Kodėl pasaulyje trūksta harmonijos ?

Rekomenduojami autoriai: J. Savickis, Šatrijos Ragana

Nieko kito aš nenoriu,

Tik lelijos kad žydėtų...

Jonas Biliūnas
Gyvenimas, anot simbolistų, yra dvilypio prado. Tai harmonijos ir chaoso derinys. Be vieno negalėtų būti kito.
Žmogus nuolat kovoja su viduje slypinčia disharmonija- blogiu. Tačiau, kaip teigė XIX a. filosofas F. Nyčė, tas, kuris kovoja su
blogiu, turi stengtis pats tokiu nepavirsti: ,,Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave‘‘. Kiekvienas turime blogąją
pusę, su kuria privalome kovoti, jei nenorime sužlugdyti savęs ir pasaulio. Būti geram reiškia nuolat kovoti su ydom. Tai nėra lengva,
todėl daugelis renkasi patogesnį kelią- paklusti instinktams, geismams, trumpalaikiams malonumams. Toks pasirinkimas žlugdo ne
vien žmogaus sielą, bet ir pasaulio tvarką. Taigi pasvarstykime, kokios žmogaus netobulumo apraiškos ypač sukelia pasaulio
disharmoniją ?

Žmonių tarpusavio santykių harmonijos dažniausiai trūksta dėl skirtingos pasaulėjautos ir pasaulėžiūros. Žmogus,
bendraudamas su kitu asmeniu, tarsi kuria santykių mikropasaulį, tačiau jis ne visuomet yra tobulas. Mat kai kurie žmonės linkę
gyventi dėl karjeros aukštumų, asmeninių pasiekimų, o kiti yra altruistai. Jiems gyvenimo prasmė yra kitų žmonių gerovė. Toks
santykių suvokimo kontrastas gali sukelti individų nesusipratimą. Šią problemą atskleidė XX a. lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana,
pirmoji vaizdavusi nepriklausomos moters portretą mūsų literatūroje. Ji apysakoje ,,Sename dvare‘‘ išryškino dvi susikertančias
pasaulėžiūras. Pagrindinė kūrinio veikėja mamatė buvo meniškos sielos. Ji laisvu laiku grojo pianinu, jos svajonė buvo groti
didžiojoje operoje. Mamatė auklėjo vaikus krikščioniška dvasia, padėdavo dvaro darbininkams. Jos vyras, atvirkščiai, buvo
pragmatikas ir rūpinosi ūkio reikalais, materialine šeimos gerove. Jis nesuprato mamatės altruizmo, jo nevertino. Šis kontrastas tarp
sutuoktinių - mamatės ir jos vyro- kėlė pagrindinei veikėjai disharmonijos jausmą. Vyras jos nesuprato- anot jo, moteris neturėtų
domėtis menu. Pasaulėjautos skirtumas kūrė nepatogumą ir liūdesį mamatei Marijai. Pati rašytoja Šatrijos Ragana psichologiškai
taikliai pavaizdavo mamatės būseną, nes ji irgi gyveno laikotarpiu, kai moterys neturėjo tiek daug teisių, kiek vyrai. Stereotipiškumas
kūrė to meto moterį tarsi antrarūšę veikėją pasaulio scenoje, o vyras buvo pirmaeilis. Tokia lyčių nelygybė buvo pasaulio
disharmonijos pavyzdys. Šis neatitikimas lėmė skirtingą pasaulėžiūrą. Nuvertinama moters padėtis buvo nelaimingos visuomenės
priežastis. Vienas iš politikų yra pasakęs: jei nori įvertinti valstybės brandą- žiūrėk į moters padėtį joje. Žmogaus pasaulėžiūros
brandos skirtumas kuria nevisaverčius žmonių santykius. Taigi dėl žmonių tarpusavio santykių netobulumo kenčia ne tik šeima, bet ir
visuomenė.

Kita priežastis, dėl kurios kenčia pasaulis, yra žmogaus ydos, ypač žiaurumas ir savanaudiškumas. Žmonija patiria
įvairiausias žiaurumo apraiškas-nuo paprasčiausių patyčių iki fizinių, psichologinių kankinimų. Žiaurumo kulminacija buvo XX
amžiuje praūžę Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, nušlavę nuo žemės paviršiaus daugybę žmonių gyvybių. Karas buvo didžiulė
žmogaus savanaudiškumo, egoizmo pasekmė, kuri lėmė pasaulio tvarkos suirimą. Dar prieš karą rašęs XX a. lietuvių prozos
novatorius ir diplomatas Jurgis Savickis meistriškai atskleidė žmogaus ydas įvairiose situacijose. Vienoje jo žymiausių novelių ,,Ad
astra‘‘ ūkininkas Dalba nuskandina savo šunį. Toks poelgis yra nehumaniškas. Pagrindinis kūrinio veikėjas nuskandina šunį todėl,
kad ketina renovuoti savo sodybą, kurią gadintų nusenusio augintinio vaizdas. Dalba siekia tik šlovės ir pripažinimo- ne veltui novelė
pavadinta ,,Ad astra‘‘- ,,Į žvaigždes‘‘, atmetus lotyniškosios sentencijos pirmąją dalį - ,,per astra‘‘- ,,per kančias‘‘. Dalba elgiasi
žiauriai ir savanaudiškai, kad tik pasiektų norimą tikslą, lengviausiu keliu atsikratęs nereikalingo šuns. J.Savickis su ironija,
avangardišku stiliumi atskleidžia žmogaus blogį. Rašytojas, būdamas diplomatas, perprato žmogaus prigimtį, gerai suvokė jo elgesio
motyvus ir priežastis. Jo amžininkas poetas Jonas Aistis teigė, kad Savickis mokėjo puikiausiai susikalbėti ir su karaliais, ir su
valstiečiais. Jis buvo Lietuvos diplomatas, gyveno tarpukariu, dėl savo darbo specifikos daug keliavo. Antrasis pasaulinis karas jį
privertė gyventi Prancūzijoje, rašytojas jau nebegrįžo į savo gimtinę. Pasklidęs blogis sumaišė žmonių likimus, iš jų buvo atimti
artimieji, gimtoji žemė - visi europiečiai patyrė dvasios sumaištį. Ne veltui išminčiai sakė: ,,Homo homini lupus est‘‘. Žmogaus
žvėriška prigimtis žlugdo pasaulio tvarką ir sukelia kančią žmonijai.

Žemėje vyrauja disharmonija, nes daugeliui trūksta empatijos-nepagalvojama apie kitus, apie ateitį, o renkamasi
patogumą tik sau, kartais net ir trumpalaikį. Kai kurie žmonės nutolsta nuo humanizmo, idealizmo, gėrio idėjų. Atitrūkę nuo jų,
praranda sielos ramybę, kenkia sau ir pasauliui. Tik individo kova su baime, pykčiu kuria pasaulyje tvarką. Kitokiu atveju harmonija
bus užgožta destruktyvumo, mūsų Žemės grožis ir gyvybė bus tolima tarsi Edenas.