Likimų drama

Tik žmogus turintis didelį ryžta ir savikontrolę gali valdyti savo likimą. A. Einšteinas kartą yra
pasakęs: „Viskas yra nulemta jėgų kurių mes negalime kontroliuoti“. Viena iš tokių jėgų, atimanti
blaivų protą, yra meilė. Sutikęs ją, žmogus praranda save ir tampa likimo vergu. J. Vaičiūnaitė
eilėraščių cikle „Kanonas Barborai Radvilaitei“ aprašė nemirtinga meilę, kuri pakeitė daugelio
likimus. Eilėraštyje „Kotryna iš Habsburgų“ lyrinis aš kaltina Barbora, kad būtent ji tapo jos
nelaimių kaltininke : „Bet ne sesers dvasia, o tu stovėjai mūsų tarpe/ Kaip kardas guoly – skyrė mus
Barboros vardas“. Kitaip nei jos sesuo, kuri buvo pirmoji Žygimanto Augusto žmona, ištekėjusį ir
mirusi dar visai jauna, Kotryna jaučia neapykanta Žygimanto ir Barboros meilei. Jos apgaulė apie
vaiką nuo Žygimanto pelnė jai tik jo neapykantą: „Tavęs raudodavo Žygimantas, mane atstūmęs,
pasišlykštėjęs ligi skausmo...“. Pačių įsimylėjelių likimas taip pat nebuvo rožėm klotas. Žygimanto
motina nepriėme Barboros, nes ji buvo žemesnio socialinio sluoksnio. Dar viena jos neapykantos
priežąstimi tapo baimė prarasti sūnų, dėl itin stipraus jo ir Radvilaitės ryšio : „Bet saugokis manęs,
Barbora – barbare, net serganti. Neapkenčiu tavęs už meilę.“ Taip pat buvo manoma, kad būtent ji
kalta, dėl Barboros mirties. Tačiau netgi mirtis Barboros ir Žygimanto ryšio nenutraukė. Net ir
mirusi Barbora jaučia Žygimanta šalia jos karsto: „Už jo – Žygimanto alsavimas, duslus ir karštas“.
Visų šių eilėraščių individų likimai buvo jiems nepalankūs. Likimas sužaidė su jų gyvenimais bei
jausmais, taip suskurdamas tragiškos meilės istoriją, kuri yra žinoma iki šių dienų.