Įvadas

Maištas yra svarbi dalis kiekvieno mūsų gyvenime- ar tai būtų maištavimas prieš
tėvus, kai neleidžia išeiti su draugais, maištavimas prieš mokytojus, kai nepataiso pažymio ar
maištas prieš valstybės okupantus, kovojant dėl savo saugumo. Bet maištininkų būna visokių,
ir blogų, tokių, kuriuos reikia malšinti ir gerų, tokių, kurių pėdomis reikia sekti, tad yra labai
svarbu mokėti atskirti gerą, nuo blogo maištininko. Maištininką galima vertinti dviem
kriterijais- pagal jo efektyvumą ir jo tikslus. Maištas yra labai dažnas reiškinys literatūroje, o
labai ryškūs jų portretai atsiskleidžia Bairono dramoje “Kainas” ,Sofoklio dramoje
“Antigonė” ir graikų mituose “Sizifo mitas” ir “Prometėjo mitas”.

Dėstymas 1 Rezultatai (Ar pasiektas rezultatas)

Visų pirmą, maištininką reikia vertinti pagal jo padarytą įtaką. Pats geriausias tokio
maištininko pavyzdys yra Liuciferis iš vieno iš žymiausių romantizmo rašytojų Bairono
dramos - “Kainas”.Liuciferis- maištininkas iš prigimties, jis yra Dievo antonimas, jo visas
gyvenimo tikslas yra priešintis dievo valiai, jo mokymams, bando paversti jau skeptišką
Kainą savo pusėn. Velnias, savo maištą vykdo labai sistemiškai, savo taikinį jis pasirinko ne
atsitiktinai (Kainas jau buvo abejingas), kiekvienas jo žodis ir veiksmas buvo skirtas tam, kad
Kainas nusižengtų prieš dievą. Velnias susitapatina su Kainu, parodo jam, kad jie tokie patys,
jis Kainui parodo žemės praeitį, pragarą (Visus, kurie nesutiko su dievo valia), parodo
Kainui, kad dievas nėra geras. Šiais sistemiškais, planuotais, profesionaliais veiksmais, jis
pasiekia savo tikslą. Kainas nužudo savo brolį Abelį, taip pasiduodamas Velnio pagundai.
Todėl, Bairono Velnias - geras maištininkas. Labai geras neefektyvaus maištininko pavyzdys
yra Sizifas iš senovės graikų Sizifo mito. Jis yra panašus į Velnią tuo, kad jis maištavo prieš
dievus, bet jo maištas yra visiškai atvirkščias Liuciferio. Vietoj to, kad jis sistemiškai dirbtų
ties tikslu, Sizifas veikia impulsyviai, be plano, iš emocijų. Nors ir kai kuriais atvejais jam
pavyksta pasinaudoti savo gudrumu ir dievus apgauti, galiausiai, jo sėkmė baigiasi. Todėl
Bairono Liuciferis yra geras maištininkas, o Sizifas- ne.

Dėstymas 2 Tikslas (Ar maištininko tikslas yra doras, ar ne)

Antra, turbūt pati svarbiausia maištininko savybė yra jo tikslų dorybė. Kad
maištininkas būtų geras, jo tikslai negali būti savanaudiški. Tokia maištininkė labai
akivaizdžiai matoma Sofoklio dramoje “Antigonė”. Antigonė, maištauja prieš kreontą, nes jis
neleidžia jai laidoti savo brolio. Jei Antigonė savo brolio nelaidos, tai supykdys dievus ir jam
nepavyks patekti į hadą, o jei ji jį palaidos, jai grės mirties bausmė. Antigonė pasirenka
altruistišką kelią (palaidoti brolį), jį palaidojus, Antigonę suima Kreonto pavaldiniai ir ji yra
uždaroma oloje. Jos nesavanaudiškas poelgis iškart paverčia ją dora maištininke. Nepaisant
to, verta atsižvelgti į tai, kad Antigonė antrasis maištas buvo savižudybė. Mum, tai atrodo,
kaip labai stiprus pasipriešinimas prieš Kreontą (nedavimas jam galios), tačiau kitose
kultūrose, kaip senovės graikijoje ar krikščionių pasaulyje, toks poelgis būtų neatleistinas. Į
tai būtų žiūrima, kaip į maištą prieš dievus, Dievą. Kitas Veikėjas, maištaujantis prieš Valdžią
yra prometėjas. Jis, matydamas, kad Dievai neteisingai elgiasi su žmonėmis (jo kūriniais).
Dzeusas iš žmonių atima ugnį, tai reiškia, kad jis atima iš žmonių mokslą, tobulėjimą ir
savarankiškumą. Prometėjas visą tai jiems gražina ir už tai pats amžinybę kenčia prirakintas
prie uolos, kol jo kepenis kapoja erelis. Dar doresniu jį padaro tai, kad prometėjas turi
pranašystės galią, tai reiškia, kad prometėjas visada žinojo koks likimas jį ištiks. Nepaisant
to, net šis, atrodo nepriekaištingas maištininkas, kai kurių akyse neatrodytų toks doras.
Galima būtų sakyti, kad nors ir Prometėjas norėjo padėti silpnesniam, maištauti prieš dievą
yra didi nuodėmė ir todėl, pasakyti tiksliai ar maištas yra doras ar ne - neįmanoma.
Atvirkščias pavyzdys Prometėjui ir Antigonei būtų Sizifas. Jis maištavo prieš dievus vien tik
savo naudai. Sizifas buvo žiaurus karalius, kuris žudydavo savo svečius, tai priešinosi graikų
svetingumo kultūrai ir dėl to dievai ant jo pyko. Už tai jį dievai sugalvojo nužudyti, tačiau jis
sugebėjo supančioti mirties dievą Tanatą, taip panaikindamas mirtį visame pasaulyje kelioms
dienoms, vėliau vėl sugebėjo išvengti mirties ir tai jis padarė ne tik savo naudai, bet ir į
pavojų įtraukiant savo žmoną. Net ir tokį, visiškai savanaudišką poelgį galima būtų pateisinti
sakant, kad nėra svarbu ar žmogus kažką daro savo naudai ar jis nori padėti kitiems, jei
galinis rezultatas lieka tas pats.

Tai reiškia,kad maištininkus kiekvienas vertiname pagal savo pačio vertybes. Mano nuomone
tiek Antigonė, tiek Prometėjas buvo herojai, nes jie abu apgynė tuos, kurie patys gintis
negalėjo, tai bedarant pasiaukojo patys,

Apibendrinimas

Išnagrinėjus visus šiuos kūrinius, galima teigti, kad geras maištininkas yra toks, kurio
kiekvienas veiksmas turi tikslą, jis neveikia vien tik iš emocionalumo, bet sistemiškai,
planuotai siekia tikslo. Sunkiausia yra atpažinti ar maištininkas yra doras. Kiekvienas iš mūsų
yra susidarę atskirą dorumo reikšmę. Tačiau kas sieja visus gerus maištininkus yra
pasiaukojimas, altruizmas ir silpnesnių gynimas.