu dairytis namų numerių ir staiga pamatau 237-ą –
mažą paprastą namelį, įsispraudusį tarp kitų tokių pat miesto namukų. Be abejo,
ne ten nuklydau, bet staiga prie jo durų pamatau stačiakampę iškabą. Raidžių
neįžiūriu, teks privažiuoti arčiau.
 Nemoku statyti mašinos lygiagrečiai su šaligatviu. Mokydamasi vairuoti
kiekvienąkart susimaudavau prie instruktoriaus, o dabar, kai aplink zuja
mašinos, nieku gyvu pati viena nepasistatysiu. Pasuku į šoninę gatvelę ir
pravažiavusi kelis namus randu dvi laisvas vietas. Man pavyksta įsmukti į tarpą
ir atsistoti prie šaligatvio. Kai pagaliau išjungiu variklį, dar kurį laiką sėdžiu
mašinoje, nes negaliu patikėti, kad pasiekiau tikslą. Nuvažiavau tokį kelią iš
Vilmingtono į Aleksandriją, manau sau, ir nors nieko kvailesnio gyvenime dar
nesu iškrėtusi, pasigėriu savimi. Kad ir kaip toliau klostytųsi reikalai, atlikau
tikrą žygdarbį.
Bet dabar manęs laukia sunkiausia dalis.
Žvilgteliu į save užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. Atrodau klaikiai. Norėčiau
susišukuoti, bet su tokiomis šukomis tai neįmanoma.
Dieve, kad tik nebūtų uždaryta, pamanau lipdama iš automobilio ir
žingsniuodama šlapiu šaligatviu iki didžiosios gatvės. Einu greitai, per petį
persimetusi kuprinę, joje turiu aplanką su skirta paviešinti tiesa.
Stačiakampėje lentelėje pamatau užrašą: Dingusių vaikų paieškos biuras.
Viduje dega šviesa. Durys neužrakintos – stumteliu, ir jos atsidaro. Atsiduriu
ankštoje patalpoje su senovinėmis kėdėmis, lenktu dvisuoliu ir daugybe
žaliuojančių augalų prie lango. Vidury kambario stovi stalas, bet šiaip nė gyvos
dvasios, ir aš nežinau, ką toliau daryti.
Gretimam kambary išgirstu tarškant indus, ir netrukus tarpduryje pasirodo
moteris trumpučiais žilais plaukais, su juodais siaurais akiniais ir saliero gumbu
rankoje. Kai pamato mane, jos antakiai iš nuostabos šauna aukštyn iki pusės
kaktos.
– Dieve, kaip išgąsdinai! – Moteris šūkteli ir nusišypso. – Kuo galiu padėti?
– Norėčiau pasimatyti su Ana Naitli, – ištariu.
– Oi, ponia Naitli dabar yra pas dukrą, vaikų skyriuje, – sako ji sėsdamasi prie
stalo.
Kai išgirstu kitą žmogų patvirtinant, kad Ana Naitli iš tiesų yra ir gyvena
šiame pasaulyje, net galva ima svaigti. Iki šiol ji buvo tik mano fantazijose. Turiu
skubiai įsitverti į stalo kampą, kad nepargriūčiau.
– Kas tau? Negera, brangute? – klausia moteris, ir aš atsitokėju. Pas dukrą.
Pas mano seserį. Ar aš tikrai Dingusių vaikų paieškos biure?
– Vaikų skyriuje? – nustembu. – O čia... čia ne Dingusių vaikų paieškos
biuras?
– Čia biuras. – Moteris, regis, sutrinka. – Oi, ne, ne. Jinai vaikų ligoninėje. Ar
tu... – Ji keistai pažvelgia į mane, į kompiuterio ekraną ir klausia: – Ar esi
užsirašiusi į priėmimą? Maniau, kad jau visus apskambinau.
– Ne, bet man labai reikia su ja susitikti. – Ligoninėje? Mano sesuo serga? –
Turiu informacijos apie dingusį vaiką, – sakau. – Norėčiau su ja apie tai
pasikalbėti. – Neketinu pasisakyti tai moteriai, kas esu. O jeigu ji pamanys, kad
meluoju? Ir dar iškvies policiją?
– Informaciją gali palikti ir man. Paprastai ponia Naitli tiesiogiai su...
– Ne, nereikia. Norėčiau šnektelėti su ja pačia. Kada ji grįš?
– Ji nori kurį laiką pabūti su savo dukrele. Gal išgersi kavos? Ar mineralinio?
Moteris susirūpina dėl manęs. Įsivaizdavau, kaip atrodau po bemiegės
nakties: plaukai nešukuoti, dantys nevalyti. Visai pamiršau dantų šepetėlį
kuprinėje.
– Ne, ačiū. Iš toli atvažiavau, kad su ja susitikčiau. – Pajuntu stringant
gerklėje. – Kaip man su ja pasikalbėti? Labai prašau padėti. Man tikrai labai
reikia.
Moteris žiūri į mane, tarsi spręstų, ką toliau daryti.
– Palik man savo telefono numerį, aš...
– Aš neturiu telefono. – Mano balsas vėl sudreba, imu grąžyti rankas priešais
save. – Išlėkdama iš namų pamiršau pasiimti. Pasakykit man, kur ligoninė. –
Dabar man aiškėja, kad padariau didelę klaidą.
Moteris pakraipo galvą.
– Klausyk, – taria ji, – ponia Naitli užsiėmusi labai rimtu asmeniniu reikalu,
dabar nevalia jos trukdyti, supranti?
Aš irgi turiu labai rimtą asmeninį reikalą, pamanau.
– Taip, suprantu. Aš jos ilgai netrukdysiu.
Moteris atkiša man blonknotėlį ir paprašo:
– Užrašyk savo pavardę ir kaip tave rasti.
– Ogi niekaip. Juk sakiau, kad pamiršau telefoną.
Ji atsidūsta.
– Pasakyk, kokiu reikalu, mieloji, ir galbūt aš tau padėsiu.
– Reikalas asmeniškas.
Moteris man šypteli, lyg duotų suprasti, kad imu ją nervinti.
– Žiūrėk, – sako atsilošdama kėdėje, – aš čia būsiu iki penktos valandos ir per
tą laiką, esu tikra, turėsiu progos su ja šnektelėti. Paklausiu, kaip tau su ja
susisiekti. O tu vėliau dar užsuk čia, aš tau pasakysiu, ką sužinojusi. Jeigu
papasakotum apie save daugiau, dar labiau sau pagelbėtum.
Prisimenu išankstinio mokėjimo korteles, kurių galima nusipirkti kartu su
telefonu. Niekada tokio neturėjau, bet tikriausiai galėčiau įsigyti, tada šita
moteris perduotų mano naująjį numerį Anai Naitli.
– Ar galite duoti savo numerį? – prašau.
– Žinoma.
Moteris paduoda man vizitinę kortelę iš lėkštutės ant stalo, ir aš įsidedu ją į
kišenę.
– Ačiū, – padėkoju gręždamasi į duris.
– Vėliau dar užsuksi, tiesa? – klausia moteris, bet aš jau esu kitapus durų ir
svarstau, ką toliau daryti.
Grįždama prie mašinos pro banką, stabteliu ir išsiimu pinigų iš bankomato.
Turiu keturiasdešimt dolerių grynaisiais, bet dar reikia prisipilti degalų ir, jeigu
rasiu, nusipirkti telefoną. Deja, mano mintys skrieja visai kita kryptimi. Įlipusi į
mašiną, įsijungiu navigacijos įrenginį ir imu ieškoti ligoninių. Randu net keletą,
tik viena jų yra vaikų ir vadinasi Nacionaliniu vaikų medicinos centru. Ar čia tai,
ko ieškau? Man labiau patinka centras nei ligoninė.
Jis Vašingtone. Pateikiu adresą navigacijos įrenginiui. Iki įstaigos trisdešimt
dvi minutės kelio. Dar vakar toks laiko tarpas man būtų buvęs visiškai
neįveikiamas. O šiandien atrodo trumpas kaip kvėptelėjimas. Bet... moteris
minėjo ligoninę, sunku tai paneigti. Staiga atmintyje atgyja sumaitotas tėčio
veidas. Mosteliu ranka sau prieš akis tarsi norėdama nuvyti šį blogą reginį. Vis
tiek užeisiu. Vestibiulyje ko nors paprašysiu, kad nuneštų raštelį Anai Naitli.
Pernakt sukoriau tris šimtus aštuoniasdešimt dvi mylias nė akių nesumerkusi,
tad gal kaip nors ištversiu ir ligoninės vestibiulyje. Turiu ištverti.
 46

Emerson

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

Kavinė atrodo tiesiog sausakimša. Nors šventės dar nesibaigė, regis, šįryt pusė
Vilmingtono sugužėjo į Hot! Veikiai pritrūkome raguolių su aviečių ir sūrio
kremu, kuriais esu bepradedanti garsėti, o Sandra su padavėja vos spėja suktis
tarp lankytojų, todėl nekreipiu dėmesio į suskambusį savo telefoną ir nedirsteliu
į ekraną, kas skambina. Dženei nėra pamokų, turbūt dykinėja namie, o žinutes
peržiūrėsiu eidama pietauti. Bet netrukus suskamba laidinis telefonas, taigi esu
priversta atsiliepti. Paprastai iš ryto pietus užsako įstaigos, o vėliau atvykstama
jų pasiimti, bet Kolumbo dieną tikrai nesitikėjau daug užsakymų.
Čiumpu ragelį šalia kasos aparato.
– Hot! – atsiliepiu.
– Mama! – sušunka Dženė man į ausį užkimusiu ir išsigandusiu balsu. – Turiu
tau kai ką pasakyti.
– Na?
Sunerimusi nešuosi telefoną į virtuvę.
– Tik neužmušk manęs, gerai? – Gali manyti, kad ji padegė namą. – Man regis,
Greisė išlėkė pas tą Aną Naitli.
Susiraukiu netikėdama savo ausimis. Iš kur Greisei – juolab Dženei – ką nors
žinoti apie Aną Naitli?
– Nesuprantu.
– Tara man paskambino ir pasakė, kad Greisės nėra namie. Esą sėdusi į
mašiną ir kažkur išdūmusi. Taros manymu, į Čapel Hilą, bet aš bijau, kad...
– Greisė niekada nesėda prie vairo. – Visai sutrinku. Ieškau argumentų
Dženės paistalams atremti.
Pasirodo Sandra su sumuštinių padėklu, ir aš pasislenku arčiau durų, kad
nesimaišyčiau jai po kojomis.
– Paskambinau Klivui, jis man pasakė vakar kalbėjęsis su Greise – jinai jam
pranešė važiuosianti į Virdžiniją susitikti su motina.
 – Pala! – nutildau ją. – Iš kur ji ir ypač tu galite ką nors žinoti apie... apie Aną
Naitli?
Dženė neskuba atsakyti.
– Aš viską girdėjau, – prisipažįsta pro ašaras. – Tikrai neketinau klausytis tavo
pokalbio su Janu, bet vakar lipdama laiptais netyčia nugirdau. Paskui dar radau
Noelės rašytą laišką. Tada nuėjau pas Greisę ir viską papasakojau.
Prisimenu, kaip girdėjau girgždant laiptus. O varge. Mėginu įsivaizduoti,
kokia sugniuždyta turėjo jaustis Greisė. Mintyse regiu ją skaitant Noelės laišką
Anai Naitli.
– Tau reikėjo pirmiau pasitarti su manim prieš išlekiant pas Greisę!
– Atleisk man, – atsiprašo Dženė. – Betgi ji turi teisę žinoti.
– Turėt turi, ir vis dėlto, Džene! Mes kol kas net Tarai nieko nesakėme!
– Aš nesitikėjau, kad ji tuoj pat puls ieškoti. O šįryt ėmė ir išdūmė, bet tikrai
ne į Čapel Hilą, bent jau man kalbantis su Klivu jos ten tikrai dar nebuvo. Todėl
spėju, kad išlėkė ieškoti tos moters! – Ji ir vėl ima gailiai raudoti.
– Negaliu ilgiau kalbėti, – sakau jai. – Dumsiu pas Tarą ir viską jai
papasakosiu.
– Greisė visai nemoka vairuoti! – sušunka Dženė. – Jeigu būčiau bent
numaniusi, kad taip padarys, tikrai nebūčiau...
– Žinau. Man metas.
Padedu ragelį ir sugriebusi Sandrą už rankos pasakau, kad turiu skubiai
išbėgti ir kad jai teks kelias valandas padirbėti vienai. Ji perlieja mane klaikiu
žvilgsniu, bet iš veido supranta, kad neverta prieštarauti. Įlipu į automobilį ir
prieš įjungdama variklį dar pamėginu prisiskambinti Janui, bet atsiliepia balso
paštas, ir aš suprantu, kad Janas visiškai prapuolęs savajame golfo turnyre. Teks
šitą reikalą spręsti vienai.
Privažiavusi prie Taros namų pamatau gatvėje stovint Dženės automobilį, o ją
pačią mindžikuojant ant šaligatvio lietuje. Stovi apsiglėbusi rankomis, visa
drebanti, alkūnes prispaudusi prie krūtinės, ir aš suprantu šį reikalą vis dėlto
tvarkysianti ne viena.
 47

Tara

Išgirstu trinktelint automobilio dureles ir lekiu prie lango vildamasi pamatyti,

kaip pareina Greisė. Bet išvystu tik Emerson su Džene, kone bėgte bėgančias
prie durų, ir dingteli mintis, kad jos, ko gero, turi man nekokių naujienų.
Scenarijus tarsi visiškai kitoks, bet mane apima tokia pat bloga nuojauta kaip ir
tada, kai į klasę įėjęs policininkas pranešė apie Semo mirtį. Tąkart vos išvydusi
jauną uniformuotą pareigūną supratau, kad įvyko baisi nelaimė. Šitoks pat
jausmas persmelkia ir dabar.
Atidarau priekines namo duris.
– Kas atsitiko? – klausiu jų, dar nepriėjusių iki laiptelių. Pajuntu, kaip kraujas
gyslose sustingsta, vaizdas akyse ima lietis.
– Mes, ko gero, žinom, kur yra Greisė, – užbėgusi laipteliais į prieangį sako
Emerson.
– Pas Klivą?
Emerson atgręžia mane į namą.
– Mūsų manymu, jai nieko neatsitiko, Tara. Verčiau kur nors prisėskime,
gerai? Tau teks išklausyti ilgą aiškinimą.
– Apie ką jūs čia? – Leidžiuosi vedama į svetainę. – Džene, tu su ja kalbėjai?
Kodėl manote, kad jai nieko neatsitiko? Kur ji?
– Mes tikrai žinom, kad Greisė sveika ir gyva, – dar jausmingiau patvirtina
Emerson, tada paglosto man nugarą, nuveda prie sofos ir pasodina. Jiedvi su
Džene viena šalia kitos įsitaiso ant minkšto dvisuolio.
– Ar ji pas Klivą? – pažvelgiu į Dženę, bet ji papurto galvą, paskui nudelbia
akis sau į skreitą, tarsi negalėtų žiūrėti į mane, tik man nuo to nė kiek
nepalengvėja.
– Paklausyk, Tara, – prabyla Emerson. – Anądien išsiaiškinau, kieno kūdikį
Noelė pagrobė iš ligoninės. Spėju, kad tai buvo Greisė.
Žiūriu į ją nieko nesuprasdama.
– Betgi tai neįmanoma. Greisės nebuvo ligoninėje, juk pati žinai. – Pažvelgiu į
Dženę. Ji ir toliau vengia mano akių, bet neabejoju, kad žino apie Noelę ir tą
kūdikį.
Emerson palinksta į priekį ir sako:
– Klausyk, mieloji, man vis dėlto pavyko sužinoti, kada dingo Anos Naitli
naujagimis – maždaug tuo pat metu, kai gimė Greisė. 1994-ųjų rugpjūčio
pabaigoje.
– Ne! – sušunku visai sutrikusi. – Tikriausiai turi galvoje 1998-uosius, juk tada
Noelė metė pribuvėjos darbą.
– Tai nutiko 1994-aisiais, ir Greisė buvo vienintelis tuo metu jos priimtas
kūdikis.
– Betgi ji gimė rugsėjo pirmąją, – man sunkiai sekasi suvokti šio pokalbio
esmę.
– Suprantu, tai labai painu, – taria Emerson. – Ir tiesiog neįtikima. Aš manau,
kad Noelė tikrai priėmė tavo kūdikį, bet ne Greisę, ir tas kūdikis netyčia iškrito
jai iš rankų. Tada ji nulėkė į ligoninę ir paėmė Anos Naitli naujagimę, atnešė į
tavo namus ir pakišo... kaip... tavąją. Kaip Greisę.
– Nesąmonė.
– Maždaug tuo laikotarpiu Noelė nepriėmė jokio kito kūdikio, – paaiškina
Emerson. – Ir registracijos žurnale nėra išplėštų lapų. Tara, aš tikrai manau,
kad tai Greisė. Man labai gaila.
Persibraukiu ranka plaukus nesiliaudama galvoti. Gerai prisimenu tą naktį,
kai gimė Greisė. Tada man atrodė, kad kažkas ne taip. Prisimenu tas akimirkas,
kai Noelė svarstė, ar kviesti greitąją, ar dar palaukti, bet paskui jai pavyko
apgręžti Greisę mano pilve. Atmintin įstrigusi ta be galo ilga ir tamsi naktis ir po
visko apėmęs mirtinas miegas.
– Betgi aš laikiau ją rankose, – susiraukusi sakau. – Iš karto pažindžiau. – Ji
buvo tokia šiltutė, tiesiog karšta mano rankose. Kaip man patiko toji šiluma. Net
dabar dar ją jaučiu. O paskui ilgas, gilus besapnis miegas. O Semas? Ar jis irgi
miegojo kartu su manim? Negi mudu abu buvome taip įmigę, kad nepajutome,
kaip mūsų kūdikis išsprūdo Noelei iš rankų? Negi per tą laiką, kol miegojom, ji
suspėjo subėgioti į ligoninę ir pagrobti kūdikį, kad pakištų vietoj manojo? Kad ir
kaip neįtikima tai atrodė anksčiau, dabar suprantu, jog tai visiška nesąmonė.
– Tu sakai, kad mano pagimdytas kūdikis... mirė?
Emerson pakyla nuo dvisuolio ir sėdasi prie manęs ant sofos. Apsikabina
mane.
– Man labai gaila, – sako. – Aš...
 – O iš kur visa tai žino Dženė? – klausiu. Ši ir toliau nežiūri į mane. Savo
tylumu ji man šiandien atrodo panaši į Greisę.
Emerson patyli.
– Vakar aš apie tai kalbėjausi su Janu, ir Dženė mus nugirdo.
– Tu papasakojai Janui? Pirmiau jam, o ne man? – Staiga labai supykusi atšlyju
nuo draugės. – Apie savo vaiką aš sužinau paskutinė? Ar pati jau seniai tai
žinojai?
– Išsiaiškinau tądien, kai vyko Siuzanos pokylis, – prisipažįsta Emerson.
– Ir nieko man nesakei? – Esu tokia įtūžusi, kad noriu skelti jai antausį.
Atsistoju ir piktai klausiu: – Kaip galėjai pasakyti Janui, o ne man? Kaip tu drįsai?
– Nežinojau, kaip... – Emerson palinguoja galvą. – Bijojau tave įskaudinti.
Man visa tai nebetelpa. Neįstengiu to aprėpti.
– Kur Greisė? – klausiu. Šią akimirką mano galvoje nėra vietos mintims apie
prarastą kūdikį. Jo man kol kas tarsi nė nebuvę. Galvoju tik apie vaiką, mylimą
visa širdimi. – Kur ji? Kodėl ji...
– Kai vakar apie tai papasakojau Greisei, ji paskambino Klivui, – kimiai
prabyla Dženė. – Greisė labai nusiminė ir pasakė norinti kuo greičiau važiuoti į
Virdžiniją, susirasti tą... tą moterį. Jis bandė ją atkalbėti.
– Kurių velnių pasakojai Greisei! – užrinku ant jos.
– Nežinau. – Dženės akys paraudusios, ji dar giliau nugrimzta dvisuolyje.
– Tara, būk gera, – ima maldauti Emerson. – Dženė ir pati žino pridariusi
nesąmonių.
– Kaipgi Greisė sužinojo, kur ieškoti Anos Naitli? – vaikštau pirmyn atgal tarp
sofos ir lango.
– Tikriausiai per Dingusių vaikų paieškos biurą, – bando spėti Dženė. – Jis
Aleksandrijoje.
Aleksandrija! Mėginu įsivaizduoti Greisę, tamsoje, pliaupiant lietui, bandančią
įveikti tokį ilgą kelią ir vis klausiančią savęs, kas ji tokia. Tik begalinis troškimas
galėtų priversti mano dukrą sėsti prie automobilio vairo ir ryžtis tokiai ilgai
kelionei. Troškimas, kurio aš neįstengiu patenkinti.
– Oi, vargšelė mano, – sudejuoju. Prisiminiau, kaip tyliai Greisė tą vakarą
sėdėjo savo kambaryje. Ar tada jau žinojo? – Tikriausiai labai persigando ir
sutriko. – Įsivaizduoju, kaip turėjo išsigąsti apsižiūrėjusi, kad paliko telefoną
namie. Apie jos reakciją bijau net pagalvoti.
 – Jaučiuosi klaikiai, – taria Emerson.
– Nusispjaut, kaip tu jautiesi, – atšaunu. – Dabar man terūpi kuo greičiau rasti
Greisę. Tu neturėjai teisės slėpti viso to nuo manęs. Tai kelia pavojų Greisės
saugumui. Jūs abi... – nusigręžiu nuo jų. – Aš ant judviejų baisiai pykstu! Jeigu jai
kas nors atsitiks, nė vienai jūsų nedovanosiu. – Einu į virtuvę prie telefono. –
Kam dabar skambinti? – Klausimas pakimba ore. – Kaip man ją rasti?
 48

Greisė

Vašingtonas, Kolumbijos apygarda

Sustoju pakelės degalinėje, nusiperku patį pigiausią telefoną ir duodu sau žodį:
jeigu per valandą nesuieškosiu Anos Naitli Vaikų medicinos centre,
paskambinsiu anai moteriai iš Dingusių vaikų paieškos biuro ir padiktuosiu savo
numerį. Vienaip ar kitaip šiandien rasiu savo mamą.
Pagaliau pamatau iškabą „Nacionalinis vaikų medicinos centras“ ir suku į
požeminę aikštelę. Čia baisiau nei autostradoje. Vienos mašinos rieda priešais
mane, kitos nekantriai pypčioja man už nugaros, bet galiausiai pavyksta
įsisprausti į laisvą tarpelį.
Prie įėjimo į vestibiulį kabantis užrašas įspėja, kad būtina parodyti asmens
dokumentą, taigi išsitraukiu vairuotojo pažymėjimą. Nepakeldamas į mane akių
apsaugininkas žvilgteli į jį ir klausia:
– Kur jus lydintis asmuo?
Mano rankos virpa, išsigąstu, kad nepasirodyčiau jam kuo nors kalta.
– Mama su seserim jau viduje, – atsakau jam.
Staiga apsaugininkas šūkteli kažkokiam vaikinui už manęs: „Ei, tu!“, mat šis
jam kelia daugiau rūpesčio, o man linkteli, kad greičiau eičiau pro duris. Sparčiu
žingsniu skubu tolyn. Man sekasi.
Vestibiulis atrodo didelis ir erdvus, ir aš pamanau, jeigu būčiau vaikas ir man
reikėtų čia atvažiuoti pas gydytoją, tai tikrai nebijočiau. Viskas taip spalvinga,
visai nepanašu į ligoninę ar greitosios pagalbos priimamąjį, į kurį buvo nuvežtas
mano tėtis. Nors aš ne ligonė ir atvažiavau ne pas daktarus, nesu visu šimtu
procentų tikra, ką čia veikiu. Vestibiulyje zuja tėvai su vaikais, skuba seselės ir
gydytojai ir, rodos, visi žino, kam ko reikia, išskyrus vienintelę mane.
Vestibiulio gale pamatau informacijos postą ir prieinu prie ten sėdinčios
moters. Trumpaplaukė, žila afroamerikietė su pilkais akiniais man nusišypso, ir
aš pasistengiu atrodyti kaip aštuoniolikmetė. Bijau, kad neišmestų pro duris.
– Labas, – sakau. – Norėčiau perduoti svarbų raštelį vieno ligonio mamai.
Jeigu parašyčiau kelis žodžius, ar kas nors galėtų jai nunešti?
– Ligonio pavardė? – klausia moteris. Nors ji ir šypsosi, balsas irzlus.
– Heilė... – Ar jos tokia pat pavardė kaip ir mamos? – Jos mamos pavardė Ana
Naitli. N-a-i...
– Žinau tą pavardę. Jos duktė guli rytiniame korpuse, 416 palatoje. Palik
raštelį, paprašysiu savanorio, kad nuneštų, kai turės laisvo laiko. Savanorių
mums labai trūksta. Gali tekti palaukti. – Moteris atkiša ranką, kad paimtų iš
manęs laiškelį.
– Dar neparašiau, – sakau jai. – Aš kaipmat.
Čiumpu skrajutę su kvietimu į linksmąjį Vaikų ligoninės maratoną. Kita jos
pusė tuščia, tad sėduosi ant odinio suolo ir išsitraukiu iš kuprinės rašiklį.
Ką rašyti?
„Ponia Naitli, – pradedu rašyti, – mano pavardė Greisė Vincent. Labai prašau
ateiti į vestibiulį. Man reikia su jumis pasikalbėti vienu itin svarbiu klausimu.
Lauksiu jūsų prie informacijos. Man šešiolika, aš ilgaplaukė.“
Sulankstau lapelį ir nunešu moteriai – ji atrodo, lyg nebūtų manęs mačiusi.
– Štai raštelis poniai iš rytinio korpuso 416 palatos, – sakau.
Moteris paima iš manęs lapelį ir pakartoja:
– Teks palaukti.
Grįžtu prie suolo ir atsisėdu. Maždaug po dvidešimties minučių prie
informacijos posto prieina savanoris, – senyvas vyras, – paima gėlių puokštę ir
pėdina prie lifto. Sėdinti už stalo moteris mano raštelio jam nepaduoda.
Visur gausu visokiausių užrašų ir nuorodų; pamatau rodyklę su užrašu
„Rytinis korpusas“ ir koridorių už jos. Nebūk bailė, drąsinu save. Pakylu nuo
suolo ir traukiu prie liftų. Atsistoju šalia būrelio gydytojų ir medicinos sesers bei
kažkokios moters su berniuku, jis snūduriuoja įsirėmęs jai į šlaunį. Lifto durys
atsidaro, visi sulipame į vidų. Seselė spusteli ketvirto aukšto mygtuką. Liftui
pradėjus kilti, man nejučia ima svaigti galva. Jau seniai nieko burnoj neturėjau.
Mudvi su sesele išlipame ketvirtame aukšte. Ji nuskuba koridoriumi tolyn, o
aš sustoju it įbesta. Nuo didžiulėmis geometrinėmis figūromis išmarginto
milžiniško kilimo vaizdo imu svaigti dar labiau. Pamatau nuorodą su palatų
numeriais. 416-oji turi būti man iš dešinės, bet negaliau pajudėti iš vietos.
Vestibiulyje nejutau ligoninės kvapo, o čia, ketvirtame aukšte, jis gan aštrus.
Negalvok apie tėtį. Negalvok.
– Gal reikia pagalbos? – klausia moteriškas balsas, tikriausiai seselės, nes ant
kaklo jai kabo stetoskopas, o medicininis chalatas išmargintas šuniukais. – Ko
gero, pasiklydai? – klausia ji.
– Ne, – išspaudžiu šypseną. – Viskas gerai. – Ir traukiu tolyn apsimesdama,
kad žinau, kur link einu ir ko man reikia.
Prieinu 416 palatą ir sustoju prie atdarų durų. Širdis taip smarkiai daužosi
krūtinėje, kad pamanau, ar ne laikas mane pačią vežti į priimamąjį. Koridoriumi
manęs link eina žmonės; suprantu negalėsianti čia ilgai stovėti. Sukaupusi visą
drąsą atsargiai dirsteliu į palatą, tarsi norėčiau pažiūrėti, kas viduje.
Anksčiau visa tai buvo tik pavardės, o ne tikri žmonės. Staiga man iš visų jėgų
smogia tikrovė. Pamatau plikagalvę mergaitę didžiulėje lovoje. Šalia jos ant
kėdės sėdi moteris, jiedvi abi kažką žiūrinėja ant mergaitės kelių – knygą,
žurnalą ar dar ką nors. Moteris juokiasi, mergaitė šypsosi. Akimoju pajuntu, kad
jos be galo artimos viena kitai, tarsi neišardoma bendrija, kuriai aš
nepriklausau. Staiga suvokiu, kad man čia ne vieta. Kad manęs išvis niekam
nereikia.
Moteris grįžteli mano pusėn, ir mūsų žvilgsniai trumpam susitinka. Aš tuoj pat
pasitraukiu nuo durų ir prisiglaudžiu prie sienos. Širdis taip smarkiai muša
krūtinėje, kad girdėti ne tvinksniai, o nuolatinis dūzgimas. Nežinau, ką man
daryti.
Akies krašteliu pamatau moterį išeinant į koridorių.
– Labas, – sako ji.
Atsiplėšiu nuo sienos ir atsigręžiu į ją. Moteris man maloniai šypsosi.
– Labas, – pasisveikinu.
– Gal tu Heilės draugė iš šito skyriaus? – Ji atrodo sutrikusi.
– Aš jūsų duktė, – ištariu.
Šypsena veide dingsta. Moteris žingteli atgal.
– Kaip?
– Neseniai sužinojau, – sakau. – Gyvenu Vilmingtone, Šiaurės Karolinoje.
Radau laišką... tiksliau, jį rado mano draugė. Laišką kitados parašė mano
mamos pribuvėja, jis buvo skirtas jums, bet taip ir liko neišsiųstas. – Nusiimu
nuo peties kuprinę ir ketinu traukti iš jos aplanką su dokumentais, bet rankos
man taip dreba, kad nieko nebesugraibau. – Ji... toji pribuvėja... norėjo jūsų
atsiprašyti, kad pavogė iš ligoninės tąnakt gimusį jūsų kūdikį – mane.
Moteris mano kalbos nesupranta, bet aš jos ir nekaltinu. Nieko man nesako,
tik kaktoje tarp antakių jai įsimeta gili raukšlė. Krūtinė ima taip greitai kilnotis,
kad pamanau, jog moteris tuoj nualps. Apsilaižau lūpas ir dėstau toliau:
– Jai iš rankų iškrito mano mamos – tikriau, moters, kurią lig šiol laikiau savo
motina, – kūdikis, jis iš karto mirė.
Pajuntu gniaužiant krūtinę. Staiga visko darosi per daug, imu beviltiškai
ilgėtis savo mamos. Noriu, kad mane apkabintų ta, kuri gerai mane pažįsta, o ne
ši svetima moteris, stovinti priešais mane ir nebesišypsanti. Akys tarsi byloja,
kad ji laiko mane melage. Smarkiai apsirikau čia atlėkusi. Kvaila ir impulsyvi
klaida bei ligoninės kvapas man tvoskia į galvą lyg vandenyno banga, pasijuntu
galinti tuoj nualpti. Atsiremiu į sieną, kad nepargriūčiau. Dieve, kaip aš toli nuo
namų ir savo mamos. Tarsi visa tai būtų likę kitoje planetos pusėje.
– Ar... ar tave kas nors primokė? – klausia moteris. – Kas gi čia? Žiaurus
pokštas?
Man atima žadą, gniaužte užgniaužia gerklę. Dar niekada gyvenime
nesijaučiau tokia vieniša ir apleista. Papurtau galvą.
Moteris ima mane už rankos ir taria:
– Eime.
 49

Tara

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

Mes esame virtuvėje, Emerson mano kompiuteriu ieško Dingusių vaikų paieškos
biuro telefono, o aš pasiruošusi skambinti laikau rankoje ragelį. Dženė
kramtydama lūpą stovi atsirėmusi į spinteles. Noriu jas abi apšaukti ir išvyti
lauk, bet man reikia jų pagalbos, kad surasčiau Greisę. Nežiūriu į jas ir vos ne
vos tramdau pyktį.
– Radau, – sako Emerson. – Bet čia ne bendras biuro, o karštosios linijos
numeris. – Ji man padiktuoja, ir aš jį surenku. Atsiliepia kažkoks vyras, pasakau
jam norinti susisiekti su biuro padaliniu Aleksandrijoje. Atsargiai renku žodžius,
nors Emerson visą laiką bando man kažką pasufleruoti.
– Užsičiaupk! – neapsikentusi užrinku, paskui atsiprašau to vyro ir galiausiai
iškauliju reikiamą numerį. Kai vėl paskambinu, atsiliepia balso paštas.
– Norėčiau kalbėti su Ana Naitli, – pasakau į atsakiklį. – Paprašykite, kad ji –
arba kas nors kitas – man paskambintų. Klausimas labai rimtas ir skubus. –
Padiktuoju savo mobiliojo ir laidinio telefono numerius.
Emerson vėl pabando susisiekti su Janu, bet aš žinau, kad žaisdamas golfą jis
esti nepasiekiamas.
– Gal paskambinti policijai? – siūlo ji, palikusi jam dar vieną balso pranešimą.
– Kelių policija galėtų pasidairyti Greisės automobilio. Dar galėtų pasiųsti ką
nors į Dingusių vaikų paieškos biurą ir ten jos palaukti.
– Aš pati ten važiuosiu, – sakau jai.
– Betgi nežinai, kur ji dabar yra! – sušunka Emerson. – Geriau likime namie.
– Aš važiuoju.
Čiumpu rankinę ir lekiu į garažą.
– Aš tave nuvešiu. – Emerson pasileidžia pavymui. – Esi per daug supykusi ir
negali vairuoti.
Atsigręžiu į ją it vijurkas.
– Nedrįsk prie manęs artintis!
 – Tau manęs reikės, – neatlyžta Emerson. – O Greisei prireiks Dženės. Mudvi
važiuojam su tavim.

Mes ne važiuojame, o skriete skriejame. Sėdžiu keleivio sėdynėje ir gniaužiu

telefoną. Esu tokia supykusi ir susijaudinusi, kad net kojos virpa. Man už
nugaros užpakalinėje sėdynėje Dženė be paliovos atsiprašinėja. Kaip ir
Emerson. Bet aš to negirdžiu ir kone porą valandų nesikalbu su jomis. Tik dar
kartą paskambinusi Janui palieku žinutę atsakiklyje – pranešu, kur esame ir kas
pastaruoju metu atsitiko. Emerson visaip bando mane prakalbinti, bet mano
galvoje tik Greisė, tikriausiai vieniša, nusiminusi ir išsigandusi. Žinau, kad ji taip
jaučiasi. Turbūt pirmą kartą nuo jos vaikystės suprantu, kokia mano vaiko
savijauta, nė nebūdama arti. Tai buvo taip seniai, kad staiga pajuntu atbundant
fizinį ryšį. Mano kraujas – jos kraujas. Mano širdis – jos širdis. Man nusispjauti į
DNR tyrimus. Ji mano duktė, ir baigta.
Nenoriu galvoti apie Aną Naitli. Kol mėginau išsiaiškinti, kas galėtų auginti
jos vaiką, maniau, kad ji verta užuojautos. Man ji atrodė svetimas žmogus, tik
laiške minimas vardas. Bandžiau įsivaizduoti, ką reiškia netekti kūdikio.
Galiausiai visa tai patyriau savo kailiu. Ana Naitli turi dar vieną dukterį, manau
sau. Tegu ja ir džiaugiasi.
Dieve, kaip norėčiau, kad šią akimirką Greisė sėdėtų automobilyje šalia
manęs. Apsikabinčiau ją ir pasakyčiau, kad nors esu nevykėlė motina, vis tiek
labai ją myliu. Kad viską dėl jos padaryčiau. Ar jai patiktų, ar ne, vis tiek tvirtai
apglėbčiau ir prispausčiau prie savęs, kad niekas neįstengtų atplėšti. Kartais
taip sunku prisipažinti, kaip myli. Beri žodžius, o jų tikroji prasmė lieka
neišsakyta. Apkabinimų irgi niekada nesti per daug. Norėčiau dar kartą gauti
tokią progą.
– Ar niekam nereikia stabtelėti? – klausia Emerson, kai netoli Ričmondo
automobilių vilkstinė gerokai sulėtėja.
– Ne, – atsakau už abi. Man nerūpi, ar Dženei reikia į tualetą, ar ne. Nors ir
sprogte sprogtų. – Važiuojam.
Manyje kaunasi du skirtingi jausmai. Neapykanta Noelei, apimanti ir
Emerson su Džene, – puikiai supratau, kaip tai kvaila, – ir meilė savo dukrai.
– Ak, Greise, – netyčia balsiai ištariu.
Emerson deda ranką man virš alkūnės.
 – Viskas bus gerai, – bando paguosti. – Pamatysi, taip ir bus.
Nusigręžiu nuo jos.
– Čia aš viskuo kalta, – man už nugaros prabyla Dženė. Balsas skamba
graudžiai, ir aš pagalvojau, ar seniai ji ten verkia.
Galima kaltinti, ką tik nori. Emerson su Janu, kad visa tai slėpė nuo manęs.
Dženę – už tai, kad negalvodama išpliurpė Greisei, ką nugirdusi. Mane pačią,
kad nesugebu būti gera motina savo vaikui. Kad nesu tokia mama, į kurią ji,
sužinojusi tokią gniuždančią naujieną, galėtų nė nedvejodama kreiptis. Semui
tikrai būtų išsipasakojusi. Dar galiu kaltinti Metę Čaferti, atėmusią iš manęs
vyrą ir privertusią vienui vieną dorotis su visomis bėdomis ir sunkumais. Ir,
aišku, Noelę – už tokį nusikalstamą, sveiku protu nesuvokiamą poelgį. Bet...
jeigu Noelė nebūtų taip padariusi, dabar neturėčiau savo Greisės.
Manosios Greisės.
Suskamba telefonas, pakeliu jį prie ausies.
– Tara Vincent klauso – išberiu kaip žirnius į sieną.
– Skambina Eleinė Mejers iš Dingusių vaikų paieškos biuro. Radau jūsų
žinutę.
– Taip, taip! Ačiū, kad paskambinote. – Prispaudžiu delną prie veido. –
Klausimas labai painus. Pas jus turėtų atvažiuoti mano šešiolikmetė duktė, ji
ieško Anos Naitli, todėl norėčiau...
– Tokia graži ilgaplaukė mergaitė?
– Taip, ar ji pas jus jau buvo?
– Buvo. Aš jai paaiškinau, kad ponios Naitli nėra, ir ji labai nusiminė. Sakė
turinti informacijos apie ieškomą vaiką.
– Kur ji nuvažiavo?
– Neturiu supratimo. Nesakė nei savo pavardės, nepaliko nei telefono
numerio. Man dėl jos gerokai neramu.
– Gal lūkuriuoja kur nors... netoliese? Gal čia pat lauke?
– Ne. Aš jai pasakiau, kad Ana Naitli vaikų ligoninėje lanko dukterį ir grįš
tik...
– Kaip suprasti – lanko dukterį?
Pastebiu, kaip Emerson vogčiomis dirsteli į mane.
– Ponios Naitli duktė sunkiai serga, Ana budi prie jos ligoninėje.
– Ar... Ar mano duktė.. Ar ji žino, kad Ana Naitli yra vaikų ligoninėje?
 – Taip, aš tai minėjau. Bet nemanyčiau, kad ji...
– Kur ta ligoninė? Vašingtone, tiesa?
– Mičigano aveniu. Bet...
Dženė mikliai ištiesia ranką su telefonu pro mano ir Emerson sėdynių tarpą,
jame jau matyti vaikų ligoninės adresas.
– Adresą jau turiu, – sakau moteriai. – Jeigu ką nors apie ją sužinosite, būkit
gera, paskambinkite man. – Išjungiu telefoną ir pasigręžusi į Dženę klausiu: – Ar
gali sužinot, kaip ten patekti?
– Tuoj.
Susimąsčiusi baksnoju telefonu sau per lūpas.
– Betgi ji negali važiuoti į ligoninę, – tariu. – Juk žinote, kaip Greisė bijo
ligoninių. Baisu pagalvoti...
– Gal paskambinkim policijai? – pasiūlo Emerson.
Papurtau galvą.
– Nereikia. Pamėginkime ieškoti visais kitais įmanomais būdais.
Nenoriu, kad į mano ir dukters tarpusavio reikalus kištųsi policija. Kad kas
nors stotų skersai kelio man ir mano dukrai.
 50

Ana

Vašingtonas, Kolumbijos apygarda

Šimtus kartų sapnavau šią akimirką, bet tai, kas vyksta tikrovėje, nė iš tolo
nepanašu į sapną. Sapnuose regėdavau mergaitę, kartais dar visai mažą.
Kitąsyk jau devynerių ar dešimties metų. Labai retai – visai didelę, šešiolikmetę.
Iš tiesų jai dabar ir turėtų tiek būti. Tuose sapnuose vis dėlto trūko vieno dalyko
– praregėjimo akimirkos, atpažinimo, kad tai išties mano duktė. Manoji Lilė.
Vaikas, mano nešiotas po širdimi. Sėdėdama poilsio kambarėlyje su Greise –
man ji atrodo labiau Greisė nei Lilė – ir klausydamasi tylaus jos balso, palinkusi
arčiau, kad geriau girdėčiau, žvelgiu į mielą širdelės pavidalo jos veidą.
Mergaitė parodo man laišką. Kai traukia jį iš kuprinės, vargšelei smarkiai dreba
rankos. Papasakoja man apie pribuvėją, kad toji pasitraukė iš gyvenimo.
Perskaitau laišką, bet vis tiek negaliu patikėti. Mane kažkas kažkodėl
mulkina. Kaulų čiulpų donoro paieška sukėlė nemažai kalbų. Mudu su Brajanu
gan atvirai pasakojome apie Lilės dingimą, kad atkreiptume daugiau dėmesio ir
užuojautos Heilės negaliai. Leidome apie Lilės dingimą ir savo kančią rašyti
spaudoje, viešai aptarinėti ir visaip gražinti. Dabar kažkas suklastojo laišką,
pakišo mergaitę, sukurpė jos istoriją tik tam, kad apsuktų man galvą. Ir vis dėlto
kokiam tikslui? Gal kas nors mano, kad aš turtinga? Jeigu taip, tai smarkiai
klysta.
Kodėl nėra instinktyvaus motiniško ryšio, apie kokį sapnuodavau naktimis?
Mergaitė visai nepanaši į mane. Nei į Heilę ar Brajaną. Akys didelės ir rudos,
bet visai ne tokios kaip mūsų. Kaip tu gali šitaip kritiškai narstyti vaiką,
pamanau sau. Pajuntu, kaip ji nuo manęs tolsta, gūžiasi, tarsi jaustų
prieštaringus mano jausmus.
– Kada tu gimei? – klausiu vildamasi kaip nors ją pagauti meluojant.
– 1994 metų rugsėjo pirmą dieną.
– Tikrai?
Mergaitė išima iš kuprinės piniginę, dabar jos rankos virpa šiek tiek mažiau
nei prieš kelias minutes. Suradusi vairuotojo pažymėjimą duoda man. Žvilgteliu į
datą: 1994 rugsėjo pirmoji. Sutampa. Pernelyg gerai sutampa. Gal vairuotojo
pažymėjimas suklastotas, iš kur man žinoti?
Vėl žiūriu į mergaitę. Bijau per daug pasiduoti viltims. Esu išsigandusi. Jau
anksčiau yra tekę nusivilti. Gal ji iš tiesų Lilė, bet man nė netopteli tuoj pat
atlikti DNR tyrimą. Užtat galvoje sukasi mintis apie kaulų čiulpų tyrimą. Tokia
reakcija išgąsdina net mane pačią, bet negaliu sutramdyti jausmų. Dar nesu
pasirengusi galvoti apie šią mergaitę kaip apie savo dukterį. Man ji atrodo tik
palanki galimybė. Tik būdas išgelbėti gyvybę dukteriai, savo – žinau tvirtai –
tikram savo vaikui.
– Ar tavo tėvai žino, kad tu čia? – klausiu. Jeigu mergaitė sako tiesą, ji kam
nors turėtų rūpėti.
– Tėčio nebeturiu, – atsako ji. – O moteris, kuri mano esanti mano mama,
anaiptol nežino, kad aš čia. Iš esmės ji nieko nežino apie šitą reikalą. Tai
išsiaiškino jos draugė, bet jai dar nepapasakojo.
Jos pasakojimas atrodo suregztas taip sudėtingai, kad vos nepradedu tikėti,
jog tai tiesa. Niekas taip nesugalvotų.
– O ką tavo mama mano, kur prapuolei?
– Tikriausiai spėja, kad pas savo draugą Čapel Hile. Pas buvusį draugą.
– Turi tuojau pat jai paskambinti ir pasakyti, kur esi, – paliepiu jai.
– Bet ji nieko apie tai nežino. – Mergaitę pamažu ima panika. – Ji nežino, kad
nesu jos duktė.
– Vis tiek turi jai pasakyti, kur esi, – primygtinai reikalauju.
Ji apsilaižo lūpas.
– Gerai, – sako neskubėdama ieškoti telefono.
– Paklausyk, – vėl tariu jai. – Visa tai gana keista bet kokiu požiūriu. Tu
nepažįsti manęs, aš – tavęs, ir jeigu aplinkybės būtų kitokios, mudvi suartėtume
palengva ir neskubėdamos, išsiaiškintume, ar tu tikrai mano duktė, bet šiuo
metu mano vaikas, – vos nepasakiau „mano tikroji dukra“, – Heilė, sunkiai serga.
Jai leukemija. Nuostabi mergaitė, bet jai reikia kaulų čiulpų donoro, vienintelės
galimybės išgyventi. Vienut vienintelės. Donoru gali būti tik vienas kitas žmogus,
o mums vis dar nepavyksta tokio rasti. – Mano balsas nejučia užlūžta. Kartais
mane stebina staigus savo pačios jausmų antplūdis. – Labai įmanoma, kad toks
asmuo gali būti sesuo. – Dieve, kaip žiauru. Kad ir kas būtų ta priešais mane
sėdinti mergaitė, ji tikrai šito neprašo. Nesisiūlo. Bet man nusispjaut. Noriu, kad
ją ištirtų. Trokštu įsitikinti, ar nėra nė menkiausios vilties, kad ši mergaitė,
Heilės sesuo ar ne sesuo, galėtų būti jai donorė
Greisė nuryja seiles, matau, kaip ji persigandusi. Tai, ką darau, taip
neteisinga, bet vis tiek negaliu liautis, Heilei iš lėto mirštant.
– Jeigu nori, galiu supažindinti su Heile, – sakau. – O tada tau spręsti, ar
norėtum atlikti tyrimą dėl galimos donorystės. Tereikia duoti seilių mėginį, visai
neskauda. Tik, žinoma, jeigu tu sutinki. Mama turės duoti leidimą. – Giliai
atsidususi atsilošiu kėdėje. Mergaitė sėdi sugniaužusi kumščius ir pasidėjusi
rankas ant kelių. – Nelabai suvokiu, kas čia dedasi, Greise, bet kartais viskas
klostosi taip tikslingai, kad to negali paaiškinti sveiku protu.
Išgirdusi mano žodžius ji pakelia galvą, ir aš suprantu, kad mano žodžiai jai
svarbūs.
– Juk tuo tiki, tiesa? – tyliai paklausiu. – Kad kartais kai kas vyksta ir
tikslingai.
Mergaitė linkteli.
– Norėčiau tuo tikėti, – ištaria; akyse, nė kiek nepanašiose į Heilės, atsispindi
abejonė. Vis dėlto jos žodžiai, tokie paprasti ir nuoširdūs, sujaudina, ir mano
jausmai mergaitei ima šilti.
– Aš netikiu, kad esi mano duktė, – prisipažįstu. – Nesueina galai. Mano
naujagimės plaukai buvo tamsesni už tavo, jie atrodė kaip Heilės, kaip jos tėvo.
O tu, dedu galvą, gimei turėdama gerokai šviesesnius plaukučius.
– Šviesiai rudus. Gerokai rudesnius nei dabar. – Ji paliečia ilgus, vešlius savo
plaukus. – Dabar juos šviesinu sruogelėmis.
– Vis tiek abejoju, ar būtų buvę tokie tamsūs kaip mano dukters. – Atsistoju
ketindama eiti. – Gal norėtum ko užkąsti ar atsigerti? – klausiu.
Greisė papurto galvą ir apsiglėbia rankomis.
– Negaliu net pagalvoti, – atsako.
– Labai jaudiniesi?
– Nekenčiu ligoninių.
Klausiamai pažvelgiu į ją.
– Esi drąsi, jei čia atvažiavai. Leisk pirmiau šnektelėti su Heile, gerai? Ir
palauk manęs čia. – Man neramu, kad galiu ją išgąsdinti, kad ji gali imti ir
pabėgti. Gaila, neturiu ilgos virvės, pririščiau prie savęs, kol kalbėsiu su Heile. –
Pažadėk, kad lauksi manęs čia, – paprašau. – Ir paskambink mamai, pasakyk,
kur esi ir kas atsitiko. Tik būk gera, niekur neišeik. Gali seilių mėginio ir
neduoti, aš tik...
– Niekur aš neisiu, – nuramina mergaitė. – Atvažiavau tokį kelią ne tam, kad
kaipmat dingčiau.

– Kur buvai? – klausia Heilė, man grįžus į palatą.

– Žinai ką ... – sustoju gale lovos ir atsiremiu į kojūgalį, – dedasi gan keisti
dalykai.
– Tu visa drebi.
Išties. Net visa jos lova tirta. Atsitiesiu ir nusišypsau.
– Matei mergaitę, kuri laukė koridoriuje, o paskui aš išėjau iš palatos ir
susitikau su ja?
Heilė papurto galvą.
– Matai, čia atvyko tokia mergaitė. Paauglė. Mano esanti Lilė.
Heilė išpučia akis.
– Mūsų Lilė?
– Ji taip sako.
Heilė net išsižioja.
– Mūsų Lilė? – vėl klausia, tik šįkart gerokai tyliau.
– Aš nežinau, ar mūsų, ar ne mūsų, mieloji. – Nedrįstu puoselėti tokios vilties.
– Nežinau, ką ir galvoti, – sakau. – Ji man parodė pribuvėjos laišką... Ar žinai,
kas yra pribuvėja?
Heilė papurto galvą.
– Pribuvėja priima naujagimius. Moteris, parašiusi tą laišką, priimdavo
naujagimius namie. Beje, turiu tau aiškinti kuo greičiau, nes palikau aną
mergaitę laukiančią už durų...
– Tada greičiau pasakok! – Heilė žvilgteli į duris. – Ar ji koridoriuj?
– Koridoriaus gale, poilsio kambary. – Viliuosi, kad ji ten manęs tebelaukia,
nors mačiau, kaip baisiai išgąsdinau. Paskui papasakoju Heilei, ką prisimenu iš
to laiško, ji klausosi nė nekvėpuodama.
– Jergau mano! – sušunka.
– Taigi, – pritariu jai. – Jergau jergau. Jos gimimo data sutampa su Lilės
gimimo diena. Mergaitė mano esanti Lilė. Atvažiavo čia net iš Vilmingtono, nes
spėja, kad aš ir esu jos motina.
– Ar ten tikrai ji? – klausia Heilė.
 – Lilę aš gerai pamenu, – sakau. – Taip gerai, lyg kas būtų įspaudęs jos
atvaizdą mano smegenyse. Bet neįsivaizduoju, kad užaugusi galėtų atrodyti kaip
anoji mergaitė. Ir vis dėlto...
– Noriu su ja susitikti!
– Tikrai? Tu gali pasijusti nei šiaip, nei taip, Heile. Mes dar nežinome, ar ji
išties tavo sesuo, ar ne. Turėk tai omeny. Nedėk per daug vilčių.
– Aš tikrai labai noriu su ja susipažinti. Visą gyvenimą norėjau.
– Bet ji gali ir nebūti...
– Labai trokštu, kad ji būtų Lilė! – nenustygsta Heilė.
Pamenu, kai jai antrą kartą buvo diagnozuota leukemija, ji man pasakė labai
norinti, kad aš turėčiau Lilę; jei mirtų, ši man liktų. Jos drąsa mane sujaudino. Ir
kilnumas. Bet geriau ji man nerodytų tokių jausmų. Nereikia.
Patampau ją už antklode užklotų kojos pirštų.
– Juk žinai, kad niekas niekada neužims tavo vietos, tiesa? – klausiu.
– Leisk man su ja susipažinti, mama, – maldauja Heilė, rankomis gindama
mane nuo savo lovos. – Eik ir atvesk čionai, kol vėl kur nors nedingo.
 51

Greisė

Susidedu rankas ant kelių ir tyliai sėdžiu. Kad ir kaip baiminausi, kas bus toliau,
galvoje vis šmėsčioja mamos atvaizdas. Kada ji pastebės, kad manęs nėra? Kada
jai paaiškės, kad aš ne Čapel Hile? Tada pradės smarkiai jaudintis. Galbūt
paskambins Emerson, ir ši jai pasakys, kad aš nesu jos duktė. Vien apie tai
pagalvojus man spaudžia krūtinę, tad dar tvirčiau sugniaužiu gulinčius ant kelių
kumščius. Mama pasijus visiškai viena. Nei vyro, nei dukters. Ims galvoti apie
savo tikrąjį kūdikį, apie tą, kuris mirė, ir svajoti, koks nuostabus būtų užaugęs.
Gal toks pat gudragalvis kaip jo tėvas ir toks pat visų galų meistras kaip mama.
Nė iš tolo nepanašus į dabar jos auginamą vaiką.
Betgi mano mama mane myli, ir šiuo metu aš labai noriu būti su ja. Noriu jai
pasakyti, kad man viskas gerai, tik turiu pati viena sutvarkyti tam tikrą
reikaliuką. Tik labai bijau jai skambinti. Užvirčiau tokią košę, kad ojojoj.
Šita Ana labai šaltakraujiška moteris. Tikėjausi ją esant visai kitokią. Maniau,
jos akys nušvis džiaugsmu, kai pasisakysiu, kas esu. Tikėjausi, kad čiups mane į
glėbį, ir aš akimirksniu pajusiu trykštant jos meilę, kokią motinos lieja savo
vaikams. Nieko panašaus neįvyko. Ji įtariai žvelgia į mane, tesirūpina tik kita
savo dukra Heile. Manau, prasmegsiu tarp dviejų pasaulių. Mano tikroji motina
Ana jau seniai mane palaidojo ir visą savo meilę atiduoda kitai dukrai, o ta, kuri
mane užaugino, dabar tikriausiai gedi prarasto kūdikio.
Mama. Kodėl aš visą laiką stumiu ją nuo savęs? Ji dėl manęs jaudinasi. Aš tai
žinau. Dabar tikriausiai labai išsigandusi.
Išsitraukiu iš kuprinės telefoną ir surenku jos numerį. Telefonui porą kartų
pyptelėjus, mama atsiliepia.
– Klausau. – Iš to vieno žodžio suprantu, kad ji palūžusi.
– Čia aš, – ištariu.
– Greise! Greise! Kur esi? Kaip tu laikaisi? Iš kur skambini? Juk palikai juk
telefoną...
– Viskas gerai, – atsakau. – Tiesiog žinok, kad man viskas gerai. Turiu kai ką
nuveikti, o tada...
 – Tu vaikų ligoninėje?
Nesumoju, ką atsakyti. Iš kur ji žino?
– Aš važiuoju į ligoninę su Emerson ir Džene, – pareiškia mama. – Ar tu irgi
tenai? Myliu tave, Greise. Iš visos širdies myliu. Tu mane labai išgąsdinai,
brangute.
– Mama, nevažiuok čia. Aš... – Pakeliu galvą ir pamatau tarpduryje Aną. – Aš
turiu eiti, – sakau išjungdama telefoną.
– Tai tavo mama? – teiraujasi Ana. – Ar dabar su ja kalbėjai?
Linkteliu. Telefonas suskamba, bet aš įmetu jį į kuprinę.
– Nenori atsiliepti? – klausia Ana.
Papurtau galvą.
Ji man nusišypso. Šypsena iš tiesų atrodo labai žavi.
– Heilė norėtų su tavimi susipažinti, jeigu neprieštarauji, – sako.
Atsistoju. Ana mane apkabina, ir mudvi išeiname į koridorių. Jos ranka kaip
svetimo žmogaus. Ana laiko ją uždėjusi man ant peties, lyg vestų menkai
pažįstamą žmogų iš vieno kambario į kitą. Ausyse aidi motinos balsas: „Myliu
tave, Greise. Iš visos širdies myliu.“ Pati sau nusišypsau.
– Mama sakė važiuojanti čionai, – tariu jai.
– Oi, kaip gerai, – nudžiunga Ana. – Mums reikia išsiaiškinti daugybę dalykų,
tiesa? Ar ji dar toli?
– Gyvena Vilmingtone... bet ji jau kelyje, tik man sunku pasakyti, ar dar toli
nuo čia. Kartu su ja važiuoja ir mano geriausia draugė su savo mama. –
Pamėginau įsivaizduoti jas visas tris skubančias pas mane.
– Na štai, – sako Ana. Mudvi stabtelime prie Heilės palatos. – Užeik.
Seku paskui ją į vidų ir sustoju prie durų.
– Heile, susipažink su Greise, – taria Ana. – Greise, čia Heilė.
Heilė sėdi ant lovos sukryžiavusi kojas, prie jos prijungti keli vamzdeliai,
maišeliai ir laideliai. Plaukai rudi ir labai trumpi – arba nuskusti, arba vos
pradėję augti.
– Labas, – ištariu.
– Oi, tu visai ne tokia, kokią aš įsivaizdavau Lilę, – sako ji.
Jaučiu, kad jiedvi manimi nusivylusios. Abiem rankom spaudžiau kuprinę prie
krūtinės.
– Na, man irgi netikėta sutikti seserį, – norėčiau nusišypsoti, bet nesiseka.
 – Gal tu jos ir neturi, – įsiterpia Ana. – Heile, Greisės mama tuoj bus čia, tad
netrukus žinosime visus atsakymus. O dabar paskambinsiu tavo tėčiui. – Ji
žvilgteli į mane. – Prisėsk, Greise. – Parodo sofutę prie Heilės lovos. Einu prie
jos ir sėduosi, nepaleisdama iš rankų kuprinės. – Aš tuoj grįšiu. – Anai išėjus,
lieku su Heile. Kuprinėje vėl suskamba telefonas, aš jį išsitraukiu ir išjungiu
garsą.
– Gal čia tau skambina mama, – taria Heilė.
– Nieko tokio, – atsakau nežinodama, apie ką su ja kalbėti. Gaila, kad ji taip
serga. Žinau, jog yra gerokai už mane drąsesnė, be to, prie jos tiek visko
prijungta... – Kaip jautiesi? – klausiu.
– Mama man viską paaiškino apie tą pribuvėją ir jos tragediją, – kalba ji, tarsi
aš nė nebūčiau ko nors klaususi. Šnekėdama laiko įrėmusi įdėmų žvilgsnį į mane.
– Tau nešalta?
Aš visa drebu, nors manau, kad oras palatoje ganėtinai šiltas.
– Ne, – atsakau.
– Paieškok po šita modernia lova. Ten turėtų būti šiltas pledas, pasiimk ir
apsigaubk.
Atsistoju ir pasiimu nuo lentynėlės po jos lova šiltą pledą. Atrodo toks
minkštas, šviesiai mėlynas, ir aš apsigaubiu juo pečius.
– Tu tikrai manai, kad esi mano sesuo? – klausia Heilė.
– Ar mama tau pasakojo apie laišką? – Dar kartą įkišu ranką į kuprinę ir
ištraukiu jį. Paduodu jai ir žiūriu, kaip skaito.
– Dievulėli tu mano! – sušunka Heilė, baigusi skaityti. – Šitokia nesąmonė! Bet
būtų smagu, jeigu paaiškėtų, kad tai tiesa. Mudvi su mama davėme sau žodį
surasti Lilę. Aš niekada nesitikėjau, kad ji, tai yra tu imsi ir nukrisi mums lyg iš
dangaus.
Paimu iš jos laišką, perlenkiu pusiau ir vėl įsidedu į kuprinę.
– Kaip atrodo tavo tėvai? – klausia Heilė. – Tie, kurie tave užaugino. Ar
niekada nesijautei jiems svetima?
– Visą laiką, – patikinu, nors tai, galima sakyti, neatitinka tiesos. Tiesiog esu
ne mamos, o tėčio vaikas. – Niekada nesijaučiau įvaikinta ar panašiai, – bandau
aiškinti, – bet su mama vis tiek gerokai nesutariu.
– O su tėčiu?
– Jis žuvo kovą per automobilio avariją. Viena mamos mokinė – mano mama
yra mokytoja – jį partrenkė, nes vairuodama rašė telefonu žinutę.
– Kad tave kur galas! – sušunka Heilė. – Jėzau, kaip baisu! – Supypsi vienas iš
kelių aparatų prie lovos, ir Heilė spustelėjusi mygtuką jį išjungia, tarsi kasdien
tai darytų. – O aš savo tėvą pradėjau pažinti visai neseniai, – sako. – Žinojau, kas
jis toks ir visa kita, bet jis mus paliko, man būnant visai mažytei. Neseniai
susirgau, ir jis vėl atsirado. Man jis patinka. Aišku, labai pykstu, kad nebuvo
anksčiau, kai mama vargo viena, nors jis siuntinėjo mums pinigų ir panašiai, bet
mama sako, kad tėtis anuomet buvo šeimai dar nesubrendęs ir negalėjo tverti
pirmojo mano susirgimo, tad ėmė ir dingo iš mūsų akiračio. Pirmiausia dingo
Lilė, tada susirgo mama, jam visko buvo per daug, o dar aš pasiligojau, taigi jis
neištvėrė, o aš visai praradau jam bet kokią pagarbą. Na, mama juk negalėjo
taip lengvai jo pamiršti, tiesa? Bet dabar jis grįžo ir labai stengiasi būti geras
tėvas. Dėl manęs surengė didžiulę kaulų čiulpų donoro paieškos akciją.
– Jis ir mano tėvas, – sakau vis dar tirtėdama po pledu.
– Jeigu tu tikrai Lilė, taip išeina, – patvirtina ji.
Pagalvoju, kaip Heilei jaustis. Pagaliau sulaukė normalių santykių su tėvu, ir
staiga išdygsta nepažįstama mergina, taip pat reiškianti savo teises į jį.
– Aš juk to neprašau, – sakau. – Neketinu minti tau ant kojos, ar kaip ten
sakoma. Man tiesiog...
– Ei, ramiau, – sulaiko mane Heilė. Ji man šypsosi. – Jeigu tu Lilė, esi mums
reikalinga, aišku? Mes meldėm Dievą, kad tave surastume. Bent jau aš
meldžiau. Mama nemoka melstis, o aš ieškojau tavęs nuo pat mažų dienų.
– Kiek tau metų? – paklausiu.
– Greitai bus trylika.
Sunku patikėti, kad ji vos trejais metais jaunesnė už mane. Išblyškusi ir
truputį paburkusi, aiškiai matyti, kad serga, bet ir tokia susitelkusi. Tokia
pasitikinti savimi ir tvirtavalė kaip Dženė. Pažįstu ją vos penkias minutes, bet
jaučiu, kad bus man didelė varžovė.
– Tu tokia... tu visai kitokia nei aš, – prisipažįstu.
– Tikrai?
– Esi labai... labai panaši į mano mamą. Tą, kuri mane užaugino. Panašesnė į
ją nei aš. Judvi abi tokios teigiamos ir šnekios.
Heilė gūžteli pečiais.
– Na, aš ne visada jau tokia teigiama. Kartais patiriu sunkią depresiją. Šimtus
kartų esu gėrusi nuo jos vaistus. Bet vis tiek turiu Vilties – didžioji V. Toks mano
antrasis vardas: Houp1. Man jau anksčiau buvo diagnozuota leukemija, paskui
lyg ir išgijau, o dabar vėl atkritau. Bet šįkart manau, kad vien vilties nebeužteks.
– Ji kilsteli akis į maišelį, kabantį ant stovo prie lovos. – Nekenčiu šitos ligos.
– Man labai gaila, – tariu. – Mama sakė, kad tau gali padėti kaulų čiulpų
persodinimo operacija.
– Bet mes niekaip nerandame donoro. Ji viliasi, kad jeigu tu tikrai esi Lilė, gal
galėtum būti donore.
– Žinau.
– Mama visą laiką tikėjo surasianti Lilę, – toliau kalba Heilė. – Kur tik
nesikreipė. Niekados nesiliovė ieškojusi. Keletą kartų buvom nuvažiavusios į
Vilmingtoną, dairėmės mergaitės, panašios į mane.
– O aš ten visą laiką gyvenau, – pasakau.
– Papasakok man apie savo gyvenimą, – prašo ji.
– Mano gyvenimas... – Tenka gerai pagalvoti, nes klausimas užklumpa mane
iš netyčių. Prisimenu namus, visada idealiai sutvarkytus, išskyrus mano kambarį.
Prisimenu, kaip mudvi su Džene vasarą perdažėme savo miegamuosius,
išmarginome visokiomis spalvomis ir taškeliais, be perstojo plepėdamos apie
Klivą ir Devoną. Paskui prieš akis iškyla, kaip mudu su tėčiu prisigalvodavome
visokiausių kavos receptų. Kaip žmonės kelias savaites po jo mirties vilko mums
į namus maistą. Kaip mama iki smulkmenų planuodavo mano gimtadienius, net
numatydavo, kokios spalvos bus pabarstukai ant torto. Šitaip ji reiškia savo
meilę tau, Greise. Aš užaugau su Džene, Emerson, Tedu ir Noele kaip viena
didelė šeima. Prisimenu Vilmingtoną, kaip jis man visada patiko, nuo ispaninių
kerpių, karančių ant žalialapių ąžuolų šakų, iki paupio takelių, vedančių į parką
mūsų gyvenamajame rajone. Staiga suvokiu, kad be viso to negaliu įsivaizduoti
savo gyvenimo. Be visko, kas gera ir bloga, kas tapę neatsiejama mano dalimi.
Nedera džiaugtis, kad Noelė pagrobė mane iš svetimos moters, bet šią akimirką
iš tiesų labai džiaugiuosi.
Kaip man visa tai paaiškinti žmogui, nieko nežinančiam apie mano aplinkos
žmones ir vietas?
– Mano gyvenimas, pati supranti, kaip ir visų, – nedrąsiai ištariu. – Jame apstu
ir blogų, ir gerų dalykų.
– Tikiuosi, tau paims seilių mėginį, – sako Heilė. – Bet jeigu nesutiksi, aš tikrai
tavęs nekaltinsiu. Na, pati supranti, nespėjai atsirasti, o tavo tikroji šeima
čiumpa tave ir puola reikalauti dalytis kūnu ar dar kuo nors. – Heilė nusijuokia, o
aš dar glaudžiau apsisiaučiu pledu.
– Mama sako, tai tik seilių mėginys ar kažkas panašaus, – patikslinu.
– Taip. Pirmiausia seilių mėginys, ir jeigu tavo seilės pasirodo tinkamos, tada
imamas kraujo mėginys. Jeigu ir jis tinka, vėliau daroma operacija kaulų
čiulpams paimti, tik nemanau, kad tai labai skausminga. Man teks iškęsti kur kas
daugiau. Vėl bus atliekama chemoterapija ir apšvita, pribaigsiančios mano
imuninę sistemą, kad organizmas neatmestų svetimų kaulų čiulpų. Bet man tai
vienintelė galimybė išgyventi.
Pagalvoju apie savo tėvą, kaip jaučiausi, kai man buvo pranešta, kad jis žuvo –
gal tada buvo įmanoma ką nors padaryti, kad grąžintume jį į gyvenimą, tik nieko
nesugalvojome. Paskui prisimenu laišką, per klaidą išsiųstą Noelei ir, ko gero,
paskatinusį ją nusižudyti. Sakau, gal šįkart galėčiau ką nors nuveikti, kad
išgelbėčiau žmogui gyvybę. Ką nors sunkaus ir skausmingo, bet gero ir
naudingo. Tikriausiai prireiktų švirkštų ir skalpelių bei nakties ligoninėje, bet gal
pavyktų padovanoti kam nors gyvenimą. Pavyzdžiui, savo seseriai.
Bet svarbiausia, aš trokštu sulaukti mamos, kol neprasidėjo visi tie tyrimai.
Noriu, kad ji man pasakytų: viskas bus gerai.
1 Hope – angl. viltis.
 52

Ana

Dieve brangus, kaip man baisu.

Atsisėdu prie ligoninės kavinės ir drebančia širdimi surenku Brajano mobiliojo
telefono numerį. Krečia toks drebulys, kad manau mirsianti. Brajanas taip
neseniai rado drąsos grįžti į mūsų gyvenimą ir tik dabar pradėjo pamažu
pratintis prie mūsų – ir štai tau. Būgštauju, kad vėl nepabėgtų. Gal vėl pasiliks
Kalifornijoje. Turiu sau priminti, kad jis nebe toks, koks buvo dingus Lilei. Koks
buvo tada, kai Heilė pirmąkart susirgo. Dabar jis subrendęs. Sutvirtėjęs. O gal
aš apgaudinėju save? Susirūpinu, kad, ko gero, vaizduojuosi jį tokį, kokį norėčiau
matyti. Dar didesnį nerimą kelia tai, kad leidau sau patikėti, jog ta mergina
Heilės palatoje išties yra Lilė, nes paskui ir vėl turėsiu numarinti viltį. Visada
mokiau Heilę niekada jos neprarasti, bet tiesa badyte bado akis: viltis gali būti
žiauriai apgaulinga.
Ryžtuosi palikti Greisę su Heile tik trumpam, kol paskambinsiu Brajanui.
Turiu su juo pasikalbėti, kol neatvažiavo Greisės mama. Nebegaliu ilgiau tverti
nepasidalijusi šita malonia žinia.
– Labas, – atsiliepia Brajanas. – Ar viskas gerai? – Dieve, koks malonus jo
balsas! Nepaprastai bijau, kad šito šilto balso galiu nebegirdėti. Labai bijau, kad
tai, ką man pavyko susigrąžinti, per kelias akimirkas gali vėl išslysti iš rankų.
– Taip, – atsakau. Aišku, kas čia bus gero, bet suprantu jį turint galvoje vien
tai, ar per tą trumpą laiką Heilės sveikata nepablogėjo. Ką gi, išties
nepablogėjo. – Yra viena neįtikimai keista naujiena, – imu pasakoti.
– Neįtikimai gera ar bloga?
– Šiandien į ligoninę atėjo mergina, ji tvirtina esanti Lilė.
Brajanui tylint pamanau: įdomu, ar jis supranta mano žodžius? Ar, kaip ir aš,
bijo benušvintančios vilties?
– Kas ji? Ko ji siekia? Ar nemanai, kad tas paviešinimas...
– Nežinau, – nutraukiu jį. – Ji atsivežė laišką. – Papasakoju jam apie laišką,
apie gimimo datą vairuotojo pažymėjime. – Nemanau, kad kas nors būtų ją
pakurstęs, – prisipažįstu. – Ir vis dėlto čia kažkas ne taip. Tik negaliu užčiuopti,
kas. Jos mama atvažiuoja į ligoninę iš Vilmingtono. Kaip paaiškėjo, toji mergina –
jos vardas Greisė – viską sužinojo iš savo draugės ir nieko motinai nesakiusi
atlėkė čia. Tėvas miręs.
Brajanas tyli, bando suvokti, ką išgirdęs.
– Ar su jos motina jau kalbėjai? – pagaliau klausia.
– Dar ne. Brajanai, mergaitė nori, kad būtų paimtas jos seilių mėginys dėl
donorystės.
– Ar tiki, kad ji tikrai Lilė?
– Aš išvis nebežinau, kuo dar tikėti. Aš... Aišku, labai norėčiau, kad tai būtų
Lilė, bet mergaitė nė iš tolo nepanaši į mano įsivaizduojamą Lilę. Ji visai
nepanaši nė į vieną iš mūsų ir net į Heilę. Graži, rodos, puikus vaikas, bet...
– Kur ji dabar?
– Su Heile.
– Tu leidai jai su ja susitikti?
Iš balso suprantu, kad jis man nepritaria, bet esu tikra, jog padariau gerai. Tu
dar kaip reikiant nepažįsti savo dukters, noriu jam šūktelėti.
– Aš Heilei viską paaiškinau. Išsakiau savo dvejones. Mergaitė panoro su ja
susipažinti.
– Klausyk, šiandien pat lipu į lėktuvą ir lekiu namo, – sako jis. – Pokalbis dėl
darbo nusisekė, kitas su aukštesniąja vadovybe numatytas ryt iš ryto, bet
pasakysiu dėl šeimos turįs...
– Ne, nereikia, – sulaikau jį. – Pasilik ten ir dalyvauk tame kitame pokalbyje.
Aš čia ir pati susitvarkysiu.
– Tu jau dešimt metų viską tvarkai viena. Noriu tau padėti.
– Gerai, – nusileidžiu. – Man jau metas grįžti į palatą. Paskambink, kai
sužinosi, kada tavo lėktuvas.
Išjungiu telefoną ir patraukiau į Heilės palatą. Lūpose žaidžia šypsenėlė.
Brajanas grįžta namo.
 53

Tara

Gal dešimt kartų skambinu Greisei iš automobilio, kol ji pagaliau atsiliepia.

– Nemesk ragelio, ką? – prašau jos. – Būk gera. Nepadėk ragelio, kol būsiu
vietoje.
– Aš neturiu tiek pokalbio minučių, mama. Skambinu naudodamasi išankstinio
mokėjimo kortele. Kai tik čia atvažiuosi, turėsi duoti jiems sutikimą, kad paimtų
mano seilių mėginį ir patikrintų, ar netinku į donores tai mergaitei, savo
seseriai. Ar tu... Ar tu ką nors apie ją žinai? Apie Heilę? Ji serga leukemija ir jai
būtina kaulų čiulpų persodinimo operacija. Turiu pasitikrinti, gal aš jai tikčiau.
Mane persmelkia siaubas. Kas ketinama daryti mano dukrai? Niekada
nemaniau, kad ji bus tokia pažeidžiama, kad jai taip reikės manęs, kaip reikia
dabar.
– Greise, – stengiuosi kalbėti kuo ramiau. Mums prireiks advokato. Gaila, kad
Janas dar neišklausė atsiųstųjų balso pranešimų. – Tik ramiau, brangioji, gerai?
Turiu nuvažiuoti į ligoninę ir pasikalbėti su medicinos personalu bei... visais
kitais. Gal tariesi pažįstanti tuos žmones, bet taip nėra. Mes nieko apie juos
nežinom. Tu esi mano dukra. – Tardama pabrėžiu kiekvieną žodį. – Ar supranti,
ką sakau? Aš niekam neduodu jokio sutikimo, kad bent pirštu tave paliestų.
Atvažiuosiu, tada viską ir aptarsim.
Atitraukusi žvilgsnį nuo kelio Emerson pasižiūri į mane ir klausia:
– Kas čia dedasi?
– Ji gali mirti, – iš telefono girdėti Greisės balsas, ir aš suprantu, kad ji
išsigandusi. Norėtų, kad pasakyčiau „ne“. Kad ją apsaugočiau. Pasirodo, savo
dukrą pažįstu geriau, nei maniau.
– Aš ten būsiu po... Ar toli dar mums? – klausiu Emerson.
– Visai čia pat, – atsako ji. – Jeigu eismas nesukliudys.
– Kelios minutės, – perduodu Greisei. – Būsiu pas tave po kelių minučių,
mieloji.
– Mama... Aš nežinau, ką daryti.
Mano akyse telkiasi ašaros.
 – Aš viskuo pasirūpinsiu, Greise. Mudvi viską sutvarkysime kartu.
Nenoriu nutraukti ryšio, bet ji išsijungia, man nespėjus ištarti nė žodžio. Aš
irgi išjungiu telefoną ir pažvelgiu į Emerson.
– Dieve mano, – sakau.
– Kas čia vyksta?
Dženė ant užpakalinės sėdynės palinksta į priekį.
– Pasirodo, Anos Naitli dukrai reikia atlikti kaulų čiulpų persodinimo
operaciją, ir norima ištirti Greisę, ar netiktų būti donore.
– Juokauji?! – sušunka Emerson. – Tie žmonės tikri beširdžiai.
– Greisė nelauktai išdygsta jiems prieš nosį, o jie regi ją ne kaip žmogų, o kaip
ląstelių talpyklą? – nusistebi Dženė. – Mama, važiuok greičiau.
– Be mano sutikimo niekas jos nė pirštu nepalies, tad gali nesijaudinti, –
raminu ją.
Suskamba mano telefonas, ekranėlyje pamatau Jano numerį.
– Janai! – surinku.
– Tara, labai apgailestauju, kad sužinojai...
– Klausyk, aš ant tavęs žiauriai pykstu, bet dabar man reikia tavo pagalbos,
supranti?
– Toji moteris, Naitli, – sako jis, – nesikalbėk su ja, Tara. Pasiimk Greisę ir
dinkit iš ten. Liepk Naitli advokatui susisiekti su manim, mes viską išsiaiškinsime
kaip teisininkas su teisininku. Paskambinsiu keliems savo pažįstamiems iš
Vilmingtono policijos departamento. O tu kol kas pasirūpink, kad Greisė būtų
sveika ir gyva.
Pasiimk Greisę ir dinkit iš ten.
– Aišku, – atsakau jam.
– Atleisk man. Suprantu, kad tu...
– Nenoriu užimti linijos, nes gali skambinti Greisė, – nutraukiu jį.
– Gerai, pakalbėsime vėliau.
Išjungiu telefoną ir nusišluostau rasojančią kaktą.
– Jis man liepė pasiimti Greisę ir dingti iš ten, – pranešu Emerson, tarsi pati
nebūčiau ketinusi taip daryti. Vėl pagalvoju, kaip Greisė jautėsi, mudviem
kalbantis telefonu. – Jai dabar turbūt labai baisu. – Paskui pasigręžiu į Dženę ir
klausiu: – Ką aš jai blogo padariau, Džene? – Mano pačios bejėgiškumas ima
veržtis per kraštus. – Kodėl nerandu su ja bendros šnekos?
 – Čia įprastas vaikų ir tėvų nesutarimo atvejis, – švelniai atsako ji.
– Ne, nieko panašaus, – užginčiju.
– Tikrai taip! – Emerson jai pritaria.
Nenuleidžiu akių nuo Dženės.
– Judvi su mama sutariate daug geriau negu aš su Greise. Aš juk ne akla. Lyg
ką daryčiau ne taip.
– Nemanau, kad jūs ką nors darote ne taip, – sako Dženė. – Greisė yra
sudėtinga asmenybė. Tiesiog ji viską suvokia ir jaučia daug stipriau nei kiti
žmonės, todėl kartais su ja sunku bendrauti.
Vis tiek manau, kad ji man meilikauja. Semas artimai bendraudavo su Greise,
be jokių trikdžių. Prisimenu Noelės atsisveikinimo kalbą per jo laidotuves.
„Semas kaip niekas kitas mokėjo klausytis, – tąsyk pasakė Noelė. – Dėl to buvo
toks nuostabus advokatas, puikus tėvas ir vyras. – Pritilusioje bažnyčioje jos
balsas staiga užlūžo. – Ir toks geras draugas.“
Puikus tėvas, mintyse pakartoju. Jis visad išlikdavo su Greise ramus. Ne taip
kaip aš. Man vis reikia plepėti, judėti, ką nors veikti.
– Ana ten ligoninės ženklas, – rodo Emerson priešais save. – Kai įeisime į vidų,
ką mudviem su Džene daryti? Eiti kartu su tavim? Ar susirasti kavinę ir palaukti
tavęs, kol pasirodysi su Greise? Jeigu pinsimės po kojomis, galim sukelti dar
daugiau sumaišties. Ką pasakysi?
Mielai sutikčiau, kad Emerson mane morališkai palaikytų, bet ketinu tik
pasiimti Greisę ir dingti iš ten, kaip pataria Janas. Jokio reikalo rodytis visoms
keturioms.
– Eikit į kavinę, – sakau. – Bet turėk telefoną; jeigu man prireiks, aš tau
paskambinsiu, gerai?
Mums prieš akis išnyra didžiulė ligoninė – milžiniškas geometrinis stiklo ir
plieno statinys. Mano duktė dabar turėtų būti ten. Negaliu patikėti, kad turėjo
drąsos įkelti koją. Juolab viena pati iki čia atvažiuoti. Ji viską suvokia ir jaučia
daug stipriau, sako Dženė. Ir aš linkusi tuo patikėti. Norėčiau panirti į tas jos
jausmų ir pojūčių gelmes. Kad tik nebūčiau pavėlavusi.
 54

Greisė

Ana sukiojasi po Heilės palatą, dėlioja knygas, nuotolinio valdymo pultelius,

vienkartinių nosinaičių dėžutes ir stiklines, Heilė jai pasakoja apie matytą filmą,
o aš vis dirsčioju į duris. Laukiame atvažiuojant mano mamos. Kai ji bus čia,
viskas pasikeis. Ji paims vadžias į savo rankas, Štai ir suprantu, kaip labai esu
nuo jos priklausoma – paprastai visada ir viskuo rūpinasi mano mama.
Visos trys plepame apie nereikšmingiausius dalykus – mano mokyklą ir
Aleksandrijos senamiestį bei Vilmingtoną, tarsi būčiau paprasčiausia ligonę
lankanti draugė, o ne duktė ar sesuo.
Žvelgdama, kaip kas nors eina koridoriumi, vis pašoku iš vietos. Pagaliau
pamatau ją. Savo mamą. Atrodo nepanaši į save, tokia išblyškusi ir pervargusi.
Strykteliu nuo sofutės, nusviedžiu nuo pečių pledą ir puolu jai į glėbį.
– Mama! – sušunku, ir staiga visa, ką teko patirti per pastarąsias dvidešimt
keturias valandas – Dženės parodytas laiškas, baisinga kelionė tamsoje per lietų,
Anos Naitli paieškos, – smogia kaip lazda per pakinklius. Keliai man ima linkti,
suprantu stovinti ant kojų tik todėl, kad mane laiko mama.
– Brangute, – tyliai sako ji į ausį. – Širdele mano. Viskas gerai, aš jau čia.
Nepaleidžiu jos iš glėbio.
– Atleisk man, kad taip išlėkiau, – atsiprašau.
– Niekis, – atsako ji. Akys pilnos ašarų. – Dabar jau niekas nebesvarbu.
Visą gyvenimą galėčiau šitaip stovėti ją apsikabinusi, bet jaučiu, kaip už
nugaros į mudvi spokso Ana su Heile. Išsilaisvinu mamai iš glėbio.
– Čia mano mama, – pristatau Anai.
Mama prieina prie Anos, tiesdama ranką.
– Tara Vincent.
– Ana Naitli, – ištaria ši. – O čia mano duktė Heilė.
Mama pažvelgia į Heilę.
– Labas, Heile, – pasisveikina ir apkabinusi mane per pečius grįžteli į Aną. –
Aš jau kalbėjau su savo advokatu, – pasakė. – Jis su jumis susisieks.
Ana krypteli galvą, ir aš suprantu, kad mano mamos tonas jai nepatinka.
 – Ar galime šnektelėti akis į akį? – klausia ji mamos. – Labai prašau kaip
motina motinos.
– Mes negalime imti ir išvažiuoti, mama, – įsiterpiu aš, nes suprantu ją
nesuvokiant, kas čia dedasi. Dar nežinant, kad šioje palatoje sprendžiamas
gyvybės ir mirties klausimas.
Mama pasižiūri į mane, paskui į Aną.
– Gerai, – galiausiai ištaria. – Bet pirmiau noriu pasikalbėti akis į akį su
dukra.
Ana linkteli. Matau jos baimę, kad mama nesumanytų manęs išsivežti. Aš ir
pati noriu iš čia išvažiuoti, kaip kažin ką. Bet kol kas dar negaliu.
– Koridoriaus gale yra poilsio kambarys, – sako Ana. – Paprastai jis būna
tuščias. Eikite tenai.
Mama ima mane už rankos ir lyg mažą nusiveda per koridorių. Tarsi būčiau
jos mažoji mergytė.
Gaila, kad tokia nesu.
 55

Tara

Dieve, kiek daug turiu jai pasakyti. Knieti užduoti tūkstančius klausimų apie
baimę ir sutrikimą, išsiaiškinti, kaip ji jaučiasi ir ką galvoja. Noriu, kad ji pajustų
visada būsianti mano duktė, kad niekam neleisiu jos iš manęs atimti ir kad jos
kūnas priklauso tik jai. Kad niekas neverčia dalyti savo ląstelių tyrimams, ar ji
tinka būti donore kitam, svetimam ligoninėj gulinčiam vaikui.
Bet kai mudvi susėdame ant dviejų porinių minkštasuolių mažulyčiame poilsio
kambaryje, iš to, ką galvoju, nieko jai nepasakau. Neužduodu jokių klausimų.
Lyg kambaryje būtų Semas ir prašytų patylėti. Jis pats išklausytų ją
neragindamas ir neskatindamas. Nekamantinėdamas. Semas mokėjo mylėti
mudviejų dukterį.
– Myliu tave, – sakau jai ir suprantu nebeturinti ko ir pridurti. Greisė
pravirksta.
– Labai gailiuosi, kad išlėkiau tavęs neįspėjusi, – ji dar sykį atsiprašo. – Kvailai
pasielgiau.
– Nieko tokio, – atsakau. – Dabar svarbiausia, kad tau būtų saugu.
– Liūdna, kai sužinojau, kad nesi mano mama.
– Kad tuo patikėčiau, pirmiau turėsime atlikti DNR tyrimą, – sakau jai, – bet ir
tyrimas nepakeis mano jausmų tau, Greise.
Mergaitė ima sukti plaukų sruogą sau ant piršto.
– Aš labai ant tavęs pykdavau, – taria ji, – kartais net siaubingai nekęsdavau.
Bet šiandien negaliu pasakyti, kodėl taip pasielgiau. Norėjau važiuoti pas Klivą,
tu man uždraudei, todėl aš baisiai supykau, o dabar tai atrodo neįtikimai kvaila.
Linkteliu leisdama suprasti, kad klausausi.
– Dabar apie Klivą aš negalvoju, – kalba Greisė. – Nenoriu jo prisiminti. – Ji
paleidžia iš rankų sruogą ir pasislenka artyn. – Aš nebežinau, kas esu, mama.
Norėjau pasakyti, kas ji: jautriausios sielos rašytoja mūsų šeimoje, tylenė,
gebanti popieriuje išguldyti aibes nuostabių minčių. Tėvelio numylėtinė ir
nuolatinė gija, jungianti mane su Semu – velniop tą biologiją. Tikra gražuolė,
nors, pripažinkime, nepanaši nė į vieną iš mūsų. Aš trokštu kuo artimiau ir
geriau pažinti šitą vaiką.
Mintyse ieškau replikos, kad paakinčiau ją kalbėti toliau. Ką jai pasakytų
Semas?
– Tu vis tiek man būsi Greisė, – ištariu ir tą pačią akimirką suprantu radusi
tinkamus žodžius. Duktė pažvelgia į mane suraukusi antakius, juntu, kad
susimąstė.
– Nenorėčiau atsisakyti Greisės, – sako ji. – Nors anksčiau gana dažnai
svajojau, kad būčiau kitokia... Kad būčiau panašesnė į tave.
Šit kaip? Man niekada nešovė galvon, kad ji norėtų būti bent kiek panaši į
mane. Mielai paklausčiau, kodėl, bet susilaikau ir nutyliu.
– Anksčiau labai norėjau būti panaši į Dženę. Visi ją myli. O man niekada
nesiseka bendrauti su žmonėmis, aš... Aš tarsi kitokia. Keista.
Ne, tu nė per plauką ne kitokia, norėčiau pasakyti. Negi praleisiu pro ausis
tokį teiginį ir neužginčysiu? Bet ji varo savo, ir aš neturiu progos paprieštarauti.
– Bet staiga panūdau likti savimi, mama. Nenoriu būti kieno nors kito dukra.
Heilė – puiki mergaitė. Protinga. Deja, jaučiu, visiems staiga parūpo, kad
išgelbėčiau jai gyvybę... – Greisė palinguoja galvą. – Labai prašau padaryti, kad
šitaip daugiau nebūtų.
Atsisėdu šalia jos ant dvisuolio ir apkabinu abiem rankomis.
– Mudvi abi to trokštam, Greise, – sakau glostydama jai galvą. Dieve, kaip
seniai ji man leido taip daryti. – Aš irgi labai norėčiau, kad viso to nebūtų, tik
neišmanau, kaip tai ištrinti. – Juk esu ta, kuri geba viską sutvarkyti. Viskam
vadovauja. Deja, šiandien viskas slysta man iš rankų. – Galiu tau pažadėti tik
viena – pristabdyti šitą traukinį, aišku?
– Jeigu neduosiu Heilei savo kraujo čiulpų, ji gali mirti.
Ketinu ją pataisyti, bet susilaikau. Tegu. Mano glėbyje Greisė atrodo tokia
maža ir tokia naivi, negalinti atskirti kaulų čiulpų nuo kraujo čiulpų. Kuo ilgiau
leisiu jai likti šituo mažu, silpnu vaiku mano rankose.
– Tavo kūdikis mirė. – Greisė skruostu remiasi man į petį. Juntu jos alsavimą
sau ant kaklo.
Norisi tikėti, kad tasai kitados miręs kūdikis padės jai rasti kelią į mano širdį,
bet kol kas taip nėra.
– Aš apie tą kūdikį dar negalvoju, – sakau. – Mano mintyse tik tu.
– Ar galiu pasėdėti su tavim, kai kalbėsiesi su Ana? Labai prašau...
Lengva buvo Janui liepti, kad pasiimčiau Greisę ir dingčiau. Lengva buvo man
manyti, kad padarysiu, kaip liepiama, kol neįkėliau kojos į palatą, kur Ana Naitli,
paprasčiausia pavardė, virto gyva būtybe. Motina.
Dar tvirčiau apglėbiu Greisę. Jaučiu, ji bijo, kad Ana gali įkalbinti mane
atiduoti vaiką be jokios kovos. Ar įmanoma, kad kaip tik tokią dieną aš pradedu
puikiausiai pažinti savo dukterį? O gal visą laiką puikiai pažinojau?
– Taip, – tariu. – Reikalas susijęs su tavimi, todėl gali būti su mumis.
 56

Ana

Prieš mums susėdant mažajame kambarėlyje, ta moteris, Tara, nori, kad Greisė
būtų su mumis. Aš manau, jog geriau jos nevelti į mūsų pokalbį. Galėtų pasilikti
su Heile, kol mudvi su Tara kalbėsimės, bet Tara su Greise eina išvien. Dvi prieš
vieną. Nieko baisaus, tariu sau. Taip ir turi būti. Jeigu paaiškės, kad Greisė yra
mano Lilė, norėčiau, kad gyventų mylima ir branginama. Bet mergaitė atrodo
tokia gležna, kad aš tiesiog nežinau, ar jai verta klausytis mūsų asmeniško
pokalbio. Vis dėlto ne man spręsti.
Greisė, aišku kaip dieną, kiek panašesnė į Tarą nei į mane, bet, atvirai
kalbant, nepanaši nė į vieną iš mūsų. Jiedvi su Tara atsisėda ant dvisuolio,
susikimba už rankų. Tikroji jų plaukų spalva, ko gero, ruda, ir akys rudos, bet
šiaip bruožai skirtingi. Nesusilaikau ir imu įdėmiai į jas žiūrėti, lyginti motinos ir
dukters nosį, lūpų pavidalą, antakių linkį.
Man keista, kodėl Greisei nejaučiu nieko, tik vaizduojuosi kaip galimą Heilės
donorę. Pykstu ant savęs. Nesitikėjau, kad sutikusi seniai prarastą dukterį būsiu
jai tokia bejausmė.
– Nesuprantu, kaip tai galėjo atsitikti, – prabyla Tara. – Jūs gyvenote
Vilmingtone?
– Pastarąsias keletą valandų aš irgi savęs klausinėju, – prisipažįstu. – Ne,
šiaip aš gyvenu čia, bet anuomet dirbau vaistų platintoja ir dažnai važinėdavau į
Vilmingtoną darbo reikalais. – Prisimenu tuos laikus. Man ir pačiai būtų
pravartu tai išsiaiškinti. – Paskutinį kartą vykau ten link būdama trisdešimt
penktą savaitę nėščia Lile. Mano vyras Brajanas tada atliko karo tarnybą
užjūryje. Vilmingtone man prasidėjo priešlaikinis gimdymas. Ten pagimdžiau
Lilę. Ji buvo šešių svarų ir trijų uncijų, sveika, graži mergytė. Bet pakilo
kraujospūdis, ir po kelių valandų nuo Lilės gimimo mane ištiko širdies smūgis.
Prasidėjo koma.
– Dieve mano, – atsidūsta Tara.
– Buvau išgabenta į Djuko ligoninę. Brajanas Somalyje mėgino gauti leidimą
grįžti namo, bet aš, aišku, viso to nežinojau. Kai pagaliau pasiekė namus,
apsistojo viešbutyje netoli Djuko ligoninės. Spėju, jam turėjo būti košmariškai
sunku. – Aš retai kada susimąstau, kad Brajanui tai buvo nepakeliamas metas. –
Namai liko Aleksandrijoje, mūsų naujagimė buvo Vilmingtone, o aš gulėjau
Durame komos būklės. Kai Brajanas paskambino į Vilmingtono ligoninę ir
paklausė, kaip ten Lilė, jam buvo atsakyta, kad mergaitės nėra. Kad ji tikriausiai
perkelta kartu su manim. Jis bandė susisiekti su medikais, pervežusiais mane į
kitą ligoninę, bet niekur nebuvo pažymėta, kad su manim išvyko ir kūdikis. Ji, –
pažvelgiu į Greisę, – kartu su visais gimimo dokumentais dingo kaip į vandenį.
Brajanas nežinojo gydytojo, priėmusio kūdikį, pavardės. Viskas buvo taip
susijaukę. Mano koma truko ilgiau nei dvi savaites, laimė, širdies smūgis
didesnės žalos organizmui nepadarė. Buvo tik nusilpusi kairioji kūno pusė,
truputį sutrikę regėjimas ir kalba. Kairė ranka dar ir dabar gerokai silpnesnė už
dešinę. – Pagniaužau pirštus. – Tik atmintis buvo visai dingusi. Jokių gydytojų
pavardžių irgi neprisiminiau. Žinojau tik tiek, kad pagimdžiau nuostabią
mergytę, ir troškau ją susigrąžinti.
– Apgailestauju, – ištaria Tara; matau, kaip ji dar tvirčiau suspaudė Greisės
ranką saujoje, tarsi pasiryžusi niekada nebepaleisti.
– Kai sustiprėjau ir galėjau keliauti, – toliau pasakoju, – mudu su Brajanu
nuvažiavome į Vilmingtoną. Lilei tada turėjo būti kokios septynios savaitės.
Išsigandom, kad kas nors galėjo pamanyti, jog Lilės niekas neatsiima, – juk taip,
galima sakyti, ir buvo, – ir atidavė mergaitę į globos namus, tad ėmėme jos
ieškoti kiekvienoje tokioje įstaigoje.
– Kaip baisu, – sako Tara, dar tvirčiau gniauždama Greisės ranką.
– Skaičiau jūsų pribuvėjos laišką man, – užsimenu. – Aš... man sunku visa tai
suvokti. Ar jūs bent ką nutuokiate?
– Nieko, – atsako Tara. – Noelė neseniai mirė... – Ji pažvelgia į Greisę ir
klausia: – Ar papasakojai?
Greisė linkteli.
– Pribuvėja nusižudė, o mudvi su drauge radome laišką ir pradėjome ieškoti
tos Anos, kuriai ji buvo jį adresavusi. Galiausiai išsiaiškinome, kad tai jūs, bet
nežinojome, kieno kūdikį ji... kieno kūdikis buvo miręs. Niekada gyvenime
nebūtume pamaniusios, kad mano.
– Negi nematėte savo naujagimio? Negi nebūtumėte pastebėjusi, kad kūdikis
staiga tapo kitoks? – klausiu.
– Mergytė gimė vidurnaktį, gimdymas buvo labai sunkus, ir tada, kai Noelė
atnešė man ją paryčiais, spėju, buvo jau apkeitusi, nes atneštoji išties buvo
Greisė.
– Aš nelabai pasitikiu ta jūsų pribuvėja, – sakau.
– Ji padarė baisų dalyką, – pripažįsta Tara. – Bet man sunku spręsti, koks
buvo žmogus.
– Papasakok apie kūdikių rėmimo programą, – tyliai įsiterpia Greisė.
– Gal tu pati norėtum apie ją papasakoti? – klausia Tara. – Juk daugiau ten
dirbi nei aš.
– Toji pribuvėja įkūrė pagalbos vaikams organizaciją... neišnešiotiems,
neturtingų tėvų ir neįgaliems kūdikiams remti, – ima pasakoti Greisė. – Už
organizacijos veiklą laimėjo valstijos apdovanojimą, bet jo nepriėmė.
Negaliu žiūrėti į mergaitę, kol kalba. Bijau pajusti jai prieraišumą. Užtat
stebiu Tarą.
– Gal dėl to, – apvedu rankos mostu visas tris, galvodama apie keblią
kiekvienos mūsų padėtį. – Gal manė nesanti verta jokių apdovanojimų.
– Ko gero, – pritaria Tara ir apkabina Greisę per pečius. – Spėju, kad prireiks
DNR tyrimo, – sako ji. – Ir dar manau, kad mudviem abiem reikia gerų advokatų.
Neketinu su kuo nors varžytis, tiesiog...
– Visiškai jums pritariu, – sakau aš. – Abi turime žinoti, į kokį reikalą
įsivėlėme. Bet aš jau papasakojau Greisei apie mūsų norą rasti Heilei kaulų
čiulpų donorą. Heilė sunkiai serga. Jai... – nusipurtau, nes tarti tą žodį man
sunku, – jai nepagydoma liga. O Greisė sutiko...
– Greisė nesuvokia, su kuo sutinkanti, Ana, – nutraukia mane Tara. –
Dovanokit, bet turiu nuspausti stabdžius. Siūlau į šitą reikalą pažvelgti atidžiai,
be skubos. Paprašysiu savo advokato, kad susisiektų su jūsiškiu ir susitartų,
kada visiems patogiausia atlikti DNR tyrimą, prieš imantis tolesnių veiksmų.
Man norisi šokti iš vietos ir užremti duris.
– Normaliomis aplinkybėmis tai būtų visai suprantama, – sakau aš. Be ašarų,
prašau, be ašarų. Tara atrodo puiki klientė, o aš savo versle išmokau vieno labai
svarbaus dalyko – ramybės. Bet balsas vis tiek virpa. – Labai prašau suprasti
mane, Tara. Aš nežinau, ar Greisė išties yra Lilė... – pažvelgiu į Greisę. –
Dovanok, kad kalbu apie tave trečiuoju asmeniu, – taigi aš nėmaž nežinau, ar ji
Lilė, ar ne. O jeigu galėtų būti Heilės donorė? Jeigu tai paaiškės per vėlai?
Mums niekaip nesiseka rasti donoro, o brolis ar sesuo turi vieną iš keturių
galimybių būti tinkamas.
Tara papurto galvą.
– Jūs per daug iš jos reikalaujate, – sako ji. – Šito sprendimo teks palūkėti.
– Aš noriu dabar, – įsiterpia Greisė ir pažvelgia į motiną. – Tai būtina.
– Ne, niekas tau nebūtina, brangioji. Tau nieko nereikia daryti.
– Bet aš noriu, – pakartoja ji.
Būk gera, nedrausk jai, meldžiu mintyse. Pastebiu, kad Tara palengva
atsileidžia. Žinoma, advokatas neabejotinai patartų neskubėti, betgi šios
aplinkybės ypatingos. Tai dviejų motinų tarpusavio reikalas. Ir dviejų dukterų.
– Gerai, – galiausiai Tara nusileidžia. – Jeigu jau taip nori.
 57

Emerson

Dženės ledų kokteilis su grietinėle ištirpsta, pasidaro kaip tiršta kavos spalvos
sriuba, ir ji vangiai stumdo šaukšteliu lipnų skystį stiklo taurėje. Aš savo salotų
nė nepaliečiu. Mudvi sėdime kavinėje prie lango, apsuptos plepių daktarų,
seselių ir lankytojų, kiekviena paskendusi savo mintyse.
Gal reikėjo eiti su Tara į tos mergaitės palatą? Bandau įtikinti save, kad daug
geriau suteikti joms privatumo. Ir taip jau viskas susipainioję, susivėlę; dar
dviejų žmonių kišimasis į šį reikalą tik labiau viską apsunkintų. Tiesą sakant,
apsidžiaugiau, kad Tara liepė mums pasilikti. Vargu ar būčiau ramiai ištvėrusi
jos kančią. Jaučiuosi tokia kalta. Kalta, kad delsiau ir vos tik pamaniusi, kad
Greisė yra Anos Naitli vaikas, nepasakiau jai. Kalta, kad mano duktė taip
smarkiai įskaudino Greisę atskleisdama tiesą. Mane slegia mintis, kad Tara, ko
gero, labai kankinasi.
Nesunku įsivaizduoti Taros ir Anos Naitli pokalbį. Dviejų motinų kovą dėl
dukters. Aišku, Greisė visada liks Taros vaikas. Visa kita mažai tikėtina. Betgi
Anos kūdikis buvo pagrobtas. Negi ji negali reikalauti, kad būtų grąžinta bent
dalelė jos vaiko gyvenimo?
Dženė stumteli į šalį indą su ledais ir dar sykį atsiprašo:
– Dovanok man, mama.
Jau ir skaičiuoti nebeskaičiuoju, kelintą kartą ji tai sako.
– Klausyk. – Atitraukiu salotų lėkštę nuo savęs. – Tu negerai padarei, kad
neprisipažinai nugirdusi mano pokalbį. Aš – kad iš karto nepapasakojau Tarai.
Bet mūsų poelgiai neužgožia to, ką padarė Noelė, todėl dabar visiems tenka
dorotis su padariniais. Štai į ką dabar mudviem reikia sutelkti dėmesį. Turime
padėti Tarai su Greise pasitikti tai, kas jų laukia.
– Aš nenoriu, kad ji išvažiuotų iš mūsų miesto, taptų svetimos šeimos nare ir
gyventų čia...
– Abejoju, ar kas nors tokio galėtų įvykti, – sakau aš. – Greisei jau šešiolika, ji
turi teisę tarti savo žodį, kiek tai susiję su jos pačios gyvenimu. O Tara – juk
nemanai, kad Tara ims ir pasakys: „Ak, imkit, jinai jūsų“, tiesa?
 – O kaip tu darytum Taros vietoje? – klausia Dženė.
Giliai atsikvepiu ir užverčiu galvą į lubas.
– Aš pareikščiau tai moteriai – tai Anai Naitli – giliausią užuojautą, bet
pasielgčiau taip, kaip tikiuosi elgiantis ir Tarą. Išsivežčiau iš čia Greisę ir visą
reikalą pavesčiau tvarkyti advokatams. – Vis dėlto mane kamuoja nerimas. Abi
su Džene abejojome, ar verta užsisakyti ko nors valgyti, nes Tara žadėjo greitai
paskambinti. Jau praėjo kone keturiasdešimt minučių. Kur jos taip ilgai užtruko?
– O kaip tu jaustumeisi Greisės vietoje? – klausiu Dženės.
Ji pakramto lūpą ir atsako:
– Pirmiausia reikėtų artimiau susipažinti su tais žmonėmis. Su savo naująja
šeima. Bet visai nenorėčiau, kad jie užsimotų atimti mane iš tavęs ir tėčio. Nė už
ką nesileisčiau. Dar man būtų labai gaila, jei tavo kūdikis būtų šitaip miręs. Kaip
klaiku. Vargšelė Tara.
– Tai jau taip, – ištariu. – Baisu net pagalvoti.
– Man širdis plyšta mėginant įsivaizduoti, kaip dabar turėtų jaustis Greisė.
– Suprantu tavo jausmus. – Pažvelgiu jai tiesiai į akis ir priduriu: – Joms labai
prireiks mūsų palaikymo, Džene.
– Ko gero, mums reikėjo eiti į palatą kartu su Tara, – sako ji.
Mano duktė gerokai drąsesnė už mane.
– Nori pas Greisę? – klausiu.
Dženė linkteli.
– Gerai, – atsistoju. – Jei taip, eime jų ieškoti.
 58

Greisė

Kol sėdime Heilės palatoje ant sofutės ir laukiame seselės, turinčios paimti mano
seilių mėginį, mama kaip paprastai plepa su Heile ir Ana. Kažkas atneša dar
vieną kėdę, kad visoms užtektų vietos sėdėti, o aš vis tiek juntu šaltį, nors žinau,
kad palatoje ganėtinai šilta. Vėl apsisiaučiu pečius mėlynuoju pledu, jis man
atrodo kaip šarvas. Nesumoju, ko tikėtis. Jeigu pasirodysiu esanti tinkama
donorė, neįsivaizduoju, kas manęs laukia. O jeigu netinkama, Heilė gali mirti.
Gerai pagalvojus, padėtis be išeities.
Mano mama nervinasi lygiai taip kaip ir aš. Plepa neužsičiaupdama, nors jai
tai visai ne naujiena, ir jau po dešimties minučių priverčia Aną ir Heilę
išsipasakoti apie savo gyvenamąją vietą Virdžinijoje, apie tai, kas Heilei patinka
mokykloje, ir panašius dalykus. Elgiasi kaip tikrų tikriausia, kasdienė Tara
Vincent, tik jos akys vis klydinėja nuo Anos prie Heilės ir atvirų palatos durų.
Mama su visa kėde pasislinkusi arčiau manęs ir vis nesiliauja lietusi nuo pat
pirmos akimirkos, kai tik atvažiavo į ligoninę. Man tai patinka. Aš esu jos, noriu
sušukti Anai. Suprantu, kad esu jūsų kūdikis, kad kažkas mane pavogė iš jūsų,
bet mama mane užaugino, ir dabar aš priklausau jai, ar aišku?
Visą laiką, kol mama kalba, Ana su Heile nenuleidžia nuo manęs akių, spokso
lyg į kokį persiką daržovių krautuvėje. Tikriausiai abidvi svarsto, ar norėtų
pasiimti mane namo, ar ne. Galiausiai nebeištveriu.
– Liaukitės pagaliau į mane spoksojusios, – paprašau. Mama pasislenka dar
arčiau, o Ana su Heile tik nusijuokia.
– Kad negalim, – sako Ana.
– Aš labai norėčiau tokių plaukų kaip tavo, – pareiškia Heilė.
Gal atrėžti jai sruogą, pamanau. Gal nusikirpti plaukus ir perduoti Meilės
garbanų draugijai, kad padarytų jai peruką? Ar galima rinktis, kam norėtum
paaukoti savo plaukus?
Kol svarstau, kaip geriau padovanojus savo plaukus, tarpduryje staiga
pasirodo Emerson su Džene.
– Tuk tuk, – ištaria Emerson. – Norim sužinoti, kaip laikosi Tara su Greise.
 Ana pašoka nuo savo kėdės, lyg kas būtų niuktelėjęs lazda į nugarą, o Heilė
staigiai atsisėda lovoje.
– Jergau mano! – surinka ji.
Ir tada viskas apsiverčia aukštyn kojom.
 59

Noelė

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

1994-ieji

Jai ir anksčiau teko priimti ne vieną sunkų gimdymą, baisų atėjimą į šį pasaulį,
kai viskas, rodos, eina kaip iš pypkės, ir staiga prasideda komplikacijos,
verčiančios smarkiau plakti širdį. Vis dėlto Taros gimdymas visam laikui liks
skaudžiausia patirtimi per visą jos profesinę karjerą.
Ankstų rytą paskambina Tara ir praneša, kad prasidėjo sąrėmiai, todėl Noelė
nebeišgeria rytinės vaistų nuo nugaros skausmo dozės. Vietoj jų įsikiša už žando
gabalėlį ciberžolės ir užsipliko termosą raudonųjų dobilų arbatos, nors maža
vilties, kad tai numalšins skausmą. Noelė labai pasitiki vaistiniais augalais
priimdama kiekvieną gimdymą, bet nuo jos pačios nugaros skausmo jie mažai
begelbsti. Pastarosiomis dienomis skausmas vis stiprėja, padėti gali tik
medikamentai, todėl ji nuoširdžiai dėkinga perkoseto ir valiumo išradėjams.
Sulig kiekviena ilgo ir sunkaus Taros gimdymo valanda nugaros skausmas vis
stiprėja, kartais Noelei tenka slėpti ašaras, kad nejaudintų Taros su Semu –
visas jųdviejų dėmesys turi būti sutelktas į gimdymą. O jos pačios mintys sukasi
tik apie du dalykus – apie šiuo metu daromą darbą ir rankinuke gulinčius vaistus.
Tik vieną tabletę perkoseto, nesiliauja svajojusi. Kad nors bent kiek apmalšintų.
Tačiau vis dar atsisako tablečių ir toliau dirba savo darbą.
Apie ketvirtą valandą po pietų paskambina Emerson ir praneša, kad jai
nubėgo vandenys, ir kaimynė veža ją į ligoninę. Tedas išvykęs į nekilnojamojo
turto konferenciją Kaliforninoje, ir jai teks gimdyti vienai. Vargšelė kalbėdama
telefonu verkia, ir Noelė pasijunta nepasidalijanti tarp dviejų gimdyvių.
– Tedas jau lekia į oro uostą, – kalba Emerson. – Parskris pirmuoju reisu, bet
Čikagoj vis tiek gaus persėsti. Velniai žino, kada pasieks namus.
– Tu profesionalės rankose, mieloji, – tikina ją Noelė. Neturėdama šalia Tedo
ir dviejų geriausių draugių Emerson patirs didžiulį emocinį sukrėtimą, bet
medicininiu požiūriu vis tiek bus patikimose rankose, o tai šiuo metu svarbiausia.
Jos gimdymas turi būti sėkmingas. Noelė negali nė minties prileisti, kad
Emerson po dviejų persileidimų nebūtų lemta džiaugtis lengvu gražios ir sveikos
mergytės gimimu.
Noelė su ja palaiko ryšį telefonu, ramina ir kelia nuotaiką per visus sąrėmius.
Kai Tara pagimdys, o ji įsitikins, kad naujagimio ir gimdyvės būklė gera, tada
pasikalbės su Tara bei Semu ir pasiūlys išsikviesti naujagimių slaugutę, su kuria
dirba jau kelerius metus. Tarai, taip pat pažįstančiai Klarą Brigs, su ja tikrai
nebus baisu. O tada, jeigu Emerson dar nebus pagimdžiusi, Noelė skubės į
ligoninę, kad pabūtų su ja.
Vėlų vakarą, Tedui laukiant lėktuvo Čikagoje, o Tarai grumiantis su baime ir
skausmu, Noelė skambina į ligoninę ir sužino, kad Emerson skubiai atliekamas
cezario pjūvis. Dieve, kaip ji norėtų būti šalia sesers ir laikyti ją už rankos!
Noelė be perstojo skambinėja į ligoninę – pažįsta visas tenykščio skyriaus
seseles – ir su palengvėjimu atsikvepia pagaliau išgirdusi, kad gimė Dženė, kad ji
ir jos motina sveikos, abiejų būklė gera.
Ji įpila Tarai, Semui ir sau obuolių sulčių ir tarp Taros sąrėmių visi trys
išgeria į naujagimės Dženės Makgeriti Stails sveikatą. Semas vienintelis žino
apie Noelės ryšį su naujagime. Juodviem sėdint ant gimdyvės lovos krašto,
spusteli jai ranką. Noelė dega nekantrumu kuo greičiau pamatyti savo
dukterėčią, bet pirmiausia reikia priimti šį kūdikį.
Pribuvėjos darbui visada reikia daug fizinių jėgų ir susitelkimo. Reikia daug
lankstytis, tiestis ir sukiotis, tai sukelia daugiausia sunkumų, ir Noelė pirmą
kartą pajunta galinti ir nebeištverti. Deginantis lyg įkaitinta geležis skausmas
apatinėje nugaros dalyje vis stiprėja, darosi nepakeliamas, ir Noelė vėl ima
galvoti apie vaistus. Tik vienut vienintelę tabletę. Jai net dingojasi, kaip tabletės
šaukiasi paimamos iš virtuvėje paliktos rankinės. Jeigu skausmas bent kiek
atlėgs, darbas bus gerokai efektyvesnis, bando tikinti save, bet vaistų vis dar
negeria. Žino, koks grėstų pavojus. Gimdymas labai pavojingas. Ji susiduria su
atveju, medicinoje vadinamu sėdynine pirmeiga. Vaisius įstringa, ir Noelė
supranta, kad nelieka nieko kito, tik gabenti Tarą į ligoninę, kad būtų suleista
pitocino sąrėmiams sustiprinti. Išgirdusi tokį pasiūlymą Tara pratrūksta raudoti.
– Tavo kūdikio sveikata svarbiau už norą gimdyti namie, – tikina Noelė, bet
pažada išbandyti ir kitas įmanomas priemones namų sąlygomis. Mintyse ji visaip
stengiasi nesieti būtinybės gabenti Tarą į ligoninę su savo noru būti ten kartu su
Emerson ir jos kūdikiu, kuo greičiau užbaigti šį sunkų gimdymą ir išgerti vaistų
nuo nugaros skausmo. Juodu su Semu lyg viena komanda fiziškai palaiko Tarą,
varto lovoje, vedžioja po kambarį, girdo juodųjų vėdrynų ir kitų žolelių tinktūra –
žodžiu, daro viską, kas tik šauna į galvą, kad tik padėtų mergytei kuo greičiau
ateiti į pasaulį.
Likus vienintelei išeičiai, – gabenti į ligoninę, – Noelė nusprendžia pamėginti
pati apgręžti vaisių. Itin atsargūs jos judesiai, regis, trunka ištisą amžinybę, bet
iš patirties ji žino, kad Tarai atrodo, jog tai nesibaigs niekada. Gaila, kad Noelė
neturi padėjėjos. Vaisiui apgręžti reikia keturių rankų, gal net penkių. Kai jis
pagaliau atsiduria tinkamoje padėtyje, Noelė su palengvėjimu atsidūsta. Vaisiaus
širdies tonai darosi lygūs ir stiprūs. Po kelių minučių naujagimė gražiai išlenda į
šį pasaulį, ir Noelė nesiimtų vertinti, kuris iš jų keturių tą akimirką jaučiasi
laimingiausias ir labiausiai pavargęs.

Jai prausiant naujagimę virtuvėje, Semas ateina pasižiūrėti.

– Jai viskas bus gerai, tiesa? – klausia jis. – Turiu omeny Tarą.
– Taip, ji atsigaus, – atsako Noelė, nes matė, kaip Tara gimdydama akimirką
neteko sąmonės, ir Semas buvo išsigandęs. Ji žino, kaip jis myli Tarą. Mato tai
visą laiką, kai visi trys lieka kambary, todėl dabar džiaugiasi už juos abu, – už
abu savo mylimus žmones, – bet ši meilė sumišusi su nenumalšinamu pavydu.
Kūdikis juodu dar glaudžiau susies. Noelė džiaugiasi, kad iki jos pačios ir Jano
vestuvių likę vos keli mėnesiai. Pirmą kartą gyvenime ji irgi pradeda galvoti, kad
pagaliau turės su kuo svajoti apie ateitį. Vieną gražią dieną ilgai brandintas jos
noras susilaukti vaikų ir be baimės rodyti savo šeiminę padėtį, grindžiamą
kraujo ryšiu, pagaliau taps tikrove.
Noelė paliepia Semui grįžti į kambarį pas Tarą, o pati baigia prausti mergytę,
įdėmiai ją apžiūri ir skambina Klarai Brigs, kad ateitų pas gimdyvę. Paskui
suvynioja naujagimę į šiltus vystyklus ir paguldo ant storo kilpinio rankšluosčio
virtuvėje ant stalo, o pati ima ieškoti rankinėje buteliuko su vaistais. Pagaliau.
Pagaliau gimdymas priimtas. Po kelių minučių atvažiuos Klara. Dabar galima ir
atsipūsti.
Parnešusi naujagimę į kambarį ji randa Semą su Tara apsikabinusius ir
gulinčius lovoje. Tara pavargusi nusišypso ir ištiesia rankas į mažylę.
– Pavadinsime ją Noele, – sako Semas. Tą pačią akimirką Noelė supranta, kad
jis jai atleidžia tą naktį paplūdimyje, bet nors ir labai sujaudinta tokio dėmesio ji
nieku gyvu nenori, kad mergytė gautų tokį vardą. Būtų labai negerai. Noelė ir
šiaip jau dažnokai prisimena tą naktį ir savo kaltę, o šis vardas dar pagausintų
nemalonių akimirkų.
– Oi, ne, ne, nereikia, – suskanta prieštarauti ji. – Pažadėkit, kad neužkrausite
savo vaikui mano vardo naštos.
Tikriausiai ištaria tai pernelyg jausmingai, nes Tara su Semu greitai atsisako
šios minties, ir visiems pasidaro lengviau. Ji negali leisti, kad Tara dėl nežinojimo
pavadintų kūdikį jos vardu.

Atvažiuoja Klara. Įvirsta į namus be galo savimi pasitikėdama, ir tai iškart

nuramina jaunuosius tėvus. Noelė pasirūpina, kad visi jaustųsi maloniai ir
nesivaržytų vieni kitų, o tada išvažiuoja į ligoninę. Jaučiasi velniškai pavargusi,
bet vis tiek nori aplankyti Emerson ir mažąją dukterėčią. Šitas kūdikis
veikiausiai panašus į ją. Argi ne nuostabu? Tik baisu, kad nebūtų per daug
panašus. Kad be reikalo netrauktų pašalinių dėmesio.
Prieš išvykdama iš Taros ir Semo namų išgeria dar vieną perkoseto tabletę.
Pastarosios dvidešimt keturios valandos jos nugarai buvo alinamai sunkios.
Artėdama prie ligoninės Noelė pradeda justi, kad vaistai palengva ima malšinti
skausmą. Nugaros raumenys pamažu atsipalaiduoja, tvirtai sukąsti žandikauliai
atsileidžia. Eidama nuo automobilio prie įėjimo į ligoninės gimdymo skyrių ji
junta lengvą svaigulį. Rodos, galva sukasi nuo slopstančio skausmo, praeinančio
nuovargio ir džiaugsmo, kad už kelių minučių pamatys Emerson mažylę.
Jai patinka būti skyriuje naktį, kai visur tylu ir maža šviesos. Skyrius
padalytas į du blokus po keturias palatas kiekviename. Abiejų viduryje įrengti
medicinos postai vienai ar dviem medicinos seselėms.
Noelė susiranda Emerson bloką. Sena jos pažįstama ir kolegė seselė Džila
Keni, palinkusi virš vieno iš dviejų plastikinių lopšių prie posto stalo, keičia
vystyklus karamelės spalvos naujagimiui. Rodos, ir jai naktis buvo tokia pat
sunki kaip Noelei, todėl ji liūd​nai šypteli ir tyliai taria:
– Labas, Noele. Tikriausiai atlėkei pažiūrėti Stailsų mergytės? Taip ir maniau,
kad praleisi šitą gimdymą. Juk mamytė tavo geriausia draugė, tiesa?
– Kita mano draugė gimdė namie, – šypsodamasi atsako jai Noelė. – Teks
abiejų paprašyti, kad kitąsyk truputį kruopščiau planuotų savo palikuonis.
Sustojusi bloko tarpdury Noelė pasijunta lyg sapne. Apima malonus,
geidžiamas jausmas. Nugara, regis, tampa lyg pūkinė, tokia minkšta, lanksti ir
visai neskaudanti.
– Pavadinta Džene, – sako Džila ir atsitiesusi nuo lopšio pasuka prie kriauklės
mazgotis rankų. – Ne Dženifer, o Džene. Mano galva, visai neblogai.
Noelė prieina prie naujagimių lopšių.
– Kieno šitie du? – klausia.
Džila atsisėda prie stalo. Pasitrina pirštais smilkinius, juodų plaukų
gaubiamas veidas atrodo labai išbalęs.
– Šito mamytei prireikė poilsio, – ji parodo tamsesnės odos naujagimį.
– Ar pati gerai jautiesi? – klausia Noelė.
– Atvirai kalbant, ne. – Džila susiraukia. – Migrena. Mane tuoj pakeis Teresa,
dumsiu namo. Šiąnakt čia buvo tikras siaubas. Betgi juk visada šitaip, tiesa? – Ji
žvilgteli į monitorių medicinos poste, spusteli kelis klaviatūros mygtukus, o tada
pakelia akis į Noelę. – Juk kai tau esti bloga, kaip tik tada ir atsiveria visi
pragaro vartai.
– Tai jau tikrai, – pritaria jai Noelė ir žvilgteli į kitą lopšį. – O ko šitas čia?
– Oi, šito likimas gan tragiškas, – taria Džila. – Mamą ištiko širdies smūgis,
dabar ji komos būklės.
– Velniai rautų . – Noelė pasilenkia prie lopšio. Iš po megztos rausvos
kepurytės kyšo reti, garbanoti šviesiai rudi plaukučiai. Šešių su puse svaro,
pamano ji, – vien pažiūrėjusi gali pasakyti kone tikslų vaiko svorį, – ir odytės
spalva puiki. Kad ir kas nutiko vaikelio motinai, jam pačiam tai niekaip
nepakenkė.
– Ją ketinama pervežti į Djuko ligoninę. – Džila spusteli dar kelis klaviatūros
mygtukus. – Nežinau, ar kūdikis bus išgabentas kartu su ja, ar atiduotas į
pediatrijos skyrių.
– Kokios mamos sveikatos prognozės? – Noelė atsiremia į stalą. Kojoms ėmus
linkti, ji nori kuo greičiau pasėdėti Emerson palatoje.
Džila pakraipo galvą, paskui krūpteli, nes tas judesys dar skaudžiau atsiliepia
jos migrenai.
– Kol kas prastos, – sako. – O tėvas karininkas, kažkur toli. Įsivaizduoji?
Mamai iki gimdymo buvo likusios dar keturios savaitės, atvažiavo čia darbo
reikalais ir liko viena kaip pirštas. Jeigu šiąnakt kūdikis nebus išvežtas su
motina, rytoj iš pat ryto skambinsime Eilinei.
– Gerai, – taria Noelė. Eilinė yra socialinė šio skyriaus darbuotoja. – Kurioj
palatoj Emerson?
Džila parodo duris sau už nugaros.
– Ji miega, o aš ketinu pervystyti kūdikį ir duoti buteliuką. Gal norėtum tai
padaryti už mane?
Jos žvilgsnis toks maldaujantis, kad Noelė net nusijuokia.
– Tau išties reikia kuo greičiau važiuoti namo ir užsidaryti tamsiame
kambaryje. – Užjaučiamai nusišypso. Ji žino, ką reiškia skausmas. Josios ką tik
atlėgo. Ir tasai lengvo svaigulio pojūtis jai visai patinka.
Džila žvilgteli į laikrodį.
– Laukiu nesulaukiu. Teresa jau turėtų ateiti.
– Aš pasirūpinsiu Stailsų kūdikiu, – sako Noelė ir uždėjusi ranką Džilai ant
peties priduria: – Tikiuosi, tau neteks ilgai laukti.

Emerson kietai miega apytamsėje, šiltoje palatoje. Atrodo tokia graži, ir Noelė
pasilenkusi švelniai pabučiuoja ją į kaktą.
– Pagaliau susilaukei vaikelio, Ema, – tyliai ištaria. – Mažutės dukrytės. –
Gaila, kad jai gimdant Noelės nebuvo šalia. Kaip nesmagu, kad tokią lemtingą
valandą Emerson liko vieniša.
Noelė pasideda Džilos duotą buteliuką ant nedidelio staliuko prie atlenkiamo
krėslo. Tada švariai nusimazgoja kriauklėje rankas ir prieina prie lopšio.
Vieną keistą akimirksnį jai pasidingoja, kad jau matė šitą kūdikį. Iš po rausvos
megztos kepurytės kyšo reti šviesiai rudi garbanoti plaukučiai. Veidelio bruožai
švelnūs. Šeši su puse svaro. Kitą trumput trumputėlį akimirksnį topteli mintis,
kad tą kūdikį ji regėjo prie Džilos stalo, o ne čia. Tik menkiausią akimirksnį, bet
jo užtenka suvokti, kad Noelė klejoja labiau nei mano.
– Sveikas, angelėli, – sušnibžda ji ir išvysto kūdikį. Naujagimė Dženė pradeda
muistytis, raukyti savo dailų veidelį, inkštimu reikšti nepasitenkinimą. Noelei ima
ašaroti akys, ji prikanda lūpą, kad nepravirktų.
Nupraustą ir pervystytą Dženę ji iškelia iš lopšio ir sėdasi į atlošiamąjį krėslą
su kūdikiu ant rankų. Dženės akytės pradeda neramiai mirksėti, tarp vos
įžiūrimų antakėlių susimeta raukšlelė, o burnytė jau žiojasi skleisti alkano
kūdikio riksmą. Pabraukiusi per lūpytes buteliuko čiulptuku Noelė pajunta
nebylų pasididžiavimą: Dženė ima godžiai ryti pieną. Kūdikio rankytė ramiai
ilsisi ant jos rankos, kiekvienas pirštelis kaip tobula skulptūros dalelė. Noelė
pasilenkia ir pabučiuoja kūdikį į kaktytę. Per savo gyvenimą jai teko rankose
laikyti šimtus naujagimių, bet tik šiam ji tyliai sušnibžda žodžius: „Myliu tave.“
 60

Ana

Vašingtonas, Kolumbijos apygarda

2010-ieji

Tarpduryje pasirodžius mergaitei, man užtenka vieno atidaus žvilgsnio, ir širdis

kone iššoka iš krūtinės, verždamasi prie jos. Bet kūnas lieka sustingęs it po
didelio sukrėtimo. Stoviu suakmenėjusi prie Heilės lovos, padėjusi ranką ant
sukiojamojo metalinio staliuko, kitą prispaudusi prie krūtinės. Tara skuba prie
mergaitės ir jos motinos. Kažką man sako, bet tarsi užsienio kalba. Kviečia
susipažinti, bet aš nesuprantu nė žodžio. Heilė sugriebia ant staliuko gulinčią
mano ranką ir pirštų galais stipriai įsikimba už riešo. Suprantu, kad jai, visiškai
kaip man, Greisė su Tara nustojo egzistavusios. Tos kitos moters ji irgi nemato.
Mudvi abi neatplėšiame akių nuo mergaitės.
Staiga Tara nutyla – pamatau, kad spokso į mane.
– Mama, – paragina Heilė, – pasakyk ką nors.
– Kas čia atsitiko? – nustebusi paklausia Tara.
Jeigu mudvi su Heile būtume pamačiusios tą mergaitę gatvėje, važinėdamos
po Vilmingtoną, būtume sekę paskui ją gatvių gatvėmis, vijęsi mylių mylias, kol
galiausiai pasivijusios. Taip ilgai jos ieškojome. Būtume iškart supratusios, kad
pagaliau suradom; kaip tik tai juntame dabar.
– Ar toji pribuvėja... – man prireikia atsikosėti,– ...ta Noelė... Ar jinai irgi
padėjo tau gimti? – klausiu mergaitės, nors atsakymas ir taip aiškus. Moteris
prie durų ją apkabina ir prisitraukia artyn.
– Ne, – atsako ji. – Dženė gimė ligoninėje. Ją priėmė akušerė.
Ji meluoja. Aišku, kad meluoja. Linkstančiais keliais šiaip ne taip prieinu prie
naktinio staliuko ir paimu Heilės ir Koljerių seserų nuotrauką. Tarsi brangenybę
suimu ją abiem rankomis ir nešu prie durų stovinčiai moteriai su mergaite.
– Čia mano brolienė su dukterimis, – sakau duodama nuotrauką. – Su Heilės
pusseserėmis. Pažiūrėkit.
Suprantu, ką jos joje išvysta. Keturias mergaites tamsiomis apvaliomis akimis,
beveik juodais plaukais ir šviesia oda. Truputį nusklembtais smakrais.
Platokomis, bet vis tiek labai dailiomis nosytėmis. Grįžtu prie Heilės lovos, nes
bijau, kad nesusilaikysiu ir paliesiu tą mergaitę. Netveriu noru ją apkabinti. Ir
turiu pasitenkinti, kad ji stovi čia ir kvėpuoja tuo pačiu oru kaip ir aš. Pagaliau,
manau. Pagaliau.
Tara, kartu su Greise priėjusi prie moters, paliečia nuotrauką drebančiose jos
rankose.
– Dieve mano, Emerson! – Sušunka pamačiusi. – Negi taip gali būti?
– Tara, – prabyla moteris, tarsi prašytų draugės pagelbėti sustabdyti griūtį. –
Taip negali būti. Nieku gyvu.
Stebiu, kaip jos visos keturios žiūri į nuotrauką. Bandau suvokti, ką regiu.
Laikau suėmusi Heilę už rankos ir laukiu, kada galėsiu apkabinti kitą savo
dukrą, pirmagimę, tos akimirkos troškau visus šešiolika metų. Iš gražių, tamsių
šios mergaitės akių matau, kad ji sutrikusi ir įsibaiminusi. Man sugniaužia širdį.
– Džene, – prabylu. – Juk tavo toks vardas, tiesa? – Jau nebeprisimenu, kaip
mus supažindino.
Mergaitė lėtai pakelia akis nuo nuotraukos ir tyliai atsako:
– Taip.
– Nebijok manęs, – padrąsinu.
Greisė pažvelgia į savo mamą.
– Tai aš ne...
Tara pagalvojusi papurto galvą.
– Sakyčiau, ne...
Paskui paliečia anai moteriai petį ir vėl klausia:
– Ema, argi tai įmanoma? Ką tu prisimeni?
– Aš ją pagimdžiau ligoninėje, – kartoja moteris. – Tai neįmanoma. Visiška
nesąmonė.
– Kada tu gimei? – klausiu Dženės.
– Rugpjūčio trisdešimt pirmą, – sušnibžda ji.
Mano mergytė, pamanau, akyse tvenkiantis ašaroms. Dvi dienas gulėjo
ligoninėje be mamos ir neturėjo, kas paimtų ant rankų. Neturėjo mamos, kad ją
kalbintų. Gulėjo vieniša, kol pribuvėja tyliai ją pagrobė kartu su visais gimimo
dokumentais, gali sakyti, išbraukė iš šio pasaulio, kad niekaip negalėčiau rasti.
– Tu esi manoji Lilė, Džene. Aš tuo neabejoju.
– Liaukitės! – moteris piktai užrinka ant manęs ir tvirtai apkabinusi Dženę
glaudžia prie savęs. Suprantu pasakiusi per daug ir per anksti, bet negalėjau
susiturėti.
Mergaitė išsiveržia motinai iš glėbio ir išlekia į koridorių. Greisė bėga jai iš
paskos. Tara sugriebia moterį už rankos, kad nepultų vytis.
– Palik tai Greisei, – sako.
Moteris atrodo baisiai išsigandusi.
– Nieko nesuprantu! Kas čia dedasi?
– Jinai yra Lilė, – ištaria Heilė. – Tikroji Lilė.
Tara žvelgia į mane, abiem rankom įsikibusi moteriai virš alkūnės.
– Leiskite man pasikalbėti su Emerson, – paprašo ji.
Nenoriu, kad jos išeitų. Bijau, kad Lilė ir vėl nedingtų kaip į vandenį. Bet ar
galiu ką nors padaryti?
– Gerai, – sakau. Emerson nusigręžia ir smunka į koridorių, kad kuo greičiau
paspruktų nuo manęs. – Tik būkit geros, neišvažiuokit, – prašau, bet jos jau
nuėjusios, taigi mano žodžius išgirsta vien Heilė.
 61

Noelė

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

1994-ieji

Ji atsibunda nuo staigaus krūptelėjimo ir negali iš karto susigaudyti, kur esanti.

Suklaidina keista, vos matoma šviesa patalpoje. Kelis kartus stipriai sumirksi
akimis, mėgindama ką nors įžiūrėti. Nedidelis praustuvas, kūdikio lopšys.
Kryptelėjusi galvą į šoną pamato lovą, joje miegančią Emerson. Pro sijono
medžiagą pajunta kažkokį kietą daiktą, įsirėmusį į šlaunį. Žvilgtelėjusi žemyn
išvysta šalia savęs ant atlošiamojo krėslo gulint pieno buteliuką. Ji maitino
kūdikį. Kuo jis vardu? Greisė? Tėvai norėjo pavadinti ją Noele. Ne, tasai kūdikis
ne Greisė. Tai Emerson vaikas. Dženifer, Dženė. Noelė neprisimena, kada
atsistojo ir paguldė kūdikį atgal į lopšį, nes lopšys tuščias. Pabando pakratyti
atmintį. Gal buvo užėjusi Džila ir paėmė kūdikį iš jos rankų? Noelė giliai ir
pratisai įkvepia oro bijodama, jog nuo staigių judesių apsisuks galva. Nusitvėrusi
už krėslo porankių, kad nepargriūtų, ima stotis, bet akis užkliūva už grindų prie
pat kojų – ant šilkinio sijono klosčių guli iš jos rankų išsprūdęs kūdikis.
Noelei užima kvapą. Ji per staigiai lenkiasi paimti kūdikio, parpuola ant
grindų ir skaudžiai susitrenkia klubą. Pagriebusi pasiguldo kūdikį ant kelių, bet
iškart supranta, kad jau per vėlu. Nedovanotinai vėlu. Vaiko galvytė atrodo
nenatūraliai pakrypusi į šoną, lūpytės pamėlusios, be gyvybės ženklų.
Ji paklaikusiomis akimis žvelgia į mergytę, krūtinę gniaužia siaubas. Tu ją
nužudei, tu ją nužudei, tu ją nužudei! Virpančiomis rankomis pabando atlenkti
galvytę, ištiesinti sulaužytą kakliuką. Pasilenkusi mėgina įpūsti gyvybės į
pamėlusias lūpytes ir mažą nosytę – ant jos matyti jau sukrešėjęs kraujo lašas.
Ranka atsirėmusi į praustuvą Noelė atsistoja ant kojų. Susigriebia
bevaitojanti, bet balsas stringa krūtinėje, negali išsiveržti lauk. Paima kūdikį ant
rankų, paguldo į lopšį ir stovi prie jo apimta siaubo, mėgindama atsitokėti.
Stengdamasi ką nors sugalvoti.
Kūdikis medicinos poste. Tarsi mirusiosios dvynė. Mergytės motina netoli
mirties. Tėvo nėra.
Bet kaip išprašyti Džilą? Noelė tyliai pereina per palatą, atidaro duris ir
nutykina iki posto. Laimė, jis tuščias. Džilos nėra, kūdikis snaudžia lopšyje.
Rusvaplaukis, šešių su puse svaro. Ji negali gaišti. Nėra kada galvoti.
Noelė paima kūdikį ant rankų. Ištraukusi iš lopšio kišenės jo gimimo kortelę,
tyliai grįžta į Emerson palatą. Nenumaldomai virpančiomis rankomis paguldo į
lopšį motinos neturintį naujagimį šalia Emerson vaikelio. Tada į flanelinį vystyklą
suvynioja nebegyvą Emerson kūdikį, mažąją Dženę, ir sugrūda į didžiulę odinę
savo rankinę.
Oi, naujagimio apyrankė! Noelė vėl atsega rankinę, nuriša raištelį mirusiam
kūdikiui nuo riešiuko ir užriša gulinčiajam lopšyje. Tik tada pamato, kas ant jo
užrašyta: „NAITLI, mergaitė“. Kitą apyrankę ir naujagimio kortelę įsimeta į
rankinę. Kortelę reikės sudeginti. Ji jau dabar vaizduojasi, kaip užkurs namie
židinį ir viską supleškins.
Noelė tyliai praslenka ligoninės koridoriumi, prasilenkia su keliomis seselėmis
ir pažįstama ginekologe, bet šios, kažkur skubančios, jos tarsi ir nepastebi.
Naktis skyriuje nerami. Nerimas gniaužia ir Noelės širdį. Bet nuo šiol šitaip
jaustis jai teks visą likusį gyvenimą.

Kol parsiranda namo, jau pusė keturių, ir dabar Noelė sukasi tik adrenalino
genama. Daug negalvodama susiranda sandėliuke kastuvą. Sodelyje išrenka
atokiausią kampelį, toliausią nuo namuko, ir pradeda kasti tamsoje. Darbuojasi
ilgų ilgiausiai, nors po rugpjūčio liūčių žemė minkšta kaip pūkas. Noelė iškasa
gilią, siaurą duobę. Suvynioja kūnelį į dailiausią savo sijoną, jis atrodo toks
gražus – reikia paaukoti, kas pačiai brangiausia. Tada atsigulusi ant žemės
atsargiai įdeda kūdikį į duobę, užpila žemėmis ir pagaliau pajunta riedant
ašaras.
Baigusi kasti atsisėda ant žemės kauburėlio virš kūdikio, virš mažosios
Emerson Dženės, ir ilgai nejuda, nors lauke ima dulkti šaltas lietus. Sėdi tol, kol
dangus ima dažytis rausvais, ryškiai geltonais ir levandų spalvos rytmečio
gaisais, jis atrodo tarsi ryškiaspalvių gėlių puokštė mažajam kūdikėliui. Šitaip ji
ir padarys, kai išauš rytas, nusprendžia. Nueis į sodo reikmenų parduotuvę ir
pasiklaus, kokios gėlės kiaurą vasarą gausiai žydi pastelinėmis spalvomis ir taip
traukia akį, kad negali nesustoti ir nepamanyti: šiame sode tvyro meilė.
 62

Tara

Vašingtonas, Kolumbijos apygarda

2010-ieji

Greisę su Džene randame mažajame poilsio kambarėlyje koridoriaus gale. Jiedvi

sėdi ant grindų atsirėmusios į dvisuolį; mano duktė – esu tikra, kad tai mano
duktė, – laiko apkabinusi savo geriausią draugę. Mudviem su Emerson įėjus į
kambarį, abi pakelia akis.
– Mama, – prabyla Dženė, – labai prašau pasakyti, kad aš ne jos duktė! Tai
kas, kad labai panaši į anas mergaites nuotraukoje.
Emerson susmunka ant minkštasuolio, veidas baltas kaip popierius. Ji švelniai
paglosto Dženei plaukus, paskui suima saujon didelį kuokštą, tarsi norėdama
šitaip į ją įsitverti ir nebepaleisti.
– Aš niekaip nesuprantu, kaipgi tu galėtum būti jos duktė, – sako. – Su tavo
gimimu Noelė neturi nieko bendra.
Deja, aš Emerson akyse įžvelgiu dvejonę. Juk mudvi abi matėme tų mergaičių
nuotrauką. Vietoj bet kurios iš joje stovinčiųjų galėtum pastatyti Dženę, ir niekas
to nepastebėtų.
– Noelės laiške Anai, – prabylu aš, – nenurodoma, kur ji tuo metu buvo, kai
išmetė iš rankų kūdikį, tiesa?
Emerson ūmiai atsigręžia į mane, jos žvilgsnis sakyte sako: išdavikė.
– Negi iš tiesų manai, kad tai buvo Dženė? – ji piktai drebia man. – Tada
pasakyk, kaip šitai galėjo atsitikti.
Sėduosi ant dvisuolio priešais jas ir svarstau, kiek galėčiau pasakyti. Kaip
joms paaiškinti, kad nepasirodyčiau žiauri, nes tai, kas čia įvyko, galiausiai
praskaidrina man protą.
– Noelė krimtosi, kad gimdydama buvai visiškai viena. – Pajuntu į mane
įsmeigtus visų trijų žvilgsnius. – Tedas laukė lėktuvo, kad parskristų namo,
Noelė buvo su manimi ir Semu, pameni? Bet iškart po Greisės gimimo ji pakvietė
slaugutę, kad pati galėtų nulėkti į ligoninę aplankyti tavęs.
 – Ji nebuvo atėjusi į ligoninę, – užginčija Emerson.
Pažvelgiu sau į skreitą, jame pasidėjusi rankas sukioju ant piršto vestuvinį
žiedą.
– Šitaip ji vėliau mums sakė, – tyliai priduriu. Tada pakeliu akis į Emerson ir
kalbu: – Aišku, ji mums sakė ligoninėje nebuvusi. Esą per daug pavargusi, todėl
parvažiavusi namo ir griuvusi miegoti. Argi tada visa tai nepasirodė keistoka,
Ema? Kad Noelė nebūtų nuėjusi tavęs aplankyti?
Emerson nusigręžia nuo manęs. Ji vis dar nepaleidžia Dženės plaukų kuokšto
iš saujos.
– Mama. – Dženė užsidengia rankomis ausis, tarsi bandydama atsiriboti nuo
to, kas vyksta. – Aš daugiau nebeištversiu!
Juntu didžiulį palengvėjimą, kad mudvi su Greise išsivadavome iš šito
košmaro, bet vis dar patiriu šios ilgos dienos dramą, tik šįkart per savo
geriausios, pačios mylimiausios draugės jausmus.
Pasakyk Dženei, kad ji visuomet bus tavo, pamanau, nors nesiryžtu ištarti
balsiai, bet Emerson, regis, perskaito mano mintis.
– Aš nieko nesuprantu, kas čia dedasi, Džene, – sako ji. – Mums teks viską
išsiaiškinti, bet man nusispjaut, kas tave pagimdė, nes mudu su tėčiu tave
užauginome, taigi esi mūsų vaikas.
– Heilei reikia atlikti kaulų čiulpų persodinimo operaciją, – nei iš šio, nei iš to
lepteli Greisė. – Aš pažadėjau duoti savo seilių mėginį, kad ištirtų ir pažiūrėtų, ar
netinku į donores. Tereikia brūkštelėti per žandą iš vidaus.
– Greise! – surinku pikčiau, nei norėčiau. – Leisk Dženei su Emerson
išsiaiškinti, kas čia dedasi, mieloji. Gal jau pamiršai, kaip pati jauteisi vos prieš
kelias valandas?
Greisė kaltai žvelgia į ją.
– Iš tiesų. Atsiprašau. – Šiandien ji gerokai subrendo, pamanau. Atvairavo
šimtus mylių pati viena. Įkėlė koją į ligoninę. Sutiko iškęsti kelias medicinines
procedūras, kad padėtų seseriai, kurios nė nepažįsta. Ji jau visai kitoks vaikas,
nei buvo vakar.
– Aš noriu namo, – ištaria Dženė. – Neversk eiti į tą palatą, mama. Labai
prašau parvežti mane namo.
Emerson pasižiūri į mane ir sako:
– Turbūt mums reikia važiuoti. Turiu pasikalbėti su Janu.
 Atsistoju.
– Nueisiu ir pasakysiu joms, kad išvažiuojam. Bet jai reikia palikti tavo
telefono numerį, Emerson, kaip manai? Ir paimti josios.
Ji papurto galvą.
– Nenoriu, kad jos man skambintų.
Aišku, kad nenori.
– Duosiu joms Jano numerį.
Emerson nenoriai man linkteli. Apkabinu ją, paskui pabučiuoju Dženę į
viršugalvį ir sakau:
– Myliu tave, Džene. Aš greitai.

Randu Aną sėdinčią ant Heilės lovos, matyti, kad abidvi ką tik verkė.
Įsivaizduoju, kaip jautėsi staiga išvydusios mergaitę, nors manė niekada
neberasiančios, ir negalėjo jos ne tik paliesti, bet ir pakalbinti.
Ana pašoka ant kojų ir pribėga prie manęs.
– Kaip ji? – klausia. – Kaip ji laikosi? Gerai?
Aš linkteliu.
– Jiedviem su Emerson reikia daug ką apgalvoti, – tariu. – Jos nežino... na, jūs
pati suprantate, kokioj keistoj padėty jiedvi abi atsidūrė. Atėjau jums pasakyti,
kad mes išvažiuojam, ir pa...
– Ne! – suklykia Heilė. – Mums reikia pasikalbėti su Lile!
Papurtau galvą.
– Apgailestauju, Heile. Dženė nori kuo greičiau važiuoti namo, dabar tai, ko
gero, protingiausia. Tačiau Emerson pasikalbės su savo advokatu, jis susisieks
su tavimi ir tavo mama. Sakykit, kaip jam geriausia jus rasti.
Nuo grindų prie sofos Ana pakelia lagaminėlį. Matau, kad pro ašaras negali
ištarti nė žodžio. Išsiima vizitinę kortelę ir kitoje pusėje užrašo keletą telefono
numerių, o aš išplėšusi iš blok​noto švarų lapą užrašau Jano numerį.
– Mes neketiname jos skaudinti. Lilės. Dženės, – sako Ana, duodama man
kortelę. – Norime, kad viskas būtų pagal taisyk​les. Bet Heilei reikia...
– Žinau, – atsakau. – Šiuo metu Dženė šoko būsenos. Kaip ir Emerson. –
Mėginu nusišypsoti. – Atvirai kalbant, ir aš.
– Mes irgi, – priduria Heilė. – Rimtai.
Man beeinant iš palatos, Ana sugriebia už rankos.
 – Greisė labai graži mergaitė, – ištaria ji. – Pamačiusi ją pasakiau sau: „Kokia
gražuolė“, bet nieko nepajutau... čia... – Ji priglaudžia ranką sau prie krūtinės. –
O išvydusi Dženę viską iškart supratau. Net jeigu nebūtų tokia panaši į Heilės
pusseseres, vis tiek būčiau pajutusi. Lyg tarpdury būčiau regėjusi trūkstamą
savo širdies dalelę. Suprantat, apie ką kalbu?
Linkteliu. Trūkstama mano širdies dalelė dabar laukia manęs kitame
kambaryje koridoriaus gale, ir šią sunkią dieną pajuntu, kaip palengva ir
atsargiai bando grįžti į savo vietą.
 63

Greisė

Mudvi su Džene sėdime ant užpakalinės automobilio sėdynės, o mama vairuoja.

Emerson automobilį tenka palikti požeminėje ligoninės aikštelėje. Kitaip
nesugalvojame. Tik viena iš mūsų ketverto – mano mama – pasirodė pajėgianti
sėsti prie vairo, bet net jai nelabai sekasi.
Keisčiausia, kad viskas apsivertė aukštyn kojom. Tarsi reikia atlikti
sunkiausią, baisiausią užduotį, kokios nė sapnuoti nesapnavai, tarkim, basomis
pereiti per rusenančias anglis, ir staiga paaiškėja, kad už tave tai padaro
geriausia tavo draugė. Puikiai supranti, kaip ji jaučiasi, nes ir pati ką tik buvai
tai patyrusi, ir dabar tau labai nesmagu regėti ją besikankinant.
Aš ir anksčiau dažnai pagalvodavau, kad meilė gali užklupti žmogų nejučia.
Kartą, kai man buvo vienuolika, staiga pajutau, kad myliu Dženę taip pat labai
kaip mamą ir tėtį. Tada mes visi poilsiavome Raitsvilio paplūdimy, kaitinomės
saulėje ir šokinėjome per bangas, ir aš buvau tokia laiminga. Pasižiūrėjau į
Dženę ir pamaniau: myliu tave. Štai taip, visai paprastai. Apėmė toks netikėtai
malonus jausmas. Maždaug po metų, mudviem su Džene plepant telefonu, ji man
irgi pasakė: myliu tave. Šitaip viena kitai nuolat sako mūsų mamos, ir mano
gyvenimas, regis, nušvinta dar ryškesnėmis spalvomis. Bet meilę dažnai lydi
skausmas. Kai prieš porą metų Dženė išsinarino kulkšnį, kai abi sėdėjome ant
jos namo laiptų ir laukėme greitosios, jaučiausi taip, lyg man pačiai būtų
atsitikusi nelaimė. Buvo taip negera.
Ir dabar, sėdint su Džene ant užpakalinės automobilio sėdynės, mane apima
toks pat jausmas.
– Kokios jos? – klausia ji manęs. – Toji mergaitė ir jos motina – aš jų dorai nė
nemačiau.
– Labai mielos, – sakau, nors prieš kelias valandas nejutau joms nieko
švelnaus. Prisimenu Anos abejingumą man. – Sunku ką nors pasakyti, pati
supranti, juk aš irgi buvau įpuolusi į jų palatą ir išbėrusi: „Labas! Aš jūsų duktė!“
Aišku, jiedvi labai išsigando. O tu dar labiau jas išgąsdinai.
Automobilio priekyje Emerson tyliai kalbasi su mano mama. Iš savo vietos
matau, kaip Emerson mosikuoja popierine nosinaite rankoje. Pirmą kelionės
valandą išgirstu ją tariant: „...negaliu patikėti...“, „...tai Tedą galutinai
pribaigs...“, „...o kur mano kūdikis?“ Ji kalba tyliai, ir aš trokštu, kad Dženė
neišgirstų tų žodžių, tad stengiuosi šnekėti garsiau už jas. Girdžiu, kaip Emerson
kalbasi su Tedu telefonu, bet taip tyliai, kad nesuprantu, ką sako. Kaip ji ketina
jam pranešti, kad jų auginamas vaikas veikiausiai nėra jųdviejų duktė?
– Papasakok man... apie ligą, kuria serga Heilė, – po kiek laiko prašo Dženė.
– Tai leukemija, – tariu. – Neilgai mudviem teko kalbėtis, bet toji mergaitė
labai miela. – Širdį gnybteli silpnas pavydas: jeigu Dženė iš tiesų yra Anos duktė,
tai ji turi seserį. – Heilė nepaprastai stiprios valios. Nesakyčiau, kad gali mirti
jau rytoj ar po savaitės, bet gyventi jai liko nedaug. – Nesusivaldau. Žinau, kad
mama mano, jog Dženei visko ir šiaip gana, betgi ji turi žinoti tiesą. – Jinai tikrai
mirs, jeigu kaulų čiulpų donoras neatsiras laiku, – sakau.
– Dabar jos norės, kad donore būčiau aš, tiesa? – klausia Dženė.
– Bet tu neprivalai ja būti, – atsakau. – Tik manau, kad galėtum. Brolis ar
sesuo tam turi vieną iš keturių galimybių.
Emerson tikriausiai mane išgirsta, nes atsigręžia į mus ir taria:
– Džene, nedrįsk dabar apie tai nė galvoti, aišku? Mes dar nežinom, kas čia
įvyko; net jei tu iš tiesų būtum tas kūdikis, kurį Noelė paėmė ligoninėje, vis tiek
neprivalai tuojau pat kam nors ryžtis. Tu vis dar nieku gyvu nepriklausai jų
šeimai, juolab neturi kam nors aukoti savo kaulų čiulpų. – Dar niekada
negirdėjau Emerson taip griežtai kalbant. – Tau netgi nereikia svarstyti, ar to
norėtum, ar ne, – dar priduria ji.
Dženė nieko neatsako, bet vos tik Emerson nusigręžia, ji pasilenkia prie
manęs ir klausia:
– Ko reikia, kad taptum donore?
– Pirmiausia turi duoti seilių mėginį, – atsakau. – Paskui, jeigu jis pasirodys
tinkamas, bus atliekamas kraujo tyrimas. Jeigu ir šis tiks, iš tavęs reikės paimti
kaulų čiulpų. Tik aš gerai nežinau, kaip tai daroma. Bet, jeigu sutiktum, visur
eičiau su tavim.
– Tu ketinai tai daryti? – klausia Dženė.
– Vien dėl to tu nieko neprivalai.
– O juk tu tokia bailiukė. Ir vis tiek ryžaisi.
Aš ir pati savimi stebiuosi.
– Heilė gali mirti, – gūžtelėjusi pečiais sakau.
 Dženė suraukia nosį, paskui palinksta į priekį ir paplekšnoja Emerson per
petį.
– Mama, aš noriu išsiaiškinti, ar tikrai tinku būti jai, tai yra Heilei, donore.
Emerson vėl atsigręžia į mus. Pažvelgia į Dženę, paskui į mane. Veidas baltas
kaip popierius, nuo akių nuvarvėjęs tušas.
– Gerai, – atsako ji, – pažiūrėsime.
Suskamba Dženės telefonas, ir ji žvilgteli į ekraną.
– Klivas. – Dženė pasižiūri į mane. – Kai važiavom į Vašingtoną, aš jam
paskambinau ir papasakojau, kas atsitiko. Atsiliepti?
Paimu iš jos telefoną ir ištariu:
– Labas.
– Greise! Tu su Džene? Kur tu? Aš labai dėl tavęs nerimauju! Vos neišvarei
manęs iš proto, vis suku galvą, kas jums atsitiko.
Nusišypsau. Jis dėl manęs nerimauja.
– Jau viskas gerai, – sakau. – Per ilgai reikėtų pasakoti. Rytoj susiskambinam?
– Tik pasakyk, kaip jautiesi, – prašo jis.
– Normaliai, – atsakau.
Klivas čia niekuo dėtas. Jis niekada neįstengs suprasti, kas ką tik įvyko. Bet
aš esu tarp žmonių, kurie tai supranta: savo mamos, Emerson ir Dženės.
Pajuntu, lyg Klivas būtų iš kito pasaulio, tolimo ir man gerokai svetimo, ir šią
ilgą, sunkią dieną atsitinka tai, ko tikėjausi – aš tampu visiškai kitokia.
 64

Emerson

Topsulo sala, Šiaurės Karolina

Sustoju prie stiklinių suveriamųjų mūsų su Tedu ir Džene išsinuomoto

vasarnamio durų. Spalis, savaitės vidurys, ir paplūdimyje kiek tik akys užmato
nėra nė gyvos dvasios. Žinojome, kad tokiu metu visa sala priklausys tik mums
vieniems, dėl to čia ir atvažiavome.
Tedas su Džene ir šunimis kažkur bėgioja pakrantėmis, o aš, užuot ėjusi su
jais, pasakiau turinti paruošti lazaniją vakarienei. Iš tiesų noriu pabūti viena.
Pamąstyti.
Užvakar gavome DNR tyrimo duomenis. Nenualpau, kaip tikėjausi, nes
atsakymą žinojau dar prieš užvakarykštį skambutį – juk tai, kas nutiko, galima
paaiškinti tik Taros prielaidomis. Tedas paskambino pažįstamam nekilnojamojo
turto agentui ir išnuomojo namelį, o aš susisiekiau su Hanterio vidurine ir
kelioms dienoms pasiėmiau iš mokyklos Dženę. Mums visiems reikia pabūti
kartu prieš įsileidžiant Aną Naitli ir jos šeimą į savo gyvenimą. Trijų dienų man,
Dženei ir Tedui turi užtekti, kad susitaikytume su nauja tikrove.
Porą dienų po anos nelemtos kelionės į Vašingtoną jaučiau tokią baisią
širdgraužą, kad vos begalėjau tverti. Čia, žiūrėk, baisiai pykau ant Noelės, čia ir
vėl jaučiausi jai be galo dėkinga. Vieną akimirką, žiūrėk, laužiau rankas iš
sielvarto, kad netekau kūdikio, nespėjusi nei pamatyti, nei paliesti, o kitą – širdį
užplūsdavo tokia tyra, didžiulė meilė Dženei, kad, rodos, pati nuskęsiu. O paskui
visus jausmus kaip kirviu nukirto vienintelis klausimas: kokia mūsų ateitis? Žinau
tik vieną dalyką, esu visiškai tuo tikra – turiu padėti Dženei deramai žengti į tą
ateitį. Mano pačios nuogąstavimai, netektys ir pyktis niekam nerūpi. Dabar
svarbiausia – Dženė.
Pirmiausia pamatau šunis. Šešėlis su Mėlynąja bėga vandens pakraščiu
šokinėdami per bangas, gainioja vienas kitą per smėlį su tokia energija, kokios
namie niekada nerodo. Už šunų gerokai atsilikę žingsniuoja Tedas su Džene. Jis
plačiais rankų mostais kažką jai aiškina, lyg pasakotų apie milžinišką vandenyno
platybę. O gal šitaip piešia savo meilę Dženei. Pastarosiomis dienomis kaip
niekada anksčiau suartėjau su Tedu. Tapome itin vieningi.
„Tu mūsų duktė, – pasakė jis anąsyk taip tvirtai, kad niekam nebūtų kilę jokių
abejonių. – Manai, koks nors DNR tyrimėlis gali ką nors pakeisti?“
Kai juodu prieina prie namelio, pamatau, kaip Tedas paima Dženę už rankos.
Abu eina susikibę, mojuodami rankomis lyg du maži vaikai. Tarsi nieko blogo
nebūtų įvykę ir niekada neturėtų įvykti. Lyg į mūsų gyvenimą, kaip aš manau,
nebūtų įsibrovęs liūdesys. Žiūrėdama į juos netikėtai pasijuntu labai laiminga.
Atstumiu suveriamas lauko duris ir išeinu į terasą. Pamojuoju jiems, jie
pamojuoja man; nekantriai laukiu, kad greičiau pareitų. Po vakarienės visi trys
žiūrėsime filmą. Gal ką nors pažaisime. Vėliau dar turėsime laiko naujai, dar
nepažįstamai savo ateičiai aptarti. Gerai žinau, kad į ją žengsime visi kartu.
Mano vyras.
Aš.
Ir mano duktė.
 EPILOGAS

Tara

Vilmingtonas, Šiaurės Karolina

2011-ųjų kovas

Noelės namuko tvarkymas – Emerson sumanymas, ir aš labai džiaugiuosi, kad ji

tai sugalvojo. Privažiavusi prie jo sustoju ir žiūriu. Dabar namukas nudažytas
geltonai, su baltos ir juodos spalvos langinėmis atrodo nuostabiai. Nedideliame
prieangyje stovi du balti supamieji krėslai, sodelyje didžiulius pumpurus
sukrovusios azalijos, regis, tuoj sumirgės įvairiaspalviais žiedais.
Kitą savaitę Siuzana atsikels čia gyventi. Apie sutvarkymą ji nieko nežino. Jos
nė kiek nebaugina tai, kad Noelė jame nusižudė. Aš esu tikra, kad Noelė pritartų
tam, kas šiuo metu jam daroma.
Emerson automobilis stovi ant keliuko prie namo. Aš savąjį palieku gatvėje.
Po rekonstrukcijos namelyje esu buvusi gal tik porą kartų. Visiškai atnaujinta
virtuvė ir vonia, grindys nušveistos ir nudažytos, kambarių sienos perdažytos
šiltomis pastelinėmis spalvomis, kaip Siuzana ir siūlė. Emerson čia sugaišo
marias laiko, ypač turint galvoje kitus rimčiausius jos reikalus, – bet pagaliau
remontas baigtas, Siuzana galės atsikraustyti ir pradėti naują gyvenimą.
Emerson pasitinka mane virtuvėje.
– Tu imkis rytinio kampo, – sako man duodama dubenėlį su džiovintais
šalavijais. Viršum jo vinguriuoja dūmelis. Parodo man antrą miegamąjį namo
gale ir nurodo, ką reikės padaryti.
Šįvakar, kai tvarkymasis bus baigtas, Greisė su Džene pradės vežti į namelį, į
tą galinį kambarį, maišus su žmonių paaukotais kūdikių daiktais. Joms padės
Klivas, sugrįžęs pavasario atostogų. Būtų per daug drąsu sakyti, kad Greisė jį
tebemyli. Galvą dedu, šalia jo jai visada suplasta širdis, bet dabar ji bičiuliaujasi
su Dženės vaikino Devono draugu. Greisė man sako, kad jis „visai nieko“, ir aš
suprantu: labai patinka. Ji niekada nebus tokia atversta knyga kaip aš. Spėjau
įsitikinti – kuo daugiau kamantinėju, tuo labiau tolsta nuo manęs. Bet jeigu
neskubėsiu, jeigu išmoksiu kantriai su ja elgtis, kaip mokėjo Semas, be
kamantinėjimų ir įkyrių klausimų, gal kada nors Greisė man atsivers. Kartais
atrodo, lyg laukčiau, kada išdžius dažai. Kiekvienas nuoširdžiai ištartas jos žodis
man didžiausias turtas. Andai visą dieną nežinojau, kas ji yra ir kaip mudvi toliau
bendrausime. Juokingiausia, kad kaip tik tą dieną, kai maniau niekada
nebebūsianti jai mama, ir išmokau būti gera motina.
Dženės tyrimai neparodė, kad ji tinka būti Heilės donore, vis dėlto sausį
pavyko rasti donorą pasaulinėje kaulų čiulpų donorų duomenų sistemoje, ir jai
buvo atlikta operacija. Pooperacinis laikotarpis mergaitei ėjosi be galo sunkiai,
kiekviena diena buvo persmelkta nežinios, grėsė įvairios infekcijos, teko nuolat
važinėti į ligoninę. Bet dabar ji namie, bent jau trumpam, kasdien bendrauja su
Džene per Skype. Pasak Greisės, plepa valandų valandas, ir ji truputį pavydi,
kad Dženė pradėjo artimai draugauti su savo seserimi. Emerson irgi kankina
pavydas, bet ji pamažu mokosi dalytis savąja Džene su Ana, visai kaip mes. Be
to, labai stengiasi išplėsti šeimos sąvoką, papildyti ją Ana, Heile ir Brajanu.
Pasilypėjusi ant kopėtėlių Emerson keičia dūmų jutiklio baterijas. Paskui
pridega nuo žvakės, stovinčios ant spintelės, kitą dubenėlį su džiovintais
šalavijais ir papučia, kad greičiau smilktų.
– Tikiuosi, nesukelsime gaisro, – ramina save ir traukia į kambarį, kuriame
buvo Noelės miegamasis.
Kitame kambaryje aš vaikštau palei sienas ir kiekviename kampe stabteliu,
leisdama kvapniems dūmams įsigerti. Sustojusi prie lango pažvelgiu į sodelį. Čia,
regis, per naktį sužydo narcizai ir krokai. Mes daug ko nežinome ir, ko gero, jau
niekada nesužinosime, bet mums atrodo, kad puikiai suprantame begalinę
Noelės meilę sodeliui ir paukštelių girdyklėlei su dailia mažos mergaitės
skulptūrėle. Prisimename, kad Noelė pasodino sodelį netrukus po Emerson
dukters gimimo. Iki to laiko visai nesirūpindavo savo kiemu, bet šitą sodelį
prižiūrėdavo su didžiausia meile. Turbūt šitaip gali mylėti tik savo vaiką. Arba
dukterėčią.
Manau, kad Semas žinojo. Kad vieną dieną Noelė, nebevaliodama ilgiau
nešioti širdyje tos baisios paslapties, pasikvietė jį ten, kur mes niekaip nebūtume
galėjusios jųdviejų užklupti. Turbūt į Raitsvilio paplūdimį. Gal tada ir
pasipasakojo kaip klientė savo advokatui. Tikriausiai užsiminė ir apie savo
sodelį, nes Semas andai manęs nei iš šio nei iš to paklausė: „Kas per Noelės
sodelis?“
Pro miegamojo langą matau Emerson, einančią į sodelį. Žiūriu, kaip išgriebia
iš paukščių girdyklėlės kelis sudžiūvusius lapus, paskui švelniai deda ranką
bronzinei mergaitei ant galvos. Mano širdis kupina meilės jai. Nunešu dubenėlį
su šalavijais į vonios kambarį ir užpylusi vandens pastatau ant kriauklės krašto.
Noriu būti su Emerson. Šiais didžiulių permainų metais išlieka tik tai, kas tvirta
ir patikima – sielos ryšys su geriausia mano drauge. Eisiu į lauką, padėsiu jai
ruošti sodelį pavasariui.
 PADĖKA

Šiaurės Karolinoje yra daug nuostabių vietų, kurias galima pasirinkti romano
veiksmui plėtoti. Džiaugiuosi, kad rašydama „Pribuvėjos išpažintį“ turėjau
progos artimiau susipažinti su puikiuoju Vilmingtonu. Dėkoju reklamos agentams
iš Šiaurės Karolinos Toriui Jones ir Kim Hennes už meilę savo miestui – ją
jaučiau, mums drauge važinėjant jo gatvėmis. Judu esate šauniausi gidai! Taip
pat dėkoju Beth Scarbrough, kartu su Galloway mergaitėmis lankiusiai Šiaurės
Karolinos universitetą Vilmingtone ir padėjusiai man pavaizduoti tuometį
studentų gyvenimą.
Kaip visada šį romaną kurti padėjo ir kiti šeši Veimuto septyneto nariai – visi
drauge tauškėme niekus, pasakojome vaiduoklių istorijas bei aptarinėjome
kiekvieno mūsų kuriamus romanus. Ačiū tariu Mary Kay Andrews, Margaritai
Maron, Katy Munger, Sarai Shaber, Alexandrai Sokoloff ir Brendai Witchger.
Dar dvi rašančios mano draugės – Emilie Richards ir Maureen Sherbondy –
pasiūlė neblogų minčių būsimam romanui, lygiai taip pat prisidėjo ir mano sesuo
Joann Scanlon bei asistentė Denisė Gibbs. Esu joms nepaprastai dėkinga.
Dėkoju Tinai Blackwell už pasiūlytą Amerikos čiabuvių legendą apie ispaninę
kerpę, kurią begėdiškai pritaikiau savo romanui. Dėkoju Kelly Williamson už tai,
kad savo akimis leido pažvelgti į Šiaurės Karolinos moksleivių gyvenimą. Labai
ačiū Janinai Campbell už skaudžiai malonius prisiminimus apie tėvą, padėjusius
kurti Greisės personažą. Esu dėkinga Eleonorai Smith, padėjusiai aprašyti
Emerson bibliotekines paieškas, ir Phylis Sabourin, atgaivinusiai prisiminimus
apie gimdymo skyrių ir vaikų ligoninės personalą (prieš daugelį metų pati dirbau
socialine darbuotoja ligoninėje).
Internetas ne tik leidžia kaupti objektyvią faktinę medžiagą, bet ir per
viešuosius tinklaraščius artimiau pažvelgti į realių žmonių gyvenimus, sekti jų
ieškojimus. Rinkdama medžiagą Heilės leukemijai aprašyti, aptikau daugybę kitų
mane itin sujaudinusių panašių istorijų. Ypač sukrėtė olandės Kay Howe
gyvenimo patirtis. Net baigusi kaupti medžiagą romanui, dar ilgai skaitinėjau jos
tėvo susirašinėjimą tinklaraštyje, nes tiesiog širdimi susigyvenau su dešimtmete
mergaite, kurios meilė gyvenimui teikė man įkvėpimo kiekvieną dieną. Mane
pribloškė ir palaužė žinia, kad Kay pralaimėjo kovą su leukemija, bet ji ir jos
artimieji visada liks mano širdyje.
Dėkoju savo agentei Susanai Ginsburg, turbūt geriau už bet ką išmanančiai
knygų verslo paslaptis. Dievinu jūsų optimizmą! Labai ačiū mano redaktorei
Mirandai Indigo, sugebančiai įžvelgti ne tik atskirus medžius didžiuliame miške,
bet ir smulkius vabaliukus pomiškio sąžalyne.
Ir galiausiai noriu padėkoti nuolatiniam savo fotografui ir geriausiam draugui
Johnui Pagluca, kad turėjo kantrybės skaityti kone visus mano juodraščius, siūlė
nuoširdžius patarimus ir kritiką bei teikė visokeriopą pagalbą. Atleisk, mielasai,
kad neužteko vietos aprašyti automobilių lenktynėms, nors taip to norėjai.
Galbūt kitąsyk!