Antano Škėmos romanas, parašytas nepriklausomybės laikotarpiu, “Balta drobulė” - daug

prieštaringų reakcijų sulaukęs kūrinys, kuriam išleisti prireikė net dviejų metų leidėjų paieškų.
Tokias kontraversiškas žmonių nuomones lėmė tai, jog “Balta drobulė” buvo netradicinis,
tiesmukas veikalas, kuris daugelį to meto žmonių šokiravo dėl savo vulgarumo, kitokio požiūrio į
Dievą bei dėl kuriamo veikėjo, kaip paranoiko, paveikslo. Šiais laikais romanas yra labai
mėgstamas ir vertinamas, dėl savo sudėtingos struktūros, gilios minties ir netradicinių temų
palietimo. Čia nerasime taip to meto literatams būdingų kaimo vaizdų, idealizuojamų dvasinių
vertybių, nostalgijos. Veikėjas yra apnuogintas, nagrinėjamas jo vidinis pasaulis iš visų pusių,
vaizduojami tiek teigiami, tiek neigiami minčių srautai, parodomi išprotėjusio individo
išgyvenimai bei pasaulėžiūra, kitų požiūris į jį. Atskleidžiamas žmogaus vidinis maištas, kai
pilnaverčio gyvenimo supratimas nesutampa su jo realia kasdienybe, kai asmuo negali pilnai savęs
atskleisti bei po truputį vegetuoja, praranda tapatybę.

Garšva - didelio JAV viešbučio keltuvininkas, tačiau dirbdamas tokį darbą jis jaučiasi tarsi
niekingu mechanizmo sraigteliu. Jis - toli nuo namų, gimtinės, jam artimų žmonių. Jis jaučiasi
atitrūkęs ne tik nuo gimtojo krašto, tačiau ir praradęs savo tapatybę, kurią panaikina privaloma
uniforma (net ir močiutės dovanotą žiedą dengia baltos it chirurgo pirštinės). Savo asmenybę
Garšva bando išsaugoti rašydamas, mat tai puikus būdas ką nors palikti po savęs žemėje, nes,
pasak jo, gyvenimas pats neturi prasmės, tik kūryba žmogų daro žmogumi. Tai būdas pabėgti nuo
banalios kasdienybės, kartu išreiškiant save bei paliekant pėdsaką literatūros istorijoje.

Tad Garšva bando kurti, tačiau jam nesiseka, nes jam trūksta gyvenimiškų patirimų, tokių kaip
nuoskauda ar kančia, dėl monotoniško ir, atrodo, visą laiką atimančio keltuvininko darbo, kuris
tarsi įkalina žmogų gyvuliškame narve ir neleidžia jam atsiskleisti. Keltuvą ir darbą jame jis net
lygina su legendiniu Sizifu ir jo akmnes ridenimu: “Up” ir “Down”, - sako Garšva. Kūrybai reikia
tikro sąlyčio su jausmais ir emocijomis, kurti negalima paviršutiniškai ir netikrai, poetas turi
sakyti tiesą, o ją jis gali žinoti, tik ją išgyvenęs. Taigi, kūryba, nors ir nesėkminga, užima didelę
veikėjo gyvenimo dalį, kurią jis bando derinti su meilės jausmais Elenai. Jis žada nebegerti,
susiimti, leisti su ja laiką, o kartais atsiskirti ir rašyti. Tačiau šioje vietoje yra dar viena problema.
Tai jo liga - šizofrenija. Ji atsinaujina, sugriauna visas iliuzijas, tad mylimąją jis nusprendžia
paleisti. Ta pati liga, romano gale, leidžia personažui išgyventi vidinį virsmą. Garšva sėda prie
stalo ir pradeda rašyti ilgai galvoje deliotą eilėraštį. Kadangi šis vidinis virsmas koleriuoja kartu
su veikėjo išprotėjimu, parašęs ilgai ieškotą eilėraštį, jis pažada jį suplėšyti, nes atranda, jog
gyvenimo prasmė visgi yra pats gyvenimas ir ši mintis jam teikia ramybės. Jis susitaiko su
nežinomumu, tai priima kaip teigiamą dalyką ir suplėšo popieriaus lakštą.

Įdomu tai, kad panašų epizodą galime išvysti ir romano viduryje, kur Garšva rašo bolševikmečiu
ir į jo namus įsiveržia saugumiečiai, kurie jam liepia kurti jų santvarką šlovinančią poeziją.
Veikėjas ima ir suplėšo savo kurtą eilėraštį, norėdamas jį apsaugoti, tuomet patenka į beprotnamį,
kur jo liga įgauna pagreitį. Nuo to momento, jis visą gyvenimą bando prisiminti tas eiles.
Retkarčiais jam pavyksta prisiminti fragmentus, kurie kitiems skamba kaip bepročio kliedesiai.
Šis epizodas puikiai įrodo, kad romano autorius rašė sudėtingą, tačiau struktūrizuotą kūrinį, kurio
praeities ir dabarties vaizdiniai yra susiję. Antanas Škėma, vaizduodamas tokią tragišką romano
pabaigą norėjo parodyti, jog XX-ajame karų amžiuje pasauliui nebereikia tikrojo meno ir
žmogus/poetas, kuris sieja gyvenimo prasmę su kūryba, galiausiai pats save sunaikina.