Pradžioje kalbama apie šeimos svarbą : kaip gera turėti didžiulę giminę, laukti jų,

vaišinti, kokia garbė. Po to pasakoma, kad visai ne apie tokį ryšį tarp šeimos narių
bus kalbama šioje knygoje, o apie tai, kad Lietuvoje dėdės ir dėdienės tėra žodžiai
tam tikram socialinio sluoksnio giminaičiui pavadinti.

Veiksmas vyksta praeityje, prieš baudžiavos panaikinimą. Visų rajono dvarų

valdytojas buvo Titjūnas Rapolas,o jo pagalbininkas – Šiukšta Mykolas, kurį
Rapolas gainiodamas vadindavo Mykoliuku.Jis buvo arti 30-ties metų, gražiom
mėlynom akim, darbštus, nesiskundžiantis. Tėvai mire, gyvena dvare su broliu ir
jo žmona bei vaikais, todėl pats yra dėdė. Labai mylėjo brolio vaikuys, pats
neturėjo jokio tikro turto, buvo kitų nevertinamas lyg jiems lygus. Groja savo
sumeistrauta skripkele. JIs jaučiasi vienišas ir liūdnas, nes neturi nei moters, nei
mamos. Tik pamačius minioje Severiute nejučia pradeda garsiau groti ir tampa
linksmesnis.Severiūtė turėjo labia lygia odą, buvo stipri ir mėsinga, visad
vaikščiodavo nuleidusi galvą.

Geišė Rapolas taip pat buvo įsižiūrėjęs Severją. Buvo ištikimas ūkio šeimininkui.
Kaimiečiai jį gerbė, vadino “mūsų Daisia” nuo nelietuviško posakio, kurį jis dažnai
vartodavo. Daisia bandė save įtikinėti kad Severja Pukštaičia neims jo, nes jis
beveik 30čia metų vyresnis už ją. Bet nor sir surprato, kad nelemta jiems būti
kartu ir nenorėjo kankinti jaunos mergaitės, pats negalėjo nustoti galvoti apie ją,
sulyso, apsiblausė, patapo nesavas.Vieną vakarąišsipuošė ir išėjo nusiteikęs ją
pakalbinti, b et pamatė Severiutę sėdinčią prie Mykoliuko.

Buvo labia karšta diena, oras veikė žmonių nuotaikas, visi buvo susierzinę.
Mykoliukas grįžo namo po bažnyčios, atsirėmęs į tvorą pradėjo stebėti savo
pasaulį ir aiškiai pamatė save -–buvusį ir busimą ateityje: nevedusį, namuose
gainiojamą brolio, visiškai nieko neturintį.JO viduje pradėjo vurti kova :
Mykoliukas nori išeiti, pailkti ir nebeklausyti brolio, bet jis labia myli jo vaikus ir
nenori palikti jų likimo valioje.