Darbo tema

Darbas yra neatsiejama ir būtina gyvenimo dalis. Ji gali įprasminti žmogaus

gyvenimą, siekius ir tikslus. Juozo Tumo–Vaižganto kūryboje puikiai atsispinditai,
kaip darbas suteikia veikėjams gyvenimo prasmės, skatina tobulėti ir stengtis dėl
ateities. O savo apysakoje “Dėdės ir dedienės” jis aprašo nuolankaus darbininko
personažą.
Mykolas
Mykoliukas – kuklus, paklusnus, nuolankus. Gyvendamas savo brolio namuose jis
yra niekuo nepastebimas ir nevertinamas žmogus, kuris atlieka sunkiausius dvaro
darbus, nuolat girdėdamas žodžius: „Mykoliuk, šen, Mykoliuk, ten.“. Tačiau daugybę
jam užkrautų darbų atlikdavo nesiskųsdamas, už juos gaudavo tik menko atlygio.
Save įprasmino darbe, tikėjime, meilės prisiminimuose. Jo nelaiko rimtu darbininku,
nors ir atliekdavo jis dvigubai ar trigubai daugiau už kitus. Po Severiutės ir Rapolo
vestuvių Mykoliukas, tam kad užmirštų visus jausmus, kažkada skirtus jo meilei,
pilnai neria į rutiną ir dvaro reikalus. Nuo šio momento visa jo gyvenimo prasmė – tai
darbas. Mykolas tampa uždaresnis, piktesnis, religingesnis, susitaikęs su savo likimu.
Severja
Severjos gyvenimas kiek skiriasi nuo Mykoliuko. Pradžioje ji – graži, jauna ir gabi
mergina, dvare ją visi žino kaip geriausia krembliautoja, tvarkingiausia mergina.
Ištekėjus už Rapolą Severja tampa gera žmona, tačiau nuo darbo ji beveik pasišalina.
O panaikinus baudžiavą, jos vyrui, tijūnui, dvare nebeliko vietos ir Severja su juo
prisiglaudė Dovydų namuose. Rūpinimasis tinginiu ir senu vyru, Dovydienės
užgauliojimų kupinas gyvenimas ir nesibaigiantis darbas Severjai nesuteikė
gyvenimo pilnatvės ir po vyro mirties keturiasdešimtmetės moters gyvenimas tampa
ydingu, prieštaringu, mažiau priklausomu nuo bažnyčios, darbo ir daugiau nuo
„karčemos“, nors kūrinio pabaigoje pasakoma, kad Severja galų gale atsidavė dvaro
reikalams, darbui.
Rapolas
Rapolo Geišės gyvenimas po baudžiavos panaikinimo taip pat smarkiai pakito:
kūrinio pradžioje jis labai gerbiamas žmogus, dvaro tijūnas. Nors pats jis iš tikrųjų
niekada nedirbdavo, o tik skirsdavo darbus kitiems. Tačiau po baudžiavos
panaikinimo ir savo garbingo statuso praradimo, apsigyvenęs Dovydų namuose,
Geišė tampa tikruoju tinginiu, kuris nei karto nepasistengė padėti savo žmonai,
skęstančiai darbuose. Rapolas seno ir darėsi niekam nereikalingas.
Apibendrinimas
Taigi Vaižgantas apysakoje vaizduoja priklausomą nuo darbo lietuvį: Mykoliukui
darbas visą gyvenimą teikia moralinės stiprybės, Severjai – išskirtinumo, ypač
jaunystėje dėl gabumų ir išvaizdos tvarkingumo, Geišės darbas – skirstyti darbus
kitiems, nes pats dirbti taip ir neišmoko. Galų gale jie visi tampa dėdėmis ir
dėdienėmis, kurie priklausė nuo darbo, Dievo ir giminių.