Sigitas Geda

1943-2008

Istorinė kultūrinė aplinka

Bandymai keisti kontekstą

XX a. septinto dešimtmečio viduryje ir aštunto pradžioje
lietuvių poezija keitėsi - į literatūrą atėjo keletas poetų, kuriems rūpėjo
modernizuoti eilėraštį. Atsinaujinimas matyti iš Sigito Gedos, Juditos
Vaičiūnaitės, Marcelijaus Martinaičio, Jono Strielkūno, Jono
Juškaičio, Tomo Venclovos knygų. Šie poetai jau nebesižvalgė į so-
vietinės literatūros tradiciją. Jų kūryboje aiškiai jaučiamas pasaulinės -
ir Vakarų, ir Rytų - poezijos kontekstas. Patys poetai ėmėsi šį
kontekstą įtvirtinti vertimais. Septintą-aštuntą dešimtmetį išėjo kelios
reikšmingos klasikinės ir moderniosios Vakarų poezijos vertimų
knygos. Iš slapta į Lietuvą įvežamų knygų jau buvo pažįstama egzodo
poezija. Ji gana įvairi, bet skirtingus kūrinius sieja socialistinio
realizmo normų neatitinkantis žmogaus ir pasaulio traktavimas,
gerokai sudėtingesnė, intelektualesnė poetinė kalba.

Tradicinės kultūros moderni raiška

Kaip ir ankstesnės kartos iš kaimo kilusių poetų, Sigito
Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Vytauto Bložės kūryboje gana daug
valstietiškos kultūros ženklų. Tačiau joje nebėra idiliško grožėjimosi
gamta, žmogaus ir gamtos gretinimo, taip mėgstamo neoromantikų.
Žemdirbių kultūros įvaizdžiai, tautosakos stilistika, derinama su
kasdieniška, proziška ir intelektualia kalbėsena, laužyta,
avangardistinę manierą primenančia sintakse, tampa sudėtingos
metaforos pagrindu. Nebėra ir įprasto lyrinio subjekto - eilėraštyje
kalbama keliais balsais, pasakojama, slepiamasi už veikėjo. Poetai ne
tiek kalba apie jausmus, kiek transformuoja, t. y. perkuria, tikrovę,
joje svarbūs mito elementai.
 Kūrybos apžvalga.
Sigito Gedos kūrybinės veiklos laukas buvo labai platus, o
palikimas - didžiulis. Literato kelią jis pradėjo kaip poetas, ir poezija
laikytina svarbiausia jo kūrybos dalimi. Vilniaus universitete baigęs
lituanistiką, 1966 m. jis išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Pėdos“, to
meto lietuvių poezijoje išsiskiriantį tautosakinės ir avangardistinės
stilistikos derinimu. Tai būdinga ir vėlesniems poezijos rinkiniams
„26 rudens ir vasaros giesmės“ (1972 m.), „Mėnulio žiedai“ (1977
m.), „Žydinti slyva Snaigyno ežere“ (1981 m.), „Mamutų tėvynė“
(1985 m.), „Septynių vasarų giesmės“ (1991 m.), „Jotvingių mišios“
(1997 m.), poemai „Strazdas“ (1967 m.).
Be poezijos, Geda rašė dramas, scenarijus, reiškėsi kaip
literatūros kritikas, turintis savitą požiūrį, dažnai prieštaraujantį
įprastiems vertinimams.
Jo kūrybinėje biografijoje labai svarbūs vertimai. Jis yra
išvertęs pasaulinės raštijos šedevrų - Biblijos Psalmyną („Psalmių
knygos“), Koraną, Dantės „Pragarą“, Fransua Vijono (Francois
Villon), Šarlio Bodlero (Charles Baudelaire), kitų genialių poetų
eilėraščių.
Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu Geda intensyviai rašė
dienoraštinius užrašus: juose komentuojama lietuvių literatūros
klasika, šiuolaikinė literatūra, dabartinės Lietuvos socialinės
problemos, aprašomi susitikimai su žinomais ir nežinomais žmonėmis,
dėstoma savita kūrybos, pašaukimo, tikėjimo, istorijos samprata.
Eseistikoje svarstė poezijos, kūrybos proceso klausimus.

Poezijos bruožai

Mitinė atmintis
Nors gimęs Dzūkijos kaime, Geda kaimo nelaiko prarastu
rojumi, apie kurį kalbama su graudulingu ilgesiu. Kaimas jam yra
vieta, kur galima aptikti universalų mitinį mąstymą, o poezija - būdas
tam mąstymui užrašyti. Tokio mąstymo pėdsakų poetas randa visur,
tad ir pasitelkia įvairius kultūrinius kontekstus, iš kurių galima jį
atkurti: tautosaką ir senąją lietuvių literatūrą (atsigręžia į Antaną
Strazdą, Antaną Vienažindį, Dionizą Pošką, Antaną Baranauską),
Rytų poeziją ir viduramžių dailę, Bibliją ir senųjų kultūrų (baltų,
egiptiečių, šumerų, babiloniečių, japonų) mitologiją. 1964 m.
datuotame eilėraštyje „Arkliai siūbuoja žalią horizontą“ pavasaris
vaizduojamas kaip pasaulio sukūrimo, šviesos gimimo aktas. Jo
aprašyme susipina lietuviško peizažo detalės, bibliniai motyvai,
tautosakos citatos, užuominos apie gamtmeldžių ritualus, literatūrinės
sąšaukos su kitais lietuvių poetais, gebėjusiais lietuvišką kraštovaizdį
apibūdinti keliais žodžiais (prisiminkime Jono Aisčio „Peizažo“
pradžią: „Laukas, kelias, pieva, kryžius...“). Paskutinėje eilutėje
gamtos pavidalai įgauna siurrealistines formas. Gedos poezijai
suprasti svarbi priešpaskutinė šio eilėraščio strofa, kurioje susilieja
Tėvynės, savosios giminės ir gamtos gyvastingumo pojūtis.

Iš ciklo
Sugrįžimas iš Kaukazo

Arkliai siūbuoja žalią horizontą,

Stačiom galvom iš žemės lenda vyturiai,
Išsiskėtė beržai
Ir laukia žalio žaibo –

Senoji Šiaurė.
Molio Lietuva.
Dangus sapnuodamas kažką jau žada.
Nedalomai įaugo į peizažą
Du medžiai. Ežeras. Ir motinos galva.
 Aukšti kalnai. Visur ledynų žymės.
Kai, būdavo, susprogsta žalios žievės,
Atšilus po pagoniškos maldos,
Į pelkę žmonės vijo mamutus.

Nuo ežerų parjoja surūstėjęs

Kaip Dovydas per jūrų žolę - tėvas,
Šakom aprietus šviesų erdvės plotą,
Vėl žydi grūšia, šobliom apkapota.

Tėvynės, Motinos
Ir Žemės jausmas.

Didžiulis, kosminis
Žibuoklės džiaugsmas.
Tebus šviesu,
Tebus labai šviesu –
Žibuoklės auga lig už debesų.

1. Eilutes „Tėvynės, Motinos / Ir Žemės jausmas“ galima

laikyti apibendrinimu, pagrindine eilėraščio mintimi. Kaip eilėraščio
kalbantysis jaučia ir supranta tėvynę?
2. Aptarkite eilėraštyje kuriamą Lietuvos vaizdą: kas jame
tikroviška, o kas išaugę iš poeto vaizduotės?
3. Kaip matyti ir iš daugelio kitų eilėraščių, poeto vaizduotę
maitina bent keletas kultūros šaltinių. Raskite eilėraštyje nuorodų į
šiuos šaltinius.

Iššūkio poetas
Sigito Gedos eilėraštis daugiaklodis, jame susipina asmeninis
lyrinio subjekto požiūris, kasdienis pasaulis ir mitinis kosmosas,
poetinis laikas ir erdvė paneigia įprastinius tikrovės dėsnius. Pats
lyrinis subjektas įvairialypis: gali būti įprastas kalbantysis, gali
užsidėti autoriaus kaukę ir būti tapatinamas su juo, gali kalbėti kito
žmogaus, pavyzdžiui, prancūzų viduramžių poeto Fransua Vijono,
vardu, gali būti poetinės istorijos veikėjas ar pasakotojas. Sakralumą,
su šventumu susijusius žodžius ir stilių poetas mėgsta derinti su
buitine kalba, net piktžodžiavimu. Kęstutis Nastopka apie Gedos
poeziją rašo:

Iš tikrųjų žodis poetiniame kūrinyje tuo pat metu vartojamas

ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Eilėraštyje gali nebūti nė vieno
tropo, nė vieno specialaus poetinio papuošalo, ir, nepaisant to, jis
visas gali būti prisodrintas vidinių poetinių prasmių.

Poetas yra išmėginęs įvairias eilėraščio formas - ir griežtas

(klasikiniu ketureiliu parašyti eilėraščiai, sonetai, rytietiški trioletai), ir
laisvas, dažnai grįstas asociatyviais ryšiais, sukūręs ir poezijos ciklų, ir
trumpučių rytietiško stiliaus eilėraščių.

Poetinės vaizduotės galia

Viena svarbiausių Gedos kūrybos temų yra pasaulio
gyvastingumas, gaivališkumas, nuolatinis atsinaujinimas ir žmogaus
nuostaba į jį žvelgiant. Dažnai eilėraštis tampa pradžios, ištakų (viso
pasaulio, tautos, kokio nors daikto, kalbos), netikėtų sąsajų ieškojimu.
Poetui apskritai svarbu kilmė, jis mėgina užčiuopti arba mistifikuoti
(sukurti ir pateikti kaip tikrą) atskiro žodžio, gramatinės formos
atsiradimą. Kartais, pavyzdžiui, eilėraščių rinkinyje „Babilono
atstatymas“ (1994 m.), jis tarsi siekia atkurti pirmykštį kalbos gausmą,
žaidžia garsais, derina žodį ir piešinį:

Čia kriaušaitė, čia serbentas,

Čia kažkas... vėl, Dieve
šventas!
Sveikinas: lenkia galvelę
Rausvas mėlynės žiedelis!
 „Mistinis aukojimo stalas“

Sudėtingi poeto tekstai įrodo, kokia galinga yra kūrybinė

vaizduotė ir kokios jos versmės slypi mūsų kalboje. Sovietiniu
laikotarpiu, kai reikalauta, kad literatūra būtų „tikroviška“ ir visiems
aiški, Gedos poezija sukeldavo viešų protestų dėl nesuprantamumo, ir
poeto bendraminčiams yra tekę rašyti net ginamųjų straipsnių.
Programiniame eilėraštyje „Ars poetica“ kūrybinę vaizduotę,
poezijos gimimą Geda sieja su žmogaus nuostaba žvelgiant į supančią
gamtą. Ypač pabrėžiamos vaikystės patirtys, nuo kurių prasideda
kelias į poeziją. Svarbiausias poetui kylantis klausimas - kaip perteikti,
kaip papasakoti apie didingą pasaulio grožį, žemės žydėjimą.

Ars poetica1
R.K.

Taurumas mano sieloj pynės

su kilnumu, man iš krūtinės
švelni melodija tekėjo,
bet, palytėta žemės vėjo,
suskilo, aižėjo kaip molis
didžioj kaitroj, dabar miruolis
aš laukiu savo valandos
sudėti rankoms ant lentos.

Kai mažas eidavau žiūrėti

sugrįžus pempių, tyloje
pavasarinėje ryškėti
keisti ženklai akmenyje
man imdavo, o danguje,
tarsi praskleidus Dievo skėtį,
žiedai visokie, lapija
man nepaliaudavo spindėti.
 1
Ars poetica (lot.) - poezijos menas.
Aš nežinau, ar būna rojus,
ar būna sielai kur gražiau,
apmirus gamtai ir sustojus
jos judesiams, aš ją nešiau
kaip motiną, kaip palikimą,
kaip sapno nuotrupas, kurios
dabar staiga atgyti ima
nuo tos melodijos tyros.

Kažkur pačioj gilybėj slypi

tos grožio sėklos ir daigai,
jie iš aukštybių, pasiklydę,
ir tu juos sieloje laikai,
o man skaudžiausia - pasakyti
bent puse lūpų apie didį
pasaulį, kurs aplinkui žydi,
aš nemokėjau taip ilgai.

1. Nusakykite eilėraščio temą. Kaip ji susijusi su

pavadinimu?
2. Kaip eilėraštyje keičiasi kalbėjimo būdas?
3. Pirmą eilėraščio strofą galima laikyti įvadine. Kokios dvi
temos joje ryškėja? Kada lyrinis subjektas prabyla apie patirtus
poetinius išgyvenimus?
4. Apie kokias vaikystės patirtis, nuo kurių prasideda kelias į
poeziją, kalbama antroje strofoje?
5. Kas lyriniam subjektui kelia nuostabą? Kokiomis
poetinėmis priemonėmis ji reiškiama? Kurioje eilėraščio vietoje
užsimenama apie poezijos gimimą iš nuostabos?
6. Paskutinėje strofoje kalbama apie grožio patyrimą: iš kur
jis ateina? Dėl ko lyriniam subjektui skaudu?
7. Apibendrinkite, kaip šiame eilėraštyje suprantama poezija.