Maironis – garsiausias lietuvių romantikas.

Poeto Jono Mačiulio-Maironio (1863–1932) gyvenimo

ir kūrybos pradžia – tautinio atgimimo laikas, kai Lietuva vadavosi iš carinės Rusijos sudėties, kai
nelegaliai buvo platinama lietuviška spauda. Vadinasi, poeto kūrybą formavo tautinio atgimimo
sąjūdis. Maironio kūryba – tai ne kartą papildytas eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“, poemos,
istorinės dramos.

Svarbiausia „Pavasario balsų“ tema – tėvynės ir individo / tautos santykis. Šios temos svarbiausi
aspektai tokie:

 tėvynė suprantama kaip poetizuotas kraštovaizdis,

 tėvynės kraštovaizdis neatsiejamas nuo gimtosios kalbos,
 kraštovaizdyje ypač svarbūs tėvynės istoriniai ir kultūriniai centrai (Vilnius, Trakai ir kt.),
atskleidžiantys garbingos praeities ir nykios dabarties kontrastą,
 tikima tėvynės ateitimi, ypač jos kultūriniu atgimimu.

Tėvynė – tai Lietuvos kraštovaizdis ir jo žmonės. Maironio eilėraščiuose atsiskleidžia poetinė

Lietuvos geografija, tačiau tėvynės grožis itin pastebimas iš tolo. Eilėraštyje „Vakaras (Ant ežero
Keturių Kantonų)“ atsiskleidžia dvi erdvės: svetima (Šveicarijos) ir sava (Lietuvos). Svetimos
šalies peizažas tampa priežastimi individo tautiškumui atsiskleisti – išorinis svetimas peizažas
leidžia išgirsti ir pamatyti vidinį Lietuvos kraštovaizdį. Svetimo krašto gamta veikia, žadina visas
jusles: regą – matomas ežero žalias smaragdas, klausą – girdimi bažnyčios varpai, uoslę – iš kalnų
atsklinda rožių kvapas; juslės perauga į tėvynės atsiminimą. Tačiau svetimas peizažas sustingęs –
nėra žmonių, tik lyrinis herojus. O Lietuvos gamta pilna gyvybės, t. y. kupina vyriškų ir moteriškų
elementų: sesučių, brolelių, personifikuotų gėlių („... raudonmargę kreipia kepurę / Jurginų
pulkai...“). Gyvybingą tėvynės vidinį peizažą sustiprina Dubysos upė, kuri čia susijusi ir su laiku
(galima palyginti su A. Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ įžangoje minima Nemuno upe).
Lyrinis herojus, atsiminęs tėvynę, verkia (tai eilėraščio kulminacija), nes tėvynės peizažas susijęs su
individo praeitimi. Tėvynė graži dėl to, kad brangi, susijusi su jaunystės prisiminimais. Taigi meilė
tėvynei išgyvenama asmeniškai.

Tėvynė – tai kalba. Maironio eilėraščiuose įtvirtinama moderni etninė tapatybė – lietuvis tas,
kuris ne tik gyvena Lietuvoje, bet ir kalba lietuviškai. To meto visuomenėje tai buvo naũja.
Atgimstančią savo tautą poetas įsivaizduoja visur ir visada kalbančią gimtąja kalba (galima
prisiminti Mikalojaus Daukšos „Postilės“ „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“). Kadangi apie tautos
atgimimą Maironis neretai prabyla pasitelkdamas gamtos vaizdus, natūralu, kad lyrikoje dažnai
gamta susiejama su lietuvių kalba. Įdomu tai, kad dãžnos kraštovaizdžio detalės – upės: kur
pasirodo upės (gyvybės, laiko motyvai), ten atsiranda ir kalbantys lietuviai:

Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka,

Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva;
Čia broliai artojai lietuviškai šneka,
Čia skamba po kaimus Birutės daina.
(„Kur bėga Šešupė“)

Prie Šešupės ir Nemuno, Lietuvos upių, gyvena lietuviškai kalbantys žemdirbiai – teigiama
eilėraštyje, o Birutės daina gali būti ir lietuvių kalbos metafora, ir užuomina į garbingą lietuvių
praeitį, kuriai čia atstovauja pati kunigaikštienė.

Simbolinė istorinių ir kultūrinių Lietuvos centrų vertė. Istoriniai ir kultūriniai Lietuvos

kraštovaizdžio centrai – tai Vilnius, Trakai, Kaunas, Palanga ir kt. Eilėraščiai atskleidžia tiek jų
simbolinę vertę, tiek garbingos Lietuvos praeities ir nykios dabarties kontrastą. Ypač svarbi
Lietuvos sostinė.

Maironis vaizduoja Vilnių kaip Gedimino miestą, kurį gynė kunigaikštis Vytautas Didysis, globojo
Šv. Mergelė Marija, niokojo carinės Rusijos okupacija: taip garsiausio Lietuvos romantiko
poezijoje Vilnius, senoji ir amžinoji sostinė, emociškai susiejama su istorija ir įsispaudžia į tautos
atmintį. Maironis patriotiniuose eilėraščiuose didelį dėmesį skiria Lietuvos sostinės Vilniaus
istoriniams įvykiams. Eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“ vaizduojama sostinės praeitis, galinga,
didinga bei garsi LDK laikais, kai valdė kunigaikštis Vytautas Didysis: primindamas galingiausią
Lietuvos laikotarpį, Maironis mėgina pakelti lietuvių savivertę. Eilėraštyje „Šv. Aušros vartų
Marijai“, kaip ir „Kur bėga Šešupė“, minimas dar vienas Lietuvos kunigaikštis – Gediminas.
Kaip Gedimino miestas, Vilnius įvardijamas ir eilėraštyje „Pirmyn į kovą“, kuriame lietuviai
skatinami ginti savo šalį, būti krašto patriotais. Eilėraštyje „Oi neverk, matušėle!“ apverkiami kritę
kariai, čia Vilnius – kovotojų kraštas. Kartais eilėse nuskamba dar vienas motyvas – kreipiamasi į
Dievo Motiną Mariją, namų globėją, prašoma jos stebuklo – grąžinti Vilnių Lietuvai. Kad tikima
Vilniaus atgavimo stebuklu, parodo eilėraštis „Vilnius (prieš aušrą)“. Čia vedama paralelė tarp
Vilniaus netekties – rusų okupacijos – ir tamsios jį apsupusios nakties: „Naktis jį rūbais tamsiais
kaip dūmas / Dengia!“ Kalbantysis skaudžiai išgyvena visos Lietuvos netektį, jos prarastą galybę,
todėl šis laikotarpis vaizdingai apibūdinamas miegančio miesto metafora. Viltis susigrąžinti Vilnių
ir Lietuvą išreiškiama aušros patekėjimu rytuose – šviesa, keičiančia tamsą. Vadinasi, Maironis
eilėraštyje „Vilnius“ apžvelgia sostinę trimis laiko aspektais: istoriškai didingos praeities, tuometės
tamsios dabarties ir kupinos vilties ateities – taip miestas suvokiamas tarsi palimpsestas, nuolatos
perrašoma istorija. Taigi Maironis eilėraščiuose Vilnių supranta istoriškai, didžiuojasi jo praeitimi,
savo eilėmis skatina lietuvius ginti sostinę, išreiškia Vilniaus netekties skausmą ir svarbą.

Tikėjimas tautos ateitimi. Ne veltui Maironio poezijoje skamba garbingos praeities motyvas –
praeitis turi kelti lietuvių savivertę, žadinti naujam gyvenimui. Meilė tėvynei čia suprantama kaip
veikli ir energinga – tai darbas dėl tėvynės ateities. Ypač akcentuojamas kultūrinis gyvenimas, nes
kultūra – tautos gyvasties išraiška, kultūros kūrimas neatsiejamas nuo tautos ateities:

Į darbą, broliai, vyrs į vyrą,

Šarvuoti mokslu atkakliu!
Paimsme arklą, knygą, lyrą
Ir eisim Lietuvos keliu!
(„Užtrauksme naują giesmę“)

Naują Lietuvą turi kurti išsilavinę žmonės („Šarvuoti mokslu atkakliu!“), o arklo, knygos ir lyros
metaforos – tai žemdirbystė, mokslas, menas. Kreipinys „broliai“ liudija lietuvių vieningumą
dirbant tėvynės labui. Darbas tėvynei, aktyvi tėvynės meilės forma, vienija tautos žmones. Meilė
tėvynei išreiškiama kaip universalus, visą tautą vienijantis jausmas, išgyvenimas.

Reikšmė. Maironio vardas jau seniai yra tapęs tautos dainiaus sinonimu. Maironis pirmasis sukūrė
ypatingą poetinę kalbą vidiniam žmogaus pasauliui perteikti, pirmasis vartojo silabotoninę eilėdarą,
poezijai teikiančią daugiau skambesio galimybių. Poetas kūrybingai pratęsė LDK istorinio
pasakojimo tradiciją, perkeldamas ją į lietuvių kalbą.