Juozas Tumas-Vaižgantas (1869 – 1933 m.

)
Kūrinio pavadinimo prasmė:
,,Dėdės ir dėdienės“ - Šiuo pavadinimu norėta pasakyti, apie ką bus šis kūrinys. Pasakojimo esmė yra
dėdžių ir dėdienių gyvenimo peripetijos ir likimas, todėl pavadinimas tai puikiai atspindi.
Kūrinio aprašymas:
Visa istorija prasideda pasakojimu apie Mykoliuką. Šį vaikiną visa jo šeimyna labai užvaikydavo, liepdami
dirbti įvairius ūkio darbus, o šis visada juos atlikdavo visiškai nesipriešindamas. Nors jam jau buvo apie
trisdešimt metų, jį vis vien visi vadindavo mažybiniu vardu ir su visais šis vyras sutarė.(„Niekas nebūtų
galėjęs pasakyti, kad Mykoliukas bet kada su bet kuriuo būtų nesutikęs, susigynęs ar išsipravardžiavęs.“) Nors
iš tiesų jis visuomet būdavo vienas ir labai retai kas nors jį pakalbindavo.(„Taigi tu nebe vienas pasaulyje,
nors vienam akies mirksniui tu buvai reikalingas.“) Šis vyras niekuomet neatsisakydavo prižiūrėti brolio
vaikų, nes savų neturėjo ir tai jam neatrodė kažkoks sudėtingas dalykas.(„Bene nuopelno – „dėdės“, seno,
bevaikio jaunikio, kurs džiaugias svetima šeima, savo neturėdamas; taigi sau daros malonu, ne kam kitam.“) Ir
visada jis tylėdavo ir tik patylomis atlikdavo savo darbus.(„Taip Mykolas Šiukšta pamažu virto „dėde“, tuo
senovės šeimos žmogum ašvieniu, kurs akia, akėja, viską dirba, dvarą atlieka, namie berną atstoja, tuo
būtinuoju ūkio inventorium, be kurio ūkis būtų ne ūkis ir šeimininkas gautų išeiti elgetautų.“ „Dėdė tai
ta pati tyli žemė: vaiso nesididžiuodama, nesigirdama.“)
Mėgdavo Mykolas ir savo smuiku pagroti bei palinksminti visus kaimo gyventojus. Jis taip pat
mėgaudavosi ir gamta, todėl dažnai mėgo joje būti. Tačiau vis iš galvos jam neišėjo viena mergaitė – Severja.
Jai Mykoliukas irgi buvo kritęs į akį, tačiau ji pati nenorėjo to pripažinti.
Pradedama pasakoti apie dvaro tijūną Rapolą, kuris mėgdavo tiesiog pats visiems vadovauti ir nieko
nedirbti, o jei išgirsdavo, jog kažkur groja Mykoliukas, tuoj bėgdavo pasiklausyti.(„Rapolas, per savo
tingėjimą teatlyžęs nuo kaimo darbų, nėmaž nebuvo atlyžęs nuo paties kaimo ir kaimiečių, kurie tevieni
mokėjo jį pagerbti neveidmainiškai. Gerbė jį, mylėjo ir net prieš kitus dvarus didžiavosi turį tokį tijūną, kurs
net „šlekteri“ truputį.“) Neturėjo jis žmonos ir visas moteris laikė kvailėmis, tačiau krito jam į akį Severja ir
jis nieko negalėjo padaryti. Nors vyras suprato, jog ji tik kvaila moteriškė ir nieko gero iš jos nebus, tačiau vis
vien ją norėjo gauti.(„Rapolui rodės, jau visas pasaulis žinąs jo meilės kankinimąsi, kuo jis taip susirūpinęs, ir
pasakojąs, sudėdamas visokias pasakėčias apie seną vyrą ir jauną pačią.“) Buvo net pradėjęs prarasti svorio,
tačiau susigriebė ir tiesiog ėmė laukti kiekvieno šventadienio, kada galės paspoksoti į mylimąją.(„Jis maldės,
laukdamas šventadienio, kada teisėtai, be baimės galės prisotinti savo akis mylimu asmeniu, atsidžiaugti juo,
pabūti netoliese.“) Tačiau eidamas kartą namo iš bažnyčios pamatė mylimą merginą su Mykoliuku, apie kurį
net nebūtų pagalvojęs.
Grįžtama prie pasakojimo apie Mykoliuką. Šis visad galvodavo, ką jis veiks vėliau, kai visi namie
gyvenantys vaikai užaugs ir išeis iš namų. Tačiau jis pats palikti gimtojo krašto nenorėjo ir ramindavo save
mintimis apie Severją.(„Dabar Mykoliukas ne tiek suprato, kiek juste pajuto, kaip Severiutė yra artima jam,
kokią didelę dalį būtybės jo sudaro, kokia didelė spraga pasidarytų jo gyvenime, jei jos netektų.“) Kartą
Mykoliukas grojo pievoje ir ėjo iš bažnyčios Severja bei užkalbino jį.(„Severjos akys, taip pat plačios, lyg
atropino įleidus, kiek suvilgusios, taip pat pažiūrėjo Mykoliukui į akis pilniausiu pasitikėjimu ir be jokių
reikalavimų ar pretenzijų.“) Jam buvo taip gera, kad mergina sustojo, jog jis tiesiog mėgavosi ta akimirka.
(„Dabar jis bus radęs naują erdvę, kuriai vėl šypsosis, kuria gyvens, dėl kurios nematys dienos vargų ir
sunkumų.“) Tačiau netikėtai pasirodė Geišė ir pradėjo kalbinti abu žmones. Jis vis taikėsi kaip nors užkabinti
Severją ir galiausiai, kai Mykolas negirdėjo, pasiūlė jai susitikti miške, kai jis eis krembliauti.
Sužinojo Mykolas apie Severjos vedybas ir visas jo gyvenimas, rodos, prasmę prarado. Buvo liūdnas ir
nieko nebenorėjo daryti. Tačiau kartą į jo namus atėjo mylimoji ir ėmė su juo šnekėtis, o galiausiai ir karštai
bučiuoti, taip nudžiugindama vyrą.(„Visa, kas buvo susidarę joje per tuos malonėjimus, ji dabar atnešė tam,
kam buvo ji Apvaizdos, regėti, skiriama.“) Mergina atėjo tik paprašyti, kad Mykolas jos vestuvėse pagrotų
skripkele ir šis sutiko.(„Nuo Geišės akys temo, nuo šio šviesiau darės. Nuo ano neramu, nuo šio gera gera, taip
gera, jog vargu beužmirština. „) Ir pagrojo tose vestuvėse Mykoliukas, gavo dovanų šaliką, tačiau ilgai
neužsibuvo, išėjo greitai.
 Tapo Mykolas Dzidorių artojumi ir vadovavo daugeliui ūkio darbų. Mylėjo šis vyras savo jaučius, tačiau
visą savo gyvenimo nepasisekimą jis išliedavo būtent ant jų – mušdamas, rėkdamas ir visaip kitaip
išsiliedamas. Mirė brolis ir brolienė, todėl jis liko vienas ten gyventi su jau užaugusiais vaikais, kurie vos jį
pakentė.(„...jis – nuliekamas, vos pakenčiamas žmogus šeimoje, kuriai buvo gana savų reikalų ir rūpesčių.“)
Kai visi buvo paleisti iš baudžiavos, jo gyvenimas tik pagerėjo ir jis visą savo laiką galėjo skirti jaučiams.
(„Visą savo tikrai moteriškai jautrią širdį dabar atidavinėjo savo vargo bendrams jauteliams, kaip seniau –
vaikams.“) Kai visi prasigyveno, jis net gavo savo kampelį namuose, tačiau niekuomet nebegrodavo smuiku.
Eidavo į bažnyčią ir joje šiek tiek išsikraudavo.(„Jis meldės ir mokėjo melstis taip, kaip temoka tikrieji
dvasininkai, įpratę vartalioti savo sielą, mintimis gyventi.“) Net per išpažintį jis sakydavo, kad muša savo
gyvulius ir dėl to labai gailėdavosi.(„Atsiprašinėjo dėdė jautelius už daromas jiems skriaudas ir, kiek
galėdamas, teikės – ganė, šėrė, trinko, glostė. Ir mylėjo juos, kaip nieką daugiau pasaulyje.“)
O Severjos gyvenimas visai pasikeitė jai persikrausčius į Rapolo namus. Šis ją labai mylėjo, neleido dirbti
jokių sunkių darbų ir mergina galėjo nuolat krembliauti ir tiesiog priiminėti svečius.(„Tik Severja tenkinos,
jog jos Rapolas yra „žmogus“ ir geras žmogus, tai ko čia bežiūrėsi, ko jis stinga ar ko per daug yra.“) Tačiau
moteriai vis trūko savo gimtinės ir jai darydavosi vis nuobodu. Valdžia keitėsi, todėl buvo panaikinta
baudžiava, o tai reiškė, jog Rapolo ūkis žlugs. Viską išgelbėjo tik dukros gimimas, kuris labai pradžiugino
sutuoktinius. Greitai atvažiavo ir pirkėjai, kurie nupirko ūkį, todėl jiems reikėjo ieškotis kitų namų ir buvo
nuspręsta eiti pas Rapolo brolį Dovydą.
Pagrindinis veikėjas:
Mykoliuko personažas ypatingas tuo, kad jis ryškiai kinta visos apysakos metu. Keista, trisdešimties metų
vyrą vadinti mažybiniu vardu, tačiau jam tai tiko. Mykoliukas visad šypsosi, nors ir “visai ne šiam pasauliui”. 
Būtent ta šypsena ir išreiškia Mykoliuko susitaikymą su gyvenimo jam užversta našta, kurią jis nešša
nesiskųsdamas. Tai pagrindinė Mykoliuko charakterio savybė, didele dalimi nulėmusi jo gyvenimą.
Pabrėžiamas ypatingas veikėjo ryšys su gamta. Jis buvo visuomet beviltiškai įsimylėjęs ir būtent tai jį gelbėjo
iš visiško sąstingio. Tačiau ši meilė yra nelaiminga ir todėl jis visa gyvenimą atsideda kitų žmonių gerovei,
aukodamasis jų ir nešdamas savo kančią sau ant pečių.
Kūrinio idėja ir vertybės:
Šiame kūrinyje yra parodoma, kad pasiaukojimas yra svarbiausia vertybė. Mykoliukas, nors mylėjo
Severją, sutiko pagroti jos vestuvėse. Tai jam buvo labai sunkus išbandymas, tačiau jam buvo svarbiausia, jog
mergina būtų laiminga, todėl vaikinas nepaisė savų norų ir vis vien atėjo į jos šventę. Tai buvo labai gražus
poelgis iš jo pusės, nes tai Mykolas darė ne iš egoistinių paskatų, o iš meilės jai.
Taip pat yra parodomas sąžiningumas. Dovydienė padarė nusikaltimą prieš Dievą – pažeidė jo penktą
įstatymą nunuodydama Rapolą, tačiau ji negalėjo ilgai gyventi su šia nuodėme širdyje ir jau jam gulint mirties
patale ėmė atsiprašinėti svainio. Tai parodo, kad žmogaus sąžinės jausmas anksčiau ar vėliau prabunda,
nesvarbu, ką blogo esi padaręs.
Taip pat iškeliama altruistiškumas. Mykolas visą gyvenimą gyveno nieko neprašydamas iš savo brolio
šeimos už tai, kad prižiūrėjo jų vaikus. Jis visą laiką dirbo atsidėjęs ne sau, o jo šeimai ir visai nesijautė dėl to
nuskriaustas. Jis sugebėjo įžvelgti visame tame reikale teigiamą pusę ir suprato, kad ne tik jis padeda vaikams,
bet ir vaikai padeda jam subręsti.
Taip pat parodomas dvasingumas. Mykolas visuomet atrasdavo savo dvasios ramybę bažnyčioje ir visad
galėdavo melstis kaip tikras kunigas, nes tikėjo, kad Dievo namuose jis gali atrasti gėrį, kurio neranda savo
namuose. Vyras melsdavosi netgi sugrįžęs namo ir tai jį darė dar dvasingesniu žmogumi.
Aforizmai:
1. Žodžiai arba ne viską tepasako, arba per daug pasako ir atvėsina vidų.
2. Sugrįš jie, tie paukšteliai, tie bajoriukai, tokie pat savęs mylėtojai, egoistai – vėl savo vaikelių paperėti,
Lietuvos duonelės atsivalgyti, savas plunksneles kitiems dovanoję.
3. Darbštūs ar tinginiai, spartūs ar atlyžę kaimo žmonės dirba tą patį sunkų žemės kilojamą darbą. Dirba
vienais raumenimis, žiūri į tą vieną pilką žemelę, į tą patį ašvienio pasturgalį. Už tai gauna neriebiai ir nebaltai
pavalgyti, pilkai neskaisčiai apsidengti. Nors pavalgyti lietuvis mėgsta, kad ir nesidomauja, bet tik ko
permetus; nors savo apdarą paskaistint mėgina bent juosta ant kaklo ar raišteliu ant galvos, - visa to
nepasilgsta.
4. Toks jau lietuvių būdas: kai du vaidijasi, nors užsimuštinai mušasi, trečias bėga šalin, kad jam iš abiejų
nekliūtų, arba vienam negyvam likus, kad liudytoju nereiktų būti.
Kūrinio aktualumas šiomis dienomis:
Šiuolaikiniai žmonės turėtų pasimokyti iš šio kūrinio pasiaukojimo. Dažnai mes dėl mylimų žmonių
nesugebame paaukoti savo gerovės ir tampame egoistais – pirmiausia atsižvelgiame į savo norus ir poreikius,
o tik tuomet į kito. Mykoliukas puikiai parodė, kad jam buvo svarbiau Severjos gerovė, todėl jis
nesavanaudiškai pagrojo jos vestuvėse nieko už tai nereikalaudamas.
Temų pavadinimai rašiniams:
„Ar suranda laimę Vaižganto veikėjai?“
„Ar šiais laikais pasiaukojimas dar yra laikomas vertybe?“
„Ką reiškia būti garbingu žmogumi?“
„Kuo grindžiama meilė – pasiaukojimu ar egoizmu?“
Apibendrinimas:
Manau, kad šis kūrinys yra toks populiarus, nes parodo mums vertybę, kuri yra išnykusi šiuolaikinėje
visuomenėje – pasiaukojimą. Dažnai žmonės kažką darydami pirmiausia pagalvoja apie tai, ar jiems tai daryti
„apsimoka“, ar tai nesukelia per daug nepatogumų ir vargo, o tik tuomet padeda. Neturėtume mąstyti apie
naudą sau ir tuomet taptume daug altruistiškesni.
Man taip pat labai patiko Mykoliuko santykis su gamta. Jis niekuomet nemėgdavo būti namie ir jaučius
laikydavo savo geriausiais draugais. Šiais laikais žmonės nesupranta, kad išėję į gamtą jie galėtų geriau pažinti
save ir savo norus, o XX a.žmonės labai puikiai pavaizduodavo žmogaus susidraugavimą su gamta. Mykolo
geriausi draugai buvo jaučiai ir tai parodo, kad žmogų labai gerai gali suprasti ir gyvūnai.
Man patiko tai, kad buvo parodoma, jog moterys gali būti ne visuomet stiprios ir taip pat palūžta po
didelių gyvenimo negandų. Po vyro mirties Severja vis dažniau ėmė lankytis karčemoje ir taip išliedavo savo
nusivylimą gyvenimu. Taip ir turėtų elgtis moteris, kuri neturi kitokio pasirinkimo. Kartais moterys knygose
vaizduojamos kaip titanės, kurios viską gali atlaikyti, tačiau taip nėra, todėl reikėtų mokėti suprasti ir jas.
Man nepatiko tai, kad kūrinio pabaigoje nėra parodomas Severjos santykis su Mykoliuku. Manau, kad jis
visą gyvenimą galvojo apie vienintelę mylėtą merginą, o knyga baigiasi taip, lyg jis jau būtų visai ją pamiršęs
ir visai negalvotų apie buvusius laikus. Juk Severja po vyro mirties irgi prisimindavo tą vyrą, kuris virpindavo
jos širdelę, o autorius viską pavaizduoja taip, lyg jie jau seniai negalvoja apie vienas kitą.
Kūrinio vizualizacija:
„Tas prakeiktas nuolankumas” - 1970 m. Lietuvos kino studijoje sukurtas meninis filmas pagal Juozo Tumo-
Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“.
Citata nusakanti, kad meilė Mykoliukui teikė ypatingo kilnumo, orumo ir šventumo: „akys blizgėjo
išmintimi, protu, tokiu vidaus turiniu, kuris kiaurai peršviečia visą kūną – sielos žievę”.
Citata nusakanti, kad Mykoliukas neves Severiutės, dėl to, kad pasiaukoja broliui: “Aš tau pačią saulę
atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saulę. Aš tau visas žvaigždes nuraškysiu, nes tavo dvi akelės gražesnės ir
meiliau mirksi už visą dangaus skliautą giedrią šaltą žiemos naktį. tegul sau iškerta visą mielą mūsų raistelį, –
liks man tavo plaukeliai…”
Vaižgantui savo kūrinyje “Dėdės ir dėdienės” labiausiai rūpėjo parodyti, kas vyksta žmogaus širdyje, kaip
gyvenimo sąlygos veikia žmogaus individualybę, būdą. Vaižgantas parodė, kad pavergtas, užguitas,
išnaudojamas žmogus išlieka pačiu savimi: tauriu, kilniu, doru, sąžiningu, darbščiu, mylinčiu žmogumi. Ir
nežmoniškomis sąlygomis žmogus ginasi nuo nužmogėjimo.