Ar tėvynės laisvės kaina - žmonių gyvenimai?

Pastraipa

Dažnai už tėvynės laisvę tenka sumokėti brangiausią kainą - gyvybę. „Tie tiktai verti gyventi,
kurie noriai miršta dėl savo tėvynės“ – teigia Antrojo pasaulinio karo JAV generolas Daglasas
Makarturas. Juk tėvynė – žmogaus būties centras. Drąsus, savo šalį mylintis ir aukštesnių tikslų
siekiantis pilietis yra pasiryžęs stoti akistaton su priešu ir prireikus net paaukoti gyvybę. Tokį
atsidavusį savo tėvynei veikėjo paveikslą sukūrė XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių
psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas Jonas Biliūnas. Rašytojas apysakoje „Liūdna pasaka“
iškėlė 1863 m. sukilimo įvykius ir jų pasekmes Lietuvai. Apysakoje vaizduojamas tragiškas
Juozapotos ir Petro Banio šeimos likimas, kurį apibendrintai galima suvokti kaip visos tautos likimą
sukilimo metu. Tautinis sąmonėjimas ir apsisprendimas kovoti dėl socialinio teisingumo
apibūdinamas kaip laisvės ir lygybės siekis, kuriam negailima paaukoti gyvybės. Grįžęs iš
bažnyčios, Petras žmonai papasakoja apie kunigo prakalbą. Kunigas pasakojo, kad „vergai –
žmonės“ bus lygūs ponams. Daug žmonių ruošiasi vyti rusus iš krašto ir kovoti už laisvę, nes
trokšta būti savo žemės šeimininkais, gražiai ir laimingai gyventi. Į šią kovą su pavergėjais stoja
jauni žmonės, vienas jų – Petras Banys. Jam suprantami sukilėlių troškimai. Jis svajoja apie savo
žemę, laisvę ir lygybę. Nieko nesakęs žmonai Petras Banys išeina į mišką pas maištininkus kovoti
dėl laisvės. Deja, visos viltys žlunga, sukilimas numalšinamas, o kovotojai nužudomi arba
ištremiami į Sibirą. Petras pakariamas, o jo žmona Juozapota, netekusi vienintelio220ž mylimo
žmogaus, dvasiškai palūžta. Petras prisidėjo prie sukilėlių, nes tikėjo šviesia ateitimi, tačiau jam
teko paaukoti gyvybę ir pasmerkti savo mylimą moterį kančiai. Jonas Biliūnas atskleidžia, kad
kelias laisvės link reikalauja nekaltų žmonių aukų. Vadinasi, kova dėl nepriklausomos tėvynės
skausminga ir sunki, kartais net sugriaunanti žmonių gyvenimą, tačiau auka nėra bevertė.